eutanazijos įteisinimas šiuolaikinėje visuomenėje

1. ĮVADAS

Nuo pat pirmųjų mūsų eros amžių iki šio šimtmečio vidurio Hipokrato priesaikos eilutės, draudžiančios duoti pacientui mirtinų nuodų ir net patarimų savižudžiui, buvo kertinė medicinos etikos taisyklė.
Gyvybės tęsimo ir nutraukimo prieštara – neišvengiama kasdienės medikų veiklos dalis, suteikianti šiai profesijai etinį bei filosofinį pobūdį. Šios prieštaros aktualumas ypač išaugo antrojoje mūsų šimtmečio pusėje, kai technologinis progresas įgalino medikus atgaivinti sunkiai sergančius, o dažnai ir beviltiškus ligonius, bei ilgą laiką tęsti jų gyvenimą. Štai kodėl prieš du tris dešimtmečius vėl buvo pradėta kaalbėti apie eutanaziją (gr. eu– geras, thanatos – mirtis) – beviltiškai sergančio ir kenčiančio ligonio numarinimas.
Sparčiai besivystanti medicinos technologija įgalino pratęsti žmogaus mirimo procesą – greita ir netikėta mirtis virto ištęsta, o dažnai ir labai skausminga agonija. Todėl nenuostabu, kad atvirumą mirčiai lydėjo ir jos pagreitinimo poreikis.
Pačiu akivaizdžiausiu atvirumo mirčiai pavyzdžiu galima laikyti eutanazijos atgaivinimą Olandijoje – vienoje iš labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių. Specialiai šiai problemai tirti sudaryto Remelinko komiteto duomenimis, 1990 metais eutanazija taikyta 2300 pacientų (tai sudaro 1,8% visų mirčių). Dar 400 žmonių patys nutraukė saavo gyvybę, pasinaudoję gydytojų patarimais bei pastarųjų teikiamais medikamentais, t.y. įvykdė vadinamąją asistuojamą savižudybę. Eutanazijos populiarumą Olandijoje atspindi visuomenės apklausos duomenys – maždaug du trečdaliai šios šalies gyventojų pritaria laisvanoriškam kenčiančio ir neišgydomai sergančio ligonio apsisprendimui nutraukti gyvybę.

Techninės galimybės nutolinti naturalią gy

yvenimo baigtį atsirado XXa. Viduryje. Šios priemonės – tai gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymas (dirbtinis kvėpavimas, širdies stimuliatoriai ir kt.), jų pakeitimas (transplantacija), antibiotikai, pagaliau – įvairios dirbtinio maitinimo priemonės. Kiekviena iš jų arba jų derinys įgalina tęsti žmogaus gyvybę praktiškai neribotą laiką. Deja, neretai tai nebūna priimtina nei pačiam pacientui, nei medikams, nei visai visuomenei, kurią užgula didžiulė ekonominė dirbtinio gyvybės tęsimo našta. Minėtos technologinės priemonės, suteikiančios daugeliui iš mūsų vilties išgyventi įvairių nelaimingų atsitikimų bei ligų atvejais, tuo pačiu metu sukuria prielaidas pratęsti nepageidaujamą egzistenciją gana didelei pacientų grupei.
1.1. Problemos aktualumas
Ginčai dėl eutanazijos vyksta Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir visoje Šiaurės Vakarų Europoje; kiti kraštai į tas diskusijas irgi veliasi. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalbos nužudymui leistinumas, bet irr eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba protiškai atsilikusiems vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichiniams ligoniams. Taigi tai ginčas dėl mūsų civilizacijos ateities.

Lietuvoje yra įteisintas tik gydymo netaikymas, o aktyvią eutanaziją ir savižudybę su pagalba įstatymai draudžia. Vis dėlto žiniasklaidoje ir visuomenėje gajus susidomėjimas šiomis temomis. Diskusija ypatingai suaktyvėjo prieš keletą metų, kai ir mūsų visuomenė susidūrė su gyvybės nutraukimo precedentu. (Tuomet motina (gydytoja) suleido mirtiną vaistų dozę savo sūnui, kentėjusiam didžiulius skausmus po stipraus kūno nudegimo. Ji
i, vadovaujantis Lietuvos baudžiamuoju kodeksu, buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį žmogaus nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Vis dėlto moteris buvo išteisinta, nes psichiatrai įrodė, kad sūnų jį numarino ištikta afekto, t.y. nesuprasdama savo veiksmų esmės.) Argumentai už ir prieš eutanaziją netyla iki šiol ir rodo, kad jog tokiuose katalikiškuose kraštuose kaip Lietuva, eutanazijos problema ypatingai opi ir kontraversiška. Todėl labai svarbu išsiaiškinti ne tik šių argumentų pagrįstumą, bet ir pačią eutanazijos sąvoka bei jos taikymo ribas.
Pagrindinė problema, su kuria susiduriame kalbėdami apie eutanaziją Lietuvoje, yra žmonių neigiamas požiūris į šį reiškinį. Mano manymu tokią situaciją sąlygoja gan paviršutiniškas žmonių informuotumas, dėl kurio stygiaus daugelis nesupranta eutanazijos ir painioja ją su savižudybe ar žmogžudyste. Teko išgirsti neigiamą nuomonę paremtą pasakojimu, kai jaunuolis išsiskyręs su mergina bandė nusižudyti, o nepavykus paprašė eutanazijos. Pavyzdys iš tiesų netikęs, nes eutanazija taikoma nepagydomiems ligoniams (sergantiems fizine liga); jokiu būdu ne savižudžiams, kurie iš gyvenimo nusprendžia pasitraukti dėl juos ištikusios nelaimės ar psichologinių problemų.
1.2. Pagrindinės sąvokos tezės
Eutanazija (gr. eu – geras, thanatos – mirtis) – beviltiškai sergančio ir kenčiančio ligonio numarinimas; Eutanazija, pasak E.Gefeno, yra sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Medicinos kontekste nevienareikšmiškai interpretuojami trys konceptualinio neapibrėžtumo konceptai – paciento gerovė arba jo išvadavimas nu
uo kančių, gyvybės nutraukimas (numarinimas), sąmoningų gydytojo intencijų samprata.

Agonija (lot.agonia ) – būsena prieš mirtį, merdėjimas.

Utilitarinis (lot. utilitas – nauda) – suderintas vien tik su praktine nauda, praktiškas, praktinis;

Kvestionuoti (lot. questio – dejavimas, skundas) – laikyti abejotinu, ginčijamu ar nereikalingu; kelti abejonių (dėl ko nors);

Hedonizmas (gr. hedone – malonumas, pomėgis) – etikos teorija, kurią pirmi vystė senovės graikų kirėniečių filosofinė mokykla (4 a. prieš m. e.); gyvenimo tikslu ir aukščiausiu gėriu pripažįsta pomėgį, malonumą.
1.3. Tyrimo tikslas

Išanalizuoti studentų numonę apie eutanaziją, bei jos įteisinimą šiandininėje Lietuvoje.
1.4. Tyrimo uždaviniai
1. Išsiaiškinti studentų nuomonę apie eutanaziją.
2. Išnagrinėti studentų nuomonę apie eutanazijos įteisinima Lietuvoje.
3. Įvertinti studentų žinias apie eutanaziją.
1.5. Tyrimo objektas

Studentų nuomonė.
1.6. Hipotezė

Didelė dalis studentų negali tiksliai apibrėžti, kas tai yra eutanazija. Tačiau dauguma jų pritaria jai, bei jos įteisinimui Lietuvoje.

2. LIERATŪROS APŽVALGA

Eutanazijos terminą pirmasis XVII amžiuje pavartojo anglų filosofas Frensis Bekonas. Eutanazija reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį. Ilgainiui šios sąvokos reikšmė plėtėsi, ir šiandien eutanazija veikiau suprantam ne kaip mirštančiojo slauga, bet kaip sąmoningas kenčiančio asmens numarinimas.

Visdėlto jau ir senovės Graikijoje, kurioje atsirado minėtos Hipokrato medicinos mokyklos principai, eutanazija buvo plačiai praktikuojama. Be to, savo raštuose ją pateisino tokie autoriai kaip Platonas ir Aristotelis. Todėl, norėdami suvokti požiūrių į eutanaziją ir, apskritai, žmogaus gyvybės nutraukimą įvairovę, pirmiausiai reikia apžvelgti istorinius šio požiūrio raidos aspektus.
2.1. Žmogaus gyvybės apsauga: nuo Antikos iki Na

ajūjų laikų

Senovės Graikijoje nebuvo laikomasi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo. Pavyzdžiui, Spartos įstatymai reikalavo žudyti apsigimusius naujagimius. Apsigimusių naujagimių marinimui buvo pritariama ir Atėnuose, nors čia to nereikalavo daryti šio miesto – valstybės įstatymai. Didieji Antikos mąstytojai taip pat pritarė kai kurioms žmogaus gyvybės nutraukimo formoms. Platonas mėgino pagrįsti kūdikių marinimą kaip eugenikos ir populiacijos kontrolės priemonę. ,,Valstybėje” jis rekomenduoja žudyti ,,blogiausių ir luošų tėvų kūdikius”. Aristotelis buvo nuosaikesnis už savo mokytoją ir pritarė tik apsigimusių naujagimių eutanazijai bei apibrėžė nėštumo nutraukimo kriterijus. ,,Politikoje” jis rašo: ,,tegu taisykle virsta tai, kad nė vienas apsigimęs naujagimis nebūtų auginamas”. Tačiau vaikų skaičiui sumažinti ,,abortai leistini tik tada, kol nėra prasidėję vaisiaus jutimai ir gyvybė”.
Stoikai, nuo socialinių problemų atsigręžę į individualią žmogaus būtį, daug dėmesio skyrė savarankiškam žmogaus ,,išėjimui iš šio gyvenimo” – savižudybei. Anot Senekos, ,,išminčius gyvena tiek, kiek privalo, o ne tiek, kiek gali gyventi (.). Kai užgriūva daugybė vargų ir nerimą keliančių aplinkybių, jis pasitraukia (.). Jam nesvarbu, ar pats galą pasidarys, ar kitas padarys, ar jis ateis vėliau, ar anksčiau (.). Amžinasis įstatymas nieko geresnio nesukūrė, išskyrus tai, kad davė mums vieną kelią į gyvenimą ir daugybę kelių iš jo. Nejaugi man laukti kančios dėl ligos ar dėl žmogaus, kai galiu išvengti skausmo ir negandų?”, – klausia stoikų filosofas.
Dauguma graikų medikų taip pat laikėsi minėtų pažiūrų ir padėdavo beviltiškai kenčiantiems numirti. Dažniausiai šiam tikslui jie naudodavo maudos nuodus. Be to, pamatinis graikų medicinos principas buvo palengvinti sergančiojo kančią ir nesikišti į pernelyg pažengusį ligos procesą. Taigi tik Hipokrato vardu pavadintoje Priesaikoje randame absoliučius tiek eutanazijos, tiek savižudybės, tiek ir nėštumo nutraukimo draudimus, būdingus ir Senajam Testamentui, ir pitagoriečių etikai. Šie draudimai ilgainiui įsigalėjo visoje Vakarų kultūroje. Šio įsigalėjimo priežastimi tapo krikščionybės išplitimas, nes krikščionybė iškėlė ir nuosekliai laikėsi absoliutausžmogaus gyvybės apsaugos principo. Krikščionybei tapus valstybine religija, eutanazijos, kaip ir savižudybės bei aborto, draudimai įsigalėjo krikščionių pasaulyje iki pat mūsų dienų.
Visdėlto XVI šimtmetyje Renesanso mątytojo Tomo Moro ,,Utopijoje” išreiškiama mintis, laužanti viduramžių kanonus ir savo ištakomis tarsi sugrįžtanti į Antiką – eutanazija ne tik leistina, bet turėtų būti taikoma net ir tais atvejais, kai beviltiškai sergantis ir besikankinantis ligonis jos atsisako. Jau minėtas eutanazijos teorijos pradininkas F. Bekonas panašias pažiūras reiškė praėjus šimtmečiui nuo to laiko, kai buvo išleista ,,Utopija”. F. Bekonas gydytojui suteikia teisę ne tik mažinti skausmus ir kančias, bet ir tuomet, kai toks veiksmas jau negali pagydyti paciento, padėti šiam gražiai ir lengvai iškeliauti iš šio pasaulio.
Nevienareikšmiškai gyvybės nutraukimas interpretuojamas ir Naujaisiais laikais. Žymusis vokiečių filosofas I. Kantas laikėsi tradicinio požiūrio ir grindė jį tuo, kad nei eutanazija, nei savižudybė, nei abortas negali būti suderinti su kategoriniu imperatyvu – reikalavimu elgtis taip, kad asmeninis poelgis galėtų tapti visuotine elgesio taisykle. Anot I. Kanto, asmuo nutraukiantis savo gyvybę dėl užklupusių bėdų ar beviltiškumo, savimeilę (,,atimti sau gyvybę, jeigu gyvenimas ateityje žada man daugiau vargų, negu malonumo”) paverčia visuotiniu gamtos dėsniu.
Kita vertus, britų filosofai gynė žmogaus teisę nutraukti savo gyvenimą. D. Hiumas (Hume) oponavo tradiciniam požiūriui dėl žmogaus gyvybės nutraukimo. Savo veikale ,,Apie savižudybę”, parašytame 1793 m., Hiumas asmens teisę nutraukti žmogaus gyvybę grindė priedermėmis visuomenei bei laimės siekimu. Beviltiška kančia padaro žmogų nenaudingą kitiems ir todėl netenka pagrindo tokių kančių tęsimas, tuo labiau jei pats žmogus pageidauja jas nutraukti.
Ypač radikaliai tradiciniam požiūriui dėl žmogaus gyvybės nutraukimo nepritarė utilitarizmo etikos šalininkai. Racionalusis individas pats apibrėžia visuomenės interesus bei gerovę ir gali nutraukti savo ar kito žmogaus gyvybę, pastarajam prašant, jeigu tik toks veiksmas sumažina neišvengiamą kančią. Utilitarizmo pradininkas J. Bentamas (Bentham) su savo bendraminčiais ne tik pakeitė XIX amžiaus Anglijos įstatymus bei visuomenės gyvenimą, bet ir savo gyvenimą baigė eutanazija.

2.2. Eutanazija šiuolaikinėje visuomenėje
Šiame šimtmetyje požiūrį į žmogaus mirtį formavo du svarbiausi šaltiniai: egzistencinė filoso-fija, išryškinusi mirties įsisamoninimo reikšmę žmogaus būties autentiškumui, ir E. Kiubler-Ros (Kubler-Ross) veikalas ,,Apie mirtį ir mirimą”, paskatinęs atvirai kalbėti s) veikalas ,,Apie mirtį ir mirimą”, paskatinęs atvirai kalbėti su mirštančiuoju apie mirtį.
Egzistencialistai kalbėjo apie neišvengiamą, bet tolimą mirties perspektyvą, tuo tarpu E. Kiubler-Ros – apie konkrečias psichologines būsenas, kurias patiria kiekvienas mirštantysis: mirties neigimą, agresiją liekantiems gyventi, galiausiai – susitaikymą su neišvengiama lemtimi.
Moderniosios visuomenės ypatumas – savarankiškas individo apsisprendimas tiek atsiskyrimo nuo šeimos, tiek ir gyvenimo pabaigos atžvilgiu. Moderniosios visuomenės individas atsisako paklūsti natūralios gyvenimo pabaigos kanonams, kurių laikosi tradicinės visuomenės žmogus, ir labai dažnai siekia aktyviai pratęsti ar sutrumpinti paskutines savo gyvenimo valandas. Būtent galimybė šiuolaiki-nės medicinos priemonėmis pratęsti žmogaus gyvybę ypač sustiprino tendenciją priešintis šiam tęsimui ar net nutraukti žmogaus gyvavimą. Todėl būtent modernioje visuomenėje ir iškyla tiek eutanazijos, tiek ir asistuojamos savižudybės problemos.

3. TYRIMO METODIKA

3.1. Tiriamųjų imtis
Pasirinktas atrankos bųdas – atsitktinė atranka. Buvo apklausti 28 respondentai, 9 vyrai ir 19 moterų. Tai 18 – 27 metų studentai, studijuojantys mediciną, turizmo administravimą, reklamos vadybą.
3.2. Tyrimo metodas, matavimai
Tyrimui buvo pasirinkta anketinė apklausa, nes jos pagalba yra galimybė vienu metu apklausti pakankamai didelį respondentų skaičių, ji yra sąlyginai pigi, apklausos metu gaunama gana turininga ir universali informacija (tai suteikia galimybę tyrimo analizę atlikti įvairiapusiškai), taip pat ir gaunamos informacijos apdorojimas yra kur kas paprastesnis nei pasirinkus kitą tyrimo metodą.
Mano sudarytoje anketoje (1 priedas) panaudoti 8 atviro ir 3 uždaro tipo klausimai. Atviro tipo klausimų pagaba išsiaiškinau, ar studentai pritaria eutanazijai. Analizuodamas šio tipo klausimus kreipiau dėmesį į tai, ar į jį atsakyta teigiamai ar neigiamai, kadangi respondentai labai įvairiapusiškai pritarė arba prieštaravo eutanazijos panaudojimui. Sužinoti, ar studentai pritaria jos įteisinimui Lietuvoje panaudojau uždaro tipo klausimus.
3.3. Tyrimo eiga
Pagrindinė sociologinio tyrimo programos organizacinės dalies funkcija yra geras darbų koordinavimo ir kontrolės (tinkamo laiko, vietos ir pan.) užtikrinimas. Atsižvelgdamas į tai, anketas išdalinau po paskaitų, kad respondentai neskubėtų ir išsamiai atsakytų į anketoje pateiktus klausymus. Buvo išdalintos 28 anketos, jų gryžtamumas 100%.

Surinkęs anketas sugrupavau jas pagal tai, ar respondentai pritaria eutanazijai, bei jos įteisinimui lietuvoje. Tolesni veiksmai:
1. atsakymų pasitaikymo dažnumą suskaičiavau procentais (atrankos aibę imdamas kaip 100%);
2. sudariau lentelę (2 priedas), į ją surašiau gautus duomanis;
3. pagrindinių klausimų atsakymus pavaizdavau grafiškai;
4. remdamasis apdorota informacija padariau išvadas.

4. REZULTATŲ ANALIZĖ IR APIBENDRINIMAS

4.1. tyrimo rezultatai:
1. Grafikas. Ar pritariate eutanazijai?

2. Grafikas. Ar reikėtų įteisinti eutanaziją Lietuvoje?

3. Grafikas. Ar studentai žino, kas yra eutanazija.

Taigi, kaip matyti iš pateiktų rezultatų lentelėje (2 priedas) ir grafikų, dauguma respondentų pritaria eutanazijai, bei jos įteisinimui Lietvoje, tačiau negali tiksliai apibrėžti – kas tai yra eutanazija, tai matyti 3-iame grafike. Į 7-ąjį klausimą („Ar pritariate eutanazijai? Kodėl?“) teigiamai atsakė 60,7% respondentų, savo atsakymus jie motyvavo tuo, kad beviltiškai sergančiui ligoniui bus palengvintos kančios. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiekvienas pritariantis išdrįstų priimti tokį išties skausmingą sprendimą ; neigiamą nuomonę šiuo klausimu susidarė 35,7% respondentų, jų manymu, taip pažeidžiamos moralės normos; 3,6% respondenytų neturėjo nuomonės; šie skirtumai matyti 1-ame grafike. Į 8-ąjį klausimą („Jūsų nuomone, ar reikėtų įteisinti eutanaziją Lietuvoje?“) teigiamai atsakė 64,3% respondentų; neigiamai atsakė 14,3% respondentų; 21,4% respondentų neturėjo nuomonės; tai matyti 2-ame grafike. Mano manymu, daugma „neturinčių nuomonės“ respondentų negalėjo apsispręsti, nes jų žinios šiuo klausimu nepakankamos.

5. IŠVADOS
Surinkus ir apdorojus duomenis, paaiškėjo, kad:
1. 60,7 proc. respondentų į eutanaziją žiūri teigiamai, savo pritarimą jie grindžia tuo, kad tokiu budu sunkia ir nepagydoma liga sergantis žmogus gali išvengti kančių ir savo noru pasitraukti iš gyvenimo.
2. 3,6 proc. į eutanaziją žiūri neigiamai, jie teigia, kad eutanazija tai moralės normų pažeidmas, kad niekas neturi teisės atimti žmogaui givybės.
3. 35,7 proc. respondentų neturi nuomonės šiuo klausimu. Gan didelį skaičių “neturinčiųjų nuomonės” galėčiau paaiškinti savotiška moraline baime : “Jei aš pritariu, vadinasi galėčiau tai padaryti”.
4. 64,3 proc. respondentų į eutanazijos įteisinimą žiūri teigiamai.
5. 14,3 proc. respondentų į eutanazijos įteisinimą lietuvoje žiūri neigiamai.
6. 21,4 proc. respondentų dėl eutanazijos įteisinimo Lietuvoje neturi nuomonės.
7. Atlikdamas šį tyrimą pastebėjau, kad respondentai yra išties menkai informuoti, kas tai yra eutanazija, nors 64,3 proc. apklaustųjų žinojo kas tai yra, tačiau apie aktyvią eutanaziją žinojo ir paaiškint galėjo tik 7,1 proc. respondentų.

LITERATŪRA

1. Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. – Vilnius: Mintis, 1980.
2. Platonas. Valstybė. – Vilnius: Mintis, 1981.
3. Ryszard Fenigsen Eutanazija. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000.
4. Eugenijus Gefenas Eutanazija. – Vilnius: “Ethos”, 1995.
5. www.veidas.lt
6. www.jesuit.lt

PRIEDAI

1. PRIEDAS. Anketa“
ANKETA

Norėdamas sužinoti Jūsų nuomonę apie eutanaziją, jos humaniškumą ir tai ar reikalinga ją įteisinti šiandieninėje Lietuvoje prašau Jūsų atsakyti į pateiktus klausimus. Gauti duomenys bus panaudoti darbe “Studentų nuomonė apie eutenaziją, bei jos įteisinima Lietuvoje”. Atsakinėdami į klausimus reikiamą variantą pabraukite arba atsakykite į pateiktą klausimą; jei atsakymo nežinote arba atsakinėti nenorite klausimą praleiskite ir atsakinėkite į tolesnius klausimus. Anonimiškumas garantuojamas. Iš anksto dėkoju už dalyvavimą apklausoje.

1. Jūsų supratimu, kas yra eutanazija? (jei neturite jokios informacijos atsakinėkite į 8 klausimą)

2. Jūsų supratimu, kas yra aktyvi eutanazija?

3. Paminėkite keletą šaltinių iš kurių dažniausiai sužinote apie eutanaziją.

4. Jūsų nuomone, ar skiriasi eutanazija nuo savižudybės? Kodėl taip manote?

5. Jūsų nuomone, ar skiriasi eutanazija nuo žmogžudystės? Kodėl taip manote?

6. Jūsų nuomone, ar prasminga atkakliai tęsti mirtinai sergančio ligonio gydymą? Kodėl taip manote?

7. Ar pritariate eutanazijai? Kodėl?

8. Jūsų nuomone, ar reikėtų įteisinti eutanaziją Lietuvoje?

a) taip; b) ne; c) neturiu nuomonės.

9. Lytis:
a) vyras; b) moteris;

10. Kuriai amžiaus grupei priklausote?
a) 18 – 22 metų; b) 23 – 27 metų; c) 28 metų ir vyresni;

11. Jūsų studijuojamas dalykas. (įrašyti grupę)

2. PRIEDAS. Rezultatų lentelė

1-as klausimas 64,3% pritaria 35,7% nepritaria ————————————–
2-as klausimas 7,1% žinojo 92,9% nežinojo ————————————–
3-ias klausimas Paskaitos, spauda, televizija, draugai, mokslinė literatūra

4-as klausimas 57,1% skiriasi 7,1% nesiskiria 35,8% neturi nuomonės
5-as klausimas 57,1% skiriasi 3,6% nesiskiria 14,3% neturi nuomonės
6-as klausimas 35,7% prasminga 25% neprasminga 39,3% neturi nuomonės
7-as klausimas 60,7% pritaria 3,6% nepritaria 35,7% neturi nuomonės
8-as klausimas 64,3% taip 14,3% ne 21,4% neturi nuomonės

Leave a Comment