Logistikos samprata ir raida

LOGISTIKOS SAMPRATA IR RAIDA

1.1. Logistikos terminologija ir apibūdinimas

Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo. JAV fizinio paskirstymo vadybos nacionalinės tarybos ( NCPDM -profesionali paskirstymo vadovų organizacija, susikūrusi 1962 m.) nustatytas apibrėžimas yra toks: Fizinio paskirstymo vadyba yra dviejų ar daugiau veiklų, kurių tikslai -žaliavų, materialinių išteklių ir produkcijos planavimas, gamyba, kontrolė ir efektyvus judėjimas iš gamybos taško į vartojimo tašką, tarpusavio sąveika.
Ši veikla gali apimti ir pirkėjų aptarnavimą, paklausos prognozavimą, paskirstymo ryšius, atsargų kontrolę, produkcijos saugojimą, užsakymų tvarkymą, priežiūrą, gamyklų ir sandėlių statybos vietų parinkimą, pakavimą, prekių kontrolę, atliekų surinkimą bei antrinį panaudojimą, transporto eksploatavimą ir gabenimo organizavimą bei kitas veiklos rūšis.
Daugelyje straipsnių ir knygų vietoj v e r s l o ll o g i s t i k o s termino vartojami tokie terminai kaip marketingo logistika, fizinis paskirstymas, medžiagų vadyba, pramonės logistika. Logistika apima žmonių, materialinių, energetinių, finansinių ir pan. srautų valdymą.
Logistikos objektą galima vertinti įvairiais požiūriais: rinkodaros, fi

inansų, planavimo. Tačiau jie gali kisti atsižvelgiant į tai, kuo užsiimama: ar praktika, ar mokslu.
Tuo ir paaiškinama logistikos sampratos apibrėžimų įvairovė. Užsienio ekonominės ir vadybinės literatūros analizė parodė, kad šiandieną logistika suprantama kaip:
• nauja krovinių judėjimo organizavimo kryptis;
• įvairių ,,žmogus-mašina” srautų sistemų planavimo teorija;
• įvairių veiklos rūšių visuma: būtino kiekio reikiamoje vietoje reikiamu laiku minimaliausiomis išlaidomis gavimas;
• gabenimo ir gamybos procesų integracija;
• krovinių nuo gamybos vietos iki vartotojo judėjimo ir saugojimo sąnaudų planavimo procesas;
• fizinio produkto paskirstymo valdymo forma;
• ekonomikos infrastruktūra;
• gatavos produkcijos nuo gamybos iki vartojimo vietos efektyvus judėjimas;
• nauja mokslinė kryptis, susijusi su racionaliu materialinių ir informacinių srautų valdymo metodų parinkimu;
• mokslas apie gamybos ir paskirstymo racionalų organizavimą.
Apibrėžimų visumą galima padalyti į 2 grupes.
Pirma apibrėžimų grupė logistiką vertina taip: logistika – tai kryptingas ūkkininkavimas, kuris pasireiškia materialinių srautų valdymu gamybos ir apyvartos sferose.
Kita apibrėžimų grupė vertina logistiką kaip tarpdalykinę- mokslinę- kryptį, tiesiogiai susijusią su naujų galimybių paieška didinant materialinių srautų efektyvumą.
Kai kurie apibrėžimai pabrėžia aukštą kūrybiškumo pradą: logistika – tai poreikių nustatymo būdas ir mokslas, taip pat įsigijimo, paskirstymo ir viso darbo ciklo išlaikymas.
Logistika laikoma unikalia strateginės orientacijos kūrybos sfera.
Užsienio literatūroje logistikos samprata dažniausiai vertinama kaip ūkio ,apyvartos, žaliavų komponentų ir gatavos produkcijos judėjimo valdymo ir saugojimo procesas nuo pinigų ti
iekėjams sumokėjimo iki pinigų už gatavos produkcijos pristatymą vartotojui gavimo momento. Čia akcentuojamas pinigų sumokėjimo ir gavimo principas.
Daugelio manymu, pakankamai informatyvus yra toks apibrėžimas:
Logistika -mokslas apie transportavimo, sandėliavimo ir kitų materialinių ir nematerialinių operacijų valdymą nuo žaliavų ir medžiagų įsigijimo iki pristatymo gamybos įmonei, vidinės gamybinės žaliavos ir medžiagų bei pusfabrikačių perdirbimo, gatavos produkcijos, atitinkančios jo interesus ir reikalavimus, pristatymo vartotojui, taip pat reikiamos informacijos perdavimas, saugojimas ir apdorojimas.
Toks apibrėžimas iš esmės skiriasi nuo tradicinio materialinių srautų valdymo logistinio požiūrio, nes materialinės grandies pavienės grandys sujungiamos į sistemą, galinčią adekvačiai reaguoti į išorinės aplinkos iššūkius. Integruojama technika, technologijos, ekonomika, planavimo metodai ir srautų valdymas.

1.2. Pagrindinės žinios apie logistikos sampratos istorinę raidą

Pastaruoju metu užsienio ir Lietuvos ekonominėje literatūroje vis dažniau aptinkamas ,,logistikos” terminas. Nors logistika yra modernus mokslas, tačiau vis dėlto šis naujas šiuolaikinei vadybai bei ekonomikai terminas turi ilgaamžę istoriją ir savo praktika siekia gilias istorines šaknis. Antikoje logistika reiškė visuotiną pasaulio tvarką, dėsningumą, beasmenį kosminį protą. Senovės graikai logistiką suprato kaip skaičiavimų atlikimą. Žodis ,,logiškas” (gr. logikos) reiškia ,,susijęs su logika, atitinkantis logikos dėsnius, protingas”. ,,Logika” (gr. logike) – mokslas, tiriantis priimtinus samprotavimo būdus; taisyklingas mąstymas, vidinis dėsningumas. Logistikos pagrindus, ištisą logistikos sistemą IV a. pr .m. e. sukūrė Ar

ristotelis. Logistikos principus karyboje sėkmingai taikė Aristotelio mokinys A. Makedonietis.
Svarbiausi Aristotelio sukurti logistikos principai:
• ko negalima išmatuoti, to negalima ir valdyti;
• kas būdinga visumai, tas būdinga ir jos sudedamosioms dalims.
Logistikos kriterijai pagrįsti loginiu mąstymu bei:
• sistemingumu;
• efektyvumu;
• optimalumu;
• bendru tikslumu ir tikslia apskaita;
• konkretumu;
• kokybe;
• greitu reagavimu;
• kompleksiškumu;
• ir ypač – bendru visuminiu požiūriu ir kt.
Čia labai svarbus mokslinio patyrimo nagrinėjimas:
• sistemų teorijos;
• modeliavimo teorijų;
• žaidimų teorijos;
• užsakymų ir pardavimo teorijos;
• produkcijos realizavimo teorijos ir kt.
Jau šie trumpi metmenys rodo logistikos užduočių apimties ir kompleksiškumo svarbą ir labai dideles jų taikymo galimybes.
Archimedo liudijimu, IV a. pr. m. e. – didžiausio Atėnų galybės, demokratijos ir kultūros klestėjimo laikotarpiu – senovės Graikijoje buvo 10 logistų. Tokius specialius valstybės kontrolierius, kurie daugiausia kontroliavo visuomenės kasų išlaidas, senovės graikai vadino logistais.
Kita didžiausia Viduržemio valstybė – senovės Roma – taip pat vartojo logistikos terminą, nors jis turėjo kiek kitokią reikšmę. Logistika čia buvo suprantama kaip produktų paskirstymas. Romos imperijos laikotarpiu logisto titulą turėjo tarnautojai, Užsiimantys maisto produktų paskirstymu. Vėliau terminas logistika pradėtas vartoti kariniuose veikaluose. Bizantijos imperatorius Leonas VI, gyvenęs mūsų eros IX – XX a. sandūroje terminą logistika karybos vadovėlyje vartojo dviem reikšmėmis: užnugaris ir kariuomenės aprūpinimas.
Iš karybos sferos logistika išsiplėtojo į logistikos mokslą. Pirmo logistikos mokslinio da
arbo autoriumi laikomas prancūzų karo specialistas E. Džomini, kuris XIX a. pradžioje pateikė logistikos apibrėžimą: ,,kariuomenės valdymo praktinis mokslas”. Jis tvirtino, kad logistika apima ne tik gabenimą, bet ir daugelį kitų veiklos sričių, tokių kaip kariuomenės aprūpinimas, išdėstymas ir kt. Todėl nuo seniausių laikų iki mūsų dienų logistika tapo svarbiausiu karo meno elementu. Logistiką išmanantys karo vadai gebėjo organizuoti karo žygius, aprūpinti kariuomenę ir efektyviai jai vadovauti. Tokį karo vadų išskirtinį dėmesį logistikai lėmė jos taikymo efektyvumas, pasireikšdavęs pergalėmis ypač sunkiomis aplinkybėmis. I m.e. tūkstantmetyje logistikos specialistų uždavinys buvo kiekvieno karo žygio visapusiškas ir laiku įvykdytas aprūpinimas materialiniais ištekiais ir atsargomis. Taikant šiuos principus buvo laimimos kovos prieš daug didesnes armijas. Ypač sėkmingai tuos karo meno ir logistikos principus praktiškai taikydavo Napoleonas Bonapartas. Tai nustatė generolas A. Žomini, tyrinėjęs Napoleono karų meną. Tada ir buvo pirmą kartą pasiūlyta šiuolaikines logistikos funkcijas atitinkanti samprata.
Gilias istorines šaknis turi ir kitas logistikos termino apibūdinimas. XVII -XVIII a. sandūroje gyvenęs vokiečių filosofas – idealistas, matematikas, fizikas ir kalbų tyrinėtojas Leibnicas logistika pavadino matematinę logiką. Šis terminas buvo oficialiai patvirtintas 1904 m. filosofijos konferencijoje Ženevoje. Rusijoje, 1850 m. išleistame ,,Enciklopediniame karo terminų žodyne” logistika buvo suprantama kaip kariuomenės judėjimo valdymas ir jos užnugario aprūpinimo organizavimas. Vėlesniuose Rusijos enciklopediniuose leidiniuose logistika buvo traktuojama kaip matematinė logika.
Tačiau nepaisant tam tikrą skirtumą, logistika turi vieną bendrą bruožą -tai racionalumas ir tiksli apskaita.
Nuo Napoleono karų prabėgo daugelis metų, tačiau karybos logistika vis tobulėjo. Ypač audringai logistika pradėta plėtoti Antrojo pasaulinio karo metu. Žinoma, kad logistinis požiūris buvo plačiai taikomas amerikiečių armijoje. Remiantis logistikos principais buvo kuriami strateginiai planai, derinami gynybos, užnugario ir tiekimo bazių tarpusavio veiksmai, armijos aprūpinimas ginkluote, kuru ir maistu. 1991 m. JAV pergalę Persijos įlankoje taip pat lėmė karo technologijos ir logistikos mokslo praktinis taikymas: per labai trumpą laiką buvo sutriuškinta ir iš Kuveito išvyta Irako armija, vadovaujama Sadamo Huseino. Taikant logistiką viskas buvo atlikta labai racionaliai ir logiškai. Kaip ir reikėjo tikėtis, reikšmingi karo mokslo ir praktikos laimėjimai nebuvo nepastebėti ir įvertinti civilinėje praktikoje. Pirmieji tai padarė verslo pasaulio žmonės.
Vakarų specialistai šiuolaikinėmis sąlygomis išskiria keletą logistikos rūšių:
• logistiką, susietą su gamybos aprūpinimu medžiagomis, žaliavomis, komplektavimo dalimis, t.y .pirkimo ir tiekimo logistiką;
• gamybos logistiką;
• realizavimo, t.y. rinkodaros, arba skirstymo logistiką;
• atliekų perdirbimo ( utilizavimo ) logistiką.

Išskiriama ir transporto logistika, kuri iš esmės yra kiekvienos iš keturių logistikos dalių sudėtinė dalis.
Taip pat kiekvienos iš trijų logistikos rūšių neatskiriama ir būtina sudėtinė dalis yra logistinis informacijos srautas, apimantis duomenis apie prekių srautus ir jų perdavimą, apdorojimą. Ši logistikos posistemė dažnai vadinama kompiuterine logistika.
Logistikos rūšių sampratos turi ne tik terminologinę reikšmę. Jos taikomos ir plečiant logistikos veiklos sferą, kuriant įmonėse tam tikras naujas organizacines valdymo struktūras, sudarant specialius skyrius sandėliuose, krovinių judėjimą ir realizuojant gatavą produkciją, skirstant materialinius išteklius. Taigi reikėtų kalbėti ne apie logistikos rūšis, o apie jos funkcines sritis.
8-ojo dešimtmečio pradžioje verslo logistika kaip vadybos tyrimų ir praktikos sritis apibrėžiama dar tik kaip pusiau susiformavusi. Tuo laikotarpiu suformuluoti pagrindiniai logistikos principai, ir kai kurios įmonės įsitikino jų privalumais. Tačiau apskritai logistikos pripažinimo procesas vyko lėtai, nes daugelis įmonių labiau rūpinosi gauti kuo daugiau pelno, o ne kontroliuoti išlaidas.
Rinkos plėtra dažnai užmaskuodavo tiek gamybos, tiek skirstymo neefektyvumą. Tačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo keistis situacija Vakarų šalyse. Pasauliniu mastu padidėjo gatavų prekių konkurencija ir kartu ėmė reikštis aukštos kokybės žaliavų trūkumas.
Svarbiausias sukėlęs permainų įvykis buvo l973 m. OPEK organizacijos naftos embargo paskelbimas ir dramatiškas – net keturgubas – neperdirbtos naftos kainos pakėlimas per septynerius metus. Rinkos plėtra sulėtėjo, padidėjo infliacija, kartu sumažėjo gamybos augimo tempai. Vyraujanti ir šiandien tebegyvuojanti ekonominė politika nukreipė dėmesį nuo poreikių skatinimo geresnės tiekimo vadybos link. Išlaidų, produktyvumo ir kokybės kontrolė vėl tapo reikšminga, kai verslas pabandė suvaldyti importuojamų prekių potvynį. Daugeliu atvejų logistinei veiklai šie pokyčiai darė didesnę įtaką nei kitoms verslo sritims. Neperdirbtos naftos kaina tiesiogiai paveikė transportavimo kaštus ir kartu infliacinėmis ir konkurencinėmis sąlygomis padidėjo bendrosios bei atsargų valdymo išlaidos. Kuro kainoms kylant 2 – 4% greičiau nei pragyvenimo kainai ir pirminėms palūkanoms svyruojant nuo 10% iki 20%, logistikos klausimai JAV ir Vakarų Europos vadybos specialistams darėsi vis svarbesni. Jie ėmė taikyti logistikos raidos metu suformuluotus principus bei sąvokas, ir tai davė gerų rezultatų.
Nemažėjant domėjimuisi efektyviu verslo organizavimu, ėmė plėtotis integruota logistika. Materialinis skirstymas buvo pagrindinė 7- ojo dešimtmečio tema, tačiau panaši teorija pradėta plėtoti ir pirkimo sferoje. Pirkimas buvo įtrauktas į platesnį medžiagų vadybos kontekstą. Šiandien logistika suprantama kaip veikla, apimanti tiek produktų vadybą, tiek materialinį skirstymą. Ši integracija lemia gerokai glaudesnius daugelio įmonių ryšius su gamybos operacijų funkcijomis, todėl ateityje gamyba ir logistika gali suartėti tiek teoriškai, tiek ir praktiškai.
Nepanašu, kad logistikai ir ateityje būtų skiriama mažiau dėmesio nei jos iškilimo metais. Ir toliau lėtai plečiantis rinkai, dar ilgai bus stiprios infliacijos didėjimo tendencijos. Reikšmingiausios iš jų yra energijos kaštai, valstybinis gamybos reguliavimas bei darbo užmokesčio kėlimas, žaliavų tiekimo problemų gausėjimas. Kadangi logistika yra gana brangi veikla, vadyba ir toliau bus nukreipta mažinti išlaidas ir didinti gamybą. Todėl reikės profesionalių logistikos vadybos specialistų, nes tokie pokyčiai kaip transporto dereguliacija, didėjanti konkurencija su trečiojo pasaulio šalimis gatavų prekių rinkoje ir žaliavų paklausa logistikos planavimą ir operacijas padarys sudėtingesnius.
Šiuo metu logistika daugiausia dėmesio skiria gamybos operacijoms ir karo pramonei. Ekonomikai ir toliau judant nuo gamybos link aptarnavimo sferos, atsiras daugiau galimybių taikyti esamus logistikos principus ir sąvokas įmonėms, kurių veikla yra aptarnavimas, o ne gamyba. Kartu didėjant prekybai su užsieniu ir gamybos eksportui, logistikos vadybininkai vis labiau įsitrauks į tarptautinę skirstymo ir tiekimo vadybos veiklą. Tai ne tik praplės logistikos ribas, bet ir paįvairins svarbiausias jos sąvokas.

1.3. Įmonės veiklos logistika

Tuo atveju, jeigu verslo logistika suprantama kaip koordinuotai valdomų, tarpusavyje susijusių veiklos sričių grupė, logistikos specialistų uždavinys yra pačiu efektyviausiu būdu pateikti vartotojams prekes ir paslaugas, atsižvelgiant į jų poreikius bei paklausą. Kitaip tariant, logistikos tikslas yra pristatyti reikiamus krovinius, prekes ir paslaugas į reikiamą vietą kiek įmanoma mažesne kaina ir reikiamu laiku. Fizinio tiekimo kanalas rodo laiko ir erdvės nuotolį tarp įmonės pirminių medžiagų šaltinių ir jų perdirbimo taškų bei produkcijos pirkėjų. Fizinis tiekimas ir fizinis skirstymas, kadangi jų operacijos yra panašios, sudaro veiklą, dar vadinamą verslo logistika.

Logistika apima visas vadybos operacijas, pasikartojančias daug kartų, kol žaliava paverčiama gatavu produktu. Būdingas pavyzdys – automobilių gamybos produkcijos judėjimas (1 pav.).
Žaliavų šaltiniai, gamyklos ir realizavimo taškai dažniausiai išsidėstę labai plačioje teritorijoje, o logistinio judėjimo kanalai rodo pakopų seką, kurioje logistinė veikla kartojasi daugelį kartų, kol produktas patenka pas vartotoją. Todėl norint sukurti įmonės verslo sistemą, būtina suformuoti optimalų verslo veiklos tinklą. Verslo logistikos sistema susideda iš sandėlių tinklo, mažmeninio realizavimo rinkų, atsargų, transporto ir informacinių sistemų. Subalansuota šių veiksnių visuma sudaro galimybę pasiekti pusiausvyrą tarp produkcijos ar prekių realizavimo apimties ir kainų, susijusių su verslo veiklos tinklo kūrimu ir jo funkcionavimu. Todėl grafiškai verslo logistikos tinklas gali būti pavaizduotas kaip abstrakti grandžių ir susikirtimų sistema. Grandys – tai produkcijos ar prekių judėjimas tarp fabrikų, sandėlių ir mažmeninių prekybos taškų. Keletas grandžių tarp susikirtimo punktų rodo skirtingus transportavimo būdus, maršrutus arba produktus. Susikirtimo punktai rodo vietas, kuriose produkcijos judėjimas yra laikinai sustabdytas, pavyzdžiui, sandėliuose prieš jai patenkant į mažmeninę prekybą ar vartotojams (2 pav.).

2 pav. Apibendrinamasis verslo logistikos tinklas

Logistinė veikla pasikartoja atvirkštine tvarka tais atvejais, kai naudotos atliekos yra surenkamos ir pakartotinai perdirbamos.
Produkcijos srautų judėjimo ir saugojimo veiklos visuma yra visos verslo logistikos sistemos dalis. Kartu egzistuoja ir informacijos srautų tinklas, kuriuo perduodama informacija apie prekių atsargų kiekį prekybos apimtį prekių kainas, transporto tarnybos darbą. Informacijos tinklą sudaro paštu, telefonu, faksu, internetu iš vieno geografinio taško į kitą perduodama informacija. Susikirtimo taškai yra informacijos surinkimo ir perdavimo punktai, kuriuose vadybininkai kompiuteriais valdo pardavimo, transportavimo ir saugojimo procesus bei reguliuoja operatyvinę informaciją. Informacinė sistema, kaip ir produkcijos srautų sistema, yra sudaryta iš grandžių ir taškų. Didžiausias skirtumas yra tas, kad prekės juda paskirstymo kanalu užsakovo link, o informacija daugiausia juda iš klientų į žaliavų šaltinius. Pagrindinės informacijos ir prekių srautų judėjimo kryptys ir etapai pavaizduoti l.lentelėje.
1 lentelė
Informacijos ir prekių srautą judėjimas

Informacijos srautai Funkcija Fizinių produktų srautai

Prognozavimas
Užsakymų tvarkymas
Pagamintos produkcijos transportavimas iš sandėlių vartotojams
Pagamintos produkcijos apskaita ir kontrolė
Pagrindinis paskirstymo sandėlis
Transportavimas iš gamyklos į pagrindinį sandėlį
Pakavimas
Gamybos planavimas
Gamyklinis sandėliavimas
Žaliavų kokybės kontrolė
Žaliavų sugojimas
Žaliavų transportavimas
Žaliavų kiekio kontrolė
Žaliavų gavyba

Informacijos ir prekių judėjimo tinklai turi būti susieti į apgalvotą logistinę sistemą, kadangi jie priklauso vienas nuo kito. Pavyzdžiui, suprojektuotas informacijos tinklas daro įtaką užsakymų atlikimo trukmei, o ji savo ruožtu – atsargų kiekiui tinklo mazguose. Atsargų kiekis veikia vartotojų aptarnavimo kokybę, o tai lemia užsakymo ciklo trukmę ir efektyvaus informacijos tinklo kūrimą. Todėl galima teigti, kad visos verslo logistikos dalys yra ir turi būti nagrinėjamos kaip viena sistema.
Verslo veikla, kuri sudaro logistiką, priklauso nuo įmonės organizacinės struktūros ir to, kiek svarbi logistikos operacijoms kiekvieno padalinio veikla. Visas logistinės veiklos rūšis pagal funkcijas (kartu su kiekviena iš jų susijusiais sprendimais) galima suskirstyti į pagrindines ir pagalbines.
Pagrindinės veiklos rūšys:
A. Vartotojų aptarnavimo standartai :
– vartotojų logistinio aptarnavimo poreikių nustatymas;
– vartotojų reakcijos į aptarnavimą nustatymas;
– vartotojų aptarnavimo lygio nustatymas.
B. Transportavimas :
– transporto rūšies ir transportavimo būdo nustatymas;
– krovinių siuntų formavimas;
– transportavimo maršrutų nustatymas;
– transporto priemonių panaudojimo planavimas.
C. Atsargų valdymas :
– žaliavų ir pagamintos produkcijos sandėliavimo organizavimas;
– operatyvinis realizacijos planavimas;
– reikalingos produktų nomenklatūros sandėliavimo vietose nustatymas;
– sandėlių skaičiaus, dislokavimo vietų ir dydžio nustatymas;
– klientų aptarnavimo laiku užtikrinimas.
D. Užsakymų tvarkymas :
– realizavimo užsakymų tvarkymas;
– operatyvaus užsakymų informacijos perdavimo užtikrinimas;
– užsakymų atlikimo metodikos parengimas.
Pagalbinės veiklos rūšys:
A. Sandėliavimas :
– reikalingo ploto ir tūrio nustatymas;
– produkcijos išdėstymas bei reikalingo pakrovimo-iškrovimo rampų kiekio nustatymas;
– kiekio nustatymas;
– sandėlių plano sudarymas;
– sandėliuojamų produktų išdėstymas.
B. Medžiagų valdymas :
– įrangos parinkimas;
– įrangos keitimo tvarka;
– užsakymų atlikimo tvarkos nustatymas;
– atsargų saugojimas ir tvarkymas.
C. Medžiagų ir produktų įsigijimas :
– tiekimo šaltinių nustatymas;
– pirkimo terminų nustatymas;
– perkamų vertybių kiekio nustatymas.
D. Produkcijos įpakavimas :
– krauti ir transportuoti;
– sandėliuoti;
– apsaugoti nuo praradimo ir sugadinimo.
E. Informacijos apdorojimas ir tvarkymas :
– informacijos kaupimas ir tvarkymas;
– duomenų analizė;
– kontrolinių procedūrų atlikimas.
Pagrindinės verslo veiklos rūšys yra atskirtos nuo pagalbinių todėl, kad pagrindinė veikla dažniausiai vyksta kiekviename logistikos kanalo segmente, tuo tarpu kai pagalbinė veikla organizuojama priklausomai nuo aplinkybių tik tam tikrose sferose. Pagrindinė veikla daugiausiai prisideda prie bendrųjų logistikos kaštų ir yra būtina efektyviai koordinuoti ir spręsti logistikos uždavinius. Klientų aptarnavimo standartai lemia gamybos lygį, taigi jų nustatymas taip pat daro įtaką būsimoms logistikos išlaidoms. Jeigu standartai labai aukšti arba labai specifiniai, paslaugos teikimo galimybės gali būti tokios ribotos, kad jos kaina gali dar pakilti (transportavimas automobiliais-šaldytuvais, automobiliais-cisternomis ir t. t.).
Transportavimas ir atsargų valdymas yra pagrindinės logistikos išlaidas sudarančios veiklos rūšys. Patirtis rodo, kad kiekviena iš jų sudaro nuo 1/2 iki 2/3 bendrųjų logistikos išlaidų. Transportavimas prideda produkcijai vietos ir laiko, o atsargos – laiko vertę.
Transportavimas yra būtinas, nes jokia firma negali egzistuoti neplanuodama savo žaliavų ir/arba gatavų produktų judėjimo. Šis būtinumas tampa dar akivaizdesnis, kai daugelį firmų finansiškai paliečia tokios nacionalinės nelaimės kaip blokada, vienašalis sienų uždarymas, geležinkeliečių streikas arba vairuotojų atsisakymas vežti prekes, nesutarus dėl transportavimo tarifų. Rinka neaprūpinama prekėmis, ir produkcija susikemša logistikos kanale, kur ji nuvertėja arba pasensta.
Užsakymų tvarkymas yra labai svarbi veiklos rūšis. Jos išlaidos yra mažos, palyginus su transportavimo ir atsargų priežiūros išlaidomis. Nepaisant to, užsakymų tvarkymas yra svarbus elementas viso laiko, kol klientas gauna prekes ar paslaugas. Ši veikla taip pat paspartina produkcijos judėjimą ir paslaugų suteikimą.
Pagalbinės veiklos rūšys, nors kiekvienu konkrečiu atveju gali būti taip pat svarbios kaip ir pagrindinės, yra laikomos šalutinėmis, ir manoma, kad jos prisideda prie logistikos uždavinių, bet viena ar kelios iš jų gali ir nebūti kiekvienos firmos logistinės veiklos dalis. Pavyzdžiui, tokiai produkcijai kaip automobiliai ar tokioms prekėms kaip anglis, geležis ar skalda, kurių nereikia sandėliuoti esant nepalankioms oro sąlygoms ar saugumo sumetimais, nebūtina sandėliavimo veikla, nors atsargų priežiūra ir būtina. Tačiau sandėliavimas ir produktų priežiūra dažniausiai neišvengiami, kai tik produkcija laikinai sustoja kelyje į pardavimo vietą.
Apsauginis įpakavimas yra pagalbinė transportavimo ir sandėliavimo veiklos rūšis, nes jis, kaip sandėliavimas bei medžiagų priežiūra, prisideda prie šių veiklos rūšių efektyvumo. Pirkimas ir produkcijos planavimas dažnai gali būti laikomi sritimis, priklausančiomis greičiau gamybai nei logistikai. Vis dėlto jie taip pat prisideda prie logistikos proceso apskritai, ir ypač prie transportavimo ir atsargų menedžmento efektyvumo. Galiausiai informacijos apdorojimas ir tvarkymas prisideda prie visų kitų logistinės veiklos sričių tuo, kad teikia planavimui ir kontrolei reikalingą informaciją.

4. Logistikos plėtros veiksniai

Domėjimasis logistikos plėtros problemoms išsivysčiusiose šalyse visų pirma buvo susietas su ekonominio pobūdžio priežastimis. Gamybos apimčių augimas ir vidinių nacionalinių bei pasaulio ūkinių ryšių plėtra skatino didinti apyvartos išlaidas, taigi verslininkų dėmesys susikoncentravo ties naujų rinkos veiklos formų optimizavimu ir šios sferos išlaidų mažinimu.
Vakarų šalyse apie 93% prekės judėjimo nuo pirminio žaliavos šaltinio iki galutinio vartotojo laiko tenka jos buvimui įvairiose materialinio-techninio aprūpinimo sferose, iš kurių daugiausia laiko užima saugojimas. Gamyba apima tik 2% bendro prekės atsiradimo ir judėjimo iki vartotojo laiko.
Pasaulinėse rinkose prekių judėjimo operacijos yra daug brangesnės ir sudėtingesnės negu nacionalinėse. Jų sąnaudos sudaro 25-35% produkcijos eksporto-importo prekybos vertės palyginti su 8 – 10% vidinės rinkos prekių verte.
Logistikos plėtrą, be įmonių, susijusių su prekių judėjimu, siekio trumpinti jų judėjimo laiką ir pinigines išlaidas, lemia šie trys veiksniai:
• rinkos santykių sistemos sudėtingėjimas;
• reikalavimų kokybinėms paskirstymo proceso charakteristikoms padidėjimas;
• lanksčių gamybinių sistemų sukūrimas.
Didelės konkurencijos sąlygomis produkciją gaminančios įmonės turėjo prisitaikyti prie klientų reikalavimų, o to rezultatas – aptarnavimo kokybės didėjimas, užsakymų atlikimo laiko mažėjimas ir besąlygiškas iš anksto suderinto tiekimų grafiko laikymasis. Laikas, kaina ir produkcijos kokybė ėmė lemti įmonės funkcionavimo sėkmę.
Kai kurių pavienių prekių judėjimo optimizavimo darbai labai suintensyvėjo. Pradėtos spręsti tinkamiausios sandėlių išdėstymo, optimalaus prekių partijų dydžio tiekimo, geriausių gabenimo maršrutų ir kitos problemos. Kaip žinoma, daugelio gamybos procesų rankų darbą pakeitus robotais ir sukūrus lanksčias gamybos struktūras, nedidelių produkto partijų gamyba tapo rentabili. Atsirado galimybė stambioms įmonėms pertvarkyti savo darbą, t.y. masinę gamybą pakeisti smulkia, minimaliomis sąnaudomis, o mažos įmonės galėjo tapti lankstesnės ir konkurencingesnės.
Kita vertus, darbas pagal principą ,,mažomis partijomis” atitinkamai paveikė gamybos aprūpinimo materialiniais ištekliais sistemas bei produkcijos realizavimo pakitimus. Daugeliu atvejų žaliavų, pusfabrikačių ir galutinės produkcijos didelėmis partijomis tiekimas tapo ne tik neekonomiškas, bet ir nereikalingas. Todėl nebereikėjo turėti didelių sandėlių talpų įmonėse ir atsirado poreikis krovinius transportuoti nedidelėmis dalimis, tačiau visa tai atliekant laikantis daug griežtesnių terminų. Padidėjusios gabenimo išlaidos daugeliu atvejų atsipirkdavo sandėlių sąnaudų mažinimo sąskaita.
Be aukščiau išdėstytų veiksnių, tiesiogiai lemiančių logistikos vystymąsi, būtina pažymėti ir veiksnius, padedančius sukurti tam galimybes. Prie jų pirmiausia reikia priskirti:
• sistemų teorijos ir kompromisų teorijų taikymas sprendžiant ekonominius uždavinius;
• šiuolaikinės kompiuterinės technikos ir technologijų bei mokslo ir komunikacijų diegimas į įmonių ūkinę praktiką, visa tai panaudojat prekių judėjimo sferoje;
• prekių tiekimo taisyklių ir normų unifikavimas išorinėje ekonominėje veikloje;
• įvairaus tipo importo ir eksporto apribojimų šalinimas – susisiekimo keliuose;
• susisiekimo kelių, transporto ir krovos priemonių standartizavimas, pasaulio šalyse, kurios plėtoja intensyvius ūkinius tarpusavio ryšius.
Besąlygiškai svarbų vaidmenį kuriant objektyvias logistikos galimybes suvaidino informatikos ir technologijų plėtra. Ji leido aukštesniu lygiu atlikti visų pagrindinių ir pagalbinių prekių judėjimo procesų kontrolę. Automatinė sistema kontroliuoja gatavos produkcijos išleidimą, gamybinių atsargų būklę, medžiagų ir komplektavimo detalių tiekimo apimtis, užsakymų realizavimą, krovinių judėjimą kelyje nuo gamintojo iki vartotojo.
Šiuolaikiniai informaciniai srautai naudojami stebėti materialinių produktų judėjimą ir padeda įdiegti ,,nepopierinę” technologiją. Jos esmė pasireiškia tuo, kad, pavyzdžiui, transportuojant prekes vietoj krovinį lydinčių daugelio dokumentų (ypač kalbant apie tarptautinį susisiekimą) per ryšių kanalus sinchroniškai su kroviniu perduodama informacija apie kiekvieną išsiųstą vienetą, visas būtinas prekės rekvizito charakteristikas. Taigi visose maršruto vietose bet kuriuo metu galima gauti visą informaciją apie krovinį ir jos pagrindu priimti vadybinius sprendimus. Visoje aptarnavimo grandinėje ,,kompiuterine logistika” atliekama įmonės veiklos analizė ir pateikiamas jos padėties lyginant su konkurentais įvertinimas. Pradinių duomenų struktūra, naudota automatinei kontrolei, priklauso nuo kiekvienos įmonės, kuriai sudaroma logistinė grandinė, ypatumų. Taip pat informacinės sistemos kaupia duomenis apie rinkos imlumą ir jos užpildymą prekėmis. Ne mažiau svarbų vaidmenį vaidina operacijų, susijusių su sąskaitų forminimu, kompiuterizavimas. Tokių operacijų greitis ir tikslumas turi įtakos įmonių balanso daliai, rodančiai esamų priemonių judėjimą, ir daro poveikį kapitalo apyvartai.
Daugelyje korporacijų vidinių ir išorinių informacinių srautų kontrolės svarbumo pripažinimas pakeitė šių korporacijų padalinių veiklos formas. Duomenų apdorojimo padaliniai pradėjo vadintis informacijos padaliniais arba informacinėmis tarnybomis. Be to, pasikeitė jų valdymo funkcijos. Dabartiniu metu korporacijų ar firmų informacijos padaliniai arba informacinės tarnybos operuoja visų rūšių informacijos srautais ir atsako už visas kontrolės sistemas. Be to, tokių padalinių arba tarnybų vadovai pakyla į aukščiausią korporacijų hierarchijos lygį.
Pozityvią ryšio priemonių naudojimo įtaką logistikai vystyti netiesioginiu būdu liudija informacijos kokybės pagerėjimo duomenys ir padidėjusios keitimosi informacija tarp įmonių -logistinio proceso dalyvių -apimtys. Šie duomenys pateikti l lentelėje.
Norint supaprastinti sudėtingėjančių prekių srautų judėjimą bei minimizuoti arba pašalinti įvairius veiksnius, buvo priimtos tarptautinio prekių judėjimo reguliavimo taisyklės. Šie veiksniai:
nacionalinės produkcijos standartų skirtumai;
dideli informacijos nuotoliai perdavimo ir gabenimo srityse;
per didelės dokumentacijos, susietos su prekių ir finansų skaičiavimais tarptautinėse operacijose, apimtys;
importo kvotos ir eksporto apribojimai;
griežti krovinių pakavimo ir etiketavimo reikalavimais;
transporto priemonių techninių rodiklių ir susisiekimo kelių įvairovė ir t. t.

l lentelė

Informacijos apimties ir kokybės pasikeitimas, %

Abonentai Perduodamos informacijos apimtis Ryšio kokybė

Be pakitimų Padidėjimas Be pakitimų Pagerėjimas
Tiekėjai 15 85 29 71
Transporto kompanijos 15 85 16 84
Įmonių padaliniai:
Gamybos skyrius 21 79 39 61
Rinkodaros skyrius 58 42 49 51
Finansų skyrius 74 25 68 32
Gamybos planavimo skyrius 46 54 47 53
Pagrindinių fondų planavimo skyrius 54 46 50 47

Paprastai šios taisyklės taikomos muitinių darbui, sienų perėjimo kontrolės ir technologinėms procedūroms, naujoms gabenimo technologijoms (pavyzdžiui, intermodaliniams gabenimams ir t.t.). To rezultatas – sumažėjęs krovinio judėjimo laikas, padidėjęs jo pristatymo tikslumas ir saugumas, mažesnės prekių atsargos, saugomos pasienio terminaluose.
Vienu laiku buvo sukurti tarptautiniai paskirstymo centrai, keitėsi sandėlių išdėstymo schemos. Vakarų Europos šalių ekonomikos integracijos sąlygomis vyko krovos ir sandėliavimo punktų koncentracija ir bendros rinkos kūrimas. Tara, transporto priemonės ir susisiekimo kelių techniniai rodikliai buvo unifikuoti, o tai leido naudoti automatines apskaitos ir krovinių adresavimo sistemas. Be to, kai kurių šalių tam tikros normos ir standartai buvo patvirtinti ir bendroje rinkoje, kas savo ruoštu stimuliavo inovacijas Europos Sąjungoje, o tai suteikė nemažų galimybių taupyti (sutaupyta 120 milijardų markių).

8 pav. Materialinio ir informacijos srautų schema

PRAKTIKUMO UŽDUOTIS
TEMA :

Logistikos samprata ir raida

Trukmė 4 val.

Tikslai :
• Aptarti ir išsiaiškinti naudojamą logistikos terminologiją ir jos apibūdinimą.
• Išskirti pagrindines žinias apie logistikos sampratą ir jos istorinę raidą.
• Aptarti įmonių veiklos logistiką.
• Išanalizuoti ir išskirti logistikos plėtros veiksnius.
• Apibūdinti logistikos raidos etapus ir išsivystymo lygius.

Darbo eiga :

A. Išanalizuoti pateiktą teorinę medžiagą.
B. Išanalizavus pateiktą medžiagą atsakyti į klausimus:
1. Pateikite pagrindines žinias apie logistikos atsiradimo istoriją.
2. Kada atsirado mokslas apie logistiką ir kas yra jo pradininkas?
3. Išvardinkite du esminius logistikos apibrėžimo požiūrius ir nurodykite jų skirtumus.
4. Kodėl logistika laikoma svarbiu materialinių srautų valdymo efektyvumo veiksniu?
5. Pateikite apibendrintą logistikos apibrėžimą.
6. Kaip galima paaiškinti logistikos apibrėžimo skirtumus?
7. Išvardinkite pagrindines logistinės sistemos grandis.
8. Išvardinkite logistinės sistemos elementus.
9. Išvardinkite pagrindinius logistinės sistemos dalyvius.
10. Pateikite logistinės grandies apibūdinimą.
11. Pateikite ir apibūdinkite verslo logistikos tinklą.
12. Apibūdinkite pagrindines ir pagalbines logistikos veiklos rūšis.
13. Kokie yra logistikos plėtros veiksniai?
14. Išvardinkite logistikos vystymosi tiesioginio poveikio veiksnius.
15. Atskleiskite kiekvieno logistikos vystymosi veiksnio turinį.
16. Kokios logistikos vystymosi pakopos?
17. Kuo skiriasi ankstesnė vystymosi pakopa nuo kitos?

Vertinimas :
1. Išsamūs atsakymai į pateiktus klausimus
2. Atsakymai turi būti – paties studento mintys, komentarai, apmastymai.
3. Panaudota -papildoma literatūra atsakant į klausimus.

Literatūra :
1. R. Minalga Logistika.: Vilniaus Universiteto leidykla, 2001.
2. Ž. Židonis Verslo logistika.:Vilniaus vadybos kolegija, 2002.
3. J. Liebuvienė Logistika .: Paskaitų konspektas ., KATM 2000.

Leave a Comment