Amerikos virtuve

1329 0

Ko reikia, kad galėtum džiaugtis Amerika, kaip įvairiausių kulinarinių nuotykių kraštu pasaulyje? Reikia tik atvažiuoti ir į ją žiūrėti atviromis akimis ir pavydo bei pasipiktinimo neužlieta širdimi.

Jei atvažiuoji Amerikon ne tikėdamasis tyčiotis iš jos ir nebandydamas įrodyti savo pranašumo, ji atsivers tau ir nusišypsos dukart plačiau, nei Tu jai šypsosies. Amerika – dėkinga ir atlapaširdė, kaip mylima teta, kuri laukia svečių iškepusi pyragus. Tačiau jei nori dar kartą pakrapštyti europiečių ir Trečiojo Pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius irr kvailus žmones, geriau neskaityk toliau šio straipsnio, atsiversk geriau kokį interneto puslapį, ir smaginkis ten iki valiai.

Nes šis straipsnis bus teigiamas, šviesus ir tipiškam Europos pavyduoliui sunkiai virškinamas.

Vidutiniam europiečiui tikrai sunku surasti protingą ir suaugusį santykį su Amerika. Kaip paauglys, gyvenantis tėvų namuose, nekenčiantis savo priklausomybės, tačiau nieko negalintis padaryti, taip ir pavydus likusio pasaulio atstovas žiūri į Ameriką ir springsta nuo neracionalių argumentų. Taip daug priežasčių, dėl kurių to didžiulio krašto norisi nekęsti, ir kartu taip daug įrodymų apie too krašto pranašumą ir neatremiamą patrauklumą.

UNIKALUS LIKIMAS IR UNIKALI MISIJA

Amerikos vieta pasaulio kulinarijoje – unikali. Priėmusi į savo glėbį pasaulio atvykėlius, ji tapo didžiausiu suneštiniu baliumi, koks tik gali būti. Paragavusi visko, pakramčiusi, pagalvojusi, kai ką pakeitusi (kaip patyrusi šeimininkė), Amerika paėmė re

eceptus, sudėtines dalis, tradicijas, ruošimo būdus, perdarė viską savaip, ir neilgai laukusi išvežė tuos patiekalus pardavinėti ten, iš kur jie kilę, ir į gretimas bei tolimas šalis.

Tuojau paklausite: tai kaip ten, Užkalni, nejau neigsi, kad Amerikoje tikrai daug storų žmonių, ar gal nenori apie tai kalbėti, nes pats esi storas pumpučkėlis? Neneigsiu, taip, Amerikoje ne tik storulių daugiau, nei kitur, bet ir žmonių, neribotai, neapsakomai nutukusių daugiau, negu bet kur kitur pasaulyje. Kodėl?

Paaiškinimų galima paskaityti daug. Daug šaldyto, perdirbto, mažai kramtomo ir lengvai nuryjamo maisto, kuris dar ir pigus ir lengvai įperkamas.

Istorinė priežastis senesnė ir gilesnė. Prisiminkime, iš ko sudaryta amerikiečių tauta? Šimtmečiais čia už paskutinius skatikus nusipirkę šipkartes, (kaip mano prosenelė, dirbusi Amerikoje kaliošų fabrike, sutaupiusi pinigų naujam ūkiui Lietuvoje, kuuris netrukus buvo nukolūkintas) plaukė laivais žmonės, kurių visi ieškojo geresnio gyvenimo. Kas buvo geresnis gyvenimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, niūrių fabrikų darbininkams, netekusiems pragyvenimo šaltinio, ir kitiems varguoliams? Pirmiausiai – sotus pavalgymas. Pasisotinimas. Noras prisikimšti pilvą taip, kad atrodytų, kad jau niekuomet nebūsi alkanas.

Apie žmones, patyrusius badą (tikrą badą – ne alkį ir maudulį skrandyje, kai buvo daug darbo, ir nespėjai pavalgyti pietų, tik išgėrei kavos iš automato) kalbama, kad šis prisiminimas geležine ranka suspaudžia jų smegenis visam gyvenimui, jie jo ni
iekada nebegali pamiršti, ir maisto gausa lieka šviesiausia ir nedingstanti svajonė.

Į Ameriką važiavo žmonės, kuriems badas buvo jų tėvų ir protėvių genuose. Airiai, kurių tautos skaičių ketvirtadaliu ar penktadaliu XIX amžiuje sumažino „bulvių badas”, lietuviai, skandinavai, vokiečiai, genami XX amžiaus pradžios ekonominės depresijos ir nedarbo, važiavo kinai, japonai ir korėjiečiai. Per Atlantą Amerikon plaukė Sicilijos ir Kalabrijos italai, nebegalintys prasimaitinti ir išmaitinti vaikų iš baudžiauninkų darbo saulės išdegintose alyvuogių giraitėse ir tamsiai žaliais lapais blizgančiuose citrinmedžių soduose, kur tvarką prižiūrėjo dvarininkų samdomi smogikai, iš kurių vėliau išsivystė Mafija.

Visiems šiems žmonėms maisto gausa buvo pirmoji ir didžiausia svajonė, Amerikos pažadas. Ne susitaupyti namui ar automobiliui, bet nukloti stalą gardėsiais, kaip per vestuves, kad galėtum sėdėti prie jo ištisas valandas, kad išsipūstų pilvas ir atsisegtų marškinių sagos, o smegenis užlietų švelnus svaigulys ir mieguistumas.

Todėl didžiulės lėkštės Amerikos restoranuose, kiekviena salotų porcija, galinti pietumis pamaitinti trijų žmonių šeimą, sumuštiniai „submarinai”, dydžiu kaip beisbolo lazda, ir kepsniai iš pusės karvės yra istorinės atminties liudijimas. Šiandien Niujorko ar Hiūstono restorane siūlo „60 uncijų kepsnį – jei galėsi suvalgyti per pusvalandį, mokėti nereikės” – tai ne šiaip išsidirbinėjimas. 60 uncijų – tai 1,7 kg mėsos, porcija leopardui, o ne žmogui; tai įgyvendinimas protėvių svajonės apie tokią dieną, kai mūsų vaikai arba proanūkiai galės ga
auti tokio dydžio kepsnį, kad nevalios jo suvalgyti.

SUVIRŠKINTOS VIRTUVĖS

Todėl, kai Amerika priimdavo kitų tautų kulinarines tradicijas, jos buvo daugiau ar mažiau perdirbamos ir pritaikomos prie svajonės apie gausą. Italų virtuvė užima ypatingą vietą: tiek dėl atvykėlių gausos, tiek dėl atsivežto maisto kulto.

Italai, net ir labiausiai vargstantys, visuomet mėgo pavalgyti ir šeimos stalas buvo antrasis altorius, tačiau tradicinė italų dietą yra vargo atspindys – daug daržovių ir žuvies (tradiciškai pigių patiekalų), mažai mėsos (ji brangi), o sūris – gardėsis, kaip ir saldumynai, mat cukrus buvo brangus ir desertas buvo šventės, o ne kasdienio maisto atributas.

Patekę Amerikon, italai pamatė, kad vargo padiktuotų proporcijų galima nebepaisyti, ir nors meilė daržovėms liko, bet anksčiau laikytos brangiomis sudėtinės dalys užėmė nematytą vietą.

Picos evoliucija yra geriausias pavyzdys. Šį pietų Italijos patiekalą pasauliui atnešė ne italai – jie jį atsivežė tik į Ameriką, o jau paskui amerikiečiai verslininkai paskleidė jį po pasaulį. Būtent todėl šiandien galiu iš amerikietiškos picerijos „Pizza Hut” niūrioje Londono priemiesčio parduotuvių aikštėje parsivežti karštą garuojančią picą, kuri sūriu užlieta rūkyta dešra, kiaulienos ir jautienos kukuliai, pipirai ir kukurūzai, ir visa pica apjuosta sūrio prikimštu dešros storumo kraštu (paklauskite mano sesers Kotrynos, kokia pica jai skaniausia Anglijoje). Ta amerikietiškoji pica, nors forma ir principu panaši į sukurtąją kažkada Neapolyje, yra hi
imnas gausai („prikrausim visko, ko norėsim, paskui sūrio – dvigubai, ir dar, kad nepasirodytų maža, dar apjuosim sūriu prikimštu kraštu”), kai itališkas plonas kepinys būdavo pigiausias maistas, kepamas iš prasčiausių miltų, ir su gabaliukais visko, kas atliko virtuvėje.

Netgi tai ne riba – visų picų motina yra Čikagos gilioji, kuriai reikia mažiausiai pusės kilogramo sūrio, kuris užkepamas salotinės formos dubenyje, kur dar gyvena kukuliai, padaryti iš itališkų kiaulienos dešrelių faršo su pankolių sėklomis ir stambių saldžių pomidorų padažas. Šita pica yra nesuderinama su jokiomis sveiko maitinimosi tradicijomis – svoris auga vien į ją pasižiūrėjus. Tai dievų maistas.

Esu vienas nedaugelio žmonių, kuris nesirenka arba amerikietiškos, arba itališkos picos, vieną iš jų mėgdamas, o kitą niekindamas. Taip dažnai išgirsi sakant „tikros” itališkos picos mėgėjus, girdi, amerikietiškoji yra šlykštus surogatas, „netikra”. Visada klausiu – kaipgi netikra, brangieji? Ar ne žmonėms padaryta, žmonių valgoma ir jų mėgstama?

Apskritai, kas yra „tikra”, o kas ne? Bet kuris tradicinis patiekalas, pastatas, drabužis, daiktas kažkada buvo naujovė, kažkada buvo ne toks, kaip iki tol buvo statoma, siuvama arba kepama. Įtariu, kad paniekinamas požiūris į amerikietiškos virtuvės patiekalus, lyginant juos su „senųjų”, „originaliųjų” virtuvių prototipais yra genamas pavydaus niežulio apiburnoti Ameriką bet kuria proga. Juk, pavyzdžiui, tradiciniai itališki lakštiniai, Italijoje valgomi yra irgi ne „originalus” patiekalas, bet iš arabų šalių prieš šimtmečius atvežtų tenykščių lakštinių itališkasis surogatas. Bet šiandien vargu ar sutiksi ką nors, kas tuo pagrindu šaipytųsi iš italų. „Jūs manot, jūs čia tikrus makaronus valgot? Maroke va tai prieš 700 metų buvo tikri makaronai.”

Net ir italų virtuvės pamatinis akmuo, pradžia ir pabaiga – pomidoras, yra juk visai ne itališkas, bet atvykęs iš naujojo pasaulio tik XVII amžiuje. Vos prieš tris šimtmečius. Ką reiškia trys šimtmečiai, palyginti su tūkstantmečių istorija? Bet niekas juk nepurkštauja – „tie pomidorai tik amerikietiškas išmislas, italų virtuvei jie nebūdingi”.

AZIJOS IMPORTAI

Žmones labai mėgsta vieni kitus stebinti skambiais ir stebinančiais pareiškimais, kurie iš tikrųjų yra ne daugiau nei banalybės arba nesąmonės. „Kokakola tirpdo dantų emalį” (tirpdo, bet apelsinų sultys tirpdo jį dvigubai greičiau). „Žydai geria krikščionių vaikų kraują”. „Vanduo, bėgdamas iš vonios, sukasi skirtingomis kryptimis pietų ir šiaurės pusrutuliuose”. Iš visų banalybių ir nuošnekų labiausiai įgrisusi yra ši: „kas Vakaruose vadinama kinų maistu, visai nepanašu į maistą Kinijoje”.

Pirmiausia, ne taip jau nepanašu: nepasakytum, kad Kinijoje valgomi cepelinai ir bulviniai vėdarai, o ne ryžiai, kaip kinų restoranuose Amerikoje. Antra, virtuvės pačioje Kinijoje skiriasi labiau, nei kinų virtuvė Kinijoje nuo kinų virtuvės Amerikoje.

Kinų emigrantai, atsidūrę kitoje Ramiojo vandenyno pusėje, turėjo labai mažai galimybių dirbti, dėl ilgalaikio ir įstatymų nustatyto diskriminavimo (dar XIX amžiuje Amerikoje apie beviltišką viltį puoselėjantį žmogų buvo sakoma: „jo šansai mažesni, nei kiniečio”) bei dėl kalbos nemokėjimo. Kinai steigė skalbyklas ir pigiu maistu maitino tūkstančius didžiųjų statybų (pirmiausiai, geležinkelių tiesimo) darbininkų.

Jungtinėse Valstijose, kaip ir Kanadoje bei Britanijoje, kinų virtuvė pirmiausiai garsėjo kaip itin pigus maistas. Studentai sakydavo, kad kinų restorane valgyti pigiau, nei gaminti namie. Londone ir šiandien „ponas Wu” ir „ponas Au” (manau, kad tai tas pats ponas, tik skirtingai pavadinęs restoranus ir susitrumpinęs vardą, kad pigiau kainuotų iškaba) keliuose restoranuose siūlo fantastišką, skanų, karštą kinų maistą – viską, ką gali suvalgyti, už £5.00 (apie 23 Lt) – ten iš tiesų gali prisivalgyti dviem dienoms, jeigu nori, nes laiko apribojimų nėra. Tik turi nebauginti šiurkštūs padavėjai bei susigrūdimas (kiek teko matyti filmuose, kalėjimų valgyklose žmonės turi daugiau vietos alkūnėms, ir aptarnavimas ten mandagesnis).

Kinų virtuvė Amerikoje – kaloringa, turtinga angliavandenių (cukraus, krakmolo, miltų), patiekalai ruošiami labai greitai ir labai aukštoje temperatūroje, naudojant daugiau aliejaus ir druskos. Kinų virtuvė garsėja gausiu natrio glutamato kiekiu. Natrio glutamatas, pagilinantis skonio pojūtį, puikiai žinomas ir Lietuvos šeimininkėms, nes buvo ir yra pagrindinis „Vegetos” miltelių elementas (priminkite mamai, kai kitą kartą sakys, kad „anksčiau maistas buvo natūralus, o dabar viena sintetika”). Amerikoje buvo kalbama net apie „kiniečių restorano sindromą” – galvos skausmą, veido paraudimą ir prakaitavimą, kuris siejamas su natrio glutamato naudojimu, tačiau moksliniai tyrimai tokį ryšį paneigė.

Kinų restoranuose Amerikoje yra ir vienas dalykas, kurio nerasite beveik niekur Kinijoje (išskyrus restoranus, kurie tikisi amerikiečių turistų) – „laimės sausainukai” (fortune cookie). Sulankstytas tešlos lakštelis, iškeptas ir su popierėliu viduje, ant kurio – ateitį atspėjantis posakis arba Konfucijaus išmintį primenanti sentencija: „kiekvienas išėjimas pro atviras duris yra įėjimas į naujų galimybių sodą” arba „Dabar gera proga susirasti naujų draugų”.

Korėjiečių virtuvė Amerikoje, galbūt nukentėjusi nuo pasakojimų apie keptus šunis (vienąkart Seule bandžiau rasti restoraną, kur galima būtų paskanauti ciuciuko, arba bent jau nufotografuoti iškabą, bet taip ir neradau – pasirodo, tai itin retas ir labai nedaugelio mėgstamas delikatesas), niekuomet nepasiekė tokių aukštumų ir tokio populiarumo, kaip kinų maistas. Labiausiai korėjiečių mėgstamas patiekalas, kurio patrauklumas man nesuprantamas, yra rauginti kopūstai, į kuriuos priberiama daug raudonųjų pipirų miltelių – gimči, arba kimči. Kaip galite atspėti ir be manęs, šis maistas turi nuostabų vidurių pūtimo efektą, su kuriuo lietuviškieji žirniai su spirgais net negali lygintis. Kaip sakė vienas a

. . .

Join the Conversation

×
×