Bulvių mikrobiologinis kokybės nustatymas

TURINYS
BULVIŲ KILMĖ 3
BULVIŲ VEISLIŲ SKIRSTYMAS PAGAL AUGIMO TRUKMĘ 3
BULVIŲ MORFOLOGINĖ SANDARA 4
BULVIŲ VARTOJIMAS 6
APROBACIJA IR GUMBŲ ANALIZĖ 8
SĖKLINIŲ BULVIŲ STANDARTAS 11
1. TECHNINIAI REIKALAVIMAI 11
2. PRIĖMIMAS 13
3. TYRIMŲ BŪDAI 14
4. GABENIMAS IR LAIKYMAS 14
5. SIUNTĖJO GARANTIJA 15
IŠVADOS 15BULVIŲ KILMĖ
Iki Amerikos atradimo bulvių Europoje niekas nežinojo. Europiečiai su jomis susipažino nuvykę i Pietų Ameriką. Peru valstybėje jie pamatė vietinius gyventojus, auginančius bulves, kukurūzus ir tabaką. Bulves vietiniai vadino „papas“. Iš trijų nežinomų augalų europiečiams labiausiai patiko bulvės.

Vietiniai Pietų Amerikos gyventojai inkai prieš 3000 metų bulves augino, valgė ir laikė atsargai. Dabartinės Peru respublikos Limos apylinkėse dirbusi archeologų ekspedicija rado žmonių laaidojimo vietą, kur tarp mirusiojo daiktų rasta ir bulvių gumbų likučių.
Pirmą krtą apie bulves Europoje sužinota 1553 metais. Pirmieji bulvių į Europą parsivežė ispanai ir airiai, tačiau tiksli įvežimo data nenustatyta. Kai kurie autoriai nurodo 1565 metus. Ispanai atsivežė bulves iš Peru valstybės Kysko vietovės. Jų atvežtos bulvės turėjo raudoną lupeną ir violetinius žiedus. Airių atvežtų bulvių lupena buvo balta, o žiedai rusvi. Iš kurio krašto bulves parsivežė airiai, nežinoma.
Tikroji bulvių kilmė ilgą laiką buvo nežinoma. Šį klausimą pasiryžo išsiaiškinti tarybiniai mokslininkai. 1925 – 1932 m. laikotarpiu keelios tarybinių mokslininkų ekspedicijos buvo nuvykusios į Pietų ir Centrinę Ameriką. Jos tyrinėjo bulvių rūšis, jų kilmę. Šios ekspedicijos surinko apie 200 rūšių laukinių bulvių, kurios išaugina gumbus. Iš rastųjų laukinių bulvių rūšių yra ir tokių, kurios panašios į kultūrinių veislių bulves.
Europoje auginamos bu

ulvės yra išlaikiusios vidutinio klimato laukinių bulvių savybes; šilto klimato sąlygomis jos išsigimsta, nes daugiau nukenčia nuo virusinių ligų.
Atvežtos į Europą bulvės iš pradžių buvo auginamos tik botanikos ir karalių bei didžiūnų soduose. Valgiui jų maža tevartota, nes buvo neskanios. Kai kas bandė valgyti jų uogas. Religinių prietarų kupini tamsuoliai, kunigų kurstomi, bulves vadino „velnio obuoliais“ ir jų valgymą laikė nuodėme. Be to, Europos žmonės nemokėjo bulvių išauginti.
Iš Ispanijos bulvių auginimas paplito Italijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse; iš Anglijos – Skandinavijos valstybėse.
Kada bulvės pradėtos auginti Rusijoje ir Pabaltijo kraštuose, tikslių žinių nėra. Pirmosios rašytinės žinios apie bulves rusų kalba pasirodė 1767 metais.
Apie bulvių auginimo pradžią Lietuvoje šaltinių yra nedaug ir tie patys labai trumpi. Lietuvoje bulvės plito iš šiaurės, pietų irr vakarų, bet ne vienu laiku.
XVIII a. Pirmoje pusėje Lietuvoje kai kuriuose dvaruose bulvės jau buvo auginamos. Tai patikslina ir Prūsijos karaliaus Fridricho II 1748 m. liepos 27 d. aplinkraštis. Jame Prūsijos valstiečiai raginami daugiau auginti bulvių. Jų auginimo pavyzdį siūloma imti iš Lietuvos.
Bulvių auginimas Prūsijoje vyko prievarta. Jų plotai greitai didėjo. Nusižiūrėję į Prūsijos valstiečius, daugiau bulvių auginti pradėjo ir žemaičiai bei suvalkiečiai.
Po pirmojo pasaulinio karo bulvių plotai Lietuvoje padidėjo. 1934 – 1938 m. bulvės užėmė 7,9% pasėlių ploto. Jų derlingumas – 121 cnt/ha.

Po Didžiojo Tėvynės karo bulvių pl
lotai Lietuvos TSR visų kategorijų ūkiuose didėjo. 1959 ir 1960 m. bulvės vidutiniškai užėmė 10% pasėlių ploto.

Dabar pagerėjo bulvių auginimo sąlygos : geriau įdirbamos ir patręšiamos dirvos, piktžolėms naikinti naudojami herbicidai, todėl didėja derlingumas ir bendras gumbų derlius.BULVIŲ VEISLIŲ SKIRSTYMAS PAGAL AUGIMO TRUKMĘ
Pagal augimo trukmę bulvės skirstomos į ankstyvąsias, vidutines ir vėlyvąsias. Dar detaliau bulvių augimo trukmė išryškėja skirstant ankstyvąsias bulnes į labai ankstyvas, ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo. Vėlyvosios bulvės skirstomos į vidutinio vėlyvumo, vėlyvas ir labai vėlyvas.

Labai ankstyvos bulvės gumbus išaugina per 55 – 60 dienų, ankstyvos – per 60 – 70, vidutinio ankstyvumo – per 70 – 90, vidutinės – per 90 – 110, vidutinio vėlyvumo – per 110 – 130, vėlyvos – per 130 – 150 ir labai vėlyvos daugiau kaip per 150 dienų nuo jų pasodinimo.

Mūsų respublikoje auginamos tik ankstyvos, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvos ir labai vėlyvos bulvių veislės.BULVIŲ MORFOLOGINĖ SANDARA
Bulvės yra bulvių (Solanaceae) šeimos Solanum genties augalai. Ši gentis turi apie 200 rūšių. Kultūrinės bulvės priklauso Solanum tuberosum L. Rūšiai. Jos auginamos visur, kur tik gali augti. Pasaulyje yra daugiau kaip 2000 šios rūšies veislių.

Selekcininkai, norėdami sukurti naujas veisles, kryžminimui naudoja ir kitų (Solanum andigenum, S. Demissum, S. Curtilobum, S. Rybinii, S. Molinae) rūšių bulves.

Bulvės augalas sudarytas iš stiebų, šaknų, stolonų, lapų žiedynų, vaisių, sėklų ir gumbų.

Stiebai.Bulvių stiebai žoliniaim, 40 – 150 cm aukščio. Stiebų aukštis priklauso nuo veislės, augimo sąlygų, drėgmės, dirvoje esančių maisto medžiagų, apšvietimo, sėklos stambumo, kokybės ir
r kitų faktorių.

Stiebų skaičius kere priklauso nuo gumbo, sudygusių pumpurėlių skaičiaus ir veislės. Viename kere paprastai būna 4 – 6 stiebai. Yra veislių, išauginančių daug plonų stiebų ir tokių, kurių stiebų nedaug, bet jie stambūs.

Bulvių stiebai šakojasi. Jų šakojimąsis dažniausiai priklauso nuo veislės. Pagal šakojimąsi bulvių stiebai skirstomi į 3 grupes: vieni šakojasi prie pagrindo (vėlyvosios veislės), kiti – daugiau prie viršūnės (ankstyvosios veislės), treti šakas išleidžia iš įvairių stiebo vietų (vidutinio ankstyvumo).

Stiebai esti tribriauniai arba keturbriauniai, pasitaiko ir apvalių. Apatitė stibo dalis tuščia.

Pagrindinė stiebų spalva žalia, kai kurių veislių stiebai pigmentuoti. Apskritai, augalui senstant, deėl saulės šviesos ir drėgmės bei maisto medžiagų trūkumo rausva stiebo spalva intensyvėja.

Šaknys. Iš bulvės gumbo pumpuro išsivystęs daigas išleidžia pridėtines šakneles. Jos susidaro stiebo augimo pradžioje. Vėliau, stiebui paūgėjus, kai pradeda rodytis žiediniai pumpurai, iš stolonų vystosi pridėtinės šaknys. Jos grupuojasi po 1 – 5 prie kiekvieno stolono bamblio.

Bulvių šaknys kuokštinės. Jų svoris sudaro 7 – 10% augalo svorio ir sugeba išauginti 10 kartų didesni antžeminės augalo dalies ir gumbų svorį. Pagrindinės šaknys išsidėsto ariamajame dirvos sluoksnyje, dalis įsiterpia iki 70 cm, o atskiros šaknys – net iki 2 m gylio. Šaknų sistemos vystymasis priklauso nuo bulvių veilių biologinių savybių ir augimo sąlygų.

Stolonai. Požeminėje stiebo dalyje iš pažastinių pumpurų išsivysto ataugos, vadinamos stolonais. Stolonai greitai auga, nes jų ląstelės dvigubai st
tambesnės už šaknų ląsteles. Jiems augti labiausiai reikalinga puri dirva. Stolonai būna nuo 5 – 6 iki 25 – 30 cm ilgio. Jie šakojasi. Vienų veislių stolonai ilgesni, kitų – trumpesni. Augdami stolonų galai sustrėja ir iš jų išsivysto gumbai. Kuo ilgesni stolonai, tuo mažesni išauga gumbai. Gumbai – tai augalo sukauptos maisto atsargos. Jie dar vadinami stiebagumbiais.

Lapai. Pirmieji lapai susidaro bulvėms sudygus. Jie būna plunksniški, neporiniai, karpyti. Bulvės lapą sudaro galinis lapelis, keletas šoninių lapelių ir maži tarpulapiai, prisitvirtinę prie lapkočio. Ant stiebo, kur išaugę lapai, yra prielapiai. Lapų paviršius lygus arba šiurkštus. Apatinėje lapo pusėje matomas gyslelių tinklas.

Atskirų bulvių veislių lapai skiriasi ne tik forma ir spalva, bet ir gyslotumu bei blizgesio intensyvumu. Jų lapalakščiai gali būti simetriški arba asimetriški, apvalūs ir ovalūs, aštriu arba buku galu.

Simetriškų lapalakščių abi pusės visiškai vienods, o asimetriškų viena pusė trumpesnė. Lapai gali būti skirtingų atspalvių – nuo geltonai žalio iki tamsiai žalio.

Pagal lapalakščių išsiskleidimą lapai skirstomi į nelabai išsiskleidusius, vidutiniškai išsiskleidusius ir labai išsiskleidusius.

Iš lapų išsiskleidimo nustatoma veislė. Pagal lapelių iįsidėstymo tankumą augalai yra dviejų tipų: retalapiai ir tankialapiai. Retalapių lapalakščiai nesusisiekia su tarpulapiais ir prielapiais. Tankialapių lakštai gula vienas ant kito.

Žiedynas. Ne visos bulvių veislės išaugina žiedynus. Tai daug priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir veislės. Dažnai žiediniai pumpurai , žiedai ir vaisiai nukrinta. Žydėjimo intensyvumą mažina mechaniškas augalo pažeidimas, o auga.las viasai nežydi, kai oro temperatūra pakyla iki 39O C arba nukrionta iki +5O C.

Bulvės žiedynas sudarytas iš dviejų, trijų kartais keturių arba dar daugiau žiedų. Žiedų koteliai nevienodo ilgio. Pirmiausia pradeda žydėti žemesnieji žiedyno žiedai.

Žiedas sudarytas iš taurelės, vainikėlio, kuokelių ir piestelės.

Taurelė žalia. Ją sudaro penki, kartais šeši taurėlapiai. Atskirų veislių taurėlapiai yra skirtingos formos.

Vainikėlį sudaro penki, kartais šeši suaugę vainiklapiai. Jie būna balti arba spalvoti. Yra trys pagrindinės vainikėlių spalvos: 1) žiedai balti – vainikėlis baltas arba gelsvas; 2) žiedai balti – žiediniai pumpurai spalvoti tik iš viršaus; 3) žiedai spalvoti – violetiškai raudoni, violetiškai mėlyni arba mėlyni. Būdingos veislei spalvos esti tik jauni žiedai. Žiedo spalva – vienas pagrindinių sistematinių požymių veislei atskirti. Pasitaiko ir tokių bulvių veislių, kurių vainiklapiai spalvoti su balkšvais krašteliais.

Kuokeliai penki. Jie susisiekia dulkinėmis ir sudaro kūgį, iš kurio išsiskiria piestelė. Dulkinės būna žalsvai geltonos ir oranžinės. Žalsvai geltonos ir gelsvos spalvos dulkinės žiedadulkių nesudaro, o jeigu ir sudaro, jos esti nevaisingos. Geltonos ir oranžinės dulkinės suformuoja normalias žiedadulkes, tačiau oranžinės spalvos dulkinių žiedadulkės vaisingesnės. Nevaisingos bulvių žiedų žiedadulkės – dažnas reiškinys.

Piestelę sudaro purka, liemenėklis ir mezginė. Priklausomai nuo veislės liemenėlis gali būti ilgas, vidutinis arba trumpas. Liemenėlio pagrinde yra savotiška išauga – čiulptukas. Liemenėlio ilgumas ir čiulptuko forma – pastovūs veislės požymiai. Daugumos veislių, kurių gumbai spalvoti, mezginės pjūvis taip pat spalvotas.

Bulvės – savidulkai augalai. Po apsivaisinimo iš mezginės išauga žali uoga. Tačiau ne visų veislių bulvės išaugina uogas. Mat dulkinės per vėlai subręsta ir neapsidulkina.

Vaisius. Bulvės vaisius – uoga. Ji apvali, kartais pailga. Uogoje du lizdai, kuriuose yra iki 150 sėklų.

Sėklos smulkios, gelsvos, gemalas sulinkęs.

Bulvės gumbas. Bulnių gumbaqi yra požeminių stiebų – stolonų – galų sustorėjimai. Ant taip pakitusio pož-eminio stiebo lapai nebeauga – lieka tik tarytum žvynai arba randai. Atrofavusių arba pasikeitusių lapų pažastyse (akutėse) išauga pumpurai. Gumbe yra sukrautos būsimajam augalui (bulvei) maisto medžiagos, kurių tarpe yra daugiausia krakmolo.

Gumbo galas, kuriuo jis prisitvirtinęs prie stolono, vadinamas storgaliu, o kitas galas, dažniausiai plonesnis – viršūne, kuria jis auga gilyn. Gerai įsižiūrėję į taisyklinga gumbą, pastebėsime vieną šoną kiek išgaubtą – tai gumbo viršus, o priešingas šonas lygus arba kiek įgaubtas – tai gumbo apačia.

Gumbo forma būna įvairi – apvali, pailga, ovali. Apvaliųjų gumbų išilginis ir skersinis pjūvis beveik vienodas. Pailgiųjų formų išilginis pjūvis apie 2,5 karto ilgesnis už skersinį. Ovali forma yra tarpinė tarp pirmųjų dviejų formų.

Rudenį nukastų bulvių paviršius dažniausiai būna ryškios spalvos. Ilgesnį laiką pastovėjusių bulvių spalva pasikeičia, darosi neryški, išblukusi. Išorinėbulvių gumbų spalva priklauso nuo veislės, suberino kiekio lupenoje, dengenčioje visą gumbo paviršių ir nuo jos ląstelių sultyse esančių pigmentinių medžiagų. Gumbų paviršiaus spalva gali būti balta, rožinė, šviesiai rausva, raudona, tamsiai rausva, šviesiai mėlyna, tamsiai mėlyna ir net marga.

Nukastų bulvių minkštimo spalva mažai keičiasi. Minkštimas būna baltas, geltonas, rausvas ir mėlynas. Bulvių gumbuose, kurių minkštimas geltonos spalvos, yra daugiau azoto, baltymų ir karotino (provitamino A).

Bulvės gumbo paviršiuje galima pastebėti baltus taškelis. Tai žiotelės – žievlęšiukai, pro kurias gumbas kvėpuoja ir išgarina vandenį.

Be žiotelių, gumbo paviršiuje yra daug duobučių, vadinamų akutėmis. Jos gumbo paviršiuje išsidėsčiusios spiralės tvarka, bet nevienodais atstumais, viršūnėje jų esti tankiau, storgalyje – rečiau. Taip pat viršutinėje, išgaubtoje gumbo dalyje akučių esti daugiau, apatinė.je, įgaubtoje – mažiau. Akutes gaubia antakėlis. Antakėlis – tai neišsivystęs lapas arba lapo pėdsakas.

Priklausomai nuo veislės akučių skaičius gumbe yra įvairus – nuo 4 iki 12. Akutės būna spalvotos ir bespalvės, gilios, vidutinio gilumo ir negilios, kartais net iškilusios. Ankstyvųjų bulvių akutės daugiausia negilios. Tačiau akučių gylis priklauso ir nuo augimo sąlygų.

Kiekvienoje akutėje būna po tris pumpurėlius – lapų ir stiebų užuomazgas – retkarčiais ir daugiau. Gumbo viršūnėje pumpurėliai geriau išsivystę, todėl jie greičiau irdygsta. Akutėje paprastai dygsta tik vienas pumpurėlis, jam žuvus – dygsta kitas.

Iš pumpurėlių tamsoje išsivystę daigeliai būna ilgi, ploni, blyškūs, be chlorofilo. Šviesoje dygstančios bulvės išaugina trumpus, spalvotus, storus daigus.BULVIŲ VARTOJIMAS
Pagal vartojimą bulvės skirstomos į maistines, pramonines, pašarines universalias ir sėklines.

Maistinių bulvių paskirtį nulemia išvirtų bulvių skonis ir kitos kulinarinės savybės. Vartotojams patinka tos buvės, kurios išvirtos nepajuoduoja, o jų minkštimas sukrinta.

Pramonės reikalams skiriamos tos bulvės, kurios turi daug krakmolo.

Pašarui vartojamos bulvės turinčios gumbuose daugiau sausųjų medžiagų, angliavandenių ( krakmolo ), baltymų.

Universaliam vartotojui tinka turinčios daug angliavandenių , gero skonio ir kitų gerų kulinarinių ir pramoninių savybių bulvės.

Sėklai tinka derlingos ir geros kokybės bulvės.

Ankstyvosios bulvės tinka tik maisto ir pramonės reikalams. Dalis jų derliaus paliekama sėklai. Pašarui vartojamos tik mažosios, nestandartinės bulvės.

Svarbiausias žmonių ir gyvulių energijos šaltinis angliavandeniai : krakmolas, cukrus ir kiti. Apie 70% žmogaus eikvojamos energijos gaunama iš angliavandenių. Suvirškinti angliavandeniai žmogaus organizme suskaidomi iki anglies dioksido ir vandens. Dalį angliavandenių organizmas paverčia riebalais ir atideda atsargai, dalis panaudojama naujiems junginiams (galaktozei, ribozei, gliukono rugščiai) sudaryti. Be to, angliavandeniai yra pigios, ilgai negendančios maisto medžiagos.

Bulvių gumbai turi daug angliavandenių ir kitų lengvai virškinamų medžiagų. Bulvių gumbuose vidutiniškai yra 12 – 20% krakmolo, iki 2% baltymų, 0,15% riebalų, 1% ląstelienos, truputis cukraus, mineralinių medžiagų : kalio, kalcio, fosforo, geležies, magnio, chyloro, sieros ir kitų.

Bulvinis maistas gerai virškinamas, priskiriamas prie dietinio. Bulvės tinka prie įvairių patiekalų, o pastaruosius kaitaliojant, maistas būna įvairus ir nenusibosta. Tokiu būdu bulvių suvartojama daugiau.

Kiekvienam žmogui per parą siūloma suvartoti 300g angliavandenių arba 110 kg bulvių per metus.

Maistui bulvių suvartojama nevienodai : tai priklauso nuo ekonominių, geografinių sąlygų bei žmonių maitinimosi įpročių.

Bulvių cheminė sudėtis ir jų maistingumas labai kinta; tai priklauso nuo veislės, augimo sąlygų, išsilaikymo ir kitų veiksnių. Ankstyvųjų veislių bulvės paprastai turi mažiau krakmolo, negu vėlyvųjų. Vėlyvosios bulvės turi apie 16 – 20% ir daugiau krakmolo, o ankstyvosios – tik 12 – 16% ir daugiau krakmolo, o ankstyvosios – tik 12 – 16%.

Svarbiausi bulvių perdirbimo pramonės gaminiai – spiritas ir krakmolas. Spiritas naudojamas dirbtiniam kaučiukui, dirbtiniam šilkui, plastmasiniams gaminiams, geriausiems lakams, filmų juostoms gaminti. Krakmolas naudojamas maisto, popieriaus, tekstilės, degtukų gamybai.

Ūkiniu – ekonominiu požiūriu bulvių auginimas vertas dėmesio. Iš hektaro bulvių gaunama 3 – 5 kartus spirito negu iš tokio pat javų ploto. Gaminant spiritą iš bulvių, mažiau suvartojama kuro, padidėja darbo našumas, o spirito savikaina sumažėja 3 kartus.

Medicinoje bulvės naudojamos gliukozei ir kitiems preparatams gaminti. Žalių bulvių sultys naudojamos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms gydyti.

1969 m. čekų mokslininkai surado bulvių gumbuose inhiobitorių ir pradėjo gaminti gydomąjį preparatą – inhibiną. Šis preparatas vartojamas virškinimo organų opoms gydyti.

Gydimo esmę bulvėmis mokslininkai aiškina taip. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra sudėtingos medžiagos, jas organizmas įsisavina tik suskaidęs į daug paprastesnes. Sudėtingas medžiagas skaido ihibitorių skatinami fermentai. Fermentinius procesus reguliuoja specialūs audinių faktoriai – inhibitoriai. Sveikame organizme tarp fermentų ir inhibitorių yra atitinkama pusiausvyra. Sutrikus maisto medžiagų apykaitai, smarkiai pakinta fermentų veikla, pažeidžiami audiniai ir susidaro opos. Joms gydyti reikalingi inhibitoria. Kai organizme jų pritrūksta, ligoniui reikia dirbtinių peparatų.

Inhibitoriai – sudėtingos biologinės medžiagos ir jų gauti sintetiniu būdu negalima. Jos išskiriamos iš bulvių ir naudojamos medicinoje. Vienai ampulei inhibino pagaminti reikia vieno kilogramo bulvių gumbų.

Medikai. ir maitinimosi įstaigų žinovai dietologai bulves labai vertina dėl jose esančios geležies.

Svarbiausia bulvėse – vitaminai. Jose yra vitamino aneurino arba tiamino. Šios medžiagos apsaugo žmones nuo Beri – Beri ligos (pažandžių ištinimo).

Jose randama vitamino B2 (laktoflavino – riboflavino), būtino regėjimui, taip pat gana askorbino rūgšties arba vitamino C.

Bulvėse yra ir karotino, kuris kepenyse pavirsta į vitaminą A. Pastarasis laikomas odos apsaugos ir grožio vitaminu.

Bulvių baltymai labai geros kokybės. Juose labai daug amino rūgščių. 500 g bulvių, virtų su lupenomis ir 1 kiaušinis inkstų ligomis sergančiam ligoniui gali patenkinti baltymų dienos poreikį, o 250 suvalgytų ankstyvųjų bulvių aprūpina žmogaus organizmą iki 30 – 40% amino rūgštimis, kurios būtinos medžiagų apykaitai.APROBACIJA IR GUMBŲ ANALIZĖ
Prieš dedant į kaupus, parduodant arba sodinant, daromą veislinių bulvių gumbų analizė. Iš pasėlių aprobacijos ir veislinių bulvių gumbų analizės nustatoma ar bulvės tinka sodinti, ar ne.

Bulvių veislių pasėlių aprobacija – objektyvus sėklinių pasėlių įvertinimas. Įvertinimo metu tikrinama, kaip laikomasi veislinių pasėlių auginimo, apskaitos veislės tapatybės ir gumbų kokybės išsaugojimo taisyklių. Aprobaciją atlieka specialiuose kursuose paruošti agronomai aprobatoriai.

Prieš aprobaciją iš veislinių bulvių pasėlio atrenkami, iškasami ir išrenkami ligoti ir kitų veislių augalai. Aprobatorius 2 – 3 savaites prieš bulvių žydėjima apžiūri bulvių pasėlį, susipažįsta su dokumentais, agrotechnika, numato, kaip pašalinti priemaišas ir ligotus kerus, nurodo, kaip taisyti esamus trūkumus agrotechnikos ir dokumentacijos srityje.

Galutiniai pasėliai aprobuiojami bulvėms žydint. Aprobatorius kartu su ūkio atstovais apžiūri pasėlių plotą, iš akies įvertina pasėlių tankumą, vienodumą ir numato derlių bei sprendžia kitus klausimus. Nustato tikrintinų mėginių skaičių lauke pagal šias normas : iki 5 ha ploto – 15 mėginių po 20 kerų (300 kerų); iki 10 ha ploto – 20 mėginių po 20 kerų (400 kerų); iki 15 ha – 25 mėginius po 20 kerų (500 kerų). Didesniame plote imami papildomi 2 mėginiai po 20 kerų kiekvieniems penkiems hektarams. Mėginiai imami, einant lauštine įstrižaine, vienodais atstumais.

Mėginių duomenys surašomi specialiai sugrafuotame lauko bloknote. Užrašoma sutrumpintai, sutartiniais ženklais. Apžiūrint mėginių kerus pažymima, kiek pagrindinių, kiek kitų veislių ir nesveikų kerų.

Paėmęs visus mėginius, aprobatorius apskaičiuoja veislės grynumą, nesveikų kerų procentą ir surašo aprobacijos aktą. Naudodamasis valstybinio standarto ir aprobacijos metu gautais duomenimis, pasėliui skiria kategoriją (1 lentelė)

1 lentelė

Veislinių bulvių pasėlio aprobavimo reikalavimai
(GOSTas 7001 – 66)
Veislės kokybės rodikliai Kategorijos

I II III

Aprobuojamos veislės augalų ne mažiau kaip % 98,0 95,0 90,0

Ligotų augalų ne daugiau kaip % 1,2 2,0 4,0
Iš jų:

kerų ir ligų požymiais (raukšlėtoji mozaika, dryžligė, garbanė, lapų susisukimas, gotika) ne daugiau kaip % 1,0 1,5 3,0

Juodosios kojelės pažeistų kerų ne daugiau kaip % 0,2 0,5 0,7

Nuo žiedinės bakteriozės vystančių kerų 0 0 0,3

Jeigu pasėliuose yra karantininių ligų, kenkėjų, kitų veislių priemaišų ir ligotų augalų daugiau, negu nurodyta standarte, pasėliai brokuojami.

Sėklinių gumbų charakteristikai nustatyti, be lauko aprobacijos, prieš sodinimą arba pardavimą atliekama sėklinių gumbų analizė.

Sėklinių bulvių analizei iš 10 t partijos imama 200 gumbų. Pavyzdys sudaromas ne mažiau kaip iš 10 sadėlio, kaupo vietų – kampų, kraštų ir vidurio. Kai bulvių partija didelė, tolai kas 10 t papildomai paimama 50 gumbų.

Paimtas pavyzdys sveriamas, surenkamas purvas ir kitos priemaišos. Prie gumbų prilipusiam purvui nustatyti iš vidutinio pavyzdžio atsveriama 5 kg gumbų. Purvas nuo gumbų nutrinamas arba nuplaunamas, nustatomas jo svoris ir procentas. Po to gumbai apžiūrimi iš akies, nustatomas ligotumas, mechaniniai, kenkėjų pažeidimai.

Ligoms ir defektams gumbų viduje nustatyti imama iš eilės 100 gumbų ir perpjaunama išilgai. Jei randama gumbų, sergančių juodąja kojele, žiediniu puviniu, bulvių maru (fitofrotoze), geležlige, perpjaunami ir likusieji vidutinio pavyzdžio gumbai. Jei 100 gumbų ligų nerandama, kiti gumbai nepjaustomi.

Bulvių ligų ir pažeidimų kenksmingumo eilė: stiebinė nematoda, žiedinė bakteriozė, juodoji kojelė, fitoftorozė, sausasis puvinys, uždusimas, pašalimas, bulvių rauplės ir šašai, kenkėjų ir mechaniniai pažeidimai.

Ligotų ir pažeistų bulvių kiekis apskaičiuojmas procentais nuo bendro skaičiaus pavyzdyje.

Sėklinės bulvės pagal sėklos kokybę turi atitikti standarto reikalavimus (2 lentelė). Bulvių sėkliniai gumbai turi būti sveiki, nepjaustyti, sausi, švarūs (priemaišų ne daugiau kaip 1% pagal svorį), veislei tipiškos formo.s.

2 lentelė

Sėklinių bulvių kokybės pagal klases
(GOSTas 7001 – 66)
Sėklos kokybės rodiklis Klasė

I II
Gumbo svoris g Nuo 35 iki 150 Nuo 35 iki 150

Neatitinkančių stambumo normos gumbų skaičius %, ne daugiau kaip 2 4

Ligotų ir pažeistų gumbų %, ne daugiau kaip 7 12
Iš jų:

juodąją kojele ir žiedine bakterioze 0 0,5

Fitoftoroze 0,5 2

rizoktonija (pažeista daugiau negu 0,1 gumbo paviršiaus) 1,5 3

rauplėmis (pažeistų daugiau negu 0,3 gumbo paviršiaus) 1,5 3

stiebine nematoda 0 0,5

Jei viena bulvė turi kelių ligų požymius, tai apskaitai imama tik viena, pavojingiausia liga. Smulkių gumbų procentas apskaičiuojamas pagal jų skaičių. Taigi apskaičiuojami ir stambesni gumbai, negu reikalauja standartas (2 lentelė). Gumbų stambumas nustatomas pagal svorį.

Remiantis gumbų analize, sėklinėms bulvėms surašomi dokumentai; pervežimui – veislės pažymėjimas.

Neleidžiama sėklai naudoti bulvių, kurios: 1) išgraužtos pelių, 2)apdegusios, apšalusios, 3) išsigimusios formos, 4) suspaustos, 5) supjaustytos, suskilusios, suspaustos, puselės ir jų dalys, sergančios sausuoju ir šlapiuoju puviniu, 6) labai apdegintos trąšomis, 7) padengtos paprastųjų rauplių arba šašų – daugiau negu ¼ gumbo paviršiaus, lengvai lūžtančiais daigais.

Kokie reikalavimai keliami bulvių sėklai, naudojamai įvairiems reikalams, nurodyta 3 lentelėje.

3 lentelė

Reikalavimai bulnių sėklai, naudojamai įvairiems reikalams

Pasėlių pavadinimas Kategorijos Klasės

Sėklinės bulvės, skirtos tolesniam dauginimui sėklininkystės ūkiuose I 1
Sėklinės bulvės, skirtos dauginti visų ūkių sėkliniuose pasėliuose II 1
Sėklinės bulvės, auginamos visų ūkių bendruose pasėliuose III 2

SĖKLINĖS BULVĖS
Techninės sąlygos
LST 1233 – 92

Šis standartas skirtas sėklinėms bulvėms, kurios pradedant nuo mo ruošiamos pradinės sėklininkystės grandyje ir parduodamos iki II reprodukcijos. Parduodant sėklines bulves kitai valstybei, jų kokybė turi būti nustatyta pagal sutartyje numatytas sąlygas.1. TECHNINIAI REIKALAVIMAI
1.1 Sėklai naudojamos rajoninių ir perspektyvių veislių bulvės.
1.2 Sėklinių bulvių pasėliuose ir sėkloje neileidžiamos karantininės piktžolės, kenkėjai ir ligos.
1.3 Sėklinės bulvės turi būti sveikos, sutvirtėjusia luobele, veislei tipiškos formos ir spalvos, sausos, nesudygę. Realizuojant pavasarį, leidžiama sudygusių bulvių su ne didesniais kaip 5 mm daigeliais.
1.4 Sėklinėse bulvėse turi nebūti šlapiojo puvinio pažeistų, uždususių, pašalusių išsigimusių, sudaužytų, supjaustytų, nulupta luobele (daugiau 1/4 gumbo paviršiaus) gumbų.
1.5 Sėklinių bulvių gumbų dydis didžiausiame skerspjūvyje turi būti:

veislių su pailgos formos gumbais – 28 – 55 mm;

veislių su apvalios formos gumbais – 30 – 60 mm;

mo gumbų dydis nenormuojamas.

Leidžiama ne daugiau kaip 5% nestandartinio dydžio gumbų. Savame ūkyje naudojamų sėklinių bulvių gumbų dydis nenormuojamas.

1.6 Sėklinėse bulvėse leidžiama:

a) gumbų su gėležligės dėmėmis ir patamsėjusiu minkštimu (jei pažeidimas didesnis kaip ¼ išilginio gumbo pjūvio) – ne daugiau kaip 5 %;

b) gumbų, pažeistų mechaniškai (įpjovų, išplėšimų, įskilimų iki 5 mm gylio ir iki 10 mm ilgio) ir žemės ūkio kenkėjų (sprakšio lervų – ne daugiau 3 landų, graužikų ir grambuolio lervų pažeistų ne daugiau kaip 1/8 gumbo paviršiaus ir ne giliau kaip 5 mm) – ne daugiau kaip 5%, iš jų pažeistų sprakšio lervų – ne daugiau 1%, graužikų ir grambuolio lervų – ne daugiau kaip 0,5%.

1.7 Sėklinėse bulvėse leidžiama žemės ir kitų pašalinių priemaišų ne daugiau kaip 2%.

1.8 Sėklinės bulvės skirstomos į pradinės sėklininkystės grandies (mo, m1, m2, m3 /elitas/)* ir tolesnių reprodukcijų (pirmos ir tolesnės reprodukcijos) bulves.

1.9 Pradinės sėklininkystės grandies sėklinės bulvės turi atitikti 1 lentelėje nurodytus reikalavimus.
1.10 Tolesnių reprodukcijų sėklinės bulvės turi atitikti 2 lentelėje nurodytus reikalavimus.
1.11 Jei atitinkamos reprodukcijos sėklinės bulvės neatitinka keliamų reikalavimų, jos gali būti priskirtos žemesnei reprodukcijai, kurios rodiklius atitinka.

*mo – invitra augalų dauginimas šilntamyje arba lauke

m1 – I kartos auginimas

m2 – II kartos auginimas

m3 – III kartos auginimas

1 lentelė

Rodiklio pavadinimas Leidžiamos normos pradinės sėklininkystės grandyje, %

mo m1 m2 m3(elitas)
Pasėlio veislės grynumas, ne mažiau kaip 100 100 100 100
Sergančių augalų, ne daugiau kaip:
sunkiomis virusinėmis ligomis (raukšlėtąja mozaika, dryžlige, lapų susisukimu); NELEIDŽIAMA 0,6
lengvomis virusinėmis ligomis (paprastąja mozaika, lapų užsisukimu); 1,0 3,0 5,0 6,0
Bakterinėmis ligomis:
žiediniu puviniu NELEIDŽIAMA
juodąją kojele NELEIDŽIAMA
Sergančių augalų su paslėptiniais virusais (nustatytais iš grunto), ne daugiau kaip 1,0 5,0 8,0 15,0
Tarp jų:
virusais Y, L, P 0,1 1,0 2,0 3,0
Kitų veislių gumbų,ne daugiau kaip N E L E I D Ž I A M A
Sergančių gumbų, ne daugiau kaip:
žiediniu puviniu NELEIDŽIAMA
juodąja kojele NELEIDŽIAMA
bulviapūdžiu (maru) 0 1,0 1,5 2,0
stiebine nematoda NELEIDŽIAMA
sausuoju puviniu 0 1,0 1,5 2,0
šašlige, kai pažeista daugiau kaip 1/8 gumbo paviršiaus 0,5 1,0 2,0 3,0
paprastomis ir sidabrinėmis rauplėmis, kai pažeista daugiau kaip ¼ gumbo paviršiaus 5,0 9,0 15,0 17,0
piktosiomis rauplėmis NELEIDŽIAMA 0,3 0,5

2 lentelė

Rodiklio pavadinimas Leidžiamos normos reprodukcijoms, %

I II
Pasėlio veislės grynumas, ne mažiau kaip 100,0 97,0
Sergančių augalų ne daugiau, kaip:
sunkiomis virusinėmis ligomis (raukšlėtąja mozaika, dryžlige, lapų susisukimu) 1,2 1,5
lengvomis virusinėmis ligomis (paprastąja mozaika, lapų užsisukimu) 7,0 9,0
Bakterinėmis ligomis:
žiediniu puviniu NELEIDŽIAMA 0,2
juodąja kojele 0,5 1,0
Kitų veislių gumbų, ne daugiau kaip NELEIDŽIAMA 1,0
Sergančių gumbų, ne daugiau kaip:
žiediniu puviniu 1,0 1,5
juodąją kojele 0,5 0,8
bulviapūdžiu (maru) 3,0 4,0
stiebine nematoda 0,1 0,3
sausuoju puviniu 3,0 4,0
šašlige, kai pažeista daugiau kiap 1/.8 gumbo paviršiaus 4,0 5,0
paprastomis ir sidabrinėmis rauplėmis, kai pažeista daugiau kaip ¼ gumbo paviršiaus 20,0 20,0
piktosiomis rauplėmis 1,0 1,5

PASTABOS

Ekstremalių meteorologinių sąlygų metais Žemės ūkio ministerijos laidime grybinėmis ligomis užkrėstų gumbų norma gali būti padidinta.
1.12 Sėklinės bulvės, skirtos dauginimui arba pardavimui, laikomos partijomis. Partija – bet koks vienos veislės ir reprodukcijos sėklinių bulvių kiekis,supiltas į vienodą tarą ar palaidai viename sandėlyje arba saugykloje, įformintas „Aprobavimo aktu“ (Žemės ūkio augalų veislinių pasėlių aprobavimo laikinieji nurodymai, patvirtinti Žemės ūkio ministerijos 1991 02 25 įsakymu Nr.47) ir kokybės dokumentu „Sėklinių bulvių kokybės pažymėjimas“.
1.13 Pakavimas
1.13.1 Sėklinės bulvės pakuojamos į tinklinius arba audeklinius maišus (GOST 19317, GOST 8516), dėžėse (GOST 13359) po 50 kg, į konteinerius (GOST 21133), kuriuose telpa vienoda bulvių masė.
1.13.2 Tara turi būti švari, sausa, tvirta, be pašalinio kvapo.
1.14 Ženklinimas
1.14.1 Prie kiekvieno parduodamų sėklinių bulvių taros vieneto tvirtinama etiketė, kurioje turi būti užrašyta:

siuntėjo pavadinimas, adresas;

kultūra, veislė;

reprodukcija;

partijos numeris, masė;

gavėjo (pirkėjo) pavadinimas, adresas.
1.14.2 Tokia pat etikete ženklinama kiekviena sėklinių bulvių partija, tik nenurodomas siuntėjas ir gavėjas.
1.14.3 Kiekvienam sėklinių bulvių gavėjui išrašomas „Bulvių sėklos sertifikatas“ (Žemės ūkio ministerijos 1991 05 24 įsakymas Nr. 234).2. PRIĖMIMAS
2.1 Bandinio sėklinių bulvių kokybei nustatyti sudarymas
2.1.1 Supakuotų sėklinių bulvių kokybei nustatyti iš įvairių partijos vietų atrenkama:

maišai, dėžės:

3 – kai partijoje yra iki 100 maišų, dėžių;

5 – kai partijoje yra nuo 100 iki 200 maišų, dėžių;

7 – kai partijoje yra nuo 200 iki 400 maišų, dėžių;

10 – kai partijoje yra nuo 400 iki 600 maišų, dėžių;
ir papildomai po 1 iš kiekvieno 100, kai partijoje yra per 600 maišų, dėžių;

konteineriai:

2 – kai partijoje yra iki 10 konteinerių;

3 – kai partijoje yra nuo 10 iki 30 konteinerių;

4 – kai partijoje yra nuo 30 iki 50 konteinerių;

6 – kai partijoje yra nuo 50 iki 100 konteinerių.
ir papildomai po 1 iš kiekvieno 50, kai partijoje yra per 100 konteinerių.
2.1.2 Iš atrinktų maišų, dėžių konteinerių arba palaidai supiltų sėklinių bulvių įvairių vietų (viršaus, vidurio, apačios) rankomis arba mediniais bei metaliniais neaštriais semtuvais, stengiantis nepalikti žemių ir kitų pašalinių priemaišų, paimami pavyzdžiai:
iš 10 vienetų, kai partijos masė iki 15t,
iš 15 vienetų, kai partijos masė nuo 15 iki 30 t,
ir papildomai iš 2 vienetų kiekvienos 10 t , kai partijos masė per 30 t.
2.1.3 Iš kiekvienos vietos turi būti paimta ne mažiau kaip 30 gumbų, o bandinį turi sudaryti ne mažiau kaip 300 gumbų.
2.1.4 Nustačius sėklinių bulvių kokybę, po tyrimų likę nesupjaustyti ir sveiki gumbai pridedami prie partijos.3. TYRIMŲ BŪDAI
3.1 Sėklinių bulvių tyrimus atlieka rajono valstybinės sėklos inspekcijos specialistai, dalyvaujant sėklos siuntėjui (ruošėjui).Sėklinių bulvių, siunčiamų į kitas valstybes tyrimus gali atlikti parduodančios pusės įgaliotas atstovas.
3.2 Iš bandinio nustatomi visi šiame standarte nurodyti sėklinių bulvių rodikliai.
3.3 Bulvių gumbai tiriami GOST 11856
3.4 Tyrimų rezultatų apskaičiavimas:
3.4.1 Suskaičiuojami visi kitų veislių, nestandartinio dydžio gumbai. Ligoti bei kitaip pažeisti gumbai skaičiuojami pagal kiekvieną pažeidimų rūšį. Rezultatai skaičiuojami 0,1% tikslumu nuo išanalizuoto gumbų skaičiaus.
3.4.2 Esant keliems pažeidimams ant vieno gumbo, skaitomas tik vienas, kuris ryškiausias arba labiausiai pažeidęs gumbą. Kai pažeidimai vienodi, pirmenybė teikiama žalingesniems. Bulvių gumbų pažeidimų žalingumo eilė tokia: šlapiasis pūvinys, žiedinis pūvinys, juodoji kojelė, bulviapūdis (maras), stiebinė nematoda, sausasis pūvinys, šašligė, paprastosios rauplės, sidabrinės rauplės, piktosios rauplės, mechaniniai pažeidimai, kenkėjų pažeidimai, kiti pažeidimai.
3.5 Remiantis tyrimų rezultatais, siuntėjui (ruošėjui) išrašomas sėklinių bulvių kokybės pažymėjimas, jo nuorašas paliekamas rajono valstybinėje sėklos inspekcijoje.
3.6 Atsiradus prieštaravimų dėl tyrimų rezultatų, tyrimas kartojamas. Bandiniui atrenkama dvigubai daugiau taros vienetų, o palaidai supiltų sėklinių bulvių – pasirenkama dvigubai daugiau vietų. Šiuo atveju pažymėjimas išrašomas pagal kartojimo tyrimo rezultatus.
3.7 Išbrokuotų sėklinių bulvių partiją galima perrūšiuoti ir vėl patikrinti.4. GABENIMAS IR LAIKYMAS
4.1 Sėklinės bulvės turi būti laikomos švarioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje pastovi temperatūra 2O – 4O, santyklinis oro drėgnumas ne daugiau kaip 85 – 90%, o žiemos metu – apsaugotos nuo sušalimo.
4.2 Sėklinės bulvės vežamos tik dengta transporto priemone,laikantis greitai gendančių produktų pervežimo taisyklių.
4.3 Be siuntėjo ir gavėjo sutikimo neleidžiama pervežti sėklinių bulvių esant žemesnei negu 0OC temperatūrai. Tokiu atveju turi būti papildomas šiltas uždangalas.5. SIUNTĖJO GARANTIJA
Siuntėjas garantuoja, kad sėklinių bulvių kokybė atitinka šio standarto reikalavimus, jeigu bus laikomasi gabenimo ir laikymo taisyklių.IŠVADOS
Bulvinis maistas vitamingas, bet bijoti nutukti neverta. Bulvėse yra daug mineralinių medžiagų, kurios nesutrikdo inkstų veiklos.

Leave a Comment