VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETO
VERSLO VADYBOS FAKULTETO
SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA
STRATEGINIO PLANAVIMO POREIKIO SAVO PROFESINĖJE SRITYJE ANALIZĖ
Referatas
Vilnius, 2015
Turinys
ĮVADAS 3
IŠVADOS 14
LITERATŪROS SĄRAŠAS 16
ĮVADAS
Planavimas dažnai apibūdinamas kaip mąstymo procesas, kurio paskirtis – nustatyti siektinus tikslus bei veiksmus. Tai lyg uždavinių, tikslų formavimas bei priemonių ir kelių, reikalingų tikslų ir uždavinių realizavimui, nustatymas.
Strategija yra organizacijos vadybos planas, reikalingas pasirinktiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Jame pateikiamos priemonės ir būdai, reikalingi organizacijos paskirčiai ir tikslams pasiekti.
Strateginis planavimas – tai sprendimų procesas. Būtent šio proceso metu numatomi būsimi įvykiai, į kuriuos organizacija galėtų atsižvelgti realizuodama savo galimybes ir apsaugoti nuo pavojų jos sėkmei ir išlikimui. Pagal strateginio planavimo modelį sudaromi įmonės planai, analizuojami įvairių strategijų pranašumai, apibrėžiama veiklos, kuriai teikiama pirmenybė, kryptis.
Darbo tikslas – išanalizuoti strateginio planavimo naudą savo profesinėje srityje.
Darbo uždaviniai:
Apžvelgti strategijos ir strateginio planavimo funkcijas, esmę ir naudą.
Aptarti logistikos procesų valdyma
Atskleisti strateginio planavimo problemas ir jų sprendimo rekomendacijas.
STRATEGIJOS IR STRATEGINIO PLANAVIMO SAMPRATA
Apibrėžiant, kas tai yra strategija, svarbu skirti du dalykus. Strategija gali būti suprantama kaip koncepcija ir kaip procesas. H. Mintzberg strategiją kaip koncepciją nusako penkiomis sąvokomis (angl. Plan, ploy, pattern, position, persrective).
Strategija gali būti suprantama kaip planas. Kaip planas strategija yra sudaroma prieš veiksmo pradžią ir atsiranda ją aptariant bei turint aiškius tikslus.
Strategija gali būti suprantama kaip gudrybė. Kitaip tariant, stengiamasi pergudrauti varžovus ar konkurentus. Jei viena prekybos firma gerokai sumažina tam tikrų prekių kainas, tai reiškia, kad kiti prekybininkai turės sunkumų norėdami patekti į tą rinkos dalį, o dar kiti gali priversti palikti rinką. Tai reiškia, kad firma rengiasi išstumti konkurentus.
Strategija suprantama kaip tam tikras veiklos modelis. Šiuo požiūriu strategija gali būti norima ir reali. Kitaip tariant, sumanymas gali skirtis nuo realios strategijos. Strategija kaip planas, gudrybė ar modelis įvertina vidinę organizacijos aplinką.
Strategija kaip pozicija atspindi organizacijos vietą išorinėje aplinkoje (konkurentų atžvilgiu rinkoje). Kitaip tariant, strategija priklauso nuo to, kokią vietą organizacija šiandien užima rinkoje ar kitų analogiškų organizacijų atžvilgiu.
Penktoji strategijos sąvoka – tai perspektyva. Kaip perspektyva strategija leidžia suvokti, kaip vadovai supranta juos supančią aplinką, ką mano keisti, kaip jų idėjas palaiko žemesniojo rango vadovai ir darbuotojai. Tikrovėje strategija retai suvokiama tik kaip viena iš paminėtųjų penkių dimensijų. Dažniausiai tai kelių dimensijų junginys.
Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos vizijos ir ateities uždavinių apibrėžimą, dabartinės situacijos įvertinimą, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos plano parengimą bei jo įgyvendinimą. H. Mintzberg teigia, kad yra net dešimt mokyklų, kurios skirtingai supranta strategijos procesus.
Remiantis Klaipėdos meru strateginis planavimas – sistema, kurios esmė – nustatyti ateinančių laikotarpių tikslus ir būdus bei suplanuoti ir pritraukti išteklius šiems tikslams pasiekti, o tinkamas tikslų pasiekimas vertinamas išmatuojamais rodikliais, kurie turi parodyti, ar strateginių planų vykdytojai pasiekia planuojamą rezultatą.
Visą procesą supaprastintai galima apibūdinti taip: atliekama išorinės ir vidinės institucijos veiklos analizė ir įvertinama esama situacija (ekonominiai, politiniai, technologiniai, demografiniai ir kiti išorės aplinkos ar vidiniai veiksniai) ir, atsižvelgiant į surinktą informaciją, formuluojami ateities tikslai ir jų pasiekimui būtinos priemonės – darbai, kurie detaliai išvardijami ir aprašomi.
Taikant strateginio planavimo principus ne tik svarbu nustatyti aiškiai identifikuojamus tikslus, suplanuoti jų pasiekimui būtinus darbus (priemones), paskirti būtinas lėšas, bet ir pasiekti konkrečius, išmatuojamus rezultatus. Planavimas turi specifinį ryšį su kontrole ir yra neatsiejamas nuo jos. Planavimas ir kontrolė yra tiek glaudžiai susiję tarpusavyje, nors kontrolė didžiausią dėmesį kreipia į nukrypimus nuo nustatytų standartų, bet kartu kontrolė turi ypatingai sietis su planavimo procese apibrėžtais tikslais.
Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą. Planavimas susideda iš šių žingsnių sekos:
Proceso inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso inicijavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti organizacijos aukštesnio rango vadovai, pavesdami pavaldiniams sudaryti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be vyresnybės nurodymo, kai jie diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusias su jų funkcijomis.
Planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus realizuojamas planas, įvertinimu. Šios prielaidos gali apimti tiek vidinę, tiek ir išorinę organizacijos aplinką. Todėl apibrėžiant planavimo prielaidas, koncentruojamasi į svarbiausius veiksnius, galinčius nulemti plano sėkmę arba nesėkmę.
Tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia tolesnių veiksmų parinkimo kryptį.
Alternatyvų identifikavimas. Šiame žingsnyje identifikuojami alternatyvūs būdai, kurie užtikrina apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra tiesiogiai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atmesti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupytas laikas alternatyvų analizės stadijoje.
Alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama stengiantis įvertinti silpnuosius ir stipriuosius aspektus, atsižvelgiant į suformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas.
Geriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje padaromas galutinis sprendimas dėl geriausios alternatyvos, užtikrinančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstyvesni žingsniai.
Atraminių planų kūrimas. Aprobavus planą, būtina parengti išvestinius arba atrami nius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio plano kūrimas inicijuoja naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo proceso žingsnius.
Plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, vadovavimą ir kontrolę.
Internetinėje svetainėje www.straipsniai.lt, straipsnyje „Strateginis planavimas“ strateginio planavimo prasmė yra vadovybės daromų veiksmų ir sprendimų visuma, padedanti organizacijai įgyvendinti ilgalaikius tikslus. Strateginis planavimas – įrankis valdymo sprendiniams priimti , naujovėms įgyti ir pokyčiams realizuoti. Strateginio planavimo procese 4 pagrindinės strateginės rūšys: išteklių paskirstymas; prisitaikymas prie aplinkos; vidinė koordinacija; strateginis įžvalgumas.
Formalizuojant planavimo procesą, taip pat turi būti numatytos galimos tokio proceso situacijos ir apibrėžto; kiekvienos situacijos taisyklės bei procedūros. Kadangi organizacijos plano parengimas yra labai sudėtingas procesas formalizuoti jį tik pagal analogiją mate matiniam algoritmui neįmanoma. Tačiau pagal galimybes planavimo procesas visuomet yra apibūdintas procedūrų ir taisyklių visuma.
Strateginio planavimo funkcijos, esmė ir nauda
Planavimas logistikoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektyviai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Planavimas yra visų valdymo sprendimų pagrindas.
Strateginė veikla numato visų rangų vadovų mąstymo išvystymo įgyvendinimą, formuojant organizaciją, kuri gali mokytis iš praeities strateginių sprendimų. Sugebėjimas mokytis iš patirties duoda organizacijai galimybę teisingai sukoreguoti savo strateginę kryptį ir pakelti strateginio valdymo profesionalumą. Strategiją galima apibūdinti ir kaip konkurencijos metodą.
Apskritai strateginio valdymo nauda apibūdinama tokiais bruožais:
• Didina organizacijos veiklos rezultatyvumą.
• Išmoko organizacijos narius palankiai žiūrėti į pokyčius.
• Sprendžiant strateginio valdymo problemas, suartėja įvairių lygių ir veiklos sferų vadovai.
• Leidžia atlikti problemas prieš joms pasireiškiant.
• Padeda suformuoti objektyvų požiūrį į įmonės problemas.
• Padeda efektyviai pakeisti veiklos kryptį ar perpozicionuoti esamąją.
• Mažina neigiamą išorinių bei vidinių procesų įtaką.
• Sukuria vidinės komunikacijos sistemą.
• Formuoja kūrybinį ir į ateitį nukreiptą mąstymą.
• Sukuria vidinės komunikacijos sistemą.
•Sujungia visus minėtuosius veiksnius į sistemą, leidžiančią įgyti konkurencinį pranašumą.
Strategijos valdymas susijęs su valdymo sprendimais ir veiksniais, kurie per tam tikrą laiką pakeičia organizavimo pobūdį. Tai apima strateginio plano formulavimą, įgyvendinimą ir įvertinimą. Strateginis planas yra atsakymas į tris pagrindinius klausimus:
• KAS esame?
• KUR einame, arba KUO norime būti?
• Ką ir kokiomis priemonėmis mes privalome tai padaryti, kad pasiektume pagrindinį tikslą?
Strateginis planavimo dažniausiai atliekamos funkcijos yra:
1. Tikslų nustatymas ir vizijos įprasminimas;
2. Organizacijos ir jos aplinkos rodiklių (veiksnių) analizė, siekiant suderinti išorines jėgas ir vidaus galimybes;
3. Strategijos pasirinkimas arba sprendimų keisti organizacijos veiklos kryptį priėmimas.
Strateginiame planavime ribose ryškios keturios valdymo veiklos rūšys:
1. Išteklių pasiskirstymas. Yra aptariamos ribotų išteklių (medžiaginių išteklių, lėšų, talentingų darbuotojų) naudojimo prioritetinės sritys.
2. Prisitaikymas prie aplinkos. Numatomi ilgalaikiai veiksmai santykiams su išorės aplinka užmegzti ar juos pagerinti.
3. Vidinis koordinavimas. Jo turinys – strateginės veiklos derinimas organizacijos viduje atsižvelgiant į stiprius ir silpnus jos bruožus.
Strateginis planas – tai veiksmų generalinė programa, nurodanti prioritetus ir išteklius globaliniams tikslams pasiekti. Strategija orientuoja įmonės veiklos planavimą į apibendrintą galutinį tikslą ilgam veiklos periodui. Ji detaliau nenurodo, kaip įmonė turi pasiekti savo tikslus. Tam skirti taktiniai ir operatyviniai planai. Apibendrinant strateginio planavimo klausimą galima teigti, kad strateginis planas yra organizacijos ilgalaikis pastovus planas. Taigi pagrindiniai strateginio plano komponentai yra įmonės politikos tikslų ir uždavinių, procedūrų ir taisyklių visuma.
Strateginis planavimas – tai struktūruota organizacijos strateginio planavimo grupės veikla, kurios tikslas – nustatyti organizacijos ilgalaikius tikslus ir pasirinkti būdus šiems tikslams pasiekti.
Kuo tai naudinga?
• Padeda aiškiau numatyti ateities planus ir organizacijos vystymosi krypties suvokimą.
• Suvienija darbuotojų pastangas siekiant bendrų ir aiškių organizacijos tikslų.
• Leidžia racionaliai paskirstyti išteklius, aiškiai nustatant veiklos prioritetus.
• Padeda nustatyti ir spręsti esmines kompanijos veiklos problemas.
• Susiformuoja efektyvus ir visiems priimtinas veiklos planavimo būdas.
Strateginis planavimas traktuojamas kaip formali planavimo sistema parengti ir įgyvendinti strategijai, susijusiai su organizacijos misija ir tikslais. Strateginis planavimas nepakeičia strateginio valdymo, o tik formalizuoja jį kai kuriose organizacijose. Strateginio valdymo proceso formalizavimas neapsiriboja vien strategijos kūrimo stadija, o ima ir kitas dvi stadijas: strateginę analizę ir strategijos įgyvendinimą. Susiejant strateginio valdymo proceso stadijas ir strateginio planavimo proceso žingsnius, matyti, kad strateginė analizė atitinka tam tikra prasme planavimo prielaidų apibrėžimą. Strategijos kūrimas siejasi su tikslų formulavimo, alternatyvų identifikavimo, alternatyvų įvertinimo ir geriausios alternatyvos parinkimo žingsniais. Strategijos įgyvendinimas apima strategijos atraminių planų rengimą ir strateginio plano įgyvendinimą (Vasiliauskas, 2002).
Taigi pagrindiniai strateginio plano komponentai yra įmonės politikos tikslų ir uždavinių, procedūrų ir taisyklių visuma.
LOGISTIKOS PROCESŲ VALDYMAS
Transportavimas yra viena svarbiausių logistikos sistemos dalių. Nuo transporto pasirinkimo rūšies priklauso galutinė produkto kaina. Išskiriamos šios transportavimo rūšys:
• autotransportas,
• laivų transportas,
• lėktuvų transportas,
• geležinkelių,
• vamzdynų transportas.
Atsargos yra viena iš svarbiausių logistikos valdymo sričių. Daugelis firmų vadovų nesirūpina išsiaiškinti realių atsargų laikymo kaštų. O juk tai vienas iš svarbiausių firmos pelningumo rodiklių. Sumažinus bent penktadaliu atsargų laikymo kaštus, firma gali sutaupyti milijonus. Realios sąnaudos susideda iš kapitalo sąnaudų, sandėliavimo ir tvarkymo, prekės ar žaliavos senėjimo, prekės sugadinimo, draudimo ir valdymo sąnaudų. Šias sąnaudas galima žymiai sumažinti transportavimo dėka, pasinaudojus principu pačiu laiku. Šio principo esmė klientų poreikių tenkinimas tada kada reikia, pristatant produkcijos kiekį tokį kokio reikia ir kada reikia. Užsakymo kiekis priklauso nuo poreikio gamyboje, remiantis ekonomiškumo principu. Jis padeda subalansuoti atsargų laikymo sąnaudas, įvertinus užsakymo papildymo sąnaudas.
„Kadangi logistikos valdymas sukurtas vadovaujantis srauto koncepcija, pagrįsta išteklių išilgai vamzdyno nuo tiekėjo iki galutinio vartotojo integracija, reikalinga priemonė, kuri padėtų šio vamzdyno srauto sąnaudas ir analizuoti jo veikimą“ (Martin Christopher, 2007). Logistikos funkcija susipina su įmonės veikla ir daro jai didelę įtaką. Informacijos gavimą apie logistikos sąnaudas sunkina ir tai, kad sprendimai priimami kitais principais nei įprastai. Sąnaudos analizuojamos laipsniškai. Pakeitus kurį nors kintamąjį stebima sąnaudų reakcija. Pavyzdžiui, atsiradus naujam tarpininkui pasikeičia transporto, atsargų ir ryšių sąnaudos. Kitaip tariant atsiranda papildomos informacijos apie pirkėjo pasiekiamumą.
Apibendrinus galima teigti, jog paskirstymo valdyme svarbus planavimas. Jis turi atspindėti medžiagų srautą, nustatyti rinkoje susidarančias vartotojų aptarnavimo galimybes. Efektyvus logistikos sąnaudų valdymas padeda nustatyti bendrąsias sistemos sąnaudas tikslui pasiekti.
STRATEGINIO PLANAVIMO PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO REKOMENDACIJOS
Dažna strateginio planavimo nesėkmių priežastis – nepakankamas vadovų dėmesys. Daugeliui žmonių aktualios šiandienės problemos užgožia tolimą perspektyvą. Planas „užmirštamas“ dėl kritinių situacijų, kurių sprendimas patrauklesnis, nes sudaro užbaigto darbo įspūdį. Taigi reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios skatintų planuoti. Paprasta strategija būdinga veikiančiai organizacijai. Strateginis planas bus patikimas, jei bus atsižvelgta į žemiau išvardintus išorinius veiksnius.
1. Politiniai veiksniai. Vienas svarbiausių veiksnių – valstybės ekonominė politika. Koks yra Seimo ir vykdomosios valdžios požiūris į socialinį darbą? Būtina prognozuoti bent jau tam laikotarpiui, kuriam rengiame strategiją. Be to, visada privalu gerai žinoti ir sąžiningai laikytis valstybės įstatymų.
2. Ekonominiai veiksniai. Organizacijos ir pavienių asmenų perkamoji galia tam tikros rūšies prekėms ir paslaugoms priklauso nuo kainų, kokybės ir pasiūlos mastų, infliacijos dydžio ir panašiai. Strateginiai planai žlunga ekonominio valstybės nuopuolio metu ir įsigalėjus šešėlinei ekonomikai.
3. Sociokultūrinė aplinka. Sociokultūriniai veiksniai – nuostatos, gyvenimo vertybės, tradicijos, religija, pasaulėžiūra, intelekto lygis ir kiti – labai veikia organizacijos aplinką. Todėl strategiškai planuojant būtina nuolat stebėti, vertinti ir adekvačiai reaguoti į tuos veiksnius. Geriausia, jei pasirūpinama organizacijos kultūros ugdymu nuo melavimo, sukčiavimo, smurto ir t.t.
4. Technikos ir technologiniai veiksniai. Nauja technika ir technologijos – tai vienintelis būdas, galintis padėti organizacijai tobulinti strateginius planus. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad socialiniame darbe nelabai ir reikia naujos technikos bei technologijų, nes šio tipo organizacijose gamyba nevyksta arba ji būna tik elementari. Tačiau socialiniame darbe labai reikalingos informacinės technologijos ir informacinės sistemos. Informacinių sistemų kūrimas vyksta bet kokiu žmonių socialinės organizacijos lygiu.
5. Rinkos veiksniai. Organizacijos paslaugos, jų kaina ir kiekis, padėtis konkurentų atžvilgiu ir kiti parametrai priklauso rinkos veiksniams. Kadangi rinka yra labai dinamiška, ją reikia nuolat stebėti, vertinti. Rinkos tyrimai vadinami rinkodara. Rinkodarai būdingos šios funkcijos:
• realizuoti įmanomas teikti paslaugas;
• skatinti kultūringą vartojimą, kuris pritrauktų naujus vartotojus;
• tirti klientų poreikius, interesus, reikalavimus;
• ieškoti partnerių;
• rengti rinkodaros strategiją.
6. Žmonės. Nuo organizacijoje dirbančių žmonių labiausiai priklauso organizacijos misijos ir tikslų realizavimas. Strategiškai planuojant organizacija privalo turėti tam tikrą personalo formavimo, jo paieškos, atestavimo, nepertraukiamo ugdymo, tam tikros organizacijos kultūros, jos filosofijos modelį. Rengiant socialinio darbo strategiją būtina planuoti, kokie žmonės bus reikalingi, kokie dirba šiandien ir kuo juos reikės pakeisti ateityje. Todėl personalo rengimo, jo potencinių galių didinimo klausimas labai aktualus rengiant strateginius planus.
7. Materialiniai ir finansiniai ištekliai. Strategiškai planuojant būtina išsiaiškinti, kokie ištekliai turimi, ko trūksta, ką į ką galima mainyti, iš kur gauti papildomų finansų ir t.t.
8. Organizacinė kultūra. Būtina numanyti, kaip bus kuriama organizacinė kultūra, kaip panaudojami visų socialinių darbuotojų protai ir jausmai kolektyvo ir kiekvieno žmogaus bei kliento labui. Tam reikia laikytis tam tikrų procedūrų, taisyklių, įstatymų ir etikos.
9. Finansinis planas (biudžetas). Tai organizacijos išteklių paskirstymo metodas, išreikštas kiekybine (skaičių) forma, tai yra pinigais. Biudžeto sudarymo procesą apima keturi etapai:
• skelbiami organizacijos tikslai;
• visi padaliniai sudaro savuosius biudžetus konkrečiam laikotarpiui;
• aukščiausioji valdžia tikrina ir analizuoja padalinių biudžetus ir atlieka jų korektūrą;
• parengiamas galutinis biudžeto planas, kuriame numatomas išteklių ir fondų panaudojimas.
Strategijai realizuoti naudojami konkretesni, trumpalaikiai planai su artimiausiais tikslais. Ši trumpalaikė strategija vadinama taktika, kurią numato viduriniosios grandies vadovai, ji skirta trumpesniam laikotarpiui negu strategija. Strategijos rezultatai gali išryškėti po kelerių metų, o taktikos priemonių rezultatai pasirodo labai greitai, be to, juos lengva susieti su konkrečia veikla. Metų ar ketvirčio planai yra taktinių priemonių pavyzdžiai. Pagrindiniai kiekvieno plano komponentai yra politika, procedūros ir taisyklės.
10. Politika. Tai bendras veiksmų ir sprendimų valdymas. Ji rodo kryptį ir bendruosius būdus, kaip siekti tikslų ir kaip spręsti uždavinius. Norint valdyti, politikos nepakanka. Dar yra rengiamos procedūros ir taisyklės.
11. Procedūra. Ji aprašo veiksmus, kurių reikia imtis nurodytoje situacijoje. Iš tikrųjų tai programuotas sprendimas. Procedūra riboja veiksmų laisvę ir pasirinkimą.
12. Taisyklės. Jos smulkiai nurodo, ką reikia daryti kiekvienos situacijos atveju. Nuo procedūrų skiriasi tuo, kad jos yra pritaikytos tiksliai nurodytam darbui ar veiklai.
Planavimas yra nenutrūkstamas procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia nuolat: iš viršaus žemyn einantį strateginio planavimo procesą reikia nuolat skatinti, remti, tikrinti ir vertinti. Tikrinimo metu gauti rezultatai naudojami strategijai koreguoti.
Strategija gali būti formuluojama tik pagal principą: „kas bus, jei įvykiai plėtosis atitinkamu būdu?“. Tokiu būdu į planą tikslinga žiūrėti tik kaip į preliminarų dokumentą, kurį bet kuriuo metu galima pakoreguoti. Esant situaciniam priėjimui, planas suprantamas kaip adaptacijos prie greitai besikeičiančios išorinės aplinkos mechanizmas.
Diskretinis planavimo charakteris (paprastai metinio ciklo režimas) jau nebeatitinka ekonomikos procesų specifikos. Todėl vienu iš svarbiausių reikalavimų yra galimybė valdymo sprendimus priimti realiame laike. Tam galimybes visų pirma sudaro informacinės technologijos. Orientacija į praeities realijas kliudo rasti pokyčiams adekvačius atsakymus. Būtina pasiruošti labiausiai netikėtiems įvykiams, todėl išskirtinę reikšmę įgauna greita vadovų reakcija į juos.
IŠVADOS
1. Strategija yra svarbiausia organizacijos veiksmų programa, nurodanti ilgalaikių tikslų prioritetus ir išteklius jiems pasiekti. Ji rengiama prognozių pagrindu. Dėl to strategija tiksliai nenurodo, kaip įmonė sieks savo tikslų; tai – vidutinės trukmės ir trumpalaikių programų uždavinys. Ji tik suformuluoja pagrindinius tikslus ir politiką jiems pasiekti, kad visa organizacija veiktų viena kryptimi. Strategiją rengia aukščiausiojo lygio vadovybė, o ją įgyvendinant dalyvauja visų lygių vadovai.
2. Strateginis planavimas – tai sprendimų procesas. Būtent šio proceso metu numatomi būsimi įvykiai, į kuriuos organizacija galėtų atsižvelgti realizuodama savo galimybes ir apsaugoti nuo pavojų jos sėkmei ir išlikimui.
3. Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą.
4. Planavimas logistikoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektyviai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Planavimas yra visų valdymo sprendimų pagrindas.
5. Strateginis planavimas naudingas tuo, kad padeda aiškiau numatyti ateities planus, suvienija darbuotojų pastangas, leidžia racionaliai paskirstyti išteklius, padeda nustatyti ir spręsti esmines kompanijos problemas.
6. Transportavimas yra viena svarbiausių logistikos sistemos dalių. Nuo transporto pasirinkimo rūšies priklauso galutinė produkto kaina.
7. Dažna strateginio planavimo nesėkmių priežastis – nepakankamas vadovų dėmesys. Iškylančių uždavinių sprendimui galima taikyti tiek tyrinėjamo, tiek ir normatyvinio planavimo metodus. Tik abiejų planavimo būdų derinimas užtikrina kompleksinį priėjimą, įvertinantį galimas valdymo sprendimų pasekmes. Tai sudaro svarbų pranašumą, leidžiantį, formuojant strategiją, ne pasyviai stebėti įvykius, o aktyviai formuoti norimą įvykių raidą.
8. Daugeliui žmonių aktualios šiandienės problemos užgožia tolimą perspektyvą. Planas „užmirštamas“ dėl kritinių situacijų, kurių sprendimas patrauklesnis, nes sudaro užbaigto darbo įspūdį. Taigi reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios skatintų planuoti. Paprasta strategija būdinga veikiančiai organizacijai. Strateginis planas bus patikimas, jei bus atsižvelgta į žemiau išvardintus išorinius veiksnius.
• politiniai veiksniai;
• ekonominiai veiksniai;
• sociokultūrinė aplinka;
• technikos ir technologiniai veiksniai;
• rinkos veiksniai;
• žmonės;
• materialiniai ir finansiniai ištekliai;
• organizacinė kultūra;
• finansinis planas (biudžetas);
• politika;
• procedūra;
• taisyklės.
9. Diskretinis planavimo charakteris (paprastai metinio ciklo režimas) jau nebeatitinka ekonomikos procesų specifikos. Todėl vienu iš svarbiausių reikalavimų yra galimybė valdymo sprendimus priimti realiame laike.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Vasiliauskas A. 2002. Strateginis valdymas. Vilnius. Enciklopedija, 59-119.
Martin Christopher 2007. Logistika ir tiekimo grandinės valdymas. Pridėtinės vertės tinklų kūrimas. Iš anglų kalbos vertė Balys Stulpinas leidykla Vilnius „Eugrimas“, 9–49.
Iš tinklalapio straipsniai, mokslo skilties [interaktyvus] 2003. [žiūrėta 2015 m. balandžio 5d.]. Prieiga per internetą:http://www.straipsniai.lt/vadyba/puslapis/2783
Dačkauskas, V. 2013. Strateginis planavimas, iš Informacijos savivaldybė [interaktyvus]. [ žiūrėta 2015 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą:http://www.klaipedos-r.lt/go.php/lit/Kas-yra-strateginis-planavimas-ir-jo-svarba-savivaldybes-valdyme/426
Prieiga prie interneto:http://ovc.lt/ovc-consulting-paslaugos/paslaugu-tipai/konsultavimas/organizacijos-pletra/strateginis-planavimas.html
Prieiga prie interneto:http://www.tax.lt/uploads/20078-strateginis_v_original.pdf