Arbata yra gėrimas, ruošiamas džiovintus kininio arbatmedžio (Camellia sinensis), Camellia assamica, arba jų hibridų lapus ir pumpurus kelioms minutėms užpylus karštu vandeniu. Galima pridėti vaistažolių, prieskonių ar vaisių gabaliukų.
Arbata taip pat vadinami perdirbti ir išdžiovinti kininio arbatmedžio lapai (arbatžolės), o kartais – bet koks vaisių ar žolelių (rožių žiedlapių, ramunėlių) užpilas, net jei į jo sudėtį Camellia sinensis ir neįeina.
Arbatžolės auginamos Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjos respublikoje, Šri Lankoje (Ceilone), Taivane (Formose), Japonijoje, Indonezijoje, Nepale, Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.
Kiniškas arbatą reiškiantis hieroglifas 茶 skirtingai tariamas kinų kalbos dialektuose. Pasaulyje išplito šie tarimo būdai: Te (POJ: tê), kilęs iš Minano dialekto Siameno (Amoy) uosto, Cha iš dialekto, naudojamo Guangdžou Kantono uoste, taip pat Honkonge ir Mandarinų dialekte šiaurės Kinijoje. Dar vienas tarimo būdas yra Zoo, naudojamas Wu dialektu Šanchajuje.
Iš varianto Te kildinami arbatos pavadinimai šalyse, kuriose kalbama armėniškai, daniškai, olandiškai (thee), angliškai (tea), suomiškai, estiškai (Tee), prancūziškai (Thé), vokiškai (Tee), hebrajiškai (תה, te arba tei), vengriškai, islandiškai, indonezietiškai, itališkai (tè), latviškai (tēja), malajiškai, norvegiškai, singalietiškai, ispaniškai (té), švediškai (te), tamiliškai (thè), jidiš ir lotynų (thea) kalbomis.
Pavadinimai iš Cha arba Chai kilo šiose šalyse: albanų, arabų, bulgarų, bengalų, kroatų, čekų, graikų, hindi, japonų (茶, ちゃ, cha), korėjiečių, nepaliečių (chia), persų, portugalų, rumunų, rusų (чай, chai), serbų, slovakų, slovėnų (čaj), suahilių, tagalogų, tajų, tibetiečių, turkų, malajų, ukraniečių, vietnamiečių (chà arba trà), kartais naudojamas Airijoje (Dubline) cha, šiaurės amerikoje chai naudojamas išskirtinai indiškai chai arba masala chai.
Pietų Amerika (ypač Andų šalys) – vienintelė vieta, kur arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas Matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama Mate.
Pasakojama, kad Gautama Buda atrado arbatą, kai, medituojant sode, krentantis lapas nusileido į jo puodelį. Šaltiniuose taip pat minimas Bodhidharma, kuris kad neužmigtų medituojant, nusipjovė savo akių vokus: ten, kur jie nukrito, užaugo pirmieji arbatos krūmeliai.
Pasakojama, kad keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Shenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį. Šis iš smalsumo paragavo gėrimo. Jis pastebėjo, kad arbatos lapai padeda stiprinti, harmonizuoja organizmą. Todėl arbata laikoma viena pirmųjų kinų medicinos priemonių.
Juodoji arbata
Arbatžolės neturi būti laikomos ilgiau nei 2 metus nuo pagaminimo. Vanduo kaitinamas iki virimo temperatūros (100 °C), išskyrus labai delikačias Dardžilingo arbatas, kurioms rekomenduotina kiek mažesnė temperatūra. Tai žymiai įtakoja arbatos skonį.
Didžiausia klaida gaminant juodąją arbatą – per žema temperatūra. Kylant aukštyn į kalnus, vandens virimo temperatūra krenta, dėl to labai sudėtinga paruošti juodąją arbatą kalnuose.
Arbata pritraukia mažiau nei per 30 sekundžių, bet ne daugiau kaip per 5 minutes, nes ilgiau palaikius, išsiskiria daug taninų ir arbata apkarsta. Stimuliuojantis arbatos poveikis atsiranda laikant 3 minutes, o raminantis – 5 minutes.
Žalioji arbata
Arbatos namai. Kanazava, (Japonija)Vandens temperatūra žaliajai arbatai – nuo 80 °C iki 85 °C — Kuo aukštesnė lapų kokybė, tuo žemesnė temperatūra. Kad arbata iškart neatšaltų, indas, kuriame ji yra pritraukiama, taip pat turi būti pašildytas.
Arbatos priedai
Arbatą galima gerti ir su pienuCukrus, medus, citrina, džemas, romas, pienas, kuris, kaip manoma, neutralizuoja taninus ir sumažina rūgštingumą. Nerekomenduojama arbata su grietinėle, nes ši užgožia arbatos skonį, nebent tai būtų labai stiprios rūšys (pvz., “Rytų Fryzija”). Paminėtinos ir kitos priežastys, bloginančios arbatos maišeliuose aromatą. Sausa arbata sąveikoje su oru gana greitai ir dėl to praranda aromatą. Daugumoje maišelių arbatlapiai yra susmulkinti, o didelis lapų paviršius sudaro sąlygas jiems greičiau išsikvėpti. Taip pat teigiama, kad lapų smulkinimas ištraukia aromatingus (eterinius) aliejus.