EGZISTENCIALIZMAS Meno ir gyvenimo jungtys Šiuolaikinis menas prasideda nuo 20 a. vidurio. Jis nuolat kelia klausimus, tuo jis skiriasi nuo klasikinio meno, tai nebūtinai tai, kas sukurta šiais laikais. 20 a. filosofijos kryptis EGZISTENCIALIZMAS nagrinėja individualiąją žmogaus būtį. Būtis suvokiama betarpiškai, nesuvokiant, o išgyvenant. Subjektyvumas (nemoksliškai). Patys filosofai tai išgyvena. Ši filosofija susijusi su pasaulinio karo sukeltais nusivylimais, išgyvenimai. Viskas suniokota. Kyla egzistenciniai klausimai, susiję su gyvenimu ir mirtimi. Ribinės būsenos. A. Kamiu. Jo filosofija išdėstoma literatūroje. Kirkegoras. Modernizmas – dehumanizuotas menas: mirštantis žmogus tapytojui tik formos, spalvos, tik vaizdas. Siekiama atsiriboti nuo turinio, realybės, žiūrėt tik į formą. Jackson Pallock – pereinamasis menininkas. Jam svarbus pats gestas, dalyvavimas. Ray. Pati menininko figūra tampa meno dalimi. Keliami klausimai apie tapatybę: kodėl taip yra? A. Gidensas. „Modernybė ir asmens tapatumas“. Nuolat reikia kelti klausimus ir turim rinktis ką ir kaip veiksim kasdien. Nebėra vienos neginčytinos tiesos ar nustatytų vertybių. Šiuolaikinio meno funkcija aštrinti vaizduotės, ribinės būsenos. Prieinama prie egzistencinių pagrindų. Meninkai dirba su savo kūnu. Egzistuoja daug neigimo, tam tikrų reiškinių slėpimo (mirties, išsigimimo), todėl menininkas turi panaikinti tas ribas. Kalbama individualia patirtimi, išgyvenimais, skausmu. Performansai. Labai tinkama meno rūšis, tai ne tik forma. Jie gali trukti ir metus. E. Jansas „Prasmės antologija“ pririšto žmogaus (sizifo) kančia. „Narvo darbas“, „Laiko bėgimas“, „Išsivalymas nuo meno“ (truko 13 metų, buvo kuriamas menas, bet niekam nerodomas) Video menas. Skatinamas technologijų (nešiojamų kamerų). Kalbėti su savimi, fiksuoti gyvenimą. Pradininkas – Vito Akonči. Turinys tiek svarbus, kad nebesvarbi pati forma, estetika, svarbu pilnai išsireikšti, nesvarbu, kaip pasirodyti. Jonas Mekas – svarbi persona dienoraštinių darbų sferoje. Dauguma jo filmų yra filmuojama diena iš dienos. Kamera padeda išgyventi toje aplinkoje.
PSICHOANALIZĖ Pradininkas Z. Freudas. Psichikos struktūra: ID, EGO, SUPEREGO • ID – instinktyvioji dalis, sąsaja su gyvūnais, troškimas pratęsti savo giminę ir išgyventi. • SUPEREGO – kultūrinė samprata, sąžinės sritis • EGO – bando laviruoti tarp ego ir superego, suderinti šiuos du instinktus Sąmonė (mažoji dalis, kontroliuojama) – pasąmonė (nepažįstama, nekontroliuojama) ID neigiama civilizacijos ir kultūros atsiduria pasąmonės srityje. Todėl menininkai bando tai ištraukti įvairairiomis patirtimis. Froidas išdėstė vaiko psichologiją, vystymosi raidą: • Oralinė fazė (santykis su motina) daiktus pažįsta per burną • Analinė fazė (reguliuoti tuštinimasi, nes to reikalauja civilizacija) • Genitalinė fazė (atskira pagal lytį) • Edipo fazė (agresija susijusi su seksualumu) Kartais dėl tam tikrų sutikimų nepereinama į kitą fazę. Menininkai bando atkurti šias fazes, sugražinti mus į jas, nes kartais kai kurios patirtys yra išbraukiamos iš kultūriško žmogaus tapatybės. Kultūra – dirbtinis dalykas, sutartiniai reikalavimai. INFORME – netaisyklingumas, tai terminas, apibūdinantis šią kūrybą. Žan Lacan – psichoanalitikas, tęsiantis Froido tyrimus, tik išskiriantis kitus aspektus: • Veidrodžio fazė (pirmąkart savęs suvokimas veidrodyje, savęs suvokimas kaip visumos). Tik per atvaizdą save galim suvokt kaip visumą, žmogus yra padalintas ir priklausomas nuo žvilgsnio. Tuo aiškinamas portreto žanras – įsteigti save. Kartais žmonės nesieja savęs su visma. Padalinta prigimtis, dualumas, sudėtingas santykis su atvaizdu. Gary Hill (videoinstaliacija) išbyrėjusios kūno dalys, žmogus pavirsta į chaosą • Kalbos fazė (įžengiama į kultūrinį, civilizuotą visuomenės sluoksnį). Tai sąmonės patirtis. Pasąmonė – nekalbinė patirtis. INFORME kreipiasi į mūsų pasąmonę Mettew Barney. Beformė masė visoje patalpoje iš medžiagų, kurios neatsiejamos nuo žmogaus. Klasikinės skulptūroj forma yra svarbiausia, tai, ką suvokiam protu. Ji vaizduoja. Informe tokio tikslo neturi, kreipiamasi į visai kitus potyrius. ABJEKTAS – (Julija Kristeva) jis yra tarp objekto ir subjekto, pvz.: lavonas, ne žmogus, bet ir ne daiktas. Nukirpti plaukai, žmogaus skysčiai, išmatos. Mes linkę nenorėti žinoti, kad mes turime juos. Kultūra reguliuoja jų suvokimą, naudojimą.
Mona Hatoum (video instaliacija su žmogaus ertmėmis) Mettew Barney filmas „Cremaster“, „Drawing Restraint“ FEMINIZMAS: lyčių teorija 7-8 deš. ypač suaktyvėjo pokaryje, nors ir anksčiau buvo įvairių teorijų. Simone deBauvouar „Antroji lytis“ feministė teoretikė. Moteris atstovauja irracionalumą, kūniškumą, jausmingumą, gamtą. Moteris yra pasmerkta būti rūšimi, būti moterimi. Moters savęs suvokimas pasireiškia kaip stoka kažko labai svarbaus. Jai sunkiau save suvokti kaip lytinę asmenybę. Mene atsiremiama į lytėjimo patirtis. Moteris vyrui siejasi su kastracija, todėl vyrai bando jas pavergti, nubausti arba susikuria iš jų fetišą. Linda Nohlin savo straipsnyje išdėsto priežąstis, neleidžiančias moteriai atsiskleisti, vystyti talentą. Istorija nustūmė jas į šalį. Laura Belvei. Vakarų tradicijoje moteris yra ne subjektas, o objektas, apžiūros objektas – ekshibicionizmas. Ne jos vaizduoja, bet jas vaizduoja. Pasmerktos būti regimybe. Pvz.: Holivude vyrai „stumia“ siužetą, o moterys teikia malonumą. Arba baroke „madona su kūdykiu“ teikia vizualinį malonumą. Menininkės feministės griebiasi hiperbolizuoto, iškreipto vaizdo perteikti požiūrį į moterį. Marina Abramovič per savo performansą leido su savim daryti, ką nori. Kitas jos performansas „Art must be beautiful, artist must be beautiful“: moteris turi būti graži, kad išsikovotų savo vietą. „Išvarymas iš rojaus“ – Eglė Rakauskaitė. Moteris kalta iš religinės pusės. Kai moteris išteka, ji tarsi susigeria į kažką kitą, vyriški švarkai ant moterų pečių – vyriškos naštos simbolis. Moterys bando surasti savo kalbą, kalbėti apie savo patirtis. Dažniausiai pasitelkiamas lytėjimas, pvz: darbai kuriami pačiu kūnu, dažomos grindys plaukais, išlaižytas kambarys, apkandžiota skulptūra.