Komercinių ginčų logistikoje sprendimo būdai

 

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (KTK) 26 straipsnyje nurodoma, kad  krovinių vežimas yra jų gabenimas už atlyginimą iš siuntėjo išsiuntimo vietos į gavėjo paskirties vietą transporto priemonėmis. Krovinio vežimu taip pat laikomas vežėjui priklausančio krovinio gabenimas iš vienos paskirties vietos į kitą savo  transporto priemonėmis ir sąskaita. Tarptautiniai vežimai yra tada, kai juose dalyvauja tarptautinis elementas. Tarptautiniu  elementu gali būti   vežėjas arba  gavėjas, esantis kitoje šalyje, o taip pat transporto priemonė, registruota kitoje šalyje. Tarptautiniu  elementu gali būti ir juridinis faktas (pvz., avarija), įvykusi kitoje šalyje.

Vežimuose gali dalyvauti ekspeditoriai, agentai,  transporto prriemonių savininkai, fraktuotojai  ir kiti asmenys. Krovinių gavėjai ir krovinių siuntėjai, naudodamiesi krovinių vežimų paslaugomis, dažniausiai  vykdo savo vienas kitam prisiimtus įsipareigojimus pagal kitas sutartis (pavyzdžiui, pateikti prekes pagal pirkimo-pardavimo ar kitas sutartis). Tokių atveju vežimo sutartis yra ne priemonė gauti pelno, bet yra priemonė mažiausiomis sąnaudomis įvykdyti pagal kitą sutartį prisiimtą įsipareigojimą nustatytu laiku pristatyti krovinį į paskirties vietą. Kitokia vežimo sutarties paskirtis yra vežėjui ar transporto priemonės savininkui – jų tikslas yra už krovinių pervežimą gauti maksimaliai įmanomą gauti   pelną.

Santykiai tarp  siuntėjų, gavėjų,  vežėjų ir kitų peervežimuose dalyvaujančių asmenų,  įforminami sutartimis. Transporto priemonės savininkas ar valdytojas, norėdamas tapti vežimų santykių dalyviu, privalo turėti įstatymais numatytus dokumentus, patvirtinančius transporto priemonės tinkamumą atitinkamų krovinių vežimams  ir dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti pervežimus.

Krovinių gabenimas vyksta  vietiniais ir tarptautiniais maršrutais. Tarptautiniai vežimai suteikia galimybę tarpusavyje su

ujungti atskirų šalių rinkas, skatina pramonės ir transporto konkurencingumą, įgalina tarptautinės prekybos plėtotę ir transporto srautų didėjimą.

KROVINIŲ VEŽIMO SUTARTIES SAMPRATA

Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str.);

Krovinio vežimo sutarties tikslas ir dalykas

Vežimo sutarties dalykas yra paslaugos, kurias teikia vežėjas pergabendamas patikėtas materialines vertybes, t.y. visi vežėjo veiksmai, kuriuos atlieka vežėjas, vykdydamas savo įsipareigojimus siuntėjui.

Vežimo, kaip ir bet kurios kitos sutarties, esmę arba teisinę prigimtį lemia pagrindinis jos tikslas, o ne atsirandančios papildomos pareigos. Pagrindinis pervežimo sutarties tikslas – nugabenti krovinius, keleivius į paskirties punktą, todėl šis vežėjo veiklos rezultatas sudaro sutarties dalyką.

Šios paslaugos gali būti ne tik krovinio peervežimas, bet ir jo saugojimas, kai kuriais atvejais – pakrovimas, iškrovimas, priėmimas, išdavimas ir pan. Kiekviena šių paslaugų yra kitos sutarties (pasaugos, rangos ir pan.) dalykas, tačiau aptarus jas vežimo sutartyje, tampa jos šalių pareigomis.

Krovinių vežimo sutarties šalių atsakomybė

Bendrąsias krovinių vežimo sutarties dalyvių atsakomybės nuostatas įtvirtina CK

6.817 str.: už vežimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą šalys atsako vežimo sutarties, šio kodekso, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK yra išskirtos kelios atsakomybės, kylančios iš krovinio vežimo su

utarties rūšys,

kurios būdingos iš esmės ir visų transporto rūšių krovinių vežimo sutartims:

Atsakomybė už transporto priemonių nepateikimą ir jų nepanaudojimą. Vežėjas už

transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas – už krovinių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą atsako vežimo sutarties ar įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Vežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko dėl:

a) nenugalimos jėgos;

b) krovinių vežimo nutraukimo ar apribojimo tam tikrais maršrutais transporto

įstatymų nustatyta tvarka;

c) kitais atskirų transporto šakų kodeksų ar kitų įstatymų numatytais atvejais (6.818

str).

2. Vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą. Vežėjas atsako už krovinio neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio priėmimo iki jų išdavimo gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui, jeigu neįrodo, kad krovinys buvo visiškai ar iš dalies prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso. Už žalą, padarytą dėl krovinio praradimo, trūkumo ar sužalojimo, vežėjo atsakomybės dydį nustato vežimo sutartis ar įstatymas

Tarptautinių vežimų reikšmė

Krovinių gabenimas vyksta vietiniais ir tarptautiniais maršrutais. Tarptautiniai vežimai suteikia galimybę tarpusavyje sujungti atskirų šalių rinkas, skatina pramonės ir transporto konkurencingumą, įgalina tarptautinės prekybos plėtotę ir transporto srautų didėjimą.

VEŽIMŲ TARPTAUTINIS TEISINIS REGULIAVIMAS

2.1.Tarptautinių vežimų teisinio santykio šalių susitarimas dėl teismų jurisdikcijos

Kiekviena valstybė yra nustačiusi civilinių ginčų, kuriuose dalyvauja užsienio

elementas, teisminio priklausymo taisykles. Lietuvoje to

okios taisyklės yra surašytos CPK VII dalyje. Svarbiausios nuostatos, esančios CPK, dėl teismų jurisdikcijos pasirinkimo yra tokios:

780 str. yra nurodyta, kad VII dalyje esančios tarptautinio civilinio proceso normos

Lietuvoje yra taikomos tik tais atvejais, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

781 str. yra nustatytas nacionalinio teismingumo prioritetas, kurio esmė yra tokia:

Jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia.

Jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija neišnyksta, kai ta pati byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme. Šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose

787 str. 1 d. nurodyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtinos

Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, o taip pat Lietuvoje esanti prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Šio straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad šalys gali raštu susitarti, jog turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose.

788 str. nurodoma, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad

ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms numatoma išimtinė Li

ietuvos Respublikos teismų kompetencija. Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad į esančius susitarimus teismas atsižvelgia tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Prašymas gali būti paduodamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios.

786 str. nurodyta, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl

daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu.

Jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje CPK 23 str. nurodyta, kad šalys savo

susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže.

CPK 24 str. nurodomi bylos priskyrimo teismui prioritetai:

susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi

būti nagrinėjami teisme.

Jeigu iškyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo

priskyrimo teismui ar kitai institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.

Pažymėtina, kad bylos teisminiam priklausymui neturi įtakos taikytina teisė, todėl teismas negali atsisakyti priimti ieškinio motyvuodamas, kad šalių santykiams reikia taikyti ne Lietuvos, o užsienio teisę.

Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) ( toliau- Konvencija) 31 str. nurodoma, kad :

1.Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos

veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje:

a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba

b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.

Į kitus teismus kreiptis negalima.

2. Jeigu dėl kurio nors ginčo, nurodyto šio straipsnio 1 punkte, ieškinys yra viename iš tame punkte nurodytų teismų arba kai toks teismas priėmė sprendimą ginčo klausimu, tai naujas ieškinys tuo pačiu klausimu tarp tų pačių pusių nepriimamas, išskyrus tuos atvejus, kai teismo, kuriam buvo pateiktas pirmasis ieškinys, sprendimas negali būti įvykdytas valstybėje, kurioje pateikiamas naujas ieškinys.

3. Kai ginčytino klausimo atveju, numatytu šio straipsnio 1 punkte, vienos iš Konvencijos šalių-dalyvių teismo sprendimas turi būti vykdomas joje, tai jis turi būti taip pat vykdomas ir visose kitose Konvencijos šalyse-dalyvėse, kai tik jose sutvarkomi nustatyti formalumai. Šie formalumai negali tapti dingstimi peržiūrėti bylą kitoje instancijoje.

4. Šio straipsnio 3 punkto nuostatos taikomos sprendimams, priimtiems dalyvaujant šalims, neakivaizdiniams sprendimams ir sutaikomiesiems sprendimams, tačiau netaikomos nei sprendimams, kurie turi tik laikiną galią, nei sprendimams, pagal kuriuos šalis, pralaimėjusi bylą, turi ne tik apmokėti išlaidas, susijusias su teismo procesu, bet ir kompensuoti atsakovui nuostolius, atsiradusius dėl visiško ar dalinio ieškinio nepatenkinimo.

5. Teismas neturi teisės reikalauti iš Konvencijos šalių-dalyvių piliečių, turinčių vienoje iš Konvencijos šalių-dalyvių nuolatinę gyvenamąją vietą arba įmonę, pateikti užstatą teismo proceso išlaidoms apmokėti, kai pateikiamas ieškinys, susijęs su vežimu, taikant šią Konvenciją.

CMR 32 str. nurodyta, kad:

Teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po

vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai.

Senaties terminas prasideda:

a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos;

b) visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją

dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį;

c) visais kitais atvejais – praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo

2.2. Monrealio konvencijos

Ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra privalo būti pareiškiamas vienos iš valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijoje arba vežėjo gyvenamosios vietos ar jo pagrindinės ūkinės-komercinės verslo vietos arba ūkinės-komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui.

Teismo proceso tvarka nustatoma pagal teismo, kuriam buvo pateiktas ieškinys, vietos teisę (33 str.). Konvencijos 34 str. nurodoma, kad krovinio vežimo sutarties šalys gali nustatyti, jog bet koks ginčas dėl vežėjo atsakomybės pagal šią Konvenciją sprendžiamas arbitraže. Toks susitarimas sudaromas raštu. Konvencijoje nurodoma, kad ši Konvencija turi visų tarptautiniam vežimui oru taikomų taisyklių viršenybę

2.3. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartys

37 str. sakoma, kad prievolės,  kylančios iš  sandorių,  yra  vykdomos  pagal susitariančiosios  Šalies,  kurios  teritorijoje  buvo sudarytas sandoris,  įstatymus,   jeigu   prievolinio   santykio   dalyviai nepasirinks kitos teisės.

TEISMO ATSISAKYMAS SPRĘSTI GINČĄ DĖL JURISDIKCIJOS NETURĖJIMO

Bylų neteismingumo pasekmės yra aptartos Lietuvos Respublikoje CPK. CPK 137 str. numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Teismo atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį.

CPK 782 str. nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

CPK 783 str. numatyta, kad Lietuvos tarptautinės sutarties pagrindu ir tvarka civilinė byla gali būti perduodama nagrinėti užsienio valstybės teismui. Pažymėtina tai, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, byloje priimti teismų sprendimai ir nutartys negali būti naikinami tuo pagrindu, kad teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas teismingumo taisykles (CPK 35 str. 2 d.).

4. TARPTAUTINIS KOMERCINIS ARBITRAŽAS 4.1. Arbitražo teismo statusas ir veiklos pagrindai

Arbitražas yra ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu arba įstatymų nustatyta tvarka paskirtą arbitrą ar arbitrus. Arbitražas yra alternatyvus teismui ginčo sprendimo būdas. Arbitraže yra sprendžiami komercinio pobūdžio ginčai. Komercinis ginčas, tai nesutarimas, kilęs tarp ūkio subjektų iš jų komercinio (pelno siekiančio) sandorio ar kitokios ūkinės komercinės veiklos. Komercinis ginčas yra tarptautinis, kai:

šalių buveinės ar jų komercinės įmonės yra arba arbitražinio susitarimo sudarymo metu buvo skirtingose valstybėse;

arbitražo vieta, nurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kitokiu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo buveines (komercines įmones), ribų;

vieta, kurioje turi būti įvykdyta didesnė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių sandorių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo buveines (komercines įmones), ribų;

vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo buveines (komercines įmones), ribų;

ginčo dalykas yra susijęs daugiau negu su viena valstybe;

ginčas kyla iš deliktinių-turtinių santykių, kurių šalys yra skirtingų valstybių ūkio subjektai.

Pateikti teismingumo reglamentavimo pavyzdžiai rodo, kad :

Tarptautinių vežimų sutarties šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą, tačiau teisės aktai gali numatyti atvejus, kai ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže.

Šalių susitarimas dėl jurisdikcijos turi būti rašytinis.

Šalių laisvė susitarti dėl jurisdikcijos, kai santykyje dalyvauja užsienio elementas, yra labiau suvaržyta , nes yra ribojama galimybė pasirinkti teismą ir arbitražą.

Tarptautinių vežimų teisinio santykio šalims, norinčioms tartis dėl teismų jurisdikcijos, reikia:

Apsispręsti dėl ginčo sprendimo būdo: ginčą spręsti teisme ar arbitraže;

Žinoti ar ta valstybė, kurioje norima nagrinėti ginčą, yra atitinkamą transporto rūšį

reglamentuojančių tarptautinių konvencijų ar tarptautinių daugiašalių ir dvišalių sutarčių dalyvė;

Žinoti tos valstybės, kurioje norima nagrinėti ginčą, bendrąsias jurisdikcijos

taisykles, užsienio teisės taikymo taisykles, imperatyvias teisės normas, susijusias su ginčo teisena, teisės aktuose numatytas privilegijas, taikomas savo valstybės juridiniams asmenims, dokumentų įteikimo kitai ginčo šaliai, esančiai užsienio valstybėje, tvarką, o taip kitoje valstybėje teismo ir arbitražo priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką.

Išsiaiškinti, ar valstybės, kurioje norima nagrinėti ginčą arbitraže, teismai teikia

pagalbą arbitražo procese.

Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad nacionaliniai teisės aktai gali numatyti galimybę

šalims susitarti dėl teismų jurisdikcijos, o tarptautinė sutartis, reglamentuojanti ginčo dalyką, gali numatyti kitokias teismų jurisdikcijos taisykles.

Tarptautiniuose vežimuose dalyvauja užsienio elementas, susijęs su kita valstybe,

todėl, iškilus ginčams, kyla klausimas, kurios valstybės teisę taikyti tam ginčui išspręsti. Gerai, jei vežimo sutarties šalys, naudojamosios visuotinai pripažintu sutarties laisvės principu, sudarydamos vežimo sutartį, joje numatė, kurios valstybės teisė bus taikoma iškilusiam ginčui spręsti. Bet, jeigu šalys to nepadarė, tai gali atsirasti tam tikrų problemų sprendžiant iškilusį ginčą. Beje, ir pasirinkus kurios nors valstybės taikytiną teisę, gali atsirasti problemų, nes kiekviena valstybė, vadovaudamasi valstybės suvereniteto principu, gali nustatyti imperatyvias teisės normas, o vežimo sutarties šalys, nors ir veikdamos sutarties laisvės principo pagrindu, savo susitarimu tokių normų pakeisti negali. Kadangi tarptautiniai vežimai yra vienas iš svarbesniųjų ekonominio bendradarbiavimo tarp valstybių faktorių, valstybės tarptautinėmis dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis bei konvencijomis stengiasi unifikuoti ir harmonizuoti tarptautiniams vežimams taikytinos teisės normas. Taikytinos teisės tarptautiniams vežimams klausimai yra įtvirtinti ir daugelyje tarptautinių ir regioninių teisės aktų, reglamentuojančių atskirų transporto rūšių veiklą. Taikytinos teisės klausimai yra reglamentuojami ir nacionalinėmis teisės normomis. Teisės normos, skirtos taikytinos teisės klausimams spręsti, yra priskiriamos tarptautinei privatinei teisei.

Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios

teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes. Taikytina užsienio teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė. Ši taisyklė netaikoma, kai taikytina teisė pasirinkta sandorio šalių susitarimu. Kalbant apie taikytiną teisę, labai svarbus klausimas yra užsienio teisės turinio nustatymas. CK 1.12 str. nurodoma, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio. Tačiau tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, turi pateikti ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Jeigu šis reikalavimas neįvykdomas, tai ginčui nagrinėti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Ginčai, kilę iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, susiję su vežimais oru, jūra ir sausuma, yra priskiriami komerciniams ginčams, todėl jie gali būti sprendžiami arbitraže. Tarptautinių vežimų subjektams ginčus spręsti arbitraže suteikia teisę nacionaliniai teisės aktai ( Lietuvoje-CPK 23 str.), o taip pat tarptautinės konvencijos ir susitarimai (pvz., Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, konstatavusi arbitražo, kaip būdo (priemonės) privalumus bei tinkamumą komerciniams ginčams spręsti, savo 1976 m. gruodžio 15d. Rezoliucija 31/98 primygtinai rekomendavo visoms šalims taikyti Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengtą Arbitražo reglamentą, kaip procedūrinį pagrindą tiems ginčams spręsti.). Arbitražams yra suteikta teisė priimti privalomojo vykdymo sprendimus. Arbitraže gali būti sprendžiami ginčai, kilę tarp toje pačioje valstybėje esančių subjektų, o taip pat ir ginčai, kuriuose dalyvauja užsienio elementas. Arbitražas, sprendžiantis ginčus, kuriuose dalyvauja užsienio elementas, vadinamas tarptautiniu arbitražu.

Pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai, kuriais vienodinami tarptautinio komercinio arbitražo klausimai, yra:

1924 m. Jungtinių Tautų Ženevos protokolas dėl arbitražinių išlygų;

1958 m. Jungtinių Tautų Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo;

1961 m. Jungtinių Tautų Europos Ženevos konvencija dėl tarptautinio komercinio arbitražo;

1966 m. Europos Tarybos Starsbūro konvencija dėl vieningo arbitražo įstatymo.

2010 m. UNCITRAL Arbitražo taisyklės.

Arbitražo procesas vykdomas vadovaujantis tokiais principais:

Arbitražas, spręsdamas šalių ginčus, yra nepriklausomas.

Teismai negali kištis į arbitražo veiklą, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus.

Arbitražo procesas yra konfidencialus.

Arbitražo šalių procesinės teisės yra lygios.

Arbitražo šalys turi teisę laisvai disponuoti savo teisėmis.

Arbitražo procese laikomasi šalių autonomiškumo, rungimosi, ekonomiškumo, kooperacijos ir operatyvumo principų.

Šie principai ir jų realus taikymas arbitražo procese suteikia galimybę operatyviai spręsti ginčus, sumažina bylinėjimosi kaštus, o visa tai lemia arbitražo, ypač tarptautinio arbitražo, populiarumą. Populiariausi tarptautiniai arbitražai yra Londone, Stokholme, Niujorke, Paryžiuje.

Tarptautinis arbitražas yra ir Lietuvoje. Jo funkcijas vykdo Viešoji įstaiga “Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas” (Vilniaus arbitražas). Pagrindiniai Vilniaus arbitražo tikslai ir veiklos kryptys yra: tarptautinių ir nacionalinių komercinių ginčų nagrinėjimo ir išsprendimo procedūrų organizavimas, administravimas ir arbitražinių teismų, sudaromų tiems ginčams išspręsti, aptarnavimas. Esant ginčo šalių pageidavimui, Vilniaus arbitražas organizuoja komercinių ginčų nagrinėjimo ir išsprendimo procedūras pagal UNCITRAL Arbitražo reglamentą, kitų tarptautinių institucijų siūlomas bei ginčo šalių pasirinktas taisykles ginčams išspręsti. Konkretiems verslo ginčams išspręsti ginčo šalims rekomenduojami teisės specialistai ir ūkinės veiklos praktikai, reziduojantys ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Arbitražo priimami sprendimai pripažįstami ir priverstinai (esant reikalui) įvykdomi 144 valstybėse – 1958 m. Niujorko “Konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo” dalyvėse. Lietuvoje arbitražinių teismų sprendimai pripažįstami ir priverstinai (esant reikalui) įvykdomi vadovaujantis minėtos Niujorko Konvencijos nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 str. nustatyta arbitražinio susitarimo forma. Minėtame straipsnyje nurodoma, kad:

Arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis.

Arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas galiojančiu, jeigu:

įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu arba

sudarytas šalims apsikeičiant raštais (kurie gali būti siunčiami elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas) ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba

sudarytas naudojantis elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas ir juose esanti informacija yra prieinama toliau naudoti; arba

šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą; arba

yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą.

Nuoroda šalių sudarytoje sutartyje į dokumentą, kuriame yra arbitražinė išlyga, laikoma arbitražiniu susitarimu, jeigu ta sutartis ar tas dokumentas atitinka paminėtus formos reikalavimus.

Tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamente nurodoma, kad šis Reglamentas įgyja susitarimo tarp ginčų šalių teisinę galią, kai jos savo civilinėse sutartyse įrašo šią pavyzdinę Vilniaus arbitražo (arba analogišką pagal prasmę) išlygą: „Bet koks ginčas ar nesutarimas, kilęs iš šio kontrakto (sutarties) ar susijęs su juo ir nesureguliuotas tiesioginėmis šalių derybomis, bus perduotas „Vilniaus tarptautiniam ir nacionaliniam komerciniam arbitražui“ galutinai išspręsti arbitražo būdu, vadovaujantis Lietuvos arbitražo asociacijos (LAA) patvirtintu Tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu“.

Reglamente taip pat nurodoma: “Susitarimo tarp sandorio (ginčo) šalių teisinė galia gali būti suteikta šiam Reglamentui bei jo priedams ir atskirai nuo kontrakto (komercinės sutarties) sudarytu arbitražiniu susitarimu (kompromisu), kitokiu rašytiniu įrodymu arba praktiniais juridiškai reikšmingais (konkliudentiniais) veiksmais, liudijančiais apie atsakovo sutikimą paklusti arbitražo teismo, sudaryto pagal šį Reglamentą, sprendimui.“

Sudaryti arbitražiniai susitarimai turi ir teisines pasekmes. Kol galioja arbitražinis susitarimas, deleguojantis ginčų sprendimo teisę Vilniaus arbitražui, jį sudariusios šalys netenka teisės kreiptis dėl jo išsprendimo į teismą ar kitą arbitražo instituciją arba vienašališkai atsisakyti nuo šio savo įsipareigojimo. Arbitražo išlyga, sudaranti atskirą komercinės sutarties dalį, ginčo atveju traktuojama kaip atskiras (procesinis – teisinis) susitarimas, nepriklausantis nuo kitų, t. y. materialinės teisės komercinės sutarties dalių ir sąlygų. Ši komercinės sutarties dalis nepraranda savo juridinės galios ir tada, kai kitos jo dalys ar visas komercinė sutartis pripažįstama niekine ar negaliojančia.

Komercinio arbitražo įstatymo 12 str. nurodyti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui.

Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas.

Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija bendra tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų, susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės institucijos sudarytomis komercinėmis sutartimis.

Lietuvoje veikia keturi specializuoti arbitražai, tame skaičiuje ir jūrinio arbitražo teismas. Jie yra Vilniaus arbitražo struktūriniai padaliniai, įsteigti tam tikrų kategorijų tarptautiniams ir vietiniams ginčams nagrinėti ir išspręsti, veikiantys specialios kompetencijos arbitražo teisinio statuso pagrindais. Būtina teisinė prielaida ieškinio Jūriniame arbitražo teisme nagrinėjimui bet kokiam jūriniam-ūkiniam ginčui išspręsti yra arbitražinis susitarimas, kuris gali būti išreikštas komercinėje sutartyje ar kitame su ja susijusiame dokumente įrašyta arbitražo išlyga, arba atskirai nuo pagrindinės komercinės sutarties sudarytu arbitražiniu susitarimu, arba kitokia šalių valios išraiškos forma, deleguojančia šiam arbitražo teismui ginčo išsprendimo teisę. Ūkio subjektams – tarptautinių jūrinių-ūkinių sandorių dalyviams, pageidaujantiems, kad iš jų kylančių ginčų išspendimo teisė būtų deleguota specializuotam Jūriniam arbitražo teismui, pasirašomuose su užsienio partneriais tarptautinėse komercinėse sutartyse Vilniaus arbitražas siūlo įrašyti tarptautiniams jūrinio verslo sandoriams taikytiną šią tipinę jūrinio arbitražo teismo išlygą: “Bet koks ginčas arba nesutarimas, kilęs iš šios sutarties arba susijęs su ja ir nesureguliuotas tiesioginėmis šalių derybomis, bus perduotas galutinai išspręsti Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo specializuotam Jūriniam arbitražo teismui, vadovaujantis Lietuvos arbitražo asociacijos (LAA) patvirtintu Tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu ir jo I-jame Priede nustatyta jūrinėje-ūkinėje veikloje kylančių verslo ginčų nagrinėjimo tvarka”.

4.2. Arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas

Ginčo bylos nagrinėjimas arbitraže baigiamas sprendimo priėmimu. Arbitražo teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos, yra galutinis privalomojo vykdymo dokumentas, turintis būti geravališkai įvykdytas nedelsiant arba per jame nustatytą terminą. Geravališkai nevykdomas arbitražo teismo sprendimas, ieškovo prašymu, įvykdomas priverstinai šalies – atsakovės nacionalinių įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Arbitražo teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje, 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal Lietuvos įstatymų ir šioje konvencijoje esančius reikalavimus. CPK 809 str.. nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimai, priimti užsienio valstybėse, Lietuvoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas. CPK 810 str. yra išvardytos užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo sąlygos:

Užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Nesant tarptautinės sutarties, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu:

sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus;

pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai;

šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės;

užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių;

sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai.

Klausimus dėl leidimų vykdyti užsienio teismų (arbitražų) sprendimus nagrinėja Lietuvos apeliacinis teismas vadovaudamasis CPK 813 str. nurodytomis vykdytinumo sąlygomis. Jos yra tokios: užsienio teismų (arbitražų) sprendimai gali būti vykdomi, jeigu sprendimas gali būti vykdomas valstybėje, kurios teismai jį priėmė ir jeigu jie yra pripažinti Lietuvos apeliacinio teismo. Prie prašymo teismui vykdyti užsienio teismo sprendimą kreditorius turi pridėti užsienio teismo sprendimą ir šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą; patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs; įrodymus, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Jeigu pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje, prašyme turi būti nurodytas adresas Lietuvos Respublikoje, kuriuo pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Be to, reikia pateikti patvirtinimą, kad prašomas vykdyti sprendimas Lietuvoje galėtų būti vykdomas toje valstybėje, kurios teismas jį priėmė. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimai, kuriuos pripažino ir vykdyti leidimus yra suteikęs Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Respublikoje vykdomi bendra tvarka. Tačiau CPK LVIII skyriuje yra numatyti ir tokių sprendimo vykdymo ypatumai. CPK 774 str. nurodoma, kad vykdomuosius raštus pagal pripažintus ir leistus vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio teismų ir arbitražų sprendimus išduoda Lietuvos apeliacinis teismas ir išsiunčia išieškotojui, jeigu prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje. CPK 775 str. sakoma, kad prie vykdyti perduodamo vykdomojo rašto pridedama nutarties, kuria užsienio teismo ar arbitražo sprendimas pripažintas ir leista jį vykdyti Lietuvos Respublikoje, patvirtinta kopija, užsienio teismo sprendimo patvirtinta kopija ir įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą. CPK 776 str. nurodoma, kad sprendime užsienio valiuta nurodytos sumos išieškomos litais pagal sprendimo priėmimo dieną Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir atitinkamos užsienio valiutos kursą. CPK 778 str. sakoma, kad skolininkui išvykus gyventi iš Lietuvos Respublikos arba jei nežinoma skolininko gyvenamoji vieta, vykdomoji byla užbaigiama, o vykdomasis raštas grąžinamas Lietuvos apeliaciniam teismui ir saugomas byloje dėl užsienio teismo ar arbitražo sprendimo pripažinimo.

5. PROBLEMOS IR GINČŲ SPRENDIMAI

Teisinės problemos, kurias aš galėčiau įvardint išstudijavus teismų praktiką būtų – vežimo sutarties nevykdymas ar netinkamumas, o iš jų išplaukia tokios problemos kaip vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ar sugadinimą, pavėluotą krovinio pristatymą, žalos, taikant vežėjo atsakomybę įrodinėjimas arba siuntėjo atsakomybė vežėjui už nuostolius, atsiradusius dėl to, kad nebuvo pateikti dokumentai, reikalingi muitinės bei kitiems formalumams atlikti, arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs. Iš praktinės pusės žiūrint, tai vežėjai kreipiasi dėl skolos (mokesčio už vežimą) priteisimo, o siuntėjai dėl žalos atlyginimo (vežėjo atsakomybės taikymo). Baudų taikyt vežėjam negali, nors dažnai siuntėjai tas baudas taiko ir tada vežėjai kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo. Visi šie klausimai reglamentuojami Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR konvencija). Pagal CMR konvenciją siuntėjas privalo įrodyti dėl pavėluoto pristatymo kilusią žalą, todėl fiksuotis, iš anksto nustatytos baudos taikyt negali.

Visi kroviniai vežami yra apdrausti draudimo kompanijų, todėl, jei atsitinka taip, kad krovinys pavogtas, arba padaryta žala, kompanijos dažniausiai atlygina žalą, už sugadintą krovinį krovinio siuntėjui, tačiau atsitinka ir taip, kad draudimo kompanijos reiškia pretenzijas krovinio vežėjui, prašydama atlyginti dėl išmokėtos draudimo išmokos patirtą išmokos dydžio žalą. Krovinio siuntėjas atsisako patenkinti krovinio draudiko reikalavimą, nurodydamas, kad sudarytoje sutartyje įmonė prisiėmė visą atsakomybę už žalą krovinio siuntėjui ar gavėjui.

Pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jo metu buvo padaryta kroviniui žala, tai reikalavimo teisę turintis asmuo gali pareikšti ieškinį tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą. Be to, ieškinys gali būti pareikštas ir keliems to krovinio vežėjams.

Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju vežimą CMR konvencijos prasme vykdė du vežėjai ir nesant šalių ginčo dėl to, jog krovinys buvo sugadintas tuo metu, kai jis buvo įmonės žinioje, darytina išvada, kad šio krovinio siuntėjas – „X“ įmonė – turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos už krovinio sugadinimą atlyginimo tiek pirmajam vežėjui, tiek tiesiogiai vežėjui, kuris atliko vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio sugadinimą. CMR konvencijos 36 straipsnyje krovinio siuntėjui suteikta alternatyvi galimybė pasirinkti, kuriam vežėjui reikšti ieškinį, ginčo atveju. Krovinio draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką už krovinio sugadinimą krovinio siuntėjui (naudos gavėjui) ir perėmęs iš šio reikalavimo teisę, turi teisę pats spręsti, kuris iš vežėjų, jo nuomone, yra atsakingas už žalą ir kuriam iš jų pareikšti reikalavimą.

Visi iškilę ginčai dėl krovinio gabenimo dažniausiai sprendžiami teismuose, jei nesusitariama tarpusavyje.

Pateiksiu vieną iš pavyzdžių:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „Šturvalas“ 700 Eur skolos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-06-29 atsakovas, kaip užsakovas, pateikė ieškovui, kaip vežėjui, krovinio pervežimo užsakymą Nr. 43474. Pagal minėtą užsakymą ieškovas įsipareigojo krovinį pervežti tarptautiniu maršrutu Šveicarija-Kazachstanas. Ieškovas pervežė užsakyme nurodytą krovinį pagal CMR važtaraštį. Krovinį pristačius gavėjui, jokių pastabų gauta nebuvo, krovinio gavėjas dėl pavėluoto krovinio pristatymo CMR važtaraštyje nereiškė jokių pastabų ar pretenzijų. Atsakovui buvo pateikta apmokėti 2015-07-14 PVM sąskaita-faktūra. 2015-07-14 atsakovas pateikė pretenziją ieškovui, reikalaudamas sumokėti 700 Eur baudą už pavėluotą krovinio pristatymą. Ieškovas informavo atsakovą, kodėl nesutinka su pretenzija. Tą pačią dieną, t.y. 2015-07-14, atsakovas vienašaliu pareiškimu įskaitė 700 Eur baudą į ieškovui mokėtiną 780 Eur sumą, kaip atlygį už pervežimą, bei sumokėjo ieškovui 80 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovo atliktas 700 Eur įskaitymas yra neteisėtas, nes atsakovas neturi priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovo atžvilgiu, kas neatitinka CK 6.130 str. 1 d., ir reiškia, kad atsakovo prievolė ieškovui nėra pasibaigusi. Vadovaujantis CMR konvencijos 1 str. 1 d., tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikoma CMR konvencija, nes pagal Krovinio vežimo sutartį krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį maršrutu Šveicarija-Kazachstanas, šios šalys yra CMR konvencijos narės. Pagal teismų praktiką dėl pavėluoto krovinio pristatymo patirtus nuostolius reikia įrodyti. Nurodė, kad krovinio pervežimo užsakymo 1 p. numatyta nuostata, kad ieškovas už pavėluotą krovinio pristatymą moka netesybas, t.y. 100 Eur baudą už kiekvieną pavėluotą dieną, prieštarauja CMR konvencijai, todėl yra niekinė ir negaliojanti. CMR konvencijos 41 str. 1 d. numato, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo konvencijos, laikomi negaliojančiais. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas galėtų reikalauti iš ieškovo tik nuostolių atlyginimo dėl pavėluoto krovinio pristatymo, o ne sumokėti baudą. Kadangi duomenų, jog atsakovas dėl pavėluoto krovinio pristatymo patyrė nuostolius atsakovas nepateikė (neįrodė), reiškia, kad jis neturi reikalavimo teisės į 700 Eur sumą, tuo labiau baudą.

Ieškovas pateikė teismui dubliką, kuriame palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus, prašė ieškinį tenkinti. Pažymėjo, kad ginčo nėra dėl to, kad krovinys buvo pristatytas pavėluotai. Tačiau nei krovinio siuntėjas, nei jo gavėjas dėl pavėluoto krovinio pristatymo jokių pretenzijų nei ieškovui, nei atsakovui nereiškė. Nagrinėju atveju akivaizdu, jog dėl to, kad buvo pavėluota pakrauti, buvo viršytas krovinio pristatymo terminas. Vežėjo atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą ribos apibrėžtos CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi jokių kitų vežėjo atsakomybės sąlygų nėra, nes šiuos santykius, tame tarpe vežėjo atsakomybės, reglamentuoja CMR konvencija.

Atsakovas pateikė tripliką, kuriame palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad labai svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių neįvykdė savo prievolės tinkamai, t.y. nepateikė transporto priemonės pakrovimui Transporto užsakyme Nr. 43474 nustatytą dieną. Tokie ieškovo veiksmai vertintini, kaip neatitinkantys rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų ir prilyginami tyčiniams CMR konvencijos 29 str. 1 d. prasme, todėl ieškovo atžvilgiu netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atskleidžiančios, taip pat ribojančios jo civilinę atsakomybę. CMR konvencijos 23 str. nustatytų nuostatų, ribojančių vežėjo civilinę atsakomybę, taikymas, neatsižvelgus į paties vežėjo elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus, suformuotų prielaidas vežėjui piktnaudžiauti CMR konvencijos 23 str. numatytomis nuostatomis, o tai prieštarauja pamatiniams sutarties sudarymo, sutarties galiojimo ir jos vykdymo principams.

Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai atsakovas priskaičiavo ieškovui 700 Eur dydžio baudą ir ją įskaitė į vežimo kainą.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas nenurodo dėl ieškovo padaryto sutarties pažeidimo turėjęs kokių konkrečių nuostolių ir jų neįrodinėja. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vėluodamas pateikti mašiną pakrovimui ieškovas pridarė atsakovui eilę organizacinių problemų, tačiau konkrečius nuostolius apskaičiuoti sudėtinga, būtent todėl šalys ir susitarė dėl baudinių netesybų, sutikdamos, kad jos bus laikomos minimaliais nuostoliais.

Atsakovas teigia, kad nors šalys susitarė dėl baudinių netesybų tiek už pavėlavimą į pasikrovimo, tiek ir į išsikrovimo vietą, jis baudą vežėjui paskaičiavo tik už vėlavimą 7 dienas pristatyti transporto priemonę į pasikrovimo vietą, sutikdamas, jog pagal CMR konvencijos 23 str. 5 d. nuostatas nuostolius dėl vėlavimo pristatyti krovinį būtų privalu įrodyti. Tačiau atsakovo teigimu CMR konvencija nereguliuoja vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą, todėl šiam klausimui taikytina nacionalinė teisė, kurio susitarimo dėl baudinių netesybų nagrinėjamoje situacijoje nedraudžia.

Teismas su tokiu atsakovo aiškinimu nesutinka. CMR konvencijos 23 str. 5 d. originaliame tekste nedetalizuojamas vėlavimo pobūdis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad CMR konvencija nereikalauja, jog nukentėjusi šalis įrodytų nuostolius, patirtus dėl vežėjo vėlavimo atvykti į pakrovimo vietą, kaip ir išvadai, kad tokio klausimo CMR konvencija nereglamentuoja. Ginčus dėl to, ar vežimui vykstant pagal CMR konvenciją šalys laisvos susitarti dėl baudinių netesybų už pavėluotą transporto priemonės pristatymą pakrovimui, nagrinėję aukštesnių instancijų teismai, yra konstatavę, kad tokie susitarimai negalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis c.b. 3K-3-213/2009, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis c.b. Nr. 2A-213-431/2013).

Dėl nurodytų argumentų šalių susitarimą dėl baudinių netesybų už vėlavimą, tame tarpe ir už vėlavimą į pasikrovimo vietą, teismas ex officio laiko negaliojančiu (CMR konvencijos 41 str. 1 d., CK 1.78 str. 5 d.) ir, atsakovui neįrodžius patirtų nuostolių fakto ir ieškovo civilinės atsakomybės už juos (CK 6.245-6.249 str.), konstatuoja, kad atsakovas baudos iš ieškovo reikalauja nepagrįstai.

Be to, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovo reikalaujama bauda tik nežymiai mažesnė nei suderėto vežimo, kurį ieškovas atliko ir dėl kurio atsakovas neturėjo kitų pretenzijų, išskyrus vėlavimą, kaina.

Teismas neįrodytais laiko atsakovo argumentus, kad ieškovas tyčia laiku nepateikė transporto priemonės į pasikrovimo vietą, todėl nesutinka, kad nagrinėjamu atveju taikytinas CMR konvencijos 29 str., atleidžiantis atsakovą nuo pareigos įrodyti dėl ieškovo veiksmų patirtus nuostolius.

Tuo tarpu šalių argumentų ir įrodymų, susijusių su ieškovo padarytais sutarties pakeitimais, kurių atsakovas teigia neakceptavęs, taip pat su galimai tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimu apie atsakovą viešoje erdvėje (el. b.l. 28-33), teismas nevertina, kadangi jokie su tuo susiję reikalavimai šioje byloje pareikšti nebuvo (CPK 180 str.).

Sprendžiant atsakovo atlikto įskaitymo teisėtumą klausimą, pažymėtina, kad pagal CK 6.130 str. 1 d. prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-301/2011; 2012-04-11 nutartis c.b. Nr. 3K-3-116/2012, 2015-02-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-25-916/2015 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, vienašališkai negalima įskaityti ir reikalavimų, kurių vykdytinumasremiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-502/2012, 2014-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-458/2014).

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų (el.b.l. 8-10) nustatyta, kad atsakovas pareiškė apie įskaitymą po to, kai ieškovas nurodė nesutinkantis su priskaityta bauda ir pareikalavo papildomų įrodymų atsakovo galimiems nuostoliams pagrįsti. Esant situacijai, kuomet tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl ieškovo pareigos sumokėti atsakovui jo reikalaujamą baudą, konstatuotina, kad atlikdamas 2015-07-14 įskaitymą atsakovas neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo ieškovo atžvilgiu, taigi atsakovo atliktas įskaitymas neatitinka vieno iš pagrindinių įskaitymui keliamų reikalavimų, todėl nelaikytinas teisėtu.

Dėl nurodytų motyvų teismas daro išvadą, kad ieškovas likusios nesumokėtos už vežimą 700 Eur sumos iš atsakovo reikalauja pagrįstai, todėl tokį reikalavimą tenkina (CK 6.38 str., 6.63 str. 1 d., 2 p., 6.189 str. 1 d., 6.200-6.201 str., 6.808 str., 6.813 str. 1 d.).

Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 700 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2015-10-29, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškinys patenkintas visiškai, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas pastarojo sumokėtas 18 Eur žyminis mokestis (el.b.l. 4) (CPK 93 str. 1 d.).

Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Šturvalas“, juridinio asmens kodas 125689942, ieškovo UAB „Sostransa“, juridinio asmens kodas 302830720, naudai 700 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 700 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2015-10-29, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 18 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

IŠVADOS

Tarptautinių vežimų sutarties šalys turi teisę susitarti dėl teismų jurisdikcijos.

Tarptautinių vežimų sutarties šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį

ginčą, tačiau teisės aktai gali numatyti atvejus, kai ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže.

Šalių susitarimas dėl jurisdikcijos turi būti rašytinis.

Šalių laisvė susitarti dėl jurisdikcijos, kai santykyje dalyvauja užsienio elementas, yra labiau

suvaržyta, nes yra ribojama galimybė pasirinkti teismą ir arbitražą.

Tarptautinių vežimų teisinio santykio šalims, norinčioms tartis dėl teismų jurisdikcijos, reikia

apsispręsti dėl ginčo sprendimo būdo: ginčą spręsti teisme ar arbitraže; žinoti ar ta valstybė, kurioje norima nagrinėti ginčą, yra atitinkamą transporto rūšį reglamentuojančių tarptautinių konvencijų ar tarptautinių daugiašalių ir dvišalių sutarčių dalyvė.

Žinoti tos valstybės, kurioje norima nagrinėti ginčą, bendrąsias jurisdikcijos taisykles, užsienio

teisės taikymo taisykles, imperatyvias teisės normas, susijusias su ginčo teisena, teisės aktuose numatytas privilegijas, taikomas savo valstybės juridiniams asmenims , dokumentų įteikimo kitai ginčo šaliai, esančiai užsienio valstybėje, tvarką, o taip kitoje valstybėje teismo ir arbitražo priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką.

Nacionaliniai teisės aktai gali numatyti galimybę šalims susitarti dėl teismų jurisdikcijos, o

tarptautinė sutartis, reglamentuojanti ginčo dalyką, gali numatyti kitokias teismų jurisdikcijos taisykles.

Arbitraže sprendžiami ginčai, kilę tarp toje pačioje valstybėje esančių subjektų, o taip pat ir

ginčai, kuriuose dalyvauja užsienio elementas.

Užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu.

Vežėjai kreipiasi dėl skolos (mokesčio už vežimą) priteisimo, o siuntėjai dėl žalos atlyginimo (vežėjo atsakomybės taikymo).

Visi ginčai, kurie neišsprendžiami tarpusavyje, perduodami į teismą.

LITERATŪRA

Moodle aplinkoje esanti medžiaga

http://rekvizitai.vz.lt/istatymai/administraciniu-teises-pazeidimu-kodeksas/

TEISĖS AKTAI

TEISMŲ PRAKTIKA

Leave a Comment