Alkoholizmo stadijos ir formosKaip dažnai kai kurie žmonės didžiuodamiesi giriasi savo dideliu atsparumu alkoholiui, tardami, kad tai sąlygoja gera fizinė sveikata. O iš tikro didelis atsparumas degtinei-pirmasis prasidedančio alkoholizmo požymis, rimtos ligos simptomas. Ar taurelė, ar stiklinė, ar butelis-alkoholikui tas pats. Jau taurelė alkoholio jam sukelia euforiją (susijaudinimo būklę), kuri tik sustiprina jo norą išgerti, o kitos dozės mažai tekeičia jo išvaizdą, nors organizme vyksta nemaži poslinkiai. Iš pradžių alkoholikas nepaprastai aktyvus ima siautėti ar kvailioti. Bet štai paskutinis lašas perpildo atsparumo ribas ir alkoholikas ”pasitraukia iš šio pasaulio” netekdamas nuovokos. Prarasta išgertų svaigalų kiekio kontrolė, nenugalima alkoholio trauka, familiarus, ciniškas elgesys -tikri alkoholizmo požymiai. Susilpnėjusi yra ir alkoholiko valia -jis ne tik nepajėgia apriboti alkoholio kiekio, bet ir nesugeba tvarkyti kasdienio gyvenimo. Protinio darbo žmonėms po išgertuvių labai sulėtėja mąstymo procesai, skaičiavimų sparta bei tikslumas. Taigi net nesistemingai, atsitiktinai išgėrus alkoholio organizme įvyksta rimtų sutikimų, rodančių, kad jis gerokai apnuodytas. O jeigu girtaujama sistemingai – žmogus geria bet kokia proga, ieškodamas dingsties pasigerti – tai jau vadinama buitiniu girtavimu. Girtuokliui neturi reikšmės šventinio įvykio prasmė , jam nesvarbu, ar jis elgiasi teisingai, ar ne. Šioje girtavimo stadijoje gerokai pakinta geriančiojo požiūris į aplinkinius, į visų pripažintas leistino elgesio normas. Laikas, vieta ir aplinkybės, kuriomis žmonės geria, nebetenka reikšmės. Skirtumą tarp epizodinio svaigalų vartojimo ir girtavimo sudaro ne tik vienu kartu išgertų svaigalų kiekis, bet ir psichologinė geriančiojo nuostata. Pirmu atveju žmogus pažymi kažkokį iškilmingumą ar reikšmingą įvykį, antruoju- geria tik tam , kad pasigertų. O tai jau alkoholizmo pradžia. Alkoholizmas-sunki chroniška liga, dažniausiai sunkiai pagydoma. Ji išsivysto sistemingai ir ilgai vartojant alkoholį. Jai būdinga ypatinga patologinė būklė: nesulaikoma alkoholinių gėrimų trauka , ištvermės sumažėjimas ir asmenybės degradavimas. Alkoholikui girtumas atrodo geriausia psichinė būsena. Ši trauka nepavaldi argumentams, kad reikia liautis gerti. Alkoholikas visą energiją, priemones ir mintis nukreipia į tai kaip gauti alkoholio. Kartą išgėręs jis stengiasi pasigerti visiškai, iki sąmonės netekimo. Vėlesniuose alkoholizmo etapuose alkoholio pakeliama vis mažiau ir užkietėjusiam alkoholikui net mažos dozės sukelia euforiją, t.y. tą patį efektą, kaip anksčiau didelis kiekis. Šiai stadijai būdingos sunkios pagirios : bloga savijauta, irzlumas. Kad ir kaip būtų girtaujama kiekviena alkoholio dozė sukelia akivaizdžių organizmo pakitimų, o tolesnės ir vis didesnės dozės prisideda prie psichinio asmenybės degradavimo ir bendrų negalavimų.
Išgėrus alkoholio pakinta emocijos, jų dinamika pasidaro kitokia negu blaivaus žmogaus. Išgėrusiojo emocinių reakcijų nesąlygoja realios išorinės priežastys, daugiausia jas lemia vidinės paskatos, susijusios su girta būsena. Dėl to pakili ar prislėgta nuotaika ne visuomet derinasi prie aplinkinių nuotaikos. Alkoholis sukelia nepagrįstą nuotaikos kaitaliojimąsi, pykčio ar džiaugsmo protrūkius, kartais dėl menkiausių dalykų, ir kartu abejingumą tikrai jaudinantiems įvykiams. Kinta geriančiojo pažįstamų būrys, interesai. Paprastai dėmesys sutelkiamas į butelį. Kad ir kokią temą paliečia geriančiųjų kompanija, anksčiau ar vėliau pokalbis nukryps į vyną ir degtinę. Nemokėjimas išsivaduoti nuo minties apie svaigalus, paklausyti proto balso ir skiria alkoholiko asmenybę nuo šiaip išgeriančių žmonių. Asmenybės tipas gali pasikeisti dėl psichinių ligų, dėl stiprių išorinių veiksnių, tarp jų ir neurotoksinų, prie kurių priklauso ir alkoholis. Kaip ir kiekvienam nuodui bei narkotikui, alkoholiui būdingas savas nuodijimo būdas, specifinis poveikis. Be to, daugelis žmonių, sergančių alkoholizmu, įgyja panašių bruožų, kaip ir sergant psichinėmis ligomis, turinčiomis būdingų simptomų. Alkoholikui yra tipiškas interesų ribotumas, dėmesys sutelkiamas į tai kaip patenkinti norą išgerti. Šiuo požiūriu alkoholikai yra panašūs vienas į kitą. Girtavimas nuo alkoholizmo skiriasi tik išgerto alkoholio kiekiu: girtavimas yra ypatingos liguistos būklės-alkoholizmo, besivystančio be saiko ir nuolat girtaujant, pradinė stadija. Alkoholizmas vystosi pagal tokią schemą: : 1.Pradinė fazė. Pasigeriama iki atminties praradimo, “proto praradimo”, žmogus visą laiką galvoja apie alkoholį, jam atrodo, kad išgėrė per mažai , todėl geria “į sveikatą”, susiformuoja alkoholio troškulys. Tačiau dar išlieka savo kaltės suvokimas, žmogus vengia pokalbių apie potraukį išgerti. 2.Kritinė fazė. Jau po pirmo degtinės gurkšnio netenkama savikontrolės. Siekiama rasti pateisinimų savo girtavimui, priešinamasi visiems mėginimams sutrukdyti išgerti. Žmogus pasidaro pasipūtęs, agresyvus.Dėl savo nelaimiųj is kaltina aplinkinius.Prasideda nepaliaujamo girtavimo metas, draugais tampa atisiktiniai sugėrovai. Jis priverstas nutraukti nuolatinį darbą, nustoja domėtis viskuo, kas nesusiję su vynu ir degtine. 3.Chroniškoji fazė. Pasigeriama kasdien. Asmenybė žlunga. Atmintis silpnėja. Mastymas pakrinka. Žmogus geria alkoholio surogatus, techninius skysčius, odekolonus. Be jokios priežasties jį pradeda imti baimė, prasideda psichozės.