muitines proceduros

Untitled

TURINYS

ĮVADAS…..………………………………………………………………………………………………..………………………….21. MUITINĖS, KAIP VALSTYBINĖS INSTITUCIJOS, ĮTAKA PREKYBAI………………………..22. MUITINĖS PROCEDŪROS……………………………………………………………………………………………4 2.1 Muitinės procedūrų charakteristikos…………………………………………………………………………..4 2.2 Išleidimas į laisvą apyvartą……………………………………………………………………………………….5 2.3 Muitinis tranzitas……………………………………………………………………………………………………..5 2.4 Muitinis sandėliavimas……………………………………………………………………………………………..6 2.5 Laikinas įvežimas perdirbti……………………………………………………………………………………….8 2.6 Muitinės prižiūrimas perdirbimas……………………………………………………………………………….9 2.7 Laikinas įvežimas……………………………………………………………………………………………………10 2.8 Laikinas išvežimas perdirbti……………………………………………………………………………………..11 2.9 Laikinas išvežimas…………………………………………………………………………………………………..12 2.10 Eksportas……………………………………………………………………………………………………………..133. IŠVADOS……………………………………………………………………………………………..………………………….144. LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………..………………………….

ĮVADAS

Nei viena iš šiuolaikinių valstybių, nors ir turėdamas didžiulius gamtinius išteklius, išvystytą pramonę ir žemės ūkį, negalėtų egzistuoti neprekiaudama su kitomis šalimis. Jau XV – XVI amžiuje buvo pradėtos kurti pirmosios tarptautinės prekybosteorijos, kurios bandė paaiškinti prekybos tarp šalių priežastis ir tarptautinės prekybos teikiamą naudą. Nors skirtingos tarptautinės prekybos teorijos akcentuoja skirtingus veiksnius įtakojančius gamybą ir prekybą, tačiau visos jos vienaip ar kitaip patvirtino faktą, jog šalims naudinga gaminti ir eksportuoti prekes, kurios pasaulinėje rinkoje paklausios dėl savo kainos ir kokybės, o importuoti prekes, kurias gaminti šalyje nenaudinga (Zdanevičius, 2012).

Tarptautinė prekyba yra sudėtingas procesas, labai įtakojantis kiekvienos šalies pramonės vystymąsi, BVP pokyčius, kainų ir pragyvenimo lygį, todėl kiekviena šalis, naudodama įvairius užsienio prekybos reguliavimo instrumentus, stengiasi valdyti šį procesą. Tokia valstybės veikla vadinama šalies vykdoma užsienio prekybos politika. Pasaulyje vyrauja dvi svarbiausios šios politikos formos – laisvoji politika irprotekcionizmas. Pagal Bernatonytę (2011), „laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais“. Priešinga yra protekcionizmo esmė – „tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos: imami muitai, teikiamos subsidijos nacionaliniam ūkiui vystyti, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas“. Nors išsivysčiusių industrinių pasaulio valstybių įtakoje stengiamasi tarptautinę prekybą kreipti laisvosios prekybos link, svarūs ir protekcionizmo šalininkų argumentai – vietinės gamybos apsauga, nedarbo mažinimas, naujų pramonės šakų apsauga, kultūrinio palikimo (tradicinių verslų) išsaugojimas. Dauguma pasaulio valstybių formuoja savo užsienio prekybos politika įvairiai derindamos šias abi prekybos politikos formas ir tuo siekdamos teigiamo prekybos balanso, t.y. ribodamos importą ir skatindamos eksportą.

1. MUITINĖS, KAIP VALSTYBINĖS INSTITUCIJOS, ĮTAKA PREKYBAI

Kiekvienos šalies ekonomikai įtaką daro vykdoma tarptautinė prekyba, kurios apimtys priklauso nuo logistinių operacijų efektyvumo – nuo logistinio proceso modeliavimo ir valdymo, kuriuo kontroliuojami prekių srautai, kertantys valstybines sienas. Prekių gabenimo pasaulinio mastu procesas yra ilgas ir sudėtingas. Kiekviena prekybinė operacija apima daugiau kaip 25 skirtingus dalyvius. Be to, kompanijos tarptautinėje prekyboje susiduria su daugeliu barjerų, įskaitant dokumentinius reikalavimus, transportavimo režimus, informacijos apdorojimą ir įvairių taisyklių reglamentavimą (Nolletir kt., 1994; Myers ir kt., 1996; Carter ir kt., 1997; Pearson ir kt., 1998; Haughton ir Desmeules, 2001; Cassidy, 2003; cit. pagal Adomavičiūtė, 2011).

Tarptautinės prekybos esmė tiek seniau, tiek šiomis dienomis panaši – kiekviena šalis galima tai, ką pagal turimus išteklius, specializaciją, įsisavintas technologijas ir naudingiausia gaminti ir parduoti užsienyje. Kaip ir bet kuriam kitam procesui, taip ir tarptautinei prekybai reikalingas reguliavimas ir kontrolė. Tokias funkcijas gali įgyvendinti valstybė (ar jų grupė), reguliuodama prekių importo ir eksporto apimtis. Istoriškai susiklostę, kad pirmuoju tokio reguliavimo instrumentu tapo muitai Zdanevičius, 2012).

„Muitas – mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia užmokėti už prekes, įvežamas į šalies muitų teritoriją, arba prekes, išvežamas iš šalies muitų teritorijos“ (Paulavičiusir Navickas, 2000). Importo muitai atlieka dvi funkcijas: fiskalinę (surinkti muito mokesčio papildo valstybės iždą) ir apsauginę (muitų taikymas vietinius gamintojus apsaugo nuo užsienio prekių konkurencijos, sumažėjęs importas gerina valstybės užsienio prekybos balansą). Eksporto muitais valstybę taip pat papildo iždą ir gali sumažinti prekių, kurių išvežimas nepageidaujamas, eksporto apimtis. Muitų surinkimui (vėliau ir kitoms funkcijoms vykdyti) palaipsniui buvo sukurtos specialios valstybės institucijos – muitinės.

Daugelį šimtmečių muitų surinkimas ir draudžiamų gabenti per sieną prekių kontrolė buvo vienintelės muitinės funkcijos. 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje sparti mokslo ir technikos pažanga padarė įtaką labai staigiam tarptautinės prekybos apimčių augimui. Kartu su kiekybiškai ir kokybiškai pakitusia tarptautine prekyba, keitėsi ir valstybių taikomi tarptautinės prekybos politikos reguliavimo metodai ir priemonės. Įvestos kvotos, licenzijavimas, techniniai apribojimai, subsidijavimas, kreditavimas ir kiti užsienio prekybos reguliavimo instrumentai. Įvairiai derindamos šias užsienio prekybos reguliavimo priemones valstybės stengiasi siekti teigiamo prekybos balanso, t.y. riboti importą ir skatinti eksportą. Minėti tarptautinės prekybos pokyčiai neišvengiamai paveikei ir muitinės institucijas, todėl jos privalėjo imtis naujų funkcijų įgyvendinimo, naujų darbo metodų taikymo, tarpusavio bendradarbiavimo, kad netaptų trukdžiu pasaulinės prekybos grandinėse. Besikeičianti verslo aplinka diktavo būtinybę įvesti naujas muitines procedūras, supaprastinti muitinės formalumus, užmegzti dialogą su verslo subjektais. Šioje srityje svarbų vaidmenįsuvaidino pasaulinės organizacijos – visų pirma Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) ir Pasaulio Muitinių Organizacija (PMO). Jų įtakoje buvo priimta daug tarptautinių konvencijų, leidusių labai sumažinti tarifinius ir netarifinius tarptautinės prekybos barjerus, parengti standartizuotus muitinės procedūrų vykdymo modelius, pagreitinti ir supaprastinti muitinės formalumų atlikimą (Zdanevičius, 2012).

Disponavimo muitinės prižiūrimomis prekėmis apribojimai priklauso nuo daugelio veiksnių: prekių rūšies ir savybių, prekių paskirties, prekių kilmės šalies, veiksmų, kuriuos norima su prekėmis atlikti, ir kt. Tam, kad prekėmis disponuojančiam asmeniui ir muitinei būtų aišku, kaip galima disponuoti prekėmis priklausomai nuo jų paskirties ir kitų veiksnių, nustatytos prekėms taikytinos muitinės procedūros (Bendrijos muitinės kodeksas, 1992).

2. MUITINĖS PROCEDŪROS

Versloįmonės gali vykdyti šias muitines procedūras:

Išleidimą į laisvą apyvartą

Muitinį tranzitą

Muitinį sandėliavimą

Laikinąjį įvežimą perdirbti

Muitinės prižiūrimą perdirbimą

Laikinąjį įvežimą

Laikinąjį išvežimą perdirbti

Laikinąjį išvežimą

Eksportą

2.1 MUITINĖS PROCEDŪRŲ CHARAKTERISTIKOS

Šios muitinės procedūros laikomos turinčiomis ekonominį poveikį, nes jų taikymas teikia tam tikrą naudą šių procedūrų vykdytojams, bet kartu gali neigiamai paveikti kitus tos šalies ūkio subjektus. Dėl šios priežasties minėtas muitinės procedūras ūkio subjektai gali vykdyti tik gavę muitinės leidimą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju muitinė vertina, kiek tokių muitinės procedūrų vykdymas duos naudos šalies ekonomikai, ūkio subjektų konkurencingumui pasaulinėje prekyboje, dirbančiųjų užimtumui, o iš kitos pusės prognozuojama, kaip tai paveiks kitus šalies importuotojus, eksportuotojus, gamybines įmones. Leidimą vykdyti ekonominio poveikio turinčias muitines procedūras muitinė išduoda konkrečiam ūkio subjektui, dažniausiai apibrėžtam laikotarpiui ir tik laikantis tam tikrų sąlygų. Tokio leidimo muitinė gali ir nesuteikti, pateikdama ūkio subjektui motyvuotą atsakymą (Zdanevičius, 2012).

2.2 IŠLEIDIMAS Į LAISVĄ APYVARTĄ

Išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuoja Muitinės kodekso 78-81 straipsniai ir Importo vidaus vartojimo procedūros atlikimo tvarka, patvirtintaLietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1090. Ji parengta vadovaujantis Muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (Kijoto konvencijos) (http://www.cust.lt/).

Išleidimas į laisvą apyvartą (išleidimas laisvai cirkuliuoti) trečiųjų šalių prekėms suteikia ES prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos politikos priemonės, atlikti kiti nustatyti prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškais privalomais sumokėti muitais. Atlikus šia muitinės procedūrą prekės ima laisvai cirkuliuoti ES muitų teritorijoje, t.y. gali būti joje paliktos visam laikui, muitinei netaikant disponavimo jomis apribojimų (Adomavičiūtė, 2011).

Įforminus išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrą, turi būti sumokami už prekes nustatyti importo muitai ir kiti mokesčiai (akcizai, pridėtinės vertės mokestis).Procedūra gali būti įforminama ne tik tiesiogiai iš užsienio į ES įvežtoms prekėms, bet ir prekėms, kurios buvo gabenamos taikant muitinio tranzito procedūrą, laikomos muitinės sandėlyje, laikinai įvežtos ar laikinai išvežtos perdirbti. Išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūra paprastai įforminama teritorinės muitinės, kurios veiklos zonoje yra deklaranto buveinė, muitinės įstaigose (išskyrus teisės aktų numatytus atvejus, kai ji gali arba privalo būti įforminta kitur) (Adomavičiūtė, 2011).

2.3 MUITINIS TRANZITAS

Pagrindinius muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos principus reglamentuoja Muitinės kodekso 89-95 straipsniai. Detaliau muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 (http://www.cust.lt/).

Taikant muitinio tranzito procedūrą muitinės prižiūrimos prekės gabenamos iš vienos muitinės įstaigos (išvykimo įstaigos) į kitą muitinės įstaiga (paskirties įstaigą). Už šias prekes importo muitai ir mokesčiai nėra sumokėti, todėl jas gabenant muitinei turi būti pateikiama garantija arba sumokamas užstatas. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus tranzitu gabenamos prekės gali būti taikomos vienkartinės (galiojančios vienai procedūrai) ir bendrosios (ilgalaikės) garantijos. Garantijų nereikalaujama už prekes, kurios gabenamos geležinkeliu ir paštu, taip pat iš patikimų ūkio subjektų, įtrauktų į Finansų ministerijos sudarytą sąrašą (Adomavičiūtė, 2011).

Dėl gana didelės muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos pažeidimų rizikos šiuo metu Lietuvoje tam tikroms prekėmstaikomas specialus režimas. Alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai ir cukrus turi būti gabenami tik uždaromis ir plombuotomis transporto priemonėmis, su policijos palyda, nustatytais maršrutais ir tik per tam tikras pasienio muitinės įstaigas. Šioms prekėms taip pat nustatyti trumpesni negu kitoms prekėms tranzito (pristatymo į paskirties įstaigą) terminai (Adomavičiūtė, 2011).

1998 m. liepos 10 d. Siguldoje (Latvija) buvo pasirašyta trišalė Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių sutartis dėl Baltijos valstybių bendrosios tranzito procedūros. Ši sutartis, kuri laikoma tarpine priemone, siekiant ateityje prisijungti prie Bendrojo tranzito konvencijos, parengta, tiesiogiai remiantis šios konvencijos nuostatomis. Pradiniame etape Sutartis dėl Baltijos valstybių bendrosios tranzito procedūros turėtų būti taikoma tik kelių transportu gabenamoms prekėms. Sutartis įsigaliojo 1999 m. birželiomėn., ją taikyti numatoma pradėti nuo 2001 m. sausio 1 d. Estijai ir Latvijai prisijungus prie COTIF konvencijos (preliminariai – 2001-2002 m.), planuojama Sutarties dėl Baltijos valstybių bendrosios tranzito procedūros taikymą išplėsti ir geležinkelių transportu gabenamoms prekėms (Adomavičiūtė, 2011).

Lietuvos vežėjai gali naudotis tarptautine TIR tranzito sistema. TIR konvencijos Susitariančiąja šalimi Lietuvos Respublika tapo 1993 m. rugpjūčio 26 d. TIR knygeles Lietuvos Respublikoje išduoda ir už jas garantuoja Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (Adomavičiūtė, 2011).

2.4 MUITINIS SANDĖLIAVIMAS

Muitinio sandėliavimo procedūra įteisinta daugelio šalių muitų teisės aktuose. Bendriausia jos paskirtis – sudaryti verslo subjektams palankesnes sąlygas tarptautinei prekybai vystyti. Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą mokėtini mokesčiai už importuotas prekes suspenduojami iki tol, kol prekėms bus įforminta išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūra, be to sandėliuojamoms prekėms netaikomos kitos tarptautinės prekybos reguliavimo priemonės (kvotos, licenzijos, sertifikavimas).

Dažniausiai importuotojai pasirenka muitinio sandėliavimo procedūrą, kai įveždami prekes iš užsienio dar nebūna suradę joms pirkėjų, arba importuoja prekes didelėmis partijomis, o vėliau išleidžia prekes į laisvą cirkuliaciją nedidelėmis siuntomis (tiek kiek tuo metu reikalinga). Tai įgalina verslo subjektus neįšaldyti didelių piniginių išteklių, kurie būtų skiriami importo mokesčiams. Prekes iš muitinės sandėlio reeksportuojant į trečiąsias šalis, prekiųsavininkas visai atleidžiamas nuo importo mokesčių mokėjimo.

Kitas nemenkas muitinio sandėliavimo privalumas yra tai, kad sandėliavimo metu prekių savininkas (sandėlį prižiūrinčiai muitinės įstaigai leidus) gali su prekėmis atlikti tam tikras operacijas – prekių apžiūrą, mėginių ėmimą, pakavimą ir perpakavimą, rūšiavimą, dezinfekciją bei kitas operacijas skirtas prekėms išsaugoti ar paruošti pardavimui. Jei reikiamos prekių tvarkymo operacijos sandėlyje negali būti atliktos, muitinė gali leisti prekes iki 3 mėnesių laikotarpiui išgabenti iš sandėlio ir tvarkyti kitur (Zdanevičius, 2012).

Muitinė gali leisti muitinės sandėlyje laikyti ne tik importuotas prekes – jame gali būti saugojamos ir laisvai cirkuliuojančios prekės, tačiau reikalaujama, kad skirtingą statusą turinčių prekių apskaita ir sandėliavimo vietos būtų aiškiai atribotos.Muitinės sandėliai skiriami į atviruosius ir uždaruosius, kurie savo ruožtu dar skirstomi į keletą tipų. Atvirajame muitinės sandėlyje prekes laikyti gali bet kuris subjektas, o uždarajame – tik to sandėlio savininkas. Leidimus steigti muitinės sandėlius muitinė išduoda tik tiems ūkio subjektams, kurie įvykdo visą eilę specialių reikalavimų -t.y. reikalavimai sandėlio patalpoms ar teritorijoms, apsaugai ir saugumui, infrastruktūrai, prekių apskaitos sistemoms, galimybės muitinės įstaigai vykdyti sandėlio veiklos muitinę priežiūrą. Siekiant užtikrinti, jog sandėlio savininko neteisėta veikla nepadarys finansinės žalos valstybei, paprastai reikalaujama, jog sandėlio savininkas savo atsakomybę apdraustų pateikdamas reikiamo dydžio garantiją (draudimo kompanijos ar kredito įstaigos garantinį raštą) (Zdanevičius, 2012).

2.5 LAIKINAS ĮVEŽIMAS PERDIRBTI

Laikinasis įvežimas perdirbti – tai muitinės procedūra, sudaranti galimybes didinti šalies verslo subjektų konkurencingumą pasaulio rinkose. Vykdydami šią procedūrą ūkio subjektai atleidžiami nuo importo mokesčių, jeigu importuoja žaliavas ir pusgaminius, o vėliau juos perdirbę gautą produkciją reeksportuoja. Radę užsienio rinkose pigesnių žaliavų ir nemokėdami už jas importo mokesčių gamintojai sumažina produkcijos savikainą ir įgyja svarbų konkurencinį pranašumą.

Perdirbimo procedūra gali būti vykdoma tik gavus muitinės leidimą; prašymą jam gauti pateikia asmuo vykdantis ar organizuojantis perdirbimą. Svarbiausios leidimo išdavimui yra šios ekonominės aplinkybės:

• Ar šalies gamintojainegamina kaina ir kokybe panašių prekių į norimas įvežti perdirbimui?

• Ar bus palankios sąlygos reeksportuoti pagamintus produktus?

• Ar perdirbimo procedūros vykdymas neturės žymios neigiamos įtakos kitų šalies ūkio

subjektų interesams?

Įvežant prekes, kurioms numatoma taikyti laikino įvežimo perdirbti procedūrą, taikomi du atleidimo nuo importo mokesčių būdai – sąlyginis neapmokestinimas ir sąlyginis apmokestinimas (drobeko sistema). Pirmuoju atveju perdirbimo procedūrą vykdantis asmuo importuodamas prekes pateikia muitinei garantiją – nemažesnei sumai, negu priklausytų sumokėti mokesčių išleidžiant tas prekes į laisvą apyvartą. Reeksportavus pagamintus produktus finansiniai įsipareigojimai pagal tą garantinį raštą laikomi įvykdytais. Vykdant perdirbimo procedūrą pagal drobeko sistemą – importo mokesčiai įvežus prekessumokami, o po gaminių reeksporto procedūros vykdytojui sugrąžinami sumokėti muitai.

Akivaizdu, jog taikant sąlyginio neapmokestinimo sistemą verslo subjektai turi daugiau naudos, todėl perdirbimo procedūros pagal sąlyginio apmokestinimo sistemą praktikoje beveik nevykdomos. Kalbant apie Europos Bendriją reikia pažymėti, kad laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra gali būti taikoma ne tik iš trečiųjų šalių įvežamoms prekėms, bet ir Bendrijos teritorijoje jau esančioms prekėms, neturinčioms ES prekių statuso, kurioms taikomas muitinis sandėliavimas, muitinis tranzitas, laikinas įvežimas ar laikinas saugojimas. Perdirbimo procedūrą taip pat galima vykdyti ir su prekėms, kurios gautos kaip kompensaciniai produktai, prieš tai vykdžius laikino įvežimo perdirbti procedūrą.

2.6 MUITINĖS PRIŽIŪRIMAS PERDIRBIMAS

Muitinės prižiūrimas perdirbimas tai tokia muitinės procedūra, kai muitinei išdavus leidimą įvežamos žaliavos ir pusgaminiai neapmokestinami importo mokesčiais, o vėliau apmokestinama iš šių žaliavų pagaminta produkcija, pagal tokiems gaminiams taikomus mokesčių tarifus. Šią procedūrą verslo subjektams naudinga vykdyti keletu atvejų:

• Kai importo mokesčiai žaliavoms didesni, negu iš jų pagamintiems gaminiams;

• Kai įvairios importuotos prekės komplektuojamos į rinkinius, kuriems taikomi mažesni negu atskiriems komponentams muito mokesčiai;

• Kai importuojamos naudotos prekės, kurios po perdirbimo paverčiamos antrinėmis žaliavomis, kurioms taikomi mažesni importo mokesčiai;

•Kai dalis importuojamų prekių netinkamos naudoti – prekės išrūšiuojamos, po to dalis prekių apmokestinama aukštesniais mokesčių tarifais, o netinkamos naudoti – apmokestinamos kaip atliekos ar laužas;

• Kai importuotos prekės perdirbamos į netinkamus naudoti prekybinius pavyzdžius, kurie gali būti atleidžiami nuo importo mokesčių.

Kaip ir laikinojo įvežimo perdirbti atveju, šios procedūros vykdymui reikia gauti muitinės leidimą. Leidimą muitinė išduoda vertindama procedūros ekonominį pagrįstumą – t.y. analizuodama, kokias konkrečias operacijas su prekėmis ketina atlikti procedūros vykdytojas. Pagal ES muitų teisę priimtinomis laikomos tokios operacijos: perdirbimas į atliekas, trūkstamų prekės dalių atkūrimas arba defektų ištaisymas, perdirbimas suteikiant prekėms ES reikalaujamus techninius parametrus, denatūravimas, prekių perdirbimas įprekybinius pavyzdžius, perdirbimas į gaminius skirtus naudoti civilinėje aviacijoje bei kitos įprastinės prekių tvarkymo operacijos (operacijos, kurias leidžiama atlikti su prekėmis muitinės sandėlyje). Be ekonominio tikslingumo sąlygų turi būti tenkinamos ir kelios kitos sąlygos – galimybė importuotas prekes identifikuoti perdirbtuose gaminiuose, neegzistavimas ekonomiškai pagrįsto būdo perdirbtoms prekėms gražinti ankstesnį pavidalą, perdirbimo procedūra neturi daryti žymaus neigiamo poveikio kitiems ūkio subjektams, procedūros muitinės priežiūros administracinės išlaidos nėra pernelyg didelės lyginant su perdirbimo ekonomine nauda (Zdanevičius, 2012).

Neesant laikino įvežimo perdirbti procedūros, verslo subjektai negalėtų pasinaudoti šios procedūros teikiamomis galimybėmis ir jiems tektų aukščiau išvardintas veiklas vykdyti užsienyje. Tokiu atveju būtų prarastos galimybės įdarbinti šalies gyventojus ir pagerinti padėtį darbo rinkoje (Zdanevičius, 2012).

2.7 LAIKINAS ĮVEŽIMAS

Laikinasis įvežimas – tai muitinės procedūra, kurią vykdant prekės įvežamos į šalies vidų, turint tikslą jas naudoti tam tikrą laiką, o vėliau grąžinti į užsienį nepakeisto pavidalo (išskyrus normalų nusidėvėjimą). Šiuo atveju muitinės procedūros vykdytojai įveždami prekes sąlygiškai iš dalies ar visiškai atleidžiami nuo importo mokesčių ir jiems pakanka pateikti importo mokesčių dydžio garantiją. Dalinis įvežamų prekių neapmokestinimas paprastai taikomas, kai prekės laikinai įvežamos verslo tikslais ir gali konkuruoti su šalies vidaus gamintojų prekėmis(laikinasis prekių įvežimas neturėtų daryti žymaus neigiamo poveikio vietos gamintojams). Laikinai įvežamų prekių, kurioms taikomas visiškas neapmokestinimas, grupės atribojamos vadovaujantis Stambulo konvencija („Laikinojo įvežimo konvencija“). Pagrindinės iš jų yra šios: keleivių asmeniniai reikmenys, tranporto priemonės, prekės skirtos parodoms ir konferencijoms, profesinė ir mokslo bei medicininė įranga, įvairi daugkartinio naudojimo tara, prekybiniai pavyzdžiai ir pan. (Zdanevičius, 2012).

Kaip ir kitų ekonominį poveikį turinčių muitinės procedūrų vykdymui, taip ir laikinajam įvežimui perdirbti reikia gauti muitinės leidimą. Pagrindiniai reikalavimai šio leidimo išdavimui (neskaitant ekonominio procedūros vykdymo tikslingumo) :

• Prekės bus išvežtos iš šalies nepakeisto pavidalo;

• Prekių autentiškumą nesunkiaigalima nustatyti (muitinė turi teisę įvežamas prekes kokiu nors būdu pažymėti, imti mėginius ir pan.);

• Prekės bus naudojamos apibrėžtą laiko tarpą.

Be to atskiros šalys yra numatę laikinojo įvežimo procedūros taikymo apribojimus, siekdamos apsaugoti šalies viešąją tvarką ir saugumą, visuomenės moralę, retus gyvūnus ir augalus, kultūrinį ir istorinį paveldą ar intelektinės nuosavybės objektus. Laikinojo įvežimo procedūra paprastai užbaigiama reeksportavus prekes arba išleidžiant jas į laisvą cirkuliaciją (šiuo atveju sumokant privalomus importo mokesčius).

Laikinojo išvežimo perdirbti atveju procedūros vykdytojas gali į užsienį išvežti žaliavas ir pusgaminius, o vėliau reimportuoti iš jų pagamintas prekes, nemokėdamas importo mokesčių arba sumokėdamas mažesnius, negu importuodamas panašias prekes išleidimui į laisvą cirkuliaciją (paprastai importo mokesčiai skaičiuojami tik nuo prekių vertės prieaugio, sukurto perdirbimo procese užsienyje). Laikinojo išvežimo perdirbti procedūras verslo subjektai dažniausiai suinteresuoti taikyti, kai:

• Užsienyje žemesni darbo jėgos kaštai;

• Šalyje negali būti pasiekti tam tikri kokybės standartai ar atlikti technologiniai procesai;

• Užsienyje pagal sutartis turi būti atliekamas prekių remontas (tame tarpe ir garantinis), restauracija.

Gana dažni laikinojo išvežimo perdirbti procedūros taikymo atvejai, kai naudojama standartinė prekių pakeitimo sistema. Ji taikoma užsienyje atliekant prekių remontą, o į šalį įvežant tapačiasremontuojamoms prekes.

Kaip ir kitų ekonominį poveikį turinčių muitinės procedūrų taikymo atvejais, laikinojo išvežimo perdirbti procedūros vykdymui ūkio subjektas privalo gauti muitinės leidimą. Leidimas išduodamas tenkinant tokias sąlygas – ekonominio pagrįstumo (ar procedūros vykdymas nedarys žymios žalos kitiems šalies ūkio subjektams), prekių identifikavimo (ar reimportuojamose prekėse bus galima identifikuoti išvežtas perdirbti prekes), ar procedūros vykdytojas sudaręs sutartis su užsienio subjektais dėl konkrečių perdirbimo operacijų. Leidimas išvežti perdirbti prekes neišduodamas, kai norima išvežti prekes, kurios išleidžiant į laisvą apyvartą nebuvo apmokestintos muitais dėl jų specialios paskirties arba prekių išvežimas sąlygotų muitų grąžinimą ar kompensacinių išmokų mokėjimą.

Vykdydamas laikinojo išvežimo perdirbtiprocedūrą, leidimo turėtojas privalo pateikti galinčios atsirasti skolos muitinei dydžio garantiją, privalo tinkamai vesti išvežamų perdirbti prekių ir kompensacinių produktų apskaitą.

2.8 LAIKINAS IŠVEŽIMAS PERDIRBTI

Laikino išvežimo perdirbtiprocedūros atlikimo tvarką reglamentuoja Muitinės kodekso 142-150 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Laikinojo prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos perdirbti tvarka bei Ūkio ministerijos ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos žinybiniai teisės aktai (http://www.cust.lt/).

Laikinojo išvežimo perdirbti procedūra taikoma, kai trečiųjų šalių muitų teritorijoje perdirbamos toje teritorijoje laisvai cirkuliavusios prekės, o iš jų gauti produktai, kurie vadinami kompensaciniais produktais, reimportuojami atgal į ES muitų teritoriją. Taikant šią procedūra išvežtos prekės arba iš jų pagaminti kompensaciniai produktai reimportuojant visai ar iš dalies atleidžiami nuo importo muitų ar mokesčių. Reimportuojami kompensaciniai produktai apmokestinami iš už juos mokėtinos importo muitų ir mokesčių sumos atimant už laikinai išvežtas perdirbti žaliavas arba medžiagas mokėtiną importo muitų ir mokesčių sumą (Adomavičiūtė, 2011).

Laikinai išvežtos prekės arba iš jų pagaminti kompensaciniai produktai turi būti grąžinti atgal į ES per muitinės nustatytą reimporto laikotarpį. Laikinojo išvežimo perdirbti procedūra gali būti taikoma tik jos vykdytojui gavus muitinės leidimą. Esant tam tikroms papildomoms sąlygoms ir muitineisutikus, gali būti taikoma standartinio prekių pakeitimo sistema, kai vietoj laikinai išvežtų remontuoti (paprastai pagal garantiją) prekių gali būti importuojami pakaitos produktai (Adomavičiūtė, 2011).

2.9 LAIKINAS IŠVEŽIMAS

Laikinojo išvežimo procedūros tvarką reglamentuoja Muitinės kodekso 157-160 straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 720 “Dėl laikinojo prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2001, Nr. 52-1841), kuris įsigaliojo nuo 2001 m. rugsėjo 1 dienos (http://www.cust.lt/).

Laikinojo išvežimo procedūra taikoma, kai Lietuvos prekės (įskaitant transporto priemones) išvežamos iš muitų teritorijos, numatant šias prekes reimportuoti neperdirbtas ir nepakeistas (išskyrus normalų jų nusidėvėjimą dėl įprastinio naudojimo).Iš muitų teritorijos išvežamoms Lietuvos prekėms gali būti taikoma laikinojo išvežimo procedūra, jeigu:

išvežamą iš Lietuvos prekę ne muitų teritorijoje numatoma laikyti ar naudoti ribotą laiką

išvežama Lietuvos prekė ne muitų teritorijoje nebus išleista laisvai cirkuliuoti, perdirbta ar pakeista

išvežtą Lietuvos prekę reimportuojant bus galima identifikuoti.

Vykdant laikinai išvežamų prekių išvežimą iš muitų teritorijos, taikomi už išvežamas prekes nustatyti eksporto muitai ir mokesčiai, taip pat Lietuvos prekių išvežimui iš muitų teritorijos nustatyti ekonominiai draudimai ir apribojimai.

Laikinojo išvežimo procedūra gali būti atliekama tik gavus muitinės leidimą. Asmuo, pageidaujantis taikyti laikinojo išvežimo procedūrą, turi pateikti teritorinei muitinei nustatytos formos prašymą išduoti leidimą taikyti laikinojo išvežimo procedūrą. Suteikdama leidimą, muitinė nustato laikinojo išvežimo laikotarpį (Adomavičiūtė, 2011).

Laikinojo išvežimo procedūra gali būti vykdoma naudojant ATA knygelę. ATA knygeles išduoda regioniniai prekybos, pramonės ir amatų rūmai. ATA knygelė – tai tarptautinis muitinės dokumentas, pripažįstamas kaip muitinės deklaracija, pagal kurį galima identifikuoti prekes ir kuris taip pat yra tarptautinė garantija, užtikrinanti, kad bus sumokėti eksporto muitai ir mokesčiai.. ATA knygelės pateikimas muitinei, siekiant taikyti laikinojo išvežimo procedūrą, yra tapatus prašymo pateikimui. ATA knygelės priėmimas muitinėje yra tapatus leidimo suteikimui. ATA knygelėnetaikoma komercinio naudojimo transporto priemonėms ir asmeninio naudojimo transporto priemonėms (http://www.cust.lt/).

2.10 ESKPORTAS

Eksportomuitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuoja Muitinės kodekso 161-162 straipsniai. Detaliau šios muitinės procedūros atlikimą reglamentuojanti. Eksporto procedūros atlikimo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1090. Ji parengta vadovaujantis Muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (Kijoto konvencijos).

Įforminus negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrą prekės visam laikui išgabenamos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos sumokėjus už prekes nustatytus eksporto muitus ir kitus mokesčius (jeigu jie nustatyti). Eksporto procedūra paprastai įforminama teritorinės muitinės, kurios veiklos zonoje yra deklaranto buveinė, muitinės įstaigose (išskyrusteisės aktų numatytus atvejus, kai ji gali arba privalo būti įforminta kitur).

Eksportuotų prekių grąžinimo tvarką reglamentuoja Muitinės kodekso 181-183 straipsniai, detaliau – Grąžintų prekių deklaravimo muitinėje tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu Nr. 863. Ši tvarka nustato, jog muitinės pareigūnas, įformindamas grąžintoms prekėms išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrą, privalo nustatytąja tvarka atlikti bei įforminti prekių fizinį patikrinimą ir surašyti prekių tapatumo aktą (http://www.cust.lt/).

IŠVADOS

Po trumpos muitinės procedūrų, turinčių ekonominį poveikį, analizės galima išskirti tokius jų bendrus bruožus:

Šių procedūrų vykdymui reikalingi muitinės leidimai, kuriuos muitinės administracijos išduoda ūkio subjektams, atitinkantiems nustatytus kriterijus, be to šių procedūrų muitinės priežiūros administracinės išlaidos neturi būti neproporcingai didelės, lyginant su muitinės procedūrų teikiama ekonomine nauda. Dėl reikalavimo gauti leidimus gali būti taikomos tam tikros išimtys – pavyzdžiui laikinai įvežant padėklus, konteinerius, transporto priemones, keliautojų reikmenis ar sportinį inventorių, muitinės leidimų nereikalaujama.

Prieš muitinei išduodant leidimą vykdyti šias muitinės procedūras išnagrinėjamos ekonominės būsimos veiklos aplinkybės – ar procedūrų vykdymas nepadarys žymaus neigiamo poveikio kitiems šalies ūkio subjektams (gamintojams, prekybininkams), darbo rinkai.

Kaivykdant ekonominį poveikį turinčias muitinės procedūras suspenduojamas importo mokesčių mokėjimas, muitinė reikalauja iš procedūros vykdytojo garantijos, užtikrinančios, jog bus padengta galinti atsirasti skola muitinei.

Vykdant minėtas muitinės procedūras, neturintys laisvai cirkuliuojančių prekių statuso gaminiai gali būti pervežami iš vienos vietos į kitą, operacijas su jais gali atlikti skirtingi ūkio subjektai. Tokiais atvejais turi būti užtikrinama tinkama jų apskaita ir apsauga, kad muitinė bet kuriuo metu galėtų taikyti tokių prekių muitinės priežiūros priemones.

LITERATŪROSSĄRAŠAS

Adomavičiūtė D. Muitinės audito modelis verslo įmonių veiklos vertinimui. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2011 [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 12 29]. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2011~D_20110607_092849-01406/DS.005.0.01.ETD

Bendrijos muitinės kodeksas, 1992

Bernatonytė D. Tarptautinė prekyba. Kaunas, 2011

Paulavičius K. B., Navickas V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. Vilnius, 2000

Zdanevičius M. Perdirbimo muitinės procedūrų taikymo įtakos prekių eksportui ir importui analizė ir perspektyvos. Magistro baigiamasis darbas. Mykolo Romerio universitetas, 2012 [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 12 29]. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012~D_20120703_153727-31977/DS.005.0.01.ETD

http://www.cust.lt/ [žiūrėta 2013 12 29]

14