Vakarų baltų kalbos

Pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulis, jeigu žmonės nemokėtų kalbėti. Kažin ar pasiseks vaizduotėje tokį pasaulį sukurti. Juk kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, be kurios negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Bet kalba žmonėms yra ne vien tik susižinojimo ir bendravimo priemonė. Žmonės kalbėdami gali taip pat reikšti savo jausmus, pergyvenimus. Tai leidžia jiems kurti vadinamuosius dvasinius turtus, visų pirma – grožinę literatūrą. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurį sunku pervertinti.Dabar pasaulyje yra apie 300 įvairių kalbų, kurios pagal savo kilmę grupuojasi į daugelį giminiškų kalbų šeimų. Gausiausia iš visų tų šeimų yra indoeuropiečių kalbos. Šiai kalbų šeimai priklauso ir Baltų kalbos. Argi neįdomu būtų daugiau sužinoti apie Baltų kalbas, kurioms priklauso ir mūsų gimtoji kalba?Baltų protėvynė buvo Dnepro aukštupio, Nemuno, Priegliaus baseinuose ir kituose plotuose, kuriuose einant nuo Baltijos jūros, baltai šiaurėje bei šiaurės rytuose ribojosi su finais, pietų rytuose – su iranėnais, pietuose – su slavais, pietų vakaruose – su venetais. Tuose plotuose egzistavusi baltų prokalbė turėjo nemaža tarmių (šnektų), kurias galima sugrupuoti į : 1) centrinių tarmių arealą ir 2) periferinių (pakraščiuose esančių) tarmių arealą. Baltų tarmių arealo – jo vakarinėje dalyje (dab. rytų Lietuvoj ir dab. vakarų Baltarusijoj), kurioje V-VII a. susiformavo lietuvių tarmių grupė, tai yra lietuvių kalba.Nuo mūsų eros I tūkstantmečio pabaigos beliko tie baltai, kurie iš tradicijos yra vadinami 1) vakarų baltais ir 2) rytų baltais.

1. Vakarų baltų kalbosIš vakarų baltų žinomiausi yra prūsai. XIII a. buvo šios prūsų gentys: pamediniai (Pamedi), pagudėnai (Pagudė), varniai (Varnė, arba Varnija), notangai (Notanga, arba Notangija), bartai (Barta), sambai (Samba, arba Sambija), nadruviai (Nadruva), skalviai (Skalba). Išliko negausūs ir gana prastai užrašyti prūsų kalbos paminklai. Prūsų rašto paminklai (nors ir negausūs) yra senesni už lietuvių ir latvių. Prūsų kalba yra ypač reikšminga ir visų indoeuropiečių kalbų mokslui.

Labai artima prūsų kalbai bus buvusi jotvingių kalba (ji dažnai laikoma prūsų kalbos tarme). Jotvingius 1283 m. žiauriai nuniokojo Kryžiuočių ordinas, dalį jų iškėlęs į prūsų Sambą; kiti jotvingiai vėliau sulietuvėjo arba suslavėjo.2. Rytų baltų kalbos Lietuvių kalba dabar šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, Baltarusijos vakaruose (Gervečiai, Jinotiškės, Varanavas, Rodūnė, Zietcla), šiaurės rytų Lenkijoje (Punskas, Seniai), be to, JAV ir kt. Lietuviai gyveno ir didelėje buvusioje Rytų Prūsijos dalyje. Pagrindinės lietuvių tarmės yra aukštaičių ir žemaičių, kurios ėmė formuotis nuo XIII a. Tarmės – kalbos siela. Lietuvių kalbos tarmės sužavėjo Filipą Furtunatovą. ,,Kažin ar yra kita tokia indoeuropiečių kalba, kuri turi tiek daug tarmių atspalvių, kaip lietuvių kalba. Kas kiekviena dešimtis, dvidešimtis varstų jau galima pastebėti tam tikrų ypatybių, įdomių morfologiniu, fonetiniu ir linksniniu atžvilgiu. Neretai vienoje vietoje yra išlikęs koks nors žilos senovės bruožas, o kitose šnektose jau išnykęs”,- rašė rusų mokslininkas, grįžęs iš Lietuvos.Tačiau Lietuvoje iki XVI a. nebuvo lietuvių rašytinės kalbos: rašto reikalams buvo vartojamos sen. baltarusių, lotynų, lenkų kalbos. Pirmasis lietuvių rašytinis paminklas yra Martino Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Vėliau atsiranda ir kiti lietuviški raštai: J. Bretkūno Biblija (1509, rankraštis) ir postilė (1591 m.), M. Daukšos katekizmas (1595 m.) ir postilė (1599 m.) ir kt. Ypač svarbi lietuvių akcentologijai yra M. Daukšos postilė (joje pažymėtos kirčio vietos). XIX a. pab. bei XX a. pradžioje kuriasi nacionalinė lietuvių kalba, kurios pagrindas yra aukštaičių vakariečių tarmė.Latvių kalba dabar šneka apie 2 mln žmonių. Latviai, senovėje dažniau vadinti latgãliais. Latvijoje nuo XIII a. iki XX a. pradžios vyravo vokiečių rašto kalba. Pirmoji latvių knyga pasirodo 1585 m. (Vilniuje) – Kanizijaus katekizmas. Reikia pasakyti, kad pirmosiose latvių knygose iki pat Gliuko ,,Biblijos” yra daug klaidų bei iškraipymų.
Kuršių kalba. Kuršiai išnyko apie XVI a. – Latvijoje sulatvėjo, Lietuvoje virto lietuviais. Jie gyveno Baltijos pajūriais vakarinėse Lietuvos ir Latvijos srityse. Kuršių kalba neretai laikoma tarpine tarp vakarų ir rytų baltų kalbų.Žiemgalių kalba. Žiemgaliai gyveno dab. Latvijos vidurinėje dalyje ir dab. vidurio Lietuvos šiaurėje. Žiemgalių kalba apie XV a. išnyko, nepalikusi savo rašytinių paminklų. Apie ją šiek tiek sužinome iš skurdžių jos nuotrupų (vietovardžių ir pan.).Sėlių kalba. Sėliai gyveno dab. šiaurės rytų Lietuvoje ir dab. Latvijos pietų rytų dalyje. Sėliai šiaurėje susiliejo su latgaliais (latviais), o pietuose – su lietuviais. Sėlių kalbos paminklai – labai menki.Kaip save vadino senovėje lietuvių, latvių, prūsų ir kitų vadinamųjų baltų protėviai, nežinome. Baltų vardą jiems davė kalbininkai XIX amžiaus viduryje. Vardas padarytas iš Baltijos jūros pavadinimo.Baltų kalbos yra išlaikusios labai daug senųjų indoeuropiečių prokalbės bruožų. Iš visų gyvųjų kalbų jos (ypač lietuvių) yra panašiusios į indoeuropiečių prokalbę, mažiausiai nuo šios nutolusios.Baltų kalbos (ir daugelis slavų kalbų) iki šių dienų išlaikė senovinį daiktavardžių linksniavimą galūnėmis. Tai sena indoeuropiečių kalbų ypatybė. Baltai taip pat išlaikė senovinį skirtumą tarp indoeuropiečių ilgųjų ir trumpųjų balsių (slavai neišlaikė), daugelį senųjų dvibalsių. Visa tai rodo, kad senų senovėje baltų tūrėjo būta gyventa palyginti ramiai, nedaug tesumaišyta su kitais. Upių ir ežerų vardai rodo, kad senovėje baltų šakos kalbomis šnekėta gana dideliame plote.Kas anais laikais buvo baltų kaimynai, galima spręsti iš pasiskolintų žodžių. Labai anksti baltai susidūrė su finų gentimi. Tai atsitikę dar prieš mūsų eros pradžią. Tuomet baltai buvo kiek labiau išprusę už finus, jau vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Finai šių verslų mokėsi iš baltų.
Mūsų gimtoji lietuvių kalba, lyginant ją su antra gyvąją baltų kalba – latvių kalba, yra daug mažiau nutolusi nuo senosios bendrosios baltų kalbos, išlaikiusi daugelį ne tik jos, bet ir indoeuropiečių prokalbės ypatybių.Susipažinome iš arčiau su atskiromis baltų gentimis bei jų kalbomis. Lietuvių kalba taip pat priklauso baltų šakai.Pati svarbiausioji kalbos paskirtis yra būti žmonių susižinojimo, bendravimo priemone. Kalba, netekusi šios funkcijos, virsta mirusia.Tad branginkime savo gimtąją kalbą. Juk kalba – mūsų turtas.

Naudotos literatūros sąrašas:1. A. Subaliauskas ,,Kaip tyrinėta lietuvių kalba”2. V. Mažiulis ,,Pasaulio tautų kalbos”3. Z. Zinkevičius ,,Kalbotyros pradmenys”