Etika

KLAIPĖDOS KOLEGIJA
SVEIKATOS FAKULTETAS
SLAUGOS KATEDRA

REFERATAS

SLAUGYTOJO SĄŽININGUMAS – SVARBI ETINĖ
VERTYBĖ KASDIENINĖJE SLAUGOJE

VERTINO: D. Pukinskienė

ATLIKO: individ. slaug. stud. 9gr. V. Kreišmontienė

KLAIPĖDA, 2007

TURINYS

ĮVADAS..............................3 1.ETIKOS SUPRATIMAS..............................4
2. SĄŽINĖS, KAIP VERTBĖS, SUVOKIMAS..............................5
3. MEDICINOS ETIKOS ISTORIJA..............................8

3. 1. Medicinos etika ir slaugytojo sąžiningumas...........................9

3. 2. Slaugytojo ir paciento santykiai..............................11
4. BENDRAVIMAS – PAGRINDINĖ SLAUGYTOJO SĄŽININGOS VEIKLOS VERTYBĖ..............................12
IŠVADOS..............................14
LITERATŪRA..............................15

2
ĮVADAS

„Žmogus nėra savaime geras“ ( Anilionytė L, 1996, p. 12). Gerumą reikia išsiugdyti. Žmogus nėra savaime ir sąžiningas. Tai reikia pasiekti savo darbu. Ir, svarbiausia, sąžiningu reikia norėti būti. Visas slaugytojo darbas yra ir turi būti sąžiningas. Tačiau kasdienybėje nemąstome, ar mūsų elgesys etiškas, doras, sąžiningas irr teisingas. Joje mums paprastai užtenka savo sąžinės. „Sąžinę galima laikyti jausminę reakciją į tai, ar laikomės normų bei vertybių, kurias esame įpratę gerbti. Galime turėti gerą ir blogą sąžinę, t.y. išgyventi malonius ir nemalonius jausmus“ ( Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga, 1996,p. 134).

Sąžinė, kaip etinė savybė, iškelta virš mūsų jausmų pasaulio. Mes dažnai reaguojame jausmais, kai mūsų branginami etiniai principai pažeidžiami. Prabunda mūsų sąžinė. Taigi jausmai atspindi tai, jog pripažįstame susidūrę su etine dilema. Spontaniškus jausmus galėtume laikyti aliarmo išraiška, jie veerčia mąstyti, kodėl būtent taip, o ne kitaip reaguojame.

Slaugytojų etika yra humanistinė. „ Šalia mūsų gyvena pasiligojęs, nuskriaustas žmogus“ ( Žibaitis R., 1997, p. 14). Ir tik nuo slaugytojo sąžiningumo darbo, pareigos supratimo, įsiklausymo į ligotą pacientą priklauso, kiek jis ir kokios sulauks pagalbos.

Šio referato pa

agrindinis tikslas – panagrinėti slaugytojo sąžiningumą kaip pagrindinę etinę vertybę kasdienėje veikloje.

Šio darbo uždaviniai:
1) Naudojantis surinkta literatūra, apibrėžti etiką ir sąžinę.
2) Remiantis turima medžiaga, apžvelgti medicinos etikos istoriją ir etinių savybių, ypatingai sąžiningumo, vaidmenį kasdienėje slaugytojo veikloje.
3) Apibūdinti bendravimą kaip pagrindinę slaugytojo sąžiningos veiklos vertybę.
Šį darbą rašiau, remdamasi Anilionytės L., Beržinsko G., ten Have H. A. M., ter Meulun R. H. J., van Leewen E., Jovaišos L., Milts A., Smetonos A., Šalkausko S., Žemaičio V., Žibaičio R. knygomis apie etiką ir sąžinę.

3
1. ETIKOS SUPRATIMAS

„Etika yra moralės teorinė, o dorovė – praktinė dalis, t.y. realios dorybės, buvusios bei esančios tam tikroje visuomenėje“ ( Milts A., 2001, p. 10). Žmogus stengiasi suprasti save, savo vertybes. Jam būdinga egzistencinė savimonė ir jis apmąsto, ar esant tam tikrai situacijai jam priimtini aukščiausieji gėrio reikalavimai. Ettinei orientacijai būdingos pakankamai ryškios asmeninio gyvenimo paieškos, bet dar nesugebama reguliuoti tarpasmeninių konfliktų. Žmogus neperžengia savo biografijos, savojo Aš ribų.

Jau pats etikos sąvokos daugiareikšmiškumas teikia galimybių atsakyti įvairiai. Be to, etika kartu su morale ir dorove apima visą visuomenės ir asmenybės gyvenimą. Jos sąvoka praplečia taip pat santykiai su gamta, Visata. „ Štai keletas etikos apibrėžimų:
1. Etika- mokslas apie specifinę žmonijos esmę.
2. Etika- mokslas apie gėrį ir blogį; apie geranoriškumą; apie dorovinių vertybių sistemą.
3. Etika- mokslas, tiriantis valios laisvę, valios autonomiją.
4. Etika- proto ir ši

irdies higiena.
5. Etika- mokslas apie žmonių galimybes ir jų humanišką panaudojimą.
6. Etika- žmonių santykių esmės reiškėja.
7. Etika- etinių teorijų sistema, sukurta, remiantis filosofija ar religija.
8. Etika- filosofija apie aukščiausius žmonių gyvenimo tikslus ir idealus, tikrąją tiesą.
9. Etika- didi pagarba visam, kas gyva.
10. Etika- gyvenimo pamatas“ (Milts A., 2001, p. 13-14).

„Mokslas, kuris tiria dorą, vadinasi moralė arba etika“ ( Smetona A., 1998, p. 9). Tas mokslas yra mokslas žmogaus elgesių, einančių iš jo laisvos valios ir dorovės mastu įvertinimų.
Žmogaus elgesiai, darbai, veiksmai, bendraujant su kitais, pasireiškia šeimoje, visuomenėje, valstybėje ir visoje žmonijoje. Jeigu jis vienas sau būtų, nebendrautų su kitais, tai jis būtų ne žmogus, bet arba gyvulys arba Dievas.
Bet ar gali būti viena dora? Gal yra labai daug dorų? Mokslui tėra viena tiesa. Negali būti tas pats daiktas tiesa ir netiesa. Tiesa tėra viena, ir tegali būti viena, visam laikui ir visiems žmonėms.
Etika, arba moralės filosofija, yra pačių aukštųjų, pačių bendrųjų dorovės pagrindų mokslas. Etika tiria tik pačius bendruosius gyvenimo reiškinius. Etika nesitenkina atskiromis dorovės formomis, ji siekia aprėpti dorovės visumą. Etika nori suprasti ir išsiaiškinti dorovės esmę, jos pagrindus.

4
2. SĄŽINĖS, KAIP VERYBĖS, SUVOKIMAS

Nuo senų laikų sąžinė vadinama vidiniu žmogaus teisėju. Iš tikrųjų žmogus, ką bloga padaręs, graužiasi, kankinasi, neranda sau vietos. Sąžinės teismas yra rūstus, nuo jo neįmanoma pasislėpti. Ta

ačiau sąžinė ne vien „baudžia“. Gera darydamas, žmogus patiria ir dvasinę ramybę, sielos pusiausvyrą, išgyvena dvasinio pasitenkinimo jausmus.

Vadinasi, sąžinė yra vidinis žmogaus elgesio vertintojas, sprendžiantis apie mūsų veiksmų dorovinę prasmę. Sąžinės vertinimai glaudžiai susipina su žmogaus emocijomis, išgyvenimais, intuicija. Mat žmogus, remdamasis įsitikinimais, ne tik suvokia savo veiksmų visuomeninę vertę, susilieja į stiprų lydinį, kurio jėga tokia didelė, kad žmogus neišvengiamai jai paklūsta. Todėl sąžinė yra ne vien tik mūsų savimonės, bet kartu ir dvasinės savijautos apraiška.

Vertindama žmogaus veiksmus, smerkdama blogį ir pritardama gėriui, sąžinė priešinasi amoralioms paskatoms ir kreipia žmogų rinktis garbingą elgesį. Taigi sąžinė pasireiškia kaip vienas iš intymiausių ir subtiliausių žmogaus elgesio vidinių reguliatorių, įeina į sudėtingą asmenybės elgesio savireguliacijos sistemą.

Sąžinės atsiradimas siejamas pirmiausia su sąmonės ir savimonės atsiradimu ir išsivystimu. Individas, suvokdamas save kaip individualybę, kartu vertina savo poelgius visuomeninių reikalavimų požiūriu. Šis gebėjimas save vertinti bei išgyventi savo poelgių visuomeninę prasmę ir sudarė sąžinės susiformavimo prielaidas.

Istoriškai sąžinė formavosi kaip gėdos jausmas, neteisingo ir negarbingo poelgio emocinis išgyvenimas, dorovinis savęs pasmerkimas. Gėdos ir drovumo jausmai sąžinei labai būdingi, jie sudaro jos subtilumą ir veiksmingumą. Gėdos bei drovumo jausmai sulaiko žmogų nuo nepadorių poelgių, ketinimų, net minčių. Kas praranda gėdą bei drovumą, anksčiau ar vėliau praranda sąžinę.

Sąžinė formuojasi ir vy
ystosi, glaudžiai susijusi su pareiga, kuri taip pat yra savimonės produktas. Sąžinė poelgius vertina, remdamasi pareigos įsisąmoninimu. Kita vertus, racionalus vertinimas ir iš jo kylanti emocinė reakcija, kuri sudaro sąžinės turinį, skatina žmogų atlikti pareigą.

Sąžinė glaudžiai susijusi su atsakomybe. Dorovinė atsakomybė yra taip pat žmogaus savimonės rezultatas, sudarantis sąžinės vertinimų prielaidą, nes sąžinė, kaip savęs vertinimo vidinė institucija, susiformuoja remiantis dorovinės atsakomybės įsisąmoninimu ir jausmu. Pati sąžinė reiškiasi kaip žmogaus atsakomybė sau už savo elgesį ir poelgius.

Sąžinė artimai susijusi su orumu ir garbe. Orumą ir garbę žmogus pelno sąžiningais veiksmais, padoriu gyvenimu. Kita vertus, orumas ir garbė neleidžia žmogui elgtis nesąžiningai.

Atskiro žmogaus sąžinė nėra atskirta nuo visuomeninės dorovės, kurią išreiškia viešoji nuomonė. Paprastai žmogų sąžinė kankina tuomet, kai jo poelgiai prieštarauja įsigalėjusiai normai, įsisąmonintam žmoniškumo ar teisingumo principui, už kurio galų gale slypi viešoji nuomonė.

5
Šia prasme galima pasakyti, kad, padedant sąžinei, visuomenė kontroliuoja žmogaus poelgius jo paties sprendimais ir vertinimais, protu ir jausmais. Elgtis kitaip, kaip reikalauja viešoji nuomonė, vadinasi, eiti ir prieš savo paties sąžinę. „Taigi sąžinė yra subtilus visuomeninis žmogaus vidinio pasaulio refleksas, kuris padeda mums paties apsispręsti“ ( Žemaitis V., 1983, p. 269).

„1. Sąžinė- tai paveldėta ir amžiais išbandyta sunkioje kovoje dėl būties intuityvi žmonijos išmintis.

2. Sąžinė- tai giliausia sielos vienatvė.

3. Sąžinė- vidinis garbingumas, o garbingumas- išorinė sąžinė.

4. Sąžinė- moralinės atsakomybės aplinkiniams žmonėms ir visuomenei už savo elgesį jausmas“ ( Beržinskas G., 2004, p. 139 ).

Tvirtam supratimui ir jos įsitvirtinimui sąmonėje padės paties žodžio sąžinė etimologija ( gr. Etymon- tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė ).

Sąžinė lotyniškai ( con- scientia ) reiškia žinojimas savyje.

Sąžinė yra ne tiek balsas, kiek jausmas; ir ne tik žinojimas, kuris palieka neveiksmingas iki nepavirsta į jausmą; privalu mylėti ne realųjį save, o idealųjį Aš, kitaip sakant- Aš- idealą.

Sąžinė- tai atjauta, dora, pareiga teisingumas, tai ir atsakingumas, kūrybingumas, tvirtumas.

Sąžinė kaip kategorija yra aukščiau už teisingumo terminą. Sąžinė- absoliuti kategorija, kuri yra neįkainojama. Suteikus sąžinei vienintelę reikšmę, o to reikia moralinės sumaišties ir sąmonės užgriozdinimo panaikinimui, patikimas motyvuojantis jos apibrėžimas būtų toks: „Sąžinė yra ištikimybė Aš- idealui, pamatuotam dorybe ir gėriu“ ( Beržinskas G., 2004, p. 140).

Be sąžinės, be Aš- idealo nebus aukštesnio žmogaus, brandžios asmenybės. Sąžinė pirmiausia skirta sau, savo labui ir laimei, kaip gyvenimo pilnatvei. Sąžinei- aibė priešų; nuožmioj priešystėj su sąžine yra: baimė, godulystė, garbėtroška, neapykanta, neviltis, pavydas. Ar yra sąžinei kita galimybė, arba alternatyva, jei sąžinė imama kaip savastis? Žinoma, tokia alternatyva yra ir vienu atveju ji reiškia tapsmą atsilikėliu, prastuoliu, kitu atveju vyksta smukimas iki padugnių.

Kodėl aš turėčiau būti sąžiningas, jeigu nesąžiningi, vagiantys, grobiantys, imantys kyšius gyvena geriau?

Galimas toks atsakymas: teigti be išlygų, kad visi nenaudėliai, grobikai, vagys, kyšininkai gyvena geriau ( ar net turtingiau ) – jokiu būdu negalima. Tiesa, taip pasitaiko, et tik ne visuomet. Tačiau dažniau atsitinka kitaip: aferistai, kyšininkai, vagys atsiduria kalėjime, nužudomi ar nusižudo, miršta nuo narkotikų, venerinių ligų. Tiesiai sakant, vieninteliu savo gyvenimu rizikuoja individas be sąmonės, be proto ir be sąžinės.
Išsiugdyti sąžinę privalu kuo anksčiau, kol nepraleistos didžiosios sąmonėjimo, augimo, tobulėjimo galimybės. Vėlyva sąžinė tampa chroniška depresija, neuroze ir neviltimi, kuria gyvenimas baigtas. Ir priešingai: griežtas sąžinės reikalavimų įvykdymas teikia tyriausią džiaugsmą.

Tyra sąžinė saugo nuo baimės.

„ Sąžinė- sąmoningas savo buvusios, dabartinės ar būsimos veiklos ir elgesio įvertinimas pagal pasaulėžiūros principus ir dorovės normas“ ( Jovaiša L., 1993, p. 210 ). Ontogenezėje sąžinė vystosi vėliau negu kiti sąmonės ir savimonės dariniai, nes ji priklauso nuo asmenybės dorovinio brandumo ir patirties. Subrendus dorovinių ir kitokių normų intelektiniam- emociniam išgyvenimui, susiformuoja parengtis pagal vertinamuosius sąžinės sprendimus reguliuoti veiklą ir elgesį. Ši parengtis- sąžiningumas. Ji tampa charakterio bruožu.

„ Sąžinė- tai asmenybės gebėjimas prasiskverbti į save, savarankiškai formuluoti sau dorovinius dėsnius, vertinti savo gėrio, žmoniškumo, ir teisingumo požiūriu. Tai mūsų vidinis įstatymas, dvasios autonomija, tikrosios žmogiškosios esmės giluminė išraiška“ ( Žemaitis V., 1993, p. 11 ).

„ Sąžinės esmė reikalauja doriniais pamokymais pakreipti dėmesį visų pirma į du siektinus dalykus. Tai, pirma, aiški dorinių principų sąmonė, antra, išmintingas šitų principų taikymas atskiriems gyvenimo bei veikimo atsitikimams“ ( Šalkauskis S., 1992, p. 268- 269 ). Šitie du dalykai yra taip svarbūs sąžinės klausimais todėl, kad kiekvienas sąžinės aktas iš esmės yra protavimas.

3. MEDICINOS ETIKOS ISTORIJA

Medicinos etikos amžius toks pat kaip ir medicinos. „Vakarų medicinos ištakomis paprastai laikomi Hipokrato ( 460- 377 pr. Kr. ) laikų antikinė Graikija“ ( ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E., 2003, p. 41 ). Šis gydytojas buvo filosofų Sokrato ir Platono amžininkas. Jis vadinamas „ šiuolaikinės medicinos tėvu“, nes medicinos profesinę veiklą, kaip savarankišką mokslo šaką, atskyrė nuo filosofijos ir religijos. Medicinos veikla turi remtis patirtimi ir racionaliu mąstymu; todėl, siekiant išmainyti ligas ir tinkamiausius gydymo būdus, svarbu atidūs stebėjimai ir bandymai. Liga ir sveikata- racionaliai paaiškinami dalykai; jie būtinai turi priežastis, reiškiasi paklusdami tam tikram eigos mechanizmui ir veda prie tam tikrų nuspėjamų padarinių. Gydytojas specialistas, remdamasis patirtimi, nustato, kuo serga pacientas; žinodamas ligos požymius, toliau jis gali racionaliai veikti. Hipokratas žymus tuo, kad profesionalumą ir mokslinį požiūrį susiejo su etinėmis atsakingos veiklos sampratomis. Hipokratas reikšmingas šiuolaikinei medicinai dar ir dėl kitos priežasties. Pabrėždamas patirtį ir empirinius duomenis bei ieškodamas racionalių paaiškinimų Hipokratas išlaisvino mediciną nuo mitinio ir religinio mąstymo. Ligos, negalios, skausmas ir kančia beveik visose kultūrose interpretuojami religiškai. Iki Hipokrato medicinos veikla ilgai užsiėmė išimtinai tik šventikai šventyklose. Ligoniai būdavo gydomi religiniais ritualais. Medicinos dievas Asklepijas vaizduotas su lazda, apie kurią rangosi gyvatė. Nuo Hipokrato laikų imti skirti šventikai ir gydytojai, kaip medicinos praktikai. Tačiau tai nereiškia, kad religijos matmuo visai išnyko iš medicinos. Žmonėms, ištiktiems sunkios ligos, svarbu ne tik mokslinis ligos išsiaiškinimas, bet ir gyvenimo su liga prasmės klausimais. Kodėl mums taip atsitinka? Liga pastato mus akivaizdon su būties baigtinumu; tai gali paskatinti susimąstyti apie mums nutinkančių dalykų reikšmę; taip pat galime pradėti klausti savęs, ar yra kas nors po mirties. Kaip gyventi su liga- ne tik žinojimo, bet ir vilties klausimas. Lygiai taip pat ir sveikata yra daugiau negu vien ligos nebuvimas; šis terminas nurodo ir gerovę, vientisumą, išsigelbėjimą. Šis ligos ir sveikatos, kančios ir mirties religinis matmuo lemia, kad gydytojui kasdieniniame darbe kartais tenka pabūti dvasininku. Iš jo laukiama, kad jis imtųsi sveikatos grąžintojo vaidmens.

Savo pacientams gydytojas ir slaugytojas yra ne tik specialistas, mokslininkas ar technikas, bet ir patarėjas, atrama, prasmės tiekėjas. Kitiems jie mūsų visuomenėje netgi vienintelis asmuo, su kuriuo aptariami ar gal būti aptariami svarbūs gyvenimo klausimai. Būtent dėl mediko turimos galios, kurią kartais net ir sąmoningai suteikia pacientai, medicinos darbui etika būtina.

Profesionali sveikatos priežiūra neatskiriama nuo ta tikrų etikos reikalavimų. Medicinos istorijoje medicinos etika ilgą laiką buvo suvokiama kaip profesinė etika. Profesinė etika yra tam tikros profesijos žmonių bendrai priimto vertybių ir normų komplekso atspindys. Tokia etika pirmiausia yra pačių tos profesijos žmonių reikalas. Jie formuluoja šios etikos turinį ir jį apmąsto.

3. 1. MEDICINOS ETIKA IR SLAYGYTOJO SĄŽININGUMAS

Medicinos etika, kaip profesinė etika, pirmiausia lėmė idealaus gydytojo ir sąžiningo slaugytojo tipizavimą. Formuluojama, kokių savybių turi turėti geras gydytojas ir geras slaugytojas. Suprantama, formuluotės priklauso nuo vietos ir laiko. Tačiau tam tikros savybės, tokios kaip paslaugumas, prieinamumas, savitvarda ir sąžiningumas, žinoma, įvardijamos skirtingais žodžiais, nuolat kartojasi. Medikas turi būti doras žmogus. Čia svarbu konkretaus žmogaus gerosios savybės, jo būdas, įpročiai- visa tai, kas jį padaro tuo, kas jis yra, – nuostabiu žmogumi. Terminu „ dorumas“ įvardijamas mokėjimas permainingomis gyvenimo aplinkybėmis visada pasirinkti teisingą ir sąžiningą poziciją.

Profesinėje etikoje ypač dažnai kalbama apie dorybių etiką. Tada norint nustatyti, kas yra gera medicina, pabrėžiamos ne taisyklės, pareigos ar įvairiausi nurodymai, kaip elgtis. Į pirmą vietą iškeliama ne ką slaugytojas turi daryti, bet koks jis turi būti. Kad būtų geras medikas, slaugytojas turi turėti tam tikrų savybių kaip žmogus. Tik tokiu atveju jis elgsis etiškai atsakingai. Savo sąžiningu darbu ir elgesiu profesinės grupės nariai turi demonstruoti šias savybes. Norimos savybės paprastai pačios neatsiranda: jų mokomasi, jos ugdomos ir palaikomos. Į sąžiningumą bei kitas savybes reikia įsigyventi, jas reikia išmokti taikyti praktiškai, o kiti turi prisidėti parodydami, kas yra svarbu. Todėl mokant ir mokantis medicinos svarbu formuoti nuostatas ir ugdyti charakterį, sąžiningą būdą.

Profesinės etikos istorijoje idealaus specialisto įvaizdžiai formuluojami juo dažniau, juo labiau gerėja medicinos mokymas.

Medicinos etika, kaip profesinė etika, tapo kodifikacijos priežastimi- specialisto veiklai reguliuoti skirtų instrukcijų visumos- sudarymas. Profesiniai kodeksai daugiausia buvo sudarinėjami aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje. Tai susiję su gydytojų ir slaugytojų profesinių organizacijų atsiradimu: šios organizacijos nustato elgesio taisykles, pastarosios nurodo, kokios narių pareigos ir kokios bausmės laukia už jų nevykdymą. Profesinis kodeksas yra ir išorinis, ir vidinis. Vidinis pateikia normas, pagal kurias gali būti vertinamas organizacijos narių elgesys ir kurios gali tapti gairėmis įvairiausiomis aplinkybėmis. Į išorę juo duodamas signalas, jog profesinė grupė pati prižiūri, kad būtų išlaikomi griežti profesiniai kriterijai ir visuomenė galėtų pasitikėti specialistų veiksmais. Iš griežto profesinio kodekso matyti, kad gerai medicinos veiklai egzistuoja profesiniai kriterijai. Jie ypač svarbūs specialisto asmenybei. Gydytojas ir slaugytojas derina dalyko išmanymą su paslaugumu, patikimumu, sąžiningumu. Kad ir kokios aukštos moralės slaugytojas būtų kaip žmogus, jo elgesys bus etiškas tik tada, jei bus paremtas mokslo žiniomis. Vadinasi, slaugytojas turi būti gerai susipažinęs su savo laiko medicinos būkle, pats turi dirbdamas taikyti mokslinius metodus ir žinoti savo kompetencijos ribas. Profesinė grupė pati nustato, kokių profesionalios, t. y. kompetentingos, veiklos kriterijų turi būti paisoma.

Taigi medicinos etika, kaip profesinė etika, perėjo įvairius raidos tarpsnius. Pirmoje vietoje iš pradžių buvo specialisto dorumas, vėliau imta ypač pabrėžti santykius, dar vėliau pagrindinę padėtį užėmė mokslinė kompetencija. Visose šiose fazėse vienoda liko tai, kad medicinos profesija pati nustatydavo teisingos medicinos veiklos kriterijus. Pabrėždama vis kitus dalykus ir pasitelkdama vis kitas sąvokas, profesinė etika liko daugiausia pačių medikų reikalais. Išsamiais profesiniais kodeksais buvo apibrėžiamos medikų pareigos ir perkeliamos į medicinos mokymą. Tačiau visose mokymuose pagrindu lieka sąžiningumas.

Ir pati etikos esmė lieka ta pati: yra žmogus, dėl sveikatos sutrikimo besikreipiantis pagalbos ir besitikintis jos gauti.

Medicinos etika iš esmės visada buvo profesinė etika. Medicinos profesija pati apibrėždavo, kaip turėtų būti suprantamas moraliai atsakingas medicinos darbas, kuris turi būti atliekamas sąžiningai.

3. 2. SLAYGYTOJO IR PACIENTO SANTYKIAI
Galima išskirti keletą pagalbos prašytojo ir jos teikėjo santykiams būdingų bruožų, svarbių sąžiningumo ir moralės požiūriu. Viena ypatybė ta, kad teikiant pagalbą santykiai iš esmės visada yra simetriški- pagalbos teikėjas turi informacijos ir galimybių, nuo kurių pagalbos prašytojas yra priklausomas. Asimetrija gali lengvai tapti problemų priežastimi. Santykių nelygybė gali pavirsti, pavyzdžiui, kova dėl to, kas teisus.
Kita ypatybė yra pasitikėjimas. Pasitikėjimas, kai santykiai asimetriški, reikalauja, kad bendraujantieji papildytų vienas kitą, t. y. kiekvienas jų drįstų pripažinti, kad kitas tam tikroje srityje yra viršesnis. Tokį pripažinimą galima pasiekti rimtai atsižvelgiant į paciento pasakojimą ir laikant jį pokalbio atramos tašku ar nuolat domintis, kaip kitas, remdamasis savo moraline savivoka tvarko ir grupuoja informaciją. Taigi sąžiningas papildymas yra abipusio pripažinimo procesas kurio metu nustatoma skirtingų išmanymo aspektų pusiausvyra. Taip įgyjamas paciento pasitikėjimas slaugytoju.

Galia ir įgaliojimai yra trečia ar ketvirta pagalbos teikimo santykių ypatybės. Pagalbos prašytojas ateina pas priežiūros teikėją, nes šis gali turėti galios kaip nors pagerinti jo padėtį. Juk priežiūros teikėjo pasirinktas darbas yra sąžiningai padėti kitam ar jį paremti? Galią galima apibūdinti kaip gebėjimą ką nors įvykdyti ar įgyvendinti. Įgaliojimai reiškia, kad turima pakankamai išmanymo ir patirties atlikti tam tikrus veiksmus ar priimti sąžiningus sprendimus. Taigi abi sąvokos yra neatsiejamos nuo pasitikėjimo, kuris turi būti sukurtas bendraujant.

Traktuojant galią ir įgaliojimus formaliai, vyksta bendravimo moralinis pokytis, kurį reikia pateisinti. Kai pacientas sutrikęs ar abejoja, priežiūros teikėjui gali būti labai gera išeitis pasinaudoti savo įgaliojimais ar net imtis prievartos. Jei santykiai pagrįsti pasitikėjimu, būtina tai moraliai pateisinti. Galia ir įgaliojimai yra du veiksniai, į kuriuos etikos požiūriu turi būti nuolat atsižvelgiama. Galia įveda vieną pagrindinę bendravimo kryptį ir taip nutraukia papildomuosius santykius. Įgaliojimai palaiko papildomus santykius, tačiau turi būti kiekvienąsyk šalių patvirtinami ir pripažįstami.

Pavojinga deramai neįvertinti galios ir įgaliojimų veiksnių, nes gali ne tik kilti nepasitikėjimas, bet ir atsirasti manipuliavimas. Manipuliavimas pasireiškia, kai vienas slaugos proceso dalyvis rimtai nevertina kito ir nepripažįsta jo savarankiškumo. Dažnai taip atsitinka nemokant bendrauti, t. y. kai priežiūros prašytojas jam paklustų. Arba priežiūros prašytojas atmeta realią pagalbą, kurią priežiūros teikėjas nori jam suteikti, ir vis prašo jo dėmesio savo naujoms problemoms slaugytojams iš tikrųjų tenka ne kartą patirti, kaip sunku išvengti pacientų manipuliavimo arba jį nutraukti.

Šios keturios ypatybės- tai pareiga teikti pagalbą sąžiningai ir nuoširdžiai.

4. BENDRAVIMAS- PAGRINDINĖ SLAUGYTOJO SĄŽININGOS VEIKLOS VERTYBĖ

Iš esmės bendravimas yra viena iš svarbiausių slaugytojo pagalbos priemonė. Slaugytojas, negalintis sąžiningai ir deramai kalbėtis su pacientais, netinka dirbti tokio darbo. Čia reikšmingi du dalykai: slaugytojas turi žinoti, ką jam sakyti ir ko ne, kitaip tariant- kada kalbėti, o kada tylėti.

Pareiga tylėti sudaro hipokratiškos tradicijos branduolį ir yra kertinis pasitikėjimu grįstų santykių akmuo. Ši sąžiningai atliekama pareiga paciento atžvilgiu galioja be jokių išlygų. Medicinos pagalbos tiekėjas turi pareigą tylėti net prieš artimiausius savo šeimos narius ir bendradarbius. Kartais tai net gali tapti rimtos moralinės dilemos ar interesų susikirtimo priežastimi.

Griežtai ir sąžiningai laikytis profesinės paslapties svarbu dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia minėtini individualūs interesai. Pacientas turi galėti viską papasakoti savo slaugytojui pasitikėdamas, kad ši informacija nebus perduota kitiems arba ja nebus pasinaudota ne slaugos ir gydymo tikslais. Taip pat yra ir bendri interesai. Sveikatos priežiūrai svarbu, kad kiekvienas asmuo galėtų kreiptis į slaugytoją, jei jam prireiktų pagalbos; kreipdamasis jis neturi bijoti, kad slapti duomenys bus perduoti kitiems. Šie dvejopi interesai susiję su ypatingu medicinos pobūdžiu. Slaugos santykiuose neišvengiamas tam tikras intymumo laipsnis. Slaugytojui bendraujant su pacientu neretai aptariami asmeniniai išgyvenimai ir faktai, apie kuriuos dažnai kitiems nepasakojama. Asmeninio pobūdžio informacija dažnai prisideda užmezgant it stiprinant santykius. Kai kuriuos dalykus pasakojame vos keliems žmonėms; pasitikėjimo ryšys, kurį tokiu būdu sukuriame, remiasi griežta prielaida, kad pasakyta informacija nebus paskleista už ryšio ribų. Taigi, kad slaugytojas galėtų kuo sąžiningiau ir geriau slaugyti, asmeninė informacija nepakeičiama; tačiau sąlyga yra profesinė paslaptis.

Pareiga tylėti dažniausiai apsaugo pacientą bei drauge gali apginti slaugytoją nuo išorinės prievartos. Pareiga sąžiningai tylėti taikoma dėl visos informacijos, kurią slaugytojas sužinojo dirbdamas, – ne tik dėl tos, kurią jam asmeniškai pranešė pats pacientas, bet ir tos, kurią slaugytojas sužinojo per visą slaugymo laiką. Toks informacijos paviešinimas gali pakirsti paciento pasitikėjimą slaugytoju.

Taip pat svarbu, kad profesinė paslaptis yra ne profesinio darbuotojo, bet paciento paslaptis. Taigi slaugytojas negali ja remdamasis neinformuoti paties paciento. Profesinės paslapties turi laikytis ir kiti asmenys, susiję su slaugymo eiga.

Profesinė paslaptis iš esmės galioja visiems. Ją reikia sąžiningai saugoti ir po paciento mirties. Ši taisyklė gali turėti išimčių, tačiau pastarąsias tada privalu gerai pagrįsti.

Sąžininga slaugytojo ir paciento bendravimą reglamentuoja įvairios bendravimo kultūros taisyklės:

„1 taisyklė: Nuoširdžiai domėkitės kitais žmonėmis.
2 taisyklė: Šypsokitės
3 taisyklė: Prisiminkite, kad žmogui jo paties vardas bet kokai kalba skamba ypač maloniai ir reikšmingai

12
4 taisyklė: Būkite geras klausytojas. Paskatinkite kitus kalbėti apie save.
5 taisyklė: Kalbėkite apie tai, kas įdomu pacientui.
6 taisyklė: Leiskite kitam asmeniui pasijusti reikšmingu ir darykite tai nuoširdžiai“ ( Žemaitis V., 1992, p. 15 ).

Sąžiningai slaugytojui bendraujant su pacientu, visuomet reikia būti atidžiam ir dėmesingam. Neetiška veiksmais ar žodžiais pacientą pažeminti, užgauti ar įžeisti, elgtis šiurkščiai, sudaryti jam nemalonių situacijų. Gerbdami pacientą ir pripažindami jo reikšmingumą, slaugytojai patys turi išlikti garbingi, orūs ir sąžiningi. Bendraujant neetiška pabrėžti savo nuopelnus ar šiaip kokį pranašumą, nes tokiu poelgiu galime sumenkinti paciento reikšmingumą.

Nelygstamo žmogaus vertingumo bei reikšmingumo pripažinimas suponuoja jam pagarbą ir palankumą. Tai labai svarbi sąžiningo ir pilnaverčio bendravimo sąlyga. Palankumas- tai pagarba pacientui, gerumas, sąžiningumas, pasirengimas jiems padėti. O tokios vidinės nuostatos daug kam trūksta.

Rodos tiek nedaug tereikia bendraujant su pacientu: išklausyti jį ir suprasti. O tikrovėje tai pasiekti visai nelengva. Dažnai pasitaiko atvejų, kai pokalbyje dominuoja tik slaugytojas arba tik pacientas. Tiek vienas, tiek kitas ne tik nesistengia kitą išklausyti ir suprasti, bet net užgožia jį savo aimanomis, nusiskundimais, o kartais ir pagyrimais. Tokiame pokalbyje sąžiningo bendravimo nerasime, tai tik atgrasus monologas. Slaugytojas ir pacientas nepajėgūs vienas kito suprasti, jeigu kalbasi kategoriškai, vienas kitą įžeidinėja, primeta savo nuomonę. Norint sąžiningai bendrauti su pacientu, būtina išmokti dėmesingai išklausyti pašnekovą, suprasti jo mintis, išgyvenimus ir jautriai, turiningai į juos atsiliepti. Tai elementari, bet kartu ir labai svarbi sąžiningo bendravimo kultūros sąlyga.

IŠVADOS

1. Etika- tai mokslas apie žmogaus esmę, gėrį ir blogį, valią ir valios autonomiją, žmonių galimybes ir jų humanišką panaudojimą, žmonių santykių reiškimąsi. Tai žmonių santykių reiškėja, etinių teorijų sistema, gyvenimo pamatas.

2. Sąžinė- tai vidinis žmogaus teisėjas ir jo elgesio vertintojas, tai gėdos jausmas, neteisingo ir negarbingo poelgio emocinis išgyvenimas, dorovinis savęs pasmerkimas. Sąžinė formuojasi ir vystosi, glaudžiai susijusi su pareiga, atsakomybe, orumu ir garbe. Tai sąmoningas savo buvusios, dabartinės ar būsimos veiklos ir elgesio įvertinimas pagal pasaulėžiūros principus ir dorovės normas.

3. Profesinės etikos kodeksas į pirmą vietą iškelia ne ką slaugytojas turi daryti, bet koks jis turi būti. Norimos savybės savaime neatsiranda, jų reikia mokytis, jas ugdyti ir palaikyti. Viena iš šitų ugdomų savybių yra sąžiningumas.

4. Slaugytojas savo darbe dalyko išmanymą derina su sąžiningumu, atsakingas medicinos darbas turi būti atliekamas sąžiningai, priimami sąžiningi sprendimai, sąžiningai sprendžiami visi iškilę tarpusavio konfliktai tarp slaugytojo ir paciento.

5. Bendraudamas su pacientais, slaugytojas turi būti sąžiningas jiems ir pats sau. Privalu sąžiningai laikytis profesinės paslapties. Pareiga sąžiningai tylėti dažniausiai apsaugo pacientą ir slaugytoją nuo išorinės ir vidinės prievartos.

LITERATŪRA

1. Anilionytė L. Makso Šėlėrio vertybių etika. – Vilnius, 1996, p. 12-13

2. Beržinskas G. Moralinis ir etinis asmenybės ugdymas. – Vilnius, 2004, p. 139-140

3. ten Have H. A. M., ter Meulen R. H. J., van Leeuwen E. Medicinos etika. – Vilnius, 2003, p. 41- 49, 211-213, 216, 219-220.

4. Jovaiša L., Pedagogikos terminai. – Kaunas, 1993, p. 210

5. Milts A. Kas yra etika? – Vilnius, 2001, p. 10-14.

6. Smetona A. Etikos mokslas. – Vilnius, 1996, p. 9- 11.

7. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. – Vilnius, 1996, p. 134.

8. Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. 1 knyga. – Vilnius, 1992, p. 266- 270.

9. Žemaitis V. Bendravimo prasmė. – Vilnius, 1992, p. 14- 16.

10. Žemaitis V. Dorovės savitumas. – Vilnius, 1993, p. 11,13.

11. Žemaitis V. Dorovės sąvokos. – Vilnius, 1983, p. 268- 274.

12. Žibaitis R. Albertas Šveiceris: pagarbos gyvybei etika. – Vilnius, 1997, p. 14.

Leave a Comment