EGZISTENCIALIZMAS Meno ir gyvenimo jungtys Šiuolaikinis menas prasideda nuo 20 a. vidurio. Jis nuolat kelia klausimus, tuo jis skiriasi nuo klasikinio meno, tai nebūtinai tai, kas sukurta šiais laikais. 20 a. filosofijos kryptis EGZISTENCIALIZMAS nagrinėja individualiąją žmogaus būtį. Būtis suvokiama betarpiškai, nesuvokiant, o išgyvenant. Subjektyvumas (nemoksliškai). Patys filosofai tai išgyvena. Ši filosofija susijusi su pasaulinio karo sukeltais nusivylimais, išgyvenimai. Viskas suniokota. Kyla egzistenciniai klausimai, susiję su gyvenimu ir mirtimi. Ribinės būsenos. A. Kamiu. Jo filosofija išdėstoma literatūroje. Kirkegoras. Modernizmas – dehumanizuotas menas: mirštantis žmogus tapytojui tik formos, spalvos, tik vaizdas. Siekiama atsiriboti nuo turinio, realybės, žiūrėt tik į formą. Jackson Pallock – pereinamasis menininkas. Jam svarbus pats gestas, dalyvavimas. Ray. Pati menininko figūra tampa meno dalimi. Keliami klausimai apie tapatybę: kodėl taip yra? A. Gidensas. „Modernybė ir asmens tapatumas“. Nuolat reikia kelti klausimus ir turim rinktis ką ir kaip veiksim kasdien. Nebėra vienos neginčytinos tiesos ar nustatytų vertybių. Šiuolaikinio meno funkcija aštrinti vaizduotės, ribinės būsenos. Prieinama prie egzistencinių pagrindų. Meninkai dirba su savo kūnu. Egzistuoja daug neigimo, tam tikrų reiškinių slėpimo (mirties, išsigimimo), todėl menininkas turi panaikinti tas ribas. Kalbama individualia patirtimi, išgyvenimais, skausmu. Performansai. Labai tinkama meno rūšis, tai ne tik forma. Jie gali trukti ir metus. E. Jansas „Prasmės antologija“ pririšto žmogaus (sizifo) kančia. „Narvo darbas“, „Laiko bėgimas“, „Išsivalymas nuo meno“ (truko 13 metų, buvo kuriamas menas, bet niekam nerodomas) Video menas. Skatinamas technologijų (nešiojamų kamerų). Kalbėti su savimi, fiksuoti gyvenimą. Pradininkas – Vito Akonči. Turinys tiek svarbus, kad nebesvarbi pati forma, estetika, svarbu pilnai išsireikšti, nesvarbu, kaip pasirodyti. Jonas Mekas – svarbi persona dienoraštinių darbų sferoje. Dauguma jo filmų yra filmuojama diena iš dienos. Kamera padeda išgyventi toje aplinkoje.
PSICHOANALIZĖ Pradininkas Z. Freudas. Psichikos struktūra: ID, EGO, SUPEREGO • ID – instinktyvioji dalis, sąsaja su gyvūnais, troškimas pratęsti savo giminę ir išgyventi. • SUPEREGO – kultūrinė samprata, sąžinės sritis • EGO – bando laviruoti tarp ego ir superego, suderinti šiuos du instinktus Sąmonė (mažoji dalis, kontroliuojama) – pasąmonė (nepažįstama, nekontroliuojama) ID neigiama civilizacijos ir kultūros atsiduria pasąmonės srityje. Todėl menininkai bando tai ištraukti įvairairiomis patirtimis. Froidas išdėstė vaiko psichologiją, vystymosi raidą: • Oralinė fazė (santykis su motina) daiktus pažįsta per burną • Analinė fazė (reguliuoti tuštinimasi, nes to reikalauja civilizacija) • Genitalinė fazė (atskira pagal lytį) • Edipo fazė (agresija susijusi su seksualumu) Kartais dėl tam tikrų sutikimų nepereinama į kitą fazę. Menininkai bando atkurti šias fazes, sugražinti mus į jas, nes kartais kai kurios patirtys yra išbraukiamos iš kultūriško žmogaus tapatybės. Kultūra – dirbtinis dalykas, sutartiniai reikalavimai. INFORME – netaisyklingumas, tai terminas, apibūdinantis šią kūrybą. Žan Lacan – psichoanalitikas, tęsiantis Froido tyrimus, tik išskiriantis kitus aspektus: • Veidrodžio fazė (pirmąkart savęs suvokimas veidrodyje, savęs suvokimas kaip visumos). Tik per atvaizdą save galim suvokt kaip visumą, žmogus yra padalintas ir priklausomas nuo žvilgsnio. Tuo aiškinamas portreto žanras – įsteigti save. Kartais žmonės nesieja savęs su visma. Padalinta prigimtis, dualumas, sudėtingas santykis su atvaizdu. Gary Hill (videoinstaliacija) išbyrėjusios kūno dalys, žmogus pavirsta į chaosą • Kalbos fazė (įžengiama į kultūrinį, civilizuotą visuomenės sluoksnį). Tai sąmonės patirtis. Pasąmonė – nekalbinė patirtis. INFORME kreipiasi į mūsų pasąmonę Mettew Barney. Beformė masė visoje patalpoje iš medžiagų, kurios neatsiejamos nuo žmogaus. Klasikinės skulptūroj forma yra svarbiausia, tai, ką suvokiam protu. Ji vaizduoja. Informe tokio tikslo neturi, kreipiamasi į visai kitus potyrius. ABJEKTAS – (Julija Kristeva) jis yra tarp objekto ir subjekto, pvz.: lavonas, ne žmogus, bet ir ne daiktas. Nukirpti plaukai, žmogaus skysčiai, išmatos. Mes linkę nenorėti žinoti, kad mes turime juos. Kultūra reguliuoja jų suvokimą, naudojimą.
Mona Hatoum (video instaliacija su žmogaus ertmėmis) Mettew Barney filmas „Cremaster“, „Drawing Restraint“ FEMINIZMAS: lyčių teorija 7-8 deš. ypač suaktyvėjo pokaryje, nors ir anksčiau buvo įvairių teorijų. Simone deBauvouar „Antroji lytis“ feministė teoretikė. Moteris atstovauja irracionalumą, kūniškumą, jausmingumą, gamtą. Moteris yra pasmerkta būti rūšimi, būti moterimi. Moters savęs suvokimas pasireiškia kaip stoka kažko labai svarbaus. Jai sunkiau save suvokti kaip lytinę asmenybę. Mene atsiremiama į lytėjimo patirtis. Moteris vyrui siejasi su kastracija, todėl vyrai bando jas pavergti, nubausti arba susikuria iš jų fetišą. Linda Nohlin savo straipsnyje išdėsto priežąstis, neleidžiančias moteriai atsiskleisti, vystyti talentą. Istorija nustūmė jas į šalį. Laura Belvei. Vakarų tradicijoje moteris yra ne subjektas, o objektas, apžiūros objektas – ekshibicionizmas. Ne jos vaizduoja, bet jas vaizduoja. Pasmerktos būti regimybe. Pvz.: Holivude vyrai „stumia“ siužetą, o moterys teikia malonumą. Arba baroke „madona su kūdykiu“ teikia vizualinį malonumą. Menininkės feministės griebiasi hiperbolizuoto, iškreipto vaizdo perteikti požiūrį į moterį. Marina Abramovič per savo performansą leido su savim daryti, ką nori. Kitas jos performansas „Art must be beautiful, artist must be beautiful“: moteris turi būti graži, kad išsikovotų savo vietą. „Išvarymas iš rojaus“ – Eglė Rakauskaitė. Moteris kalta iš religinės pusės. Kai moteris išteka, ji tarsi susigeria į kažką kitą, vyriški švarkai ant moterų pečių – vyriškos naštos simbolis. Moterys bando surasti savo kalbą, kalbėti apie savo patirtis. Dažniausiai pasitelkiamas lytėjimas, pvz: darbai kuriami pačiu kūnu, dažomos grindys plaukais, išlaižytas kambarys, apkandžiota skulptūra. Marta Rosler „Semiotics of the kitchen“ moteris pasmerkta virtuvei. Subversija – apverčiamos įprastos įrankių reikšmės. ASMENIŠKA YRA POLITIŠKA: feministės moterys laikosi pozicijos, kad kultūra ir civilizacija nulemia moters asmeninį gyvenimą, todėl reikia apsispręsti viešai ir kalbėti. • Panaikint moters ekshibicionizmą naudojami natūralūs vaizdai: senstantis, tunkantis kūnas, pokyčiai dėl gimdymo. • Moterys priešinasi moters kūno vaizdavimui moters nevaizdavimu, ji lieka už kadro arba vaizdavimas yra abstraktus.POSTKOLONIALIZMAS Šiuolaikinė filosofija su Dekartu priešaky kalba apie individą, apie „aš“, ne apie kitus aplinkinius. Visko suvokimas susijęs su „aš“, per „aš“ prizmę. M. Haidegeris – SU-BŪTIS – buvimas su kitais. Negalima izoliuoti subjekto nuo išorinio pasaulio. Kiti – tai ne tai, kas lieka. Kiti – tai tie, nuo kurių neatsiskiriama, nuo kurių priklausoma. Kitas kaip „aš“ projekcija, analogas, alter ego. Visiems galioja tie patys principai. Šiuolaikiniai filosofai kritikuoja šį suvienodinimą. POSTKOLONIALIZMAS nagrinėja santykį tarp kolonizuojamo (KITO) ir kolonizuojančio. Kitos rasės žmonės yra priversti perimti svetimas (dažniausiai europietiškas) taisykles ir tampa kitu. Jis pradeda save suvokt kaip kitą, kaip egzotiką, paneigdamas savo prigimtį. Egzotiškas – keistas, tolimas. Tai priklauso nuo pozicijos, tai europietiškas, vakarietiškas požiūris (EUROPOCENTRIZMAS) Orientalizmas istorijoje – domėjimasis kitomis kultūromis 1989 m. sujungtos pirmos didžiulės parodos, kuriose greta vakariečių prisijungia įvairių Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių menininkų darbai. Formuojasi naujos meno kalbos, domimasi kitoniškumu. Fosteris: menininkas-etnografas. Programiškas domėjimasis kitu, tyrinėjimas, gilinimasis. Jis kalba kito vardu. Sietina su dokumentalizmu, interpretacija. Tai yra kultūrinio, rasinio, socialinio, religinio kito tyrėjas. Tradicinė antropologija – kai keliaujantis baltasis keliauja su savo išanstiniu pasiruošimu, žino, kaip rinkt duomenis, rezultatus pateikia su savo interpretacija (savo kultūros matmeniu). Pabrėžiamas monarchinis požiūris. ETNOGRAFO GRĖŽIMAS NAMO – kai kultūrą tyrinėja savas žmogus iš tos aplinkos, ji jam pažįstama. Diane Arbus irgi domėjosi kitomis tapatybėmis, ji buvo fotografė iš Niujorko. Cirko, kabareto žmonės, prostitutės, transvestitai, neužaugos ir milžinai. Labai išraiškingos fotografijos, bet ji kritikuojma, nes išnaudoja kitą savo talentui atskleisti. Jie ištraukiami iš nežinios, bet tarytum sakoma „pažiūrėkit – jis kitoks“
Didžiausia problema – KAIP pavaizduoti kitoniškumą jo nežeminant??? Atsisakoma meniškumo, fotografijos įprastos, statiškos, frontalios, tarsi dokumentinės (A. Sanders). A. Mikšys leidžia patiems pozuojantiems pasirinkti aprangą, vietą, pozą. Stebėjimą padaryt neutraliu yra labai sudėtinga. Makarevičiaus filmas „Paralelės“. Dokumentika apie sudėtingų įstaigų, teritorijų žmones, internatus: žmonės, gyvūnai, imigrantai, avarinė tarnyba po katastrofos, dirbantys su išmestais žmonėm… Postkolonializmas Lietuvoje išsiskaido į smulkesnius lygmenis: miestietis-kaimietis, elgetos, prostitutės, darbininkai. Mūsų pačių visuomenėje surandamas tas kitas. Dialogiškumas – santykis tarp menininko ir veikėjo (pvz:Dostojevskio romanuose) tarsi autorius nežino, kaip toliau elgsis veikėjas. Monologiškas požiūris, kai autorius pats pasako išvadas, jo žodis svarbiausias (dialogiškume veikėjo žodis turi tokią pačią reikšmę ir svarbą, autoriui svarbiau klausytis, nei teigti savo požiūrį. Autorius dalijasi autoryste su veikėjais.) LINGVISTINIS POSŪKIS FILOSOFIJOJE IR ŠIUOLAIKINIAME MENE Klasikinėje filosofijoje kalba buvo priemonė išreikšti asmens individualumą. Šiuolaikinėje filosofijoje kalba – tai neperžengiamas absoliutas. Jei klasikinėje fil. „aš“ išreiškia save, tai dabar svarbus ne kalbėjimo aktas, o pati kalba, kuri yra visa apimanti terpė, reguliuojanti individą. Paneigiamas Dekartiškas asmens suvokimas, nes žmogus negali mąstyti be kalbos. Mąstymo sąvokos diktuoja mūsų ribas. Kalba yra ankstesnė už jos išreiškimo aktą. < japonų kalba yra nepritaikyta ugdyti individualumui, ji ugdo kolektyvinę sąmonę per įvairiausius mandagumus, draudimus, pvz.: nėra vieno nekintančio „aš“ įvardžio> Dar Biblijoje buvo paskyta „Iš pradžių buvo žodis…“ Kalba yra pirminė. Mes ateinam į kalbą, beaugdamas vaikas paklūsta sąvokų pasauliui. Pasak M. Fuko (Foucault), mes negalim pasakyt kažko naujo, todėl Autorius nustoja egzistuoti. Konceptualizmas – reakcija prieš formalizmą, prieš estetikos formų ieškojimą, estetinį išgryninimą. Košutas teigia, kad nesvarbu kokiom priemonėm išreiškiama idėja. Svarbiausia yra pati idėja (be išraiškos), o grynoji idėja ir yra kalbinės sąvokos. Atsiranda daug tekstinių kūrinių. Baldesari „Pure beauty“ užrašas baltame fone kviečia susimąstyti, kaip kiekvienas suvokiam įvarias sąvokas, šiuo atveju, kaip įsivaizduojam grynąjį grožį. Vos tik kas nors sužino kūrinio idėją, ji praranda vieną autorių, tampa kiekvieno interpretacija, kiekvienas ją pasisavina ir jos „nebegali iškrapštyti iš galvos“. Būdas panaikinti autorystę. Semiotika – ženklų mokslas (kaip jais perteikti reikšmę). Viskas yra tekstas, bet koks meno kūrinys. Pierce‘ o ženklų grupės: • Ikona: grindžiama panašumu, fotografija, portretas=žmogus • Indeksas: tiesioginis santykis, dūmai – ugnies ženklas • Simbolis: sutartinis ženklas, kultūra pat nusprendžia, pvz wc ženkliukai. Siužeto suvokimas – giluminės reikšmės, pvz. žodis moteris (kiekvienas sudeda savo reikšmes į šį žodį) Košutas – vienas pirmųjų konceptualistų. Jis kuria tekstinius darbus. Pvz… (nr. 1) Sol LeWitt „Red Square White Letters“ (nr.2) Mąstelis, šriftas, reikšmė, kiti simboliai – papildomos kanotacijos. Užtenka perskaityti ir patys kuriam savo mintyse. Pvz. kūrinys iš ŠMC (nr.3) „Nušluota nuo žemės paviršiaus“ Lawrence Weiner. „John Baldessari sings Sol LeWitt“ https://www.youtube.com/watch?v=Q6eSfKeJ_VM , vėliau Buništeinas aranžuoja Baldasario kūrinį instrumentais. Kitoks suvokimas apie autorystę ir originalumą. Interpretacijos interpretacijos interpretacija…. APROPRIACIJA – pasisavinimas, užgrobimas. Tai nebūtinai neigiama reikšmė. Pvz, Duchamp „Ready made“ Gary Hill „Wall piece“ https://www.youtube.com/watch?v=bHSEzNZ1OdA Stan Brakhage „Cat‘s Cradle“ http://www.firstpost.com/topic/person/richard-kern-cats-cradle-by-stan-brakhage-video-fWz3F_6joXU-77722-11.html Patricija Jukšaitytė perkuria žinomus paveikslus be veikėjų, palikdama tik foną, kontekstą naujiems veikėjams, pvz. paskutinę vakarienę (Nr.4, Nr.5) Konceptualizmas kelia klausimus apie meno prigimtį, konteksto poveikįSTRUKTŪRIALIZMAS IR GALIOS DISKURSAS
Diskursas – tam tikrame socialiniame kontekste egzistuojantys teiginiai, lemiantys objekto ar individo reikšmes. Jis įtvirtina vienas tiesas kitas atmesdamas. Taip atsiranda sąvoka „tiesos gamyba“ ir klausimas, kas ją „gamina“? Žmogus turi tik pasirinkimo galimybę, tai jog galia. Priešpastatomas individas ir sistema. Ideologija – iliuzinių tikėjimų, klaidingų nuostatų sistema. Tai valdymo priemonė, kuriai padedant visuomenė priima valdžios idėjas kaip natūralias. (K. Marksas). Vėliau ideologija imama suvokti kaip socialinių reikšmių kūrimą, kai visi sluoksniai yra ideologiniai, ji yra natūrali. Kiekvienas priima paruoštus vaidmenis, susitapatinam su mums paruošta role (profesine, lyties, religine, asmenybės). Rinktis galima tik ideologijos ribose. Asmuo tampa subjektu. Fiziniai ritualai sureikšminami, mėgdžiojami, kartojama aplinka. Ideologijos veikimo principas: „klaupkis, sudėk rankas maldai ir tu įtikėsi“ – ritualai. Pvz.: koks elgesys tinka moteriai, koks – vyrui? M. Fuko („Kalėjimo gimimas“, „Seksualumo teorija“) išskiria dvi strategijas: • Anatomopolitika ( kūnas kaip mašina, jo jėgų išnaudojimas, įtraukimas į įvairias socialines sistemas, paklusimas vadovavimui) • Biopolitika ( kūnas kaip rūšis, kuri lemia mirtį, gyvenimo trukmę, sveikatą, gimstamumo politiką) Mums įkalami teiginiai, kuriuos mes laikome teisingais. Todėl visada reikia klausti, kas taip teigia, ir kokių interesų jis vedamas. Viskas yra „tiesos gamyba“, individas yra nematomame tinkle. Fuko PANOPTIKUMAS – naujas kalėjimo tipas. Perauklėti nepaklūstantį. Architektūrinis sprendimas: prižiūrėtojas yra centre, o kaliniai aplink yra stebimi, bet nemato prižiūrėtojo. Individas nuolat stebimas, kontroliujamas. Mes esam panoptikumo visuomenė. Menininkai bando tai iliustruoti: JAV menininkai (JAV paviljonas Venecijos bienalėje). Tankas apverstas ir iš jo padarytas bėgimo takelis. (Nr.1) Avialinijų kėdės kaip gimnastų pasirodymo vieta.(Nr.2) Norima pasakyt, kad sportas dalyvauja ideologijų, valstybių kare, stipresnis yra naudingesnis valdžiai. Ekonomika taip pat valdo sportą. Bankomatas(tikras) grojantis muziką pagal tai, kiek pinigų išsigryninama.
Menininkai taikosi ir į meno institucijas. Kritikuoja meno diskursą. Kas yra menas? Tai dažniausiai nusprendžia muziejai, galerijos, kritikai. Kūrėjai bando daryti intervencijas į muziejus: Artūras Raila „Roll over museum“ (Nr.3) arba baikeriai važinėjantys ŠMC erdvėje per atidarymą. Kas yra menas? Laivio „Šernas Kleopas“ iš lasivo gyvūno virsta į medžioklės trofėjų, o vėliau į meno kūrinį, eksponatą.(Nr.4) Darius Mikšys „Balta užuolaida“ (Tekstilės bienalėj).(Nr.5) Už užuolaidos individualių meno stipendijų gavėjų darbai, žiūrovas gauna tik jų katalogą ir pats renkasi, ką pamatyti. Istorija yra vienas iš mokslų, kuriuo mes linkę tikėti. Dominavo ir dominuoja istorija karo požiūriu, būtu galima žvelgti iš visiškai kitos perspektyvos. A. Raila „Kažko vis trūksta“ – dokumentinės kronikos iš Lietuvos okupacijų. Kadangi visuomet iliustruojama palankiai valdžiai, šįkart autorius pažvelgia savo senelio akimis: vieni išeina, kiti ateina, bet gyvenimas tęsiasi…“ Deimantas Narkevičius „Energy Lithuania“ iš sovietmečio istorijos. Reikia išgyventi istorines traumas. Filmas apie Elektrėnų miesto sukūrimą ir jo žmones. (more:http://www.museoreinasofia.es/en/collection/artwork/lietuvos-energija-energy-lithuania) Menininkai kritikuoja žiniasklaidą, masines medijas, televiziją. Peter Watkins „Punishment park“ (https://www.youtube.com/watch?v=suh2r2ojP3I). Dokumentika ir inscenizacija. Šis režisierius dažnai kuria tariamąją dokumentiką: kas būtų, jeigu būtų? „Punishment park“ yra fimas apie Jav kongrese vos neįvykdytą sprendimą bausti maištininkus ir kas būtų nutikę, jei jis būtų įvykdytas. Nr.1 Nr.2 Nr.3 Nr.4 Nr.5DOKUMENTIŠKUMO KONCEPCIJOS IR FORMOS Dokumentiniame kine yra problemos ir jos sprendimo paieškos Kartu su kinu atsiranda ir noras kuo realistiškiau atvaizduoti tikrovę arba fikciją (vaidybinis kinas). Pagal tai išsivystė dvi kino kryptys: realybės vaizdavimas (dokumentika) ir išgalvotas siužetas.
1895 m. pirmasis Liumjerų kino seansas. Pačioje pradžioje buvo populiarios to meto aktualijos, naujienos, kinas buvo tarsi vaizdinis laikraštis. Pagal Grierson‘ą dokumentikos pagrindiniai principai: • Filmavimas natūralioje aplinkoje • Autentiški veikėjai ir vietos • Spontaniškumas ir prioritetas atsitiktiniam veiksmui Svarbi socialinė auklėjamoji misija (edukacija). Ji papildoma interpretacijomis, estetiniu pateikimu (menas). R. Flaherti pirmasis dokumentinis filmas „Nanukas iš šiaurės“ apie eskimus. Kadangi filmavimo įranga tuo metu buvo labai nemobili, sunku filmuoti kai kuriuos epizodus, pvz. medžioklę, jie yra imituojami. Dokumentiškumo samprata – susitarimo reikalas. https://www.youtube.com/watch?v=m4kOIzMqso0 Dziga Vertov „Man with the movie camera“ https://www.youtube.com/watch?v=z97Pa0ICpn8 , pagal jį dokumentinis kinas nepriklauso nuo žmogaus proto, kamera mato daugiau, ji mechaniška, nevaldoma ideologijos. Šis filmas labai moderniai nufilmuotas, modernus fragmentiškumas, vaizdų koliažas. Vertovo kinas laikui bėgant labai ištobulėjo estetiškai ir filosofiškai. Dokumentika – tai nėra vien vaizdavimas to, kas yra aplinkui, ji gali būti panaudota bet kaip, autorius pateikia mums viską savaip, taip, kaip jis nori, kad matytumėm. Nuoga dokumentine informacija galima manipuliuoti. Tikroje dokumentikoje: jokio scenarijaus, jokių moralinių apribojimų, pateisinama prasta vaizdo kokybė, jokių įvykių inscenizavimo. Turi būt žiūrovui pranešta apie laiką ir vietą. Gali tęstis amžinai, nes tikrovė nesibaigia.Nikolsas ir dokumentikos koncepcijos rūšys: • EKSPOZICINĖ (Griersonas pagrindas). Pabrėžiamas neutralumas, dažnai yra papildomi komentarai. Loginė argumentacija, žurnalistika ir interviu (liudininkai įtvirtinti argumentui), statistika, aiškinama moksliškai, dominuoja pasakojimas kaip televizijoje, vaizdai tik papildo. • STEBINČIOJI (XX a. 7deš.pr.). Tiesioginis kinas R. Drew ir R. Lecoq. Atsiranda 16 mm kameros, lengviau filmuot spontaniškai, leidžia operatoriui būti mažiau pastebimam. Garso įrašymas. Svarbus ne vaizdo meniškumas, bet gryna informacija, objektyvumas. Nėra komentarų ar foninės muzikos, interviu… būdingi ilgos trukmės kadrai, laiko nepertraukiamumus, tuščias miręs laikas, kasdienis ritmas. A.Warhol „Empire“ ir „Sleep“
Nuobodulys – vienas iš ženklų, kai tai realybė, niūrus natūralizmas, mes tai žiūrim iš dabarties be atstumo, nenutrūkęs santykis, susijęs su dabartimi, dar ne istorija.• INTERAKTYVIOJI (7 deš.) esminis principas – pokalbis: monologas ir dialogas. Autorystė atiduodama veikėjams, pabrėžiama, kad tik konkretus asmuo taip mato tikrovę. Autorius bando tiesą ištraukt iš pašnekovų. Dienoraštinė dokumentika. Ž. Roush. Provokacija, psichoanalinė stimuliacija iš autoriaus. Lenco filmas apie kalinius, jis pats juos kalbina. • REFLEKSYVIOJI (savianalizė) išreiškia kritišką požiūrį į kitas dok rūšis. Komentuojamas pats filmo kūrimas, strategija, struktūra. Neproblemiško žiūrovo į dokumentiką, besąlygiško pasitikėjimo panaikinimas. Atmeta pretenziją, ka dok kinas yra sąžiningas ir objektyvus – priešingai. Atvira inscenizacija. Deleris. G.Makarevičius „Hot“ DOKUFIKCIJA – įtikinti ir atskleisti, kad žiūrovas buvo apgautas. D. Narkevičius: „Karta XX-ame amžiuje“ (susirinkusi patriotų lietuvių minia stebi Lenino statulos nukėlimą, tačiau parodyta atvirkščiai (kaip statulos užkėlimas)). „Matrioškos“ moterų, pakliuvusių į prekybos žmonėmis tinklą pasakojimai… „ir tada mane nužudė…“ atskleidžiama, kad tai visai ne jų istorijos. E. Buivydaitė (Buivydytė?) „Istorija apie žuvį technologijų ir mokslo amžiuje“ tikri faktai persipynę su išgalvotais.