Untitled
KLAIPĖDOS VALSTYBINĖ KOLEGIJA
SVEIKATOS FAKULTETAS
KINEZITERAPIJOS KATEDRA
Studijų programa: kineziterapija
JUOSMENINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMO GYDYMO METODAI
Atliko: Aurelija Bitautaitė
Darbo vadovas:
asist.V. Lankauskienė
KLAIPĖDA, 2011
Turinys
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………3
1.JUOSMENINĖS STUBURO DALIES SKAUSMO PRIEŽASTYS IR SIMPTOMAI…………………………………………………………………………………………………4
1.2 Juosmeninės stuburo dalies skausmo gydymo būdai ……………………………………7
1.3 Alternatyvieji gydymo metodai ……………………………………………………………8
2. KINEZITERAPIJOS TAIKYMAS ……………………………………………………………..9
2.1. Mckenzie metodas ………………………………………………………………………….10
3. HIDROTERAPIJA PO JUOSMENINĖS DALIES SKAUSMŲ…………………….12
3.1 Vandens poveikis …………………………………………………………………………..12
3.2 Hidroterapijos metodika …………………………………………………………………13
IŠVADOS………………………………………………………………………………………………15
LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………….16
REKOMENDACIJOS……………………………………………………………………………..17
ĮVADAS
Dėl stuburo skausmų žmonės kentėjo visais laikais. Apie tai liudija rankraščiai, piešiniai, seni laidojimai. Dabartinėje visuomenėje nugaros skausmai – 10 – 15% nedarbingumo atvejų.Šitos ligos taip išplitusios, kad tikriausiai kiekvienas žmogus nuo jų kenčia, nes yra vienodai dažnos tiek jauniems, tiek pagyvenusiems. Vyrai beveik du kartus dažniau serga negu moterys. Tai galima paaiškinti anatominėmis – fiziologinėmis priežastimis, arba tuo, kad daugelis vyrų dirba sunkų fizinį darbą (Nordemar, 2002).
Statistika rodo, kad stuburo ligos – svarbi problema visame pasaulyje. Įvairiose šalyse ekonominės pasekmės pasireiškia skirtingai, priklausomai nuo jų medicinos draudimo ir socialinių
įstatymų. Todėl šios problemos sprendimo priemonės labai reikšmingos. Čia turima omenyje ne tik visuomenės, sveikatos apsaugos organu, gamybos organizatorių, bet ir kiekvieno žmogaus veiksmai. Tik jis pats gali daug ką daryti, kad pagerintu savo sveikata (Nordemar, 2002).
Senstant organizme sumažėja skysčio, ir visi kūno audiniai suglemba. Susilpnėja, tampanebe tokie elastingi ir tarpslanksteliniai diskai. Jie nebegali amortizuoti smūgių, apsaugoti slankstelių. Daugiausia taip atsitinka dėl nuolatinės stuburo apkrovos. Diskui nykstant, vis mažėja tarpas tarp slankstelių, kol pagaliau krūvis juos prispaudžia vienas prie kito. Todėl suyra kremzlinės plokštelės tarp slankstelių ir prasideda nugaros skausmai, bei stuburo ligos (Prelgauskienė, 2001).
Galima priešintis šiam fatališkam civilizacijos veiksniui, galima išvengti nuolatinių skausmų ir apsieiti be medikamentų ir operacijų. Tik turime įsisąmoninti, kad patys galime įtakoti stuburo būklę, vengdami svarbiausiu neigiamų veiksnių (Andersonas, 2002).
TIKSLAS: Išsiaiškinti kineziterapijos ir hidroterapijos procedūrų poveikį gydant juosmeninės dalies nugaros skausmus.
UŽDAVINIAI:
1) išanalizuoti juosmeninės dalies ligos simptomatiką.
2) Išanalizuoti hidroterapijos gydymo metodus.
3) Aptarti alternatyviuosius gydymo metodus.
4) Palyginti ir aptarti gydymo metodų efektyvumą esant stuburo juosmeninės dalies skausmams.
1.JUOSMENINĖS STUBURO DALIES SKAUSMO PRIEŽASTYS IR SIMPTOMAI
Juosmens ir kryžmens vertebroneurologiniai sindromai diagnozuojami, kai yra juosmeninės kryžkaulio stuburo dalies judesio segmento pažeidimas . Kadangi juosmeninės ir kryžmeninės stuburo dalių neurologinės struktūros labai susijusios, vertebroneurologiniai sindromai, kai pažeisti stuburo judesio segmentai, analizuojami kartu. (Budrys, 2009)
Lumbalgija(apatinės juosmens dalies skausmas): būdinga simptomai,kylantys iš sinuvertebralinio nervo inervuojamų struktūrų. Kliniškai ji pasireiškia kaip stuburo ir apie jį esančių audinių (odos, poodžio, raumenų), giliųjų audinių (raiščių, sąnarinių kapsulių, sausgyslių) refleksinis atsakas. Šio sindromo pasireiškimo projekcija sutampa su su nugarinio nervo užpakalinės šakos inervacijos zona. Lumbalgija prasideda pažeidus Th12-L1, L1-L2, L2-L3, L3-L4, L4-L5 judesio segmentus (tarpslankstelinių diskų, sąnarių, raiščių, raumenų, pačių slankstelių trauma, mikrotrauma, lydinti ryški degeneracija). (Budrys, 2009)
Jai būdingi šie simptomai: a) juosmens srities (žemiau 12 šonkaulio ir aukščiau kryžkaulio ir uodegikaulio jungties, medialiau lateralinio krasto) skausmas; b) palpacinis stuburo judesio segmento skausmingumas(spaudimo alodinija ir hiperalgezja; c) funkcinis stuburo judesio segmento nebudrumas; d) paravertebralinėraumenų fiksacija, sąstingis, spazmas, sukeliantis nebudrumą atliekant aktyvius judesius. (Budrys, 2009)
Juosmens srities skausmas būna aštrus, stiprus (6-8 balų), arba poūmis, maudžiantis, vidutinio stiprumo ar silpnas (2-5 balų) skaičių analogijos skalėje. Jis plinta į šalia stuburo esančius odą, poodį ir kitus audinius, kurių inervacija sutampa su nugarinio nervo užpakaline šaka. Skausmingas stuburo judesio segmentas nustatomas negiliai palpuojant tarpslankstelinį keterinį raištį, keterines ataugas, giliai – slankstelių lankus, tarpslankstelinius sąnarius, keterines ataugas. Funkcinis stuburo judesio segmento nejudrumas pasireiškia ribota judesių apimtimi. (Budrys, 2009)
Paravertebralinė raumenų fiksacija apima netik juosmens, bet ir apatinę krūtinės sritį, nes refleksiškai spazmuota ne tik juosmens, bet ir nugaros raumenys. Pakinta stuburo konfigūracija: išsilygina fiziologinė juosmeninės dalies lordozė, atsiranda kifozė, skoliozė, kifodkoliozė. Poūmėje ir lėtinėje stadijoje galima apčiuopti skausmingus raumenų sukietėjimus (miofascinius taškus) – trigerines zonas, iš kurių skausmas gali į atokias būdingas zonas, imituoti šaknelinį skausmą. Lokaliai gali likti silpnas 2 – 4 balų skausmas, tačiau būdingas požymis – sustabarėjimo, sąstingio jausmas. Eiga gali būti ūminė ir poūmė. Pirmuoju atveju visi simptomai būna labai ryškūs, greitai atsiranda ir progresuoja. Antruoju atveju būdingi pamažu progresuojantys, silpnesni simptomai. Prasidėjusi liga trunka 2 – 3 savaites, pasikartojusi ilgiau. (Budrys, 2009)
Juosmens ir kryžmens šakneliniai sindromai yra dažniausi. Apatinė stuburo dalis susidedaiš penkių juosmens, penkių kryžmens ir keturių uodegikaulio slankstelių. Svarbiausios šių slankstelių jungtys yra tarpslanksteliniai diskai, jungiantys juosmeninius ir pirmąjį kryžmens slankstelį, taip pat tarpslanksteliniai (facetiniai) sąnariai. Kryžmens bei uodegikaulio slanksteliai paprastai yra suaugę ir nejudrūs. Juosmeninės dalies stuburo kanale , ties 1-2 juosmeniniu slanksteliais, baigiasi nugaros smegenys, o žemiau kanale iš juosmens ir kryžmens nugarinių nervų šaknelių yra susiformavusi arklio uodega. Kiekvienas nugarinis nervas palieka stuburo kanalą per ,,savąją“ tarpslankstelinę angą, joje skyla į priekinę ir užpakalinę šakas. Priekinės šakos sudaro juosmeninį ir kryžmeninį rezginius. (Budrys, 2009)
Galimi tokie juosmens ir kryžmens nugarinių nervų ir šaknelių pažeidimo lygiai: a) šaknelės: conus medularis, cauda egzina; b) nugarinis nervas: tarpslankstelinėanga ir už jos. Šias struktūras dažniausiai čia pažeidžia tarpslankstelinio disko išvarža ir osteofitas. Dažniausia disko išvaržos kryptis yra užpakalinė šoninė, todėl prispaudžiama nugarinio nervo šaknelė žemiau disko. Didelė išvarža gali prispausti kelias šakneles – žemiau ir aukščiau disko. Užpakalinės (vidurinės) krypties išvarža prispaudžia cauda egzina. (Budrys, 2009)
Nugarinio nervo ir jo šaknelių ligų priežastis taip pat yra viskozė, stuburo stenozė, stuburo spondilolistezė. Kitos juosmens ir kryžmens radikulopatijos priežastys retesnės: 1) stuburo lūžiai (trauma, miolominė liga, metastazės); 2) cauda egzina, nugarinio nervo ir šaknelių navikai: a) pirminiai (ependimoma, neurofibroma, neurinoma, meningeoma); b) antriniai (karcinometozė, pavienės metastazės); 3) spiralinis arachnoiditas (po intratachalinės intervencijos, anestezijos, dėl infekcinio proceso, po chirurginio gydymo). Tarp literatūroje aprašytų retų juosmens ir kryžmens radikulopatijos atvejų yra tarpslankstelinės angos sinovinė cista, perineuralinė cista, paraspinalinių raumenų intramuskulinė miksoma, endometriozė, aortos ar klubinių arterijų aneurizmos plyšimai. (Budrys, 2009)
Juosmens ir kryžmens radikulopatijos topinė diagnostika nelengva. Klasikinis jos požymis – stuburo skausmas, išplintantis į nugarinio nervo šaknelės inervacijos zoną, paprastai koją ar sėdmenį. Tačiau skausmas iš stuburo per nugarinio nervo priekinę šaką išplinta ir sergant radikulopatija, ir kitomis ligomis. Plintantis skausmas gali būti šaknelinis arba netikrasis šaknelinis (atspindžio). Šakneliniamskausmui būdinga: a) parestezijos; b) patologiniai juosmeninės stuburo dalies linkiai ( kifozė, skoliozė, kifoskoliozė); c) tempimo simptomai (Lasegue, Maskevič, Wassermann). Šaknelės pažeidimo klinikinė diagnostika palengvėja, jei kartu esti sensorinių ir motorinių pažeidimo simptomų. (Budrys, 2009)
Kai yra L4 radikulopatija, pagrindiniai simptomai yra dirginimo sutrikimai, o ne pažeidimo (,,iškritimo“) simptomai. Būna apatinio šlaunies trečdalio, kelio sąnario, blauzdos priekinio vidinio paviršiaus paviršiniai jutimai, užpakalinio klubo sąnario, užpakalinio sėdinkaulio, viršutinio šlaunikaulio trečdalio išorinio, vidurinio trečdalio priekinio išorinio, apatinio trečdalio priekinio paviršiaus, blauzdos priekinio vidinio paviršiaus paviršiniai jutimai, užpakalinio klubo sąnario, užpakalinio sėdynkaulio, viršutinio šlaunikauliotrečdalio išorinio, vidurinio trečdalio priekinio išorinio, apatinio trečdalio priekinio, kelio sąnario priekinio vidinio, blauzdikaulio priekinio vidinio paviršių gilieji raumenys. (Budrys, 2009)
L5 radikulopatijai būdinga šoninio šlaunies , blauzdos, vidinio pėdos paviršių, nykščio skausmas, parastezijos; sutrikę išorinio blauzdos, vidinio pėdos odos paviršiniai jutimi, apatinės klubo sąnario srities , išorinio šlaunikaulio paviršiaus, šeivikaulio, nykščio falangos sklerotominiai jutimai, Judesio funkcijos sutrikimas pasireiškia sumažėjusia nykščio tiesiamųjų raumenų, taip pat šeivinių raumenų jėga, dėl to sunku stovėti ant kulno. Vertebraliniam sindromui, kuris ne visada būna ryškus, būdinga homolateralinė skoliozėm (kūnas pasvyra nuo pažeistos kojos). (Budrys, 2009)
1.2.STUBURO SLANKSTELIŲ JUOSMENINĖS DALIES SKAUSMO GYDYMO BŪDAI
Nugaros skausmas yra ganėtinai dažna problema, kurios varginami pacientai pirmiausia griebiasi įvairių vaistų. Tačiau jie ne visagaliai, be to, turi šalutinių poveikių, todėl kyla natūralus klausimas – gal yra alternatyvų? Atsižvelgdami į paciento pageidavimus ir turimas galimybes, gydytojai dažniausiai siūlo fizioterapiją, masažą ar kineziterapiją. Šiame straipsnyje apžvelgiami įvairūs nemedikamentinio nugaros skausmo gydymo būdai ir jų veiksmingumas. (Krisčiūnas, 2008)
1.3 ALTERNATYVIEJI GYDYMO METODAI
Fizioterapijos procedūros:
Įvairiais būdais išoriškai taikoma šiluma – vienas iš nedaugelio alternatyvių gydymo būdų, neturintis šalutiniųpoveikių, kurio efektyvumas gydant ūminį nugaros skausmą yra įrodytas. Karšti įvyniojimai efektyviau nei geriamasis paracetamolis ar ibuprofenas kelioms dienoms sumažina skausmą, o šildomosios antklodės geriau negu placebas ar nešildomos antklodės ne tik numalšina skausmą, bet ir pagerina funkcinę ligonių būklę. Į Cochrane apžvalgą, skirtą nemedikamentiniam nugaros skausmo gydymui, įtraukta 11 tyrimų, kurių metu atlikta transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS – elektrostimuliacija skausmingoje vietoje). Vieno tyrimo metu nustatyta, kad TENS pasižymi geresniu poveikiu negu placebas, o, palyginti su akupunktūra nugaros skausmo atveju, šių gydymo būdų efektyvumas nesiskiria. Pavieniais tyrimais įrodyta, kad TENS veiksmingesnė negu masažas, tačiau efektyvumu nusileidžia stuburo manipuliacijoms. Cochrane apžvalgoje nurodoma, kad trečdaliui ligonių, kuriems taikyta TENS, pasireiškė odossudirginimas, o vienu atveju gydymą teko net nutraukti dėl sunkaus dermatito. Įrodyta, kad juosmens atramos poūmio ar lėtinio nugaros skausmo atveju labiau nei masažas pagerina funkcinę ligonių būklę, tačiau skausmą malšina vienodai. Mažo dažnio lazerio terapijos, interferencinių srovių, trumpųjų bangų diatermijos ir ultragarso terapijos efektyvumas ūminio ar lėtinio nugaros skausmo atveju yra tiriamas, tačiau kol kas neįrodytas( Sutcliffe 2003).
Akupunktūra:
Apie akupunktūros veiksmingumą ūminio nugaros skausmo atveju patikimų duomenų nepakanka. Lėtinio skausmo atveju skiriant akupunktūrą, trumpam skausmas numalšinamas efektyviau nei skiriant placebo ar visiškai negydant. Tyrimais nenustatyta aiškių skirtumų tarp akupunktūros ir masažo, analgetikų ar TENS(elektrostimuliacija skausmingoje vietoje), tačiau taikant akupunktūrą kartu su kitais gydymo būdais, pasiekiamas ilgalaikis pagerėjimas tiek skausmo, tiek ir funkcijos atžvilgiu. Vienoje sisteminėje apžvalgoje, skirtoje šalutiniam akupunktūros poveikiui, nustatyta, kad dažniausiai pasitaiko skausmas įduriant adatėles (1-45 proc. atvejų), kraujavimas (0,03-38 proc.), retai – silpnumas, alpimas (0,3 proc.), yra aprašyti 2 pneumotorakso atvejai.(Krisčiūnas, 2008)
Masažas:
Nors masažas yra vienas dažniausiai skiriamų nemedikamentinių gydymo būdų, ūminio nugaros skausmo atveju jo efektyvumas kol kas neįrodytas. Poūmio ir lėtinio nugaros skausmo atveju kartu derinant masažą, mankštą ir pacientų mokymą, gautas geresnis poveikis nei vien tik skiriant mankštą ir mokymą. Cochrane apžvalgoje teigiama, kad lėtinio skausmo atveju masažo ir stuburo manipuliacijų poveikis gydymopabaigoje nesiskiria. Masažas pasižymi panašiu veiksmingumu kaip korsetai ir mankšta, kiek didesniu nei atsipalaidavimas, lazerio terapija, akupunktūra ar pacientų mokymas, tačiau mažesniu negu transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS). Palyginus skirtingas masažo technikas, nustatyta, kad akupunktūrinis masažas yra efektyvesnis nei klasikinis (švediškas). Taip pat įrodyta, kad kvalifikuotų specialistų atliekamas masažas yra veiksmingesnis. Tačiau kol kas nenustatyta, kokia masažo trukmė ir koks seansų skaičius būtų optimalus (Baublienė 2006).
Stuburo manipuliacijos ir trakcija (tempimas):
Cochrane apžvalgoje nurodoma, kad ūminio nugaros skausmo atveju stuburo manipuliacijos vidutiniškai efektyviau (-10 balų pagal šimtabalę Vizualinę analogų skalę (VAS) skausmui vertinti) nei manipuliacijos placebu trumpam numalšina skausmą ir pagerina funkcinę būklę. RemiantisCochrane apžvalga, lėtinio nugaros skausmo atveju stuburo manipuliacijos taip pat vidutiniškai veiksmingesnės nei placebas ar gydymo būdai, kurie laikomi neveiksmingais ar žalingais (10-19 balų pagal šimtabalę VAS). Sisteminės apžvalgos patvirtino, kad sunkūs nepageidaujami poveikiai (juosmens disko išvaržos ar cauda equina sindromo pasunkėjimas) po stuburo manipuliacijų yra labai reti ir pasitaiko rečiau nei 1 iš 1 000 000 pacientų apsilankymų. Tačiau kol kas tyrimais nenustatyta, kaip atrinkti ligonius, kuriems stuburo manipuliacijos padėtų labiausiai. Įvairios trukmės nugaros skausmui gydyti taikomas stuburo tempimas nebuvo efektyvesnis nei placebas, tačiau išialgijos atveju autotrakcijos efektyvumas didesnis nei placebo. Kitų tyrimų metu nebuvo įrodyta, kad įvairios trakcijos rūšys būtų veiksmingesnės už kitus gydymo būdus. Yra aprašyta įvairių trakcijos sukeliamų šalutinių poveikių, pvz., neurologiniai simptomai gali pasunkėti tiek, kad prireikia chirurginės intervencijos. (Krisčiūnas 2008) 2. KINEZITERAPIJA
Kineziterapija – tai gydymas judesiu ir fiziniais veiksniais (masažu, šiluma, šalčiu ir kt.). Judesys yra natūralus veiksnys, gerinantis: judamojo aparato būklę, kraujotakos sistemos būklę,kvėpavimo sistemos būklę, atstatantis pažeistų organų funkcijas, koreguojantis ligos eiga (Becker,1994).
Po įvairiu ligų ir traumų nusilpsta raumenys, sumažėja sąnariu paslankumas, sutrinka natūralūs judesiai, nukenčia visos žmogaus fizinės savybės. Todėl kineziterapeutas turi stengtis, kad po ligų ar patirtų traumų žmogus kuo greičiau grįžtu į aktyvų gyvenimą,sustiprėtų, jaustūsi saugiai ir gerai. Dėl to reikia pagerinti paciento atramos – judamojo aparato būkle: atstatyti sąnarių paslankumą, stiprinti raumenis, skirti dėmesį judesiu koordinacijai, laikysenai, mobilumui, treniruoti širdies ir kvėpavimo sistemų funkciją (Gasparkienė, 2000).
Kineziterapija yra taikoma daugelio ligų atvejais ir skiriama iš karto, kai ligonio būklė stabilizuojasi, siekiant sugražinti ar kompensuoti judėjimo funkcija, sumažinti komplikacijų
galimybę (trombinės embolijos, kvėpavimo taku infekcijos, pragulos, sumažėjusio sąnarių
paslankumo ir kt.); palaikyti bendrą paciento fizinį pajėgumą (Kuhn, 1995). Taikant kineziterapija naudojamos įvairios metodikos (McKenzie, Bobath ir kt.), kurios padeda pacientui sugražinti prarastas funkcijas. Taikomos įvairios priemonės: gymnic kamuoliai, įvairus svarmenys; ergometrai; treniruokliai; tamprios juostos; vaikštynės;lazdos (Becker, 1994). Kineziterapija _ viena iš pagrindinių reabilitacijos ir sveikatos grąžinimo priemonių. Judesys fizinių veiksnių visumos dalis, natūrali biologinė organizmo funkcija. Judėjimas _ fiziologinis organizmo augimo, vystymosi ir formavimosi stimuliatorius.
Kineziterapijos uždaviniai:
1.Normalių fiziologinių funkcijų palaikymas;
2.Pažeistų funkcijų normalizavimas;
3.Įvairių komplikacijų profilaktika;
4.Regeneracinių procesų organizme skatinimas.
Kineziterapijos principai:
Atliekant kineziterapijos procedūras, reikia laikytis tam tikrų fiziologiškai pagrįstų pedagoginių principų. Kineziterapija _ ne tik gydymas, bet ir fiziologinis procesas.
Laipsniškumas. Šiuo principu vadovautis didinant krūvį. Gydomojo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos seansų skaičius, judesių amplitudė, kartojimų skaičius, intensyvumas, sudėtingumas.
Labai svarbu, kad kineziterapija būtų pradėta taikyti kuo ankščiau, tada galima tikėtis geresnių gydymo rezultatų (Mcllveen, 1998).
Kineziterapinis ištyrimas:
2 pav. Liemens lenkimas pirmyn − pradinė 3 pav. Liemens lenkimas pirmyn (Clarkson, 2000).
padėtis (Clarkson, 2000).
2.1 McKENZIE METODAS
Jis teigia, kad yra trys nugaros skausmų priežastys:
sėdėjimo pozicija – ilgai išbūna susilenkimo pozoje. Tai rodo,kad yra galimybė pašalinti problemą, labai svarbu žinoti neutralias pozas;
juosmeninio linkio praradimas;
kiek dažnai per dieną būname pasilenkę.
Mūsų buityje yra daug fleksijos aktyvumo ir kuo daugiau darysime ekstenzinių judesių tuo bus geriau. Skausmas atsiranda nuo netikėto judesio: keliant, šokant ir t.t.
Skausmą sukelia:
mechaninė priežastis;
cheminė priežastis – atsitinka po traumos ir tęsiasi nuo 10 iki 20 dienų.
Išsiskiria tam tikros medžiagos sąnariuose ir traumos pasekoje skauda. Mechaniniais judesiais skausmo nesumažinsi.
Mechaninis skausmas – pvz., pirštą ištempti ir kiek galima ilgiau palaikyti. Kai atleidžiame skausmo nebelieka. Taip paaiškinamas nugaros skausmo principas. Jei audiniai apkraunami normaliu krūviu, tai nekenkiama. Jei audiniams duosime labai didelį krūvį, tai turėsimerandų tempimą.
Jei skausmas yra po judesio, o ne judesio metu (po pakėlimo), vadinasi pozicija, kurią naudojome po atlikimo, yra neteisinga (pvz. sėdėsena). Dėl disko išvaržos labai svarbu po fleksijos padaryti ekstenziją, kad diskas grįžtų į priekį.
Trijų sindromų skausmas:
padėties sindromas, kai nėra judesio praradimo;
funkcijos sutikimo sindromas (minkštieji audiniai sutrumpėja, skausmas praeinantis, judesių praradimas);
3. disko skausmo sindromas.
1. Padėties sindromas – pasitaiko iki 30 metų sėdimą darbą dirbantiems žmonėms arba studentams. Kai pacientas pasidaro aktyvus, skausmas praeina. Atliekant tyrimą pakitimų nėra.
2. Disfunkcijos sindromas – pasitaiko vyresniems nei 30 metų. Skausmas būna atliekant judesį arba judesio pabaigoje. Judesio metu greitai skausmas nesikeičia. Gali būti sustingimas visą dieną. Skausmas atsiranda judesio pabaigoje, nes bloga poza. Stebint ir tiriant pacientą, matomi pakitimai: padidinta lordozė, negali atlikti pakankamai daug judesių. Dėl nervinių šaknelių užspaudimo ir rando pakenkimo (žiedo), kai stovi ar lenkiasi yra skausmas, o gulantis nėra.
3. Disko sindromas – 20-55 metų žmonėms, dažniausiai po kažkokio įvykio arba tiems, kurie pastoviai kažką atlieka fleksiniame įtempime. Skausmas gali būti įvairus, dažniausiai padidėja sėdint, prarandami vienos pusės judesiai. Lenkimasis vienoje pusėje mažesnis nei kitoje. Didžiausią laiko dalį diskas yra išėjęs į nugarinę pusę ar į šoną, bet gali būti ir visai išėjęs, gali grįžti. Į priekį diskui išeiti sunku, nes priekinis raištis stipresnis nei užpakalinis,tačiau pasitaiko ir tokių atvejų. (Norbutaitė)
McKENZIE TECHNIKA:
Mckenzie technikos pagrindinis dalykas yra fiziologinė stuburo kreivė. Spaudimas į diską mažesnis, kai išlaikomi fiziologiniai linkiai. Sėdėjimas su liemens rotacija yra pavojingas disko prolapsui. Dirbdami pasilenkę duodame didelį stresą disko kremzlei, todėl dienos eigoje grįžtame į ekstenzinę padėtį. Daugiausia stuburas būna fleksinėje padėtyje (būname susilenkę), todėl trūksta ekstenzijos. Ekstenzija yra tokia pat svarbi kaip ir fleksija.
Skiriami du niuansai: skausmo centravimasis arba plitimas. Kai skausmas plinta į koją gydant stengiamasi, kad skausmas centralizuotųsi, eitų iš periferijos į pažeidimo vietą. Jei atsiranda skausmo plitimas pratimo metu, tai parinka terapija yra prasta. Geriau yra tada, kai stiprus skausmas disko vietoje, negu nežymus skausmas periferijoje.
Šios technikos pagalba galima:
gydytinespecifinį nugaros skausmą;
atlikti sensomotorinę stimuliaciją.
Kilęs iš Naujosios Zelandijos Mckenzie`s išvyko į JAV, ku ir sukūrė savo metodą. Mechaniniais principais, kaip juda stuburas, pagrįsta Mckenzie technika. Dirbama su pasyviom struktūrom – kaulais, diskais, raiščiais. Neįjungiami ir nestimuliuojami raumenys.( Norbutaitė)
Diagnozavimas:
vertinama laikysena (posturalinis sindromas). Tiriami jauni žmonės, mokyklinio amžiaus vaikai, jie problemų neturi;
disfunkcinis sindromas. Tokie pacientai turi judesio amplitudės apribojimą ir skausmą galinėse padėtyse. Nervinės šaknelės uždegimas;
išbalansavimo sindromo metu pakenkiamas diskas. Judesių apribojimas, skausmo plitimas į periferiją.
Kai gydome pacientą, turime žinoti ir diagnozuoti po kurio judesio pablogėja. Kai yra disko problema, padidėja reakcija į ilgą sėdėjimą, vaikščiojimą, čiaudulį, kosulį, šnypštimą, nes tuomet padidėja spaudimas į diską.
Poza gulint turi tikti pacientui, reikia išsiaiškinti paciento profesiją, ar jo darbe nėra daug monotoniškų judesių. Kifotinė padėtis padidina kiaurymes per kurias išeina šaknelės. Taip įsitikiname, kad disko problemos gali nebūti, nors skausmas yra.
Testavimui atliekami trys judesiai, kurių dėka galima diagnozuoti ar iš teisų yra problema.
rankos ant kelių
rankosant strėnų
lateralinis poslinkis
Iš nugaros laikome pečius ir stebime kiek juda dubuo į šonus. Priš tai vertinama laikysena, ar nėra šoninio nukrypimo. Šoninę deformaciją pastebime pas kiekvieną, bet žymią- retai. Jei yra disko prolapsas, tai toje pusėje, kur jis yra, matomas judesių apribojimas.
Gali atlikti judesį keliais, o ne nugara. Ekstenzijos metu, paskutiniame nugaros segmente, turi atsirasti raukšlė, lateralinis paslinkimas į vieną ar kitą pusę; toje pusėje, kur disko prolapsas nesugeba paslinkti dubens į šoną. Po šių judesių galima pasakyti, koks pakenkimo sindromas: sagitalinėje, frontalinėje ar kombinacija.
Pirmą dienąpacientas pradeda nuo ekstenzijos be kvėpavimo, kas valandą atlikti 5-10 aktyvių ekstenzinių judesių. Geriausia daryti iš gulimos padėtie. Jei negali atlikti ekstenzijos atsigulęs, tada turi daryti stovėdamas, bet būtinai turi fiksuoti dubenį (dirbti nugara, o ne keliais). Tempas toks, kad nesukeltų streso. Jei po kelių dienų pacientas jaučiasi gerai ir skausmas centralizuojasi, tada daroma ekstenzija įjungiant ir kvėpavimo pratimus. Kartoi kas valandą 5-10 kartų. Dar po kelių dienų atliekame ekstenziją prieš spaudimą. Mckenz`io diržu reikia fiksuoti dubenį prie kušetės arba fiksuoti dubenį rankomis. Jei niekas nelaiko, tai nebijoti daryti antrą variantą vienam. Darant antrą variantą rezultatai pasiekiami, bet tai trunka ilgiau. Jei pirmą savaitę yra skausmo centralizacija, tai mažiname kartojimų skaičių (pvz., penkis kartus kas dvi valandas, penkis kartus kas tris valandas). Jei pacientui skausmas išnyksta, tai visą likusį gyvenimą jis atliks 2-3 ekstenzinius judesius į dieną. Gydymo metu neleistini jokie fleksiniai judesiai.
Terapijos principas yra grąžnti diską į normalią padėtį. Tuo tikslu atliekami ekstenziniai pratimai, nes fleksija grąžins diską į pirminę pakenkimo padėtį. Pacientas gali sėdėti, bet turi išlaikyti fiziologinius linkius. Reikia ligonį išmokinti, kaip jam teisingai lipti iš lovos. Gulantis į lovą iš pradžių reikia atsisėsti, paskui gultis ant šono ir tada ant nugaros. Stotis reikia pradėti nuo gulėjimo ant šono prie lovos krašto, kojas nuleisti, atsisėsti ir tada stotis. Jei lova yra žema , tai pasikėlimą nuo jos pradedame nuo gulėjimo ant pilvo, stojamės ant keturių ir su ekstenzine padėtimi pasikeliame.Dauguma žmonių šį judesį atlieka spontaniškai. Galima sutempuoti pacientą į ekstenziją.
GYDYMAS:
Pakenkimo sindromas
I0 ekstenzija – skausmas tik juosmens srityje. Atradus tinkamus judesius pacientas mankštinasi namie: gulint ant grindų, delnai po pečiais; atlieka normalią ekstenziją (pasyvią). Neturi būti aktyvumo sėdmens raumenyse. Tai dinaminis judesys, jis nefiksuoja ekstenzijos.
II o – pasilenkdamas įkvepia ir atsilenkęs iškvepia “hū”, tada diskas gauna stimulą ir pasislenka.
IIIo – prispausti kryžkaulį ir kartoti II0 pratimą.
IVo – dedame rankas ant segmento juosmeninėje dalyje ir spyruokliuojame, stumiame diską į fiziologinę padėtį.
Vo – atliekama manipuliacijasu rotacija.
Pacientas daro „kobrą“. Kai yra disko sindromoas, skausmas nedidės ir gali daryti didinant amplitudę. Jei yra skausmas ir negali atsigulti ant pilvo, tad po pilvu reikia pakišti pagalvę. Reikia stebėti judesių kartojimąsi ir skausmo plitimą. Jei skausmas plinta nuo vidurio linijos tai judesį sustabdome. Vertinant stebime raumenų įtemptumą ir sutrumpėjimą.
PRATIMAS GULINT ANT PILVO
Darant ekstenziją atsatomas fibrozinis branduolys į vietą. Jei kelia pilvą, reikia pritvirtinti specialiu diržu. Ilgalaikė ekstenzija ant specialios kušetės, rotacija ir fleksija, norint atstatyti diską. Kineziterapeutas stovi prie paciento šono ir atsato į normalią padėtį. Kai kurie judesiai mobilizaciniai, lėti, kiti greiti- dinaminiai manipuliaciniai. Tempimas ir pritraukta koja riboja vienos pusės judesius.
Skausmą sukelia pertempti ir skausmingi ekscentriški raumenys, kurie laiko nugarą ekscentriškoje padėtyje. Taip pat svarbi apatinės nugaros dalies atrama (atrama tarp vidinės nugaros dalies ir dubens). Naudojamas vitarolis volelis. Sėdint prie stalo alkūnės turi būti padėtos ant jo (toks turi būti stalo aukštis). Jei spausdiname, tai svarbu, kad delnų pagrindai būtų padėti ant stalo. Ekrano aukštis turi būti priešais akis. Daugelis, dirbančių kompiuteriu, turi kaklo problemų.
3. KINEZITERAPIJA VANDENYJE (HIDROTERAPIJA)
Įvairias vandens procedūras gydymui ir atsipalaidavimuipradėjo naudoti graikai. Hipokratas gydė ligas šiltu ir šaltu vandeniu. Vėliau graikų pavyzdžiu pasekė romėnai, kurie statė vonias atstatomajai ir gydomajai veiklai. Viduramžiais gydymas vandeniu buvo pamirštas. Renesanso laikotarpiu vandens gydomosios savybės vėl buvo prisimintos, nes žmogus pradėtas analizuoti ne tik kaip dvasinis, bet ir kaip fiziologinis organizmas. Ypač aktyviai vandens procedūros pradėtos taikyti Vokietijoje. Vonios, baseinai buvo naudojami raumenų atpalaidavimui.
Atliekant vandens procedūras yra pastebėta kad: vandenyje taip pat prakaituojama (kartais ir labai gausiai), tačiau to beveik neįmanoma pajusti; vandenyje kūnas beveik nuogas, todėl juntamas tiesioginis sąlytis su vandeniu; ore virš vandens labai daug deguonies, todėl procedūrų metu prileidžiama sveikatai naudingu jodo, fluoro ar kitu druskų jonų; oda vėsina net ir šiltas vanduo, tai palengvina pratimų atlikimą;fiziškai silpni žmonės žino dar viena vertikalios vonios ar baseino privalumą – niekas negali matyti nerangių judesiu, vanduo paslepia kūną (Šibilskis, 2004).
Kineziterapija vandenyje (vandens terapija) – aktyvus aerobiniai judesiai vandenyje,
naudojant specialias pagalbines priemones. Atliekant pratimus naudojamos įvairios pagalbinės
priemonės – vienos kaip plūduriavimo objektai, padedantys išsilaikyti vandenyje, taisyklingai atlikti judesius, kitos – sąnariu amplitudei didinti ir tuo pačiu sustiprinti vandens pasipriešinimą galūnės atliekamam tam tikros krypties judesiui, t.y. apsunkinamas pratimo atlikimas (Baum, 1991).
3.1 VANDENS POVEIKIS
Kineziterapija vandenyje sujungia du natūralius biologinius veiksnius: judėjimą ir vandenį. Vanduo padeda greičiau atkurti sutrikusias organizmo funkcijas. Jo poveikis:
1. Terminis
2. Cheminis
3. Mechaninis
4. Psichologinis
Terminis poveikis priklauso nuo vandens temperatūros. Kineziterapijos vandenyje optimali temperatūra yra 30 – 33° C. Terminio poveikio įtaka:
Gerėja kraujotaka
Mažėja raumenų tonusas
Mažėja skausmas
Didėja duerezė
Cheminis poveikis priklauso nuo ištirpusių vandenyje cheminių medžiagų. Kineziterapija, atliekama mineraliniame, jūros vandenyje, teigiamai veikia bendrąsias organizmo funkcijas (medžiagų, hormonų apykaitas ir kt.) (Krisčiūnas, 2008)
Mechaninis poveikis priklauso nuo kūno pasinėrimo į vandenį gylio. Panirus mažėja kūno svoris, daugiau iš kūno paviršiaus kraujopriteka į vidaus organus dėl mechaninio vandens spaudimo. (Krisčiūnas, 2008)
Vandens klampumas didina pasipriešinimą judesiui nuo 40 iki 60 kartų. Šis pasipriešinimas priklauso ir nuo judesių atlikimo greičio. Kūnas, judėdamas vandenyje, sutinka pasipriešinimą, lygų judėjimo greičio kvadratui. Juo greičiau atliekami judesiai, juo sunkiau juos atlikti. Biologinis poveikis mažina raumenų tonusą, maloni šilta aplinka suteikia lengvumo, laisvumo, pasitikėjimo savo jėgomis jausmą, tikėjimą pasveikti. (Krisčiūnas, 2008)
Kompleksinis vandens ir kineziterapijos poveikis naudingas, sergantiems degeneracinėmis, uždegiminėmis stuburo ligomis, esant po trauminiams sindromams. (Krisčiūnas, 2008)
Nustatant toleranciją fiziniam krūviui, apskaičiuojami tokie rodikliai: chronotropinis rezervas – širdies susitraukimų dažnėjimo (ŠSD)%, inotropinisrezervas – sistolinio AKS didėjimo%, dviguboji sandauga – pasiekto sistolinio AKS ir ŠSD sandauga, padalyta iš 100, metabolinis vienetas (MET – metabolinis koeficientas, kuris rodo, kiek kartų deguonies suvartojimas fizinio krūvio metu yra didesnis iž deguonies suvartojimą ramiai sėdint). 1 MET =3,5 – 4,0 ml O2/min./kg kūno masės. (Krisčiūnas, 2008)
3.2 HIDROTERAPIJOS TAIKYMAS ESANT JUOSMENINĖS STUBURO DALIES PAŽEIDIMUI
Atsižvelgiant į ligonio savijautą, parinkti atitinkamas fizinių pratimų atlikimo pradines padėtis (stovint, gulint ant nugaros, kabant ant trapecijos galima naudoti pagalbines priemones).
Visi fiziniai pratimai, padėtys, neturi sukelti skausmo.
Siekiant atpalaiduoti nugaros, dubens, kojų raumenis, atlikti švytuoklinius judesius kojomis.
Visus judesius atlikti optimalia amplitude.
Sukamuosius liemens judesius iš pradžių galima atlikti tik ant kabančios trapecijos. Ir tik vėliau stovint.
Pečių juostos, liemens, pilvo raumenų jėgos pratimus atlikti ant kabančios trapecijos. Nepersitempti. Kvėpavimas ritmiškas, nesulaikyti iškvėpimo. (Krisčiūnas, 2008)
IŠVADOS
Juosmeninės dalies skausmai yra didelė problema ne tik vyresnio amžiaus, bet ir darbingo amžiaus žmonėms, tai įtakoja anatominiai funkciniai pakitimai dėl intensyvaus gyvenimo tempo ir blogėjančios gyvenimo kokybės.
Hidroterapijos privalumai tokie, kad tinka žmonėms su antsvoriu, mažesnė traumų tikimybė, dėl vandenyje atsipalaidavusių sąnarių platesnė judesių amplitudė, lengvesnis judėjimas.
Taikomi gydymo būdai kineziterapija,fizioterapija, masažas, akupunktūra, tempimas. padeda sumažinti skausmą, kas stabilizuoja būklę ir pagerina judėjimo funkciją.
Hidroterapija pagerina sąnarių mobilumą, mažina skausmą procedūros metu, kas leidžia pasiekti maksimalių rezultatų atliekant pratimus. Tinkamai parinktų padėčių, bei pratimų parinkimas ir taikymas padeda sumažinti juosmeninės dalies skausmus ir gražinti pacientui pasitikėjimą savimi.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
Baublienė J. (2006) Skausmo samprata ir gydymas Vilnius p. 43-45.
Budrys V. (2009) Klinikinė neurologija Vilnius p. 663-672.
Chemie B. (2010) Šeimos gydytojo vadovas Vilnius p. 359-363.
Kriščiūnas, Kavaliauskienė (2008) Kineziterapija vandenyje. Kaunas p. 41-74.
Kriščiūnas A. (2008) Reabilitacijos pagrindai Kaunas p. 56-89.
Nordemar R. (2002) Nugaros skausmai Šiauliai p. 9-11, 135-139.
PrelgauskienėS. (2001) Vidaus ligos ir kineziterapija Vilnius p. 272-279.
Sutcliffe J. (2003) Kaip įveikti nugaros negalavimus Vilnius p. 10-15.
Warlow C. (2007) LANCETAS neurologinių ligų vadovas Vilnius p.236-237.
REKOMENDACIJOS:
HIDROTERAPIJOS METODIKA:
PIRMA PROCEDŪROS DALIS:
Plaukimas, atsipalaidavimas patogia padėtimi.
Pradinė padėtis – stovima tiesiai, rankos nuleistos žemyn. Galvą tempti aukštyn, smakrą žemyn – įkvėpti.
Pradinė padėtis – stovima veidu į sienelę, rankos ant sienelės. Pratimas ,,Banga“. Tupiant – iškvėpti, ištiesiant kojas, rankas – įkvėpti.
ANTRA PROCEDŪROS DALIS:
Pradinė padėtis – stovima veidu į sienelę. Sulenkti dešinę koją, keliu siekti kairę alkūnę, smakru siekti kelį – iškvėpti. Kartoti kita koja.
Pradinė padėtis – stovima veidu į sienelę. Moti dešine koja į šoną – įkvėpti, pristatyti – iškvėpti. Moti dešinę koją atgal – įkvėpti, pristatyti – iškvėpti. Kartoti kita koja.
Pradinė padėtis – pritupiama vandenyje iki kaklo, kojos, rankos, sulenktos ant sienelės. Ištiesti rankas, kojas – įkvėpti ir iškvėpiant paspyruokliuoti 3 – 4 kartus žemyn.
Pradinė padėtis – stovima veidu į sienelę. Pakelti dešinę koją atgal, įkvėpti, pasukti galvą į kairę pusę, pasižiūrėti į koją. Kartoti kita koja.
Pradinė padėtis – gulima pilvu ant vandens, rankomis, delnais į save, laikomasi už sienelės. Plaukioti imituojant ,,bras“ plaukimo kojų judesius. Lenkiant kojas – iškvėpti,tiesiant – įkvėpti.
Pradinė padėtis – gulima ant nugaros, pėdomis užsikabinti už sienelės. Energingais rankų mostais ,,plaukti“ nugara. Kvėpavimas laisvas.
Pradinė padėtis – gulima ant nugaros, rankomis laikomasi už sienelės. Pečiai, galva remiasi į sienelę. Mostai kojomis – ,,žirklės“. Mojant kojas į šonus – įkvėpti, sukryžiuojant – iškvėpti.
Pradinė padėtis – gulima ant nugaros, rankomis laikytis už sienelės. Pečiai, galva remiasi į sienelę. Imituoti važiavimą dviračiu. Kvėpavimas laisvas.
Pradinė padėtis – gulima ant nugaros, rankomis laikomasi už sienelės. Pečiai, galva remiasi į sienelę. Sulenkti kojas, pasukti jas į kairę pusę – iškvėpti. Pradinė padėtis įkvėpti, kartoti į dešinę pusę
PRATIMAI SU LAZDELE
Pradinė padėtis – stovima tiesiai, kojos žergtai, rankomis plačiai laikomalazdelė ant vandens. Imituoti baidarės irklavimą. Sukantis iškvėpti.
Pradinė padėtis – stovima tiesiai, kojos žergtai, rankomis plačiai laikoma lazdelė ant vandens. Moti dešinę tiesią koją prie kairės rankos, lenktis prie dešinės kojos – iškvėpti.
Pradinė padėtis – stovima tiesiai, kojos suglaustos, rankomis siaurai laikoma lazdelė ant vandens. Sulenkti dešinę koją, apkabinti ja lazdelę, traukti koją prie savęs, smakru siekti kelį – iškvėpti.
Pradinė padėtis – pritupiama vandenyje iki kaklo, lazdelė laikoma ant pečių. Pasisukti į kairę pusę – iškvėpti.
Pradinė padėtis – stovima tiesiai. Rankos, laikančios lazdelę, nuleistos žemyn. Peržengti per lazdelę dešine koja. Keliant koją iškvėpti, nuleidžiant įkvėpti.
Pradinė padėtis – atsitupiama, pečiai vandenyje. Šokinėti per lazdelę, kvėpavimas laisvas.
PRATIMAI ANT KABANČIO SKERSINIO
Pradinė padėtis – kabama ant skersinio, kojos suglaustos, tiesios. Mostas kaire koja pirmyn, dešine atgal – įkvėpti. Kartoti – keičiant kojų mostų kryptį – iškvėpti.
Pradinė padėtis – kabama ant skersinio, kojos tiesios, suglaustos. Mostai abiem kojomis pirmyn – iškvėpti. Mostai atgal – įkvėpti.
Pradinė padėtis – kabama ant skersinio, kojos tiesios, suglaustos. Prisitraukti rankomis prie skersinio – iškvėpti. Prisitraukti vieną kartą krūtine, kitą kartą – nugara.
Pradinė padėtis – kabama ant skersinio, kojos žergtai. Pečius pasukti į kairę pusę, dubenį – į dešinę pusę (,,gręžti“ stuburą) – iškvėpti.
TREČIAPROCEDŪROS DALIS
Pradinė padėtis – pečiai, galva, gelbėjimo rate. Kojos ant kabančio skersinio, sulenktos per kelius. Ramiai atsipalaidavus pagulėti. Siekiant stuburo tempimo – skersinį kelti aukštyn. Norint atsipalaiduoti – leisti žemyn. Kvėpavimas laisvas.
Atsipalaiduoti, paplaukioti. Galima naudoti pagalbines priemones (vandens diržą, plaukimo diržus, lentą, kamuolį).
Apsirengus atsigulti ant kušetės, pagulėti 30 – 60 min. patogia padėtimi.
SPECIALIŲ PRATIMŲ KOMPLEKSAS SERGANTIEMS STUBURO SLANKSTELIŲ UŽDEGIMU:
Atliekama kelis kartus per dieną.
Atsigulti ant nugaros. Sulenkti kojas per kelius, rankas padėti ant pilvo. Kvėpavimas pilvu (diafragminis).
Atsigulti ant nugaros. Rankas ištiesti į šalis delnais žemyn. Spausti delnais atramą įtempiant viso kūno raumenis (izometrinis pratimas).
Atsigultiant nugaros. Kojas sulenkti per kelius, rankas nuleisti žemyn prie šonų. Pakaitomis (su įtampa) kelti kairę ir dešinę ranką aukštyn.
Atsigulti ant nugaros. Rankas ištiesti į šalis. Kojas sulenkti per kelius, pėdas pakelti. Pasukant liemenį, nuleisti kelius į kairę pusę, grįžti į pradinę padėtį, po to nuleisti kelius į dešinę pusę.
Atsigulti ant kairio šono, moti dešine ranka pirmyn aukštyn, dešine koja – atgal, leisti ranką prieš save žemyn atgal, koją – pirmyn. Tą patį pakartoti gulint ant dešinio šono.
Atsigulti ant kairio šono. Dešine ranka delnu remtis prieš krūtinę, kojos ištiestos. Pritraukti kojas prie krūtinės ir ištiesti (ištiesus pasitempti aukštyn visu stuburu).
Atsigulti ant pilvo. Rankas sugniaužtais kumščiais ištiesti į šalis. Paspyruokliuoti iš pečių rankomis aukštyn ir žemyn.
Atsigulti ant pilvo. Rankas sulenkti per alkūnes kampu. Lenkti pakaitomis kairę koją per kelį ir traukti prie kairės rankos, dešinę – prie dešinės.
Atsiremti keturpėsčia. Kairės kojos keliu pasiekti dešinę ranką ir grįžti į pradinę padėtį; dešinės kojos keliu pasiekti kairę ranką ir grįžti į pradinę padėtį.
Atsiremti keturpėsčia. Sėstis ant kulnų, rankas tiesti aukštyn į šalis (stengtis krūtine pasiekti kelius).
Tokia mankšta taikoma poūmėje ir remisijos stadijoje. Tinkamą krūvį galima parinkti tiksliau, jeigu prieš gydymo kursą testu nustatomas maksimaliai suvartojamo deguonies kiekis.Mankštos krūvio intensyvumas gydymo pradžioje turi sudaryti 40% maksimalaus deguonies suvartojimo kiekio.
McKENZIE METODO GYDYMAS:
1 pratimas. Jei gali gulėti ant pilvo, tai guli 5-10 minučių. Gulint- kakta ant grindų, įkvepia- pasikelia, ekstenzija – iškvepia;
2 pratimas. Pacientas pakiša alkūnes, atkreipiamas dėmesys kokioje padėtyje yra dubuo. Pasirėmęs ant alkūnių turi išbūti 5-10 minučių. Jei pažeistas sėdimasis nervas arba jeigu yra pasislinkęs diskas, tuomet šių pratimų daryti negalima;
3 pratimas. Pacientas guli ant pilvo ir lėtai keliasi atsiremdamas rankomis, dubens nekelti nuo kušetės. Atliekama ekstenzija. Pratimas atliekamas, kai skausmas yra viduryje nugaros. To judesio metu diskas grįžta atgal ir neleidžia atsirasti randui; 10 kartų daromalėtai, paskutinį kartą greičiau.
4 pratimas. Atliekamas kaip ir trečias tik dubuo fiksuojamas prie kušetės diržu, tai leidžia atlikti ekstenziją didesne amplitude;
5 pratimas. Atliekamas su specialia kušete, kur keliama tol, kol ligonis gali išbūti 5-10 minučių. Skausmas viduryje nugaros;
6 pratimas.Atliekamas stovint, rankos ant klubų, atsilošti 10 kartų. Paskutiniai 3 kartai atliekami maksimaliai;
7 pratimas. Kineziterapeutas stovi pacientui iš kairės. Delno išorinė pusė turi būti ant išorinių ataugų. Atliekami simetriški paspaudimai 10 kartų. Rankos ant kūno visą laiką.
8 pratimas. Lėtas paspaudimas, po to greitesnis. Gali traškėti, bet nereikia išsigąsti, gali būti, kad diskas grįžta į gerą padėtį, gali būti, kad maža sąaugėlė nutrūksta.
9 pratimas. Rankos taip pat, bet judesys rotacinis, nes spaudžiame kairę ir po to dešinę (didelės rotacijos juosmenyje nebus, nes facetinės jungtys neleidžia rotuoti). Šiuo pratimu galima grąžinti diską į pradinę padėtį. Jei jaučiamas skausmas, tai manualinę terapiją nutraukti.
10 pratimas. Pacientas guli ant pilvo. Abi rankos ant vienos nugaros pusės ir manipuliuoti lėtais ir greitais judesiais. Nesvarbu, kur yra skausmas manipuliacija atliekama abiejose pusėse;
11 pratimas. Rotacija su fleksija. Prispausti petį ir kelius į priešingas puses, turime išlaikyti 30-40 sekundžių. Skausmas galimas vidury nugaros. Pasuktos kojos į priešingą pusę neturi skaudėti, jei yra disfunkcijos sindromas, tai atlikti į abi puses, bet neturi sukelti skausmo kojose. Pratimas atliekamas 10 kartų.
12pratimas. Pacientas guli ant nugaros. Spausti kelius prie krūtinės 10 kartų. Pratimas neatliekamas ūmiame periode. Ūmiu periodu galima atlikti tik ekstenziją, okai susiformuoja randas galima atlikti fleksiją, kad suminkštėtų randas;
24