Turinys
Įvadas 3
1. ATSARGŲ REIKŠMĖ LOGISTIKOS SISTEMOJE 4
2. ATSARGŲ KLASIFIKACIJA 5
2.1 Tiekimo atsargos 7
2.1.1 Pirkimo ekonomija 7
2.1.2 Transportavimo nuolaidos 7
2.1.3 Patikimumo fondas 8
2.1.4 Išankstinis pirkimas 9
2.1.5 Sezoninės atsargos 9
2.1.6 Tiekimo šaltinių išsaugojimas 10
3. ATSARGŲ KIEKIO PLANAVIMAS IR ATSARGŲ KONTROLĖS MODELIAI 10
3.1 Atsargų kontrolės modelio parinkimas 11
3.2 Fiksuoto kiekio modelis………………………………………………………………………………………….13
3.3 Fiksuoto intervalo modelis……………………………………………………………………………………..14
3.4 Patikimumo atsargos……………………………………………………………………………………………..14
3.5 Atsargų sandėliavimo metodai……………………………………………………………………………….15
4. ĮMONĖS ATSARGŲ VALDYMO ANALIZĖ 17
4.1 Tyrimo metodika ir eiga………………………………………………………………………………………..17
4.2 Įmonės pristatymas ………………………………………………………………………………………………21
Išvados 22
Literatūra 23
ĮVADAS
Įmonės, užsiimančios gamybine arba prekybine veikla, turi atsargas, kuriose yra įdėta didelė dalis įmonės kapitalo. Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios vertybės – trumpalaikis turtas, – kurios skirtos parduoti įprasta tvarka arba sunaudoti teikiant paslaugas ar gaminant parduotinas prekes ir kurios vieną kartą dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir yra iš karto sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas.
Temos aktualumas: Atsargos – vienas iš įmonės veiksnių jos pelningai veiklai palaikyti. Šiam tikslui pasiekti, įmonė turi tiksliai nustatyti, kada, kiek jų ir kaip dažnai turi būti užsakyta, kad būtų patenkinti klientų poreikiai ir kiek galima sumažintos bendrosios atsargų valdymo išlaidos.
Tai viena iš pagrindinių trumpalaikio turto rūšių, tiesiogiai dalyvaujanti uždirbant pajamas. Atsargos yra skirstomos į tokias grupes:
žaliavos ir medžiagos;
nebaigta gamyba;
gatava produkcija ir prekės, skirtos parduoti.
Vienas svarbiausių logistikos uždavinių yra prekių atsargų valdymas, t.y. sprendžiamas prekių sandėliavimo klausimas – kiek atsargų laikyti sandėlyje, kad įmonė nepatirtų nuostolių nei dėl per didelio prekių kiekio, nei dėl jų trūkumo. Geriausią šio uždavinio sprendimą galima gauti optimizuojant prekių srautus sandėlyje, t.y. pasiekti tokias prekių srautų reikšmes, kad prekių perteklius ir trūkumas sandėlyje nagrinėjamame laikotarpyje būtų minimalūs. Kai per mažai investuojama, mažas atsargų kiekis sutrikdo normalų veiklos ciklą.
Todėl kiekviena įmonė, norėdama pelningai funkcionuoti, turi vykdyti atsargų valdymo politiką. Ši politika apima ne tik optimalaus dydžio atsargų sudarymo problemą, techninių ir organizacinių sandėliavimo operacijų racionalų tvarkymą, bet ir, finansiniu požiūriu, optimalios finansinės lėšų sumos, kuri bus investuota į atsargas, kad įmonė nepatirtų nuostolių, nustatymą.
Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti įmonės „X“ bazės atsargų valdymą ir pateikti siūlymus jų valdymo tobulinimui. Norint pasiekti šį tikslą būtina iškelti šiuos uždavinius:
susipažinti su atsargų rūšimis;
apibrėžti atsargų reikšmę įmonėje;
klasifikuoti atsargas;
apibūdinti atsargų kontrolės modelius;
nustatyti atsargų poreikį įmonėje;
Darbo objektas – UAB „X“ asfaltbetonio bazės atsargų valdymas.
ATSARGŲ REIKŠMĖ LOGISTIKOS SISTEMOJE
Logistika vadinama visa veikla, susijusi su žaliavų, prekių pristatymu į vartojimo vietą. Šiuolaikinę modernią logistiką galima apibrėžti kaip strategiškai valdomą procesą, kurio metu žaliavos, dalis ir galutinai pagaminta produkcija yra sandėliuojamos ir pervežamos iš tiekėjų gavėjams.
Logistikos sistemą sudaro transportavimas, sandėliavimas ir saugojimas, atsargų įpakavimas bei priežiūra, atsargų kontrolė, užsakymų vykdymas, klientų aptarnavimas, gamyklų ir sandėlių išdėstymas, atsargų paskirstymas, pirkimas, grąžintų prekių valdymas, atliekų surinkimas ir panaudojimas.
Kalbant apie atsargas logistikos sistemoje, neįmanoma jų atsieti nuo logistikos sistemos komponentų, nes jų sąvoka įeina į visas pagrindines logistikos sistemos dalis.
Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienus metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.
Atsargų sudarymas – tai būtina sąlyga siekiant išlyginti prekių gamybos ir jų paklausos bei vartojimo laiko skirtumus. Atsargos turi, tarsi “užbėgti už akių” būsimai paklausai. Jos turi leisti įmonei disponuoti pirkėjo pageidaujamomis prekėmis, tuo sudarydamos palankias jų pardavimo sąlygas.
Formuojant atskirų prekių atsargas būtina atsižvelgti į jų specifiką. Prekės skiriasi savo kaina, laikymo galimybėmis, apyvartos greičiu, gabaritais, vertingumu pirkėjui, paklausos prognozės tikslumu ir t.t. Nuo visų šių savybių priklauso, kur, kaip ir kokį kiekį prekių atsargų reikia sudaryti ir laikyti. Ypač didelių problemų kyla, kai dėl nenumatytų paklausos pokyčių reikia keisti įprastinį gamybos ritmą. Atsargas tenka sudaryti ne tik dėl prekių gamybos ir vartojimo paklausos laiko skirtumo, bet ir siekiant racionaliau panaudoti transporto priemones, sumažinti pervežimo kaštus.
Atsargų valdymo koncepcija – viena iš sudedamųjų logistinės sistemos dalių, darančių didelį poveikį įmonės veiklos pelningumui. Pasak R. Pašalaičio (2003), geresnis bendrųjų atsargų valdymas greitina grynųjų pinigų cirkuliaciją ir grąžina investicijas. Atsargų valdymas iš esmės apima išlaidų balansavimą tarp atsargų turėjimo ir neturėjimo. Pirmuoju atveju firma susiduria su tokiomis tiesioginėmis išlaidomis kaip draudimas, mokesčiai, sandėliavimas ir moralinis nusidėvėjimas, taip pat su atsargose įšaldytomis lėšomis.
Ž. Židonio (2002) teigimu, atsargos sudaro pagrindinę firmos apyvartinio kapitalo dalį. Svarbiausios atsargų valdymo tikslas – keičiant atsargų lygius ir mažinant bendrąsias logistikos sąnaudas, padidinti firmos pelningumą.
Anot J. Urbono (2004), norint pasiekti šį tikslą, atsargų valdymas ir planavimas turi atsižvelgti į paklausos tipą. Sezoninė paklausa skatina įmonę ieškoti investicijų.
ATSARGŲ KLASIFIKACIJA
Atsargos pirmiausiai yra skirstomos į žaliavas ir galutinę produkciją. Taip pat jos dar yra analogiškai vadinamos tiekimo ir paskirstymo atsargomis.
Prekių atsargos klasifikuojamos, grupuojamos ir skirstomos pagal įvairiausius požymius:
pagal apskaitomus rodiklius;
paskirtį;
buvimo vietą;
prekių šakinę sudėtį;
savo dydį;
komercinės veiklos sritis;
ūkinius vienetus;
fizines savybes, reikalavimus joms laikyti;
pagal paklausos pasireiškimo pobūdį ir t. t.
Taip pat atsargos yra skirstomos pagal savo funkcijas. Yra išskiriami 4 pagrindiniai funkciniai atsargų tipai:
proceso;
ciklo;
patikimumo;
sezono.
Pirmą atsargų funkcinį tipą, t.y. proceso atsargas, sudaro tokios atsargų rūšys, kurios dalyvauja prieš vykdant gamybinį procesą bei šio proceso metu. Kaip pavyzdį būtų galima išskirti žaliavas, skirtas perdirbimui, bei pusgaminius, kurie būna panaudojami tolesniame gamybiniame procese.
Antras atsargų funkcinis tipas yra ciklinės atsargos arba prekių partijos dydis. Pagaminus tam tikrą prekių partiją, iš karto viskas nebūna panaudota, ir likęs kiekis turėtų būti kuo mažesnis. Todėl yra apskaičiuojama ekonomiška prekių partijos apimtis ar prekių užsakymo dydis. Apskaičiuotas prekių partijos dydis ar užsakymo dydis yra panaudojamas ar parduodamas per tam tikrą laiką.
Trečias atsargų funkcinis tipas – patikimumo atsargos – yra reikalingos tam, kad apsisaugoti nuo pasikeitimų paskirstytojo ar vartotojo įprastinių ir/arba reguliarių užsakymų plane arba nuo netikėtų įvykių ar nukrypimų logistikos sistemos grandinėje. Patikimumo atsargos užtikrina gerą klientų aptarnavimą bet kokiu metu.
Atsargos, apie kurias yra aiškinama šiame darbe, pirmiausiai yra skirstomos į žaliavas ir galutinę produkciją. Taip pat jos dar yra analogiškai vadinamos tiekimo ir paskirstymo atsargomis.
Išanalizavus pagrindinį atsargų skirstymą, plačiau bus nagrinėjama tiekimo atsargos bei paskirstymo atsargos (t.y. galutinis produktas).
2.1 Tiekimo atsargos
Yra 6 pagrindinės priežastys, dėl kurių kaupiamos tiekimo atsargos (žaliavos):
1) ekonomiškas pirkimo kiekis;
2) transportavimo nuolaidos;
3) patikimumo fondas;
4) išankstinis pirkimas;
5) sezoninės atsargos;
6) tiekimo šaltinių išsaugojimas.
Kiekvienu atveju yra pasiekiamas ekonomiškumas arba išlaidų sumažinimas, kurį firma gali laikyti alternatyva, lyginant su padidėjusiomis sandėliavimo ir saugojimo išlaidomis [4]. Kiekvienu atskiru atveju žaliavos gali būti kaupiamos ne tik dėl vienos iš šių priežasčių, tačiau ir dėl keleto iš jų kartu.
2.1.1 Pirkimo ekonomija
Viena iš priežasčių, kodėl įmonei yra naudinga kaupti žaliavų atsargas, yra pirkimo ekonomija. Jeigu firma perka žaliavas dideliais kiekiais, tuomet yra taikomos kainų nuolaidos. Nors įmonė ir turės sandėliuoti įsigytas žaliavas, padidėjusios sandėliavimo išlaidos nebus tokios didelės, lyginant su gaunama ekonomija perkant dideliais kiekiais. Įmonės naudojasi skirtumu tarp pirkimo kainos nuolaidos ir sandėliavimo išlaidų iki tada, kol sandėliavimo išlaidos yra mažesnės už sutaupytus kaštus perkant mažesnėmis kainomis.
2.1.2 Transportavimo nuolaidos
Antra tiekimo atsargų kaupimo priežastimi gali būti transportavimo ekonomija. Dažnai galimybė sutaupyti transportuojant yra susijusi su pirkimo ekonomija. Tais atvejais, kada perkama dideliais kiekiais, atsargų pervežimas atliekamas taip pat didelėmis apimtimis ir išlaidos tokiems pervežimams yra mažesnės.
Teisingai parinkti tam tikram pervežimui atitinkamą transporto rūšį yra labai svarbu, nes priešingu atveju galima susilaukti didelių išlaidų.
Transporto rūšies parinkimas atliekamas atsižvelgiant į kiekvienos transporto rūšies technines – ekonomines savybes, konkrečias pervežimo sąlygas. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama apie tam tikros transporto rūšies parinkimą, yra minimalios išlaidos pervežimui įvykdyti.
Masinių krovinių pervežimai geležinkelių transportu dideliais nuotoliais yra pigesni negu automobilių ir oro transportu, kartais pigiau negu vandens transportu. Svarbiausias geležinkelių transporto privalumas yra didelė jo pervežamoji galia. Geležinkelių transportas pasižymi pervežimų reguliarumu per visus metus, nepriklausomai nuo paros laiko ir klimatinių sąlygų. Tačiau krovinių pristatymas geležinkelių transportu vyksta lėčiau negu oro, automobilių ir jūrų transportu, bet 2 kartus greičiau negu upių.
Upių transportas tinka kroviniams vežti mažesniu atstumu. Krovinių pristatymas šia transporto rūšimi atliekamas palyginti greitai, tačiau pervežimo savikaina nėra žema.
Oro transportas turi didelę reikšmę vežant greitai gendančius ir skubius krovinius. Tačiau šiai transporto rūšiai yra būdinga didelė pervežimų savikaina ir priklausomybė nuo meteorologinių sąlygų. Krovinių pervežimai upių ir jūrų transportu taip pat yra riboti.
Nors atsargų pervežimas tiesiogiai ir nesukuria materialinių vertybių, tačiau pristato jas iš gamintojo vartotojui, t.y. pakeičia jų vietą. Joks gamybos procesas nėra laikomas baigtu, kol produktai nepristatyti vartotojui. Pristačius produktus vartotojui, pasikeičia jų vertė, t.y. jie pabrangsta. Transportinės išlaidos yra susijusios su produkto galutine kaina.
Augančios transporto išlaidos didina ir produktų galutinę kainą. Jeigu pervežimo kaina už 1 toną būtų net ir labai sumažinta, pervežant didelį krovinių kiekį, tai jau sudarytų nemažą pinigų sumą.
Optimizuotas logistinis procesas žymiai sumažina transportines išlaidas.
Patikimumo fondas
Trečia priežastis, dėl kurios yra kaupiamos tiekimo atsargos, yra bandymas apsisaugoti nuo išleidžiamos produkcijos sustabdymo avarijos ar kritiškos bei nenumatytos padėties atveju. Įmonei reikia turėti tam tikrą kiekį atsargų kaip patikimumo fondą. Pvz.: įmonė, turinti agregatų surinkimo liniją, dėl to, kad neliko žaliavų fondų, nenorėtų sustabdyti linijos, nes per 1 val. išlaidos siektų tūkstančius litų.
Patikimumo fondas reikalingas tuomet, kai iškyla iš anksto nenumatytos problemos: vėluoja pervežimas, pritrūksta žaliavų, dėl gedimų linijoje sustoja produkcijos gamyba, susidaro nesklandumų vykdant užsakymus.
Patikimumo fonde laikomų žaliavų kiekis kinta priklausomai nuo įvykių, galinčių uždelsti pristatymą, tikimybės ir sunaudotų žaliavų kiekio. Sudarius patikimumo fondą, yra reikalinga išlaidų analizė: patikimumo fondo atsargų sandėliavimo ir saugojimo išlaidos neturi būti didesnės už išlaidas, gautas esant žaliavų trūkumui.
2.1.4. Išankstinis pirkimas
Išankstinis pirkimas reikalingas tam, kad sutaupyti padidėjus reikalingų atsargų kainoms, apsisaugoti nenumatytų streikų, pasikeitimų politikoje ir tiekimo poveikių. Toks pirkimas apsaugotų įmonę nuo netikėtumų tiekiant žaliavas. Pvz.: įmonė importuoja žaliavas iš kitos valstybės. Jeigu ten įvyksta kažkokie tai pasikeitimai politikoje, uždaromos sienos, žaliavų eksportas iš tos šalies gali būti nutrauktas. Atliekant išankstinį pirkimą yra apskaičiuojamos atsargų, kaip patikimumo fondo, laikymo išlaidos ir laukiamos išlaidos dėl būsimo kainų augimo ar streikų bei pasikeitimų politikoje poveikio.
Sezoninės atsargos
Sezoninės atsargos yra kaupiamos tik tam tikru metų laiku. Žemės ūkio produktai (grūdai, daržovės) po derliaus nuėmimo yra sukaupiami ir laikomi sandėliuose, kad gyventojų poreikiai būtų tenkinami visus metus.
Gali būti, kad sezoninės atsargos bus sukauptos dėl transportavimo sąlygų, t.y. jeigu tam tikros žaliavos įmonei yra pristatomos naudojant vandens transportą, tai jų tiekimas žiemą šiuo transportu nutrūksta. Todėl įmonei yra du pasirinkimo atvejai:
1) sukaupti atsargas tam tikru metų laiku visiems metams;
2) užsisakinėti žaliavas ištisus metus.
Tokiu atveju įmonė palygina sukauptų atsargų sandėliavimo išlaidas su išlaidomis pervežant žaliavas kitomis transporto rūšimis ištisus metus ir pasirenka ekonomiškesnį variantą.
2.1.6 Tiekimo šaltinių išsaugojimas
Didelių pramonės įmonių patirtis rodo, kad yra tikslinga panaudoti smulkių gamintojų išleidžiamus pusgaminius, nors tai lengvai gali pagaminti jos pačios. Kai įmonei neužtenka gamybinių pajėgumų pirkinio poreikio patenkinimui, ji perka gaminius iš smulkių gamintojų. Tokios veiklos organizavimas reiškia tam tikro kiekio atsargų kaupimą, ir yra pigesnis būdas negu smulkaus gamintojo veiklos atnaujinimas arba jo pakeitimas.
ATSARGŲ KIEKIO PLANAVIMAS IR ATSARGŲ KONTROLĖS MODELIAI
Atsargos yra svarbi turto dalis ir jų dydis daro didelę įtaką įmonės veiklos mastams bei rezultatams. Atsargų dydis priklauso nuo gamybos apimčių, santykio tarp gamybos ir pardavimų, gamybos pobūdžio ir išlaidų atsargoms įsigyti.
Bet kokios rūšies atsargoms – tiek tiekimo, tiek paskirstymo – yra reikalinga turėti tam tikrą apskaitos sistemą, kad bet kokiu momentu būtų žinoma, kiek vienos ar kitos rūšies atsargų yra sandėliuose, kiek užsakymų yra gauta, kada juos reikės įvykdyti. O iš tų klausimų seka tai, jog pagal užsakymų apimtis, jų skaičių ir atlikimo terminus yra būtina kontroliuoti situaciją apie sandėliuose turimas atsargas bei jų papildymą reikiamu metu ir nustatytu kiekiu.
Vykdant produkcijos gamybą yra labai svarbu kontroliuoti žaliavas, laikomas gamyklos sandėliuose, kad jokiu būdu žaliavų trūkumas ar savalaikis nepapildymas nedarytų negatyvaus poveikio pačiai produkcijos gamybai. Bet kurios firmos, išleidžiančios galutinę produkciją, arba žaliavų bei gaminių tiekimą organizuojančios kompanijos tikslas yra pasiekti aukštą klientų aptarnavimo lygį esant minimalioms išlaidoms. Tokiu atveju yra reikalinga turėti reikiamą rūšį žaliavų ar galutinės produkcijos reikiamoje vietoje tinkamu laiku.
Taigi, patys svarbiausi sprendimai, kuriuos būtina išspręsti, vykdant atsargų kontrolę, yra šie:
kiek reikia turėti atsargų;
kada jas turėti;
kur bus laikomos ir kokios jos bus.
Atliekant atsargų kontrolę pirmiausiai reikėtų atsakyti į klausimus “kiek?” ir “kada?”. Kuo didesnė ir platesne veikla užsiimanti kompanija, tuo sudėtingiau yra atsakyti į šiuos klausimus, kadangi reikia atsižvelgti į daugybę faktorių ir stengtis priimti supaprastinančias prielaidas, galėsiančias palengvinti įvairiasluoksnį tokio tipo įmonių darbą.
3.1 Atsargų kontrolės modelio parinkimas
Tvarkant atsargas padaryti sprendimai daro poveikį keturioms išlaidų rūšims:
Gaminio vertei, nes jo kaina priklauso nuo nuolaidų, o nuolaidos daromos dėl užsakymų dydžio, metų laiko ir t.t.
Užsakymo apiforminimo išlaidoms.
Atsargų laikymo išlaidoms.
Atsargų deficito išlaidoms arba viršvalandiniam darbui ir darbo laiko nuostoliams.
Atsargos daro įtakos įmonės finansams, o finansinė veikla susieta su gaminamo gaminio paklausa. Paklausa nulemia gamybos planus. Didžiausia problema yra ta, kad paklausa yra nepriklausoma ir ją sunku prognozuoti. Kai kurie gaminiai gali turėti ir proklausomą ir nepriklausomą paklausą. Nepriklausomos paklausos gaminių užsakymams valdyti naudojamos dvi sistemos:
Fiksuoto gaminių kiekio, skaičiaus sistema.
Fiksuoto laiko sistema.
Fiksuoto kiekio sistemoje atsargų dydis nuolat kontroliuojamas ir kai atsargos iki nustatyto lygio, daromi nauji užsakymai atsargoms papildyti. Reguliavimo parametrais šioje sistemoje yra užsakymo taškas ir užsakymo dydis.
Fiksuoto laiko sistemoje atsargoms papildyti daromi užsakymai lygiais periodais. Užsakomas produkto kiekis yra nepastovus dydis ir ši sistema geriau tinka atsargoms sudaryti, kai maža gaminio kaina, o išlaidos atsargoms laikyti didelės. Atsargų su priklausoma paklausa valdymo sistema remiasi gamybos planu. Šio planavimo tikslas yra sudaryti tik dabartiniam gamybos planui reikalingų medžiagų atsargas. Priklausomos paklausos valdymo sistemoje atsargoms planuoti sudaromas detalus gamybos planas, tiksliai apskaičiuojama medžiagų vertė, nustatomos tikslios atsargų normos ir laikas, per kurį turi būti atliktas užsakymas. Kad gamyba nuolat turėtų reikiamas atsargas daroma gamybinės ūkinės veiklos analizė. Analizės tikslas – atrasti pačius ekonomiškiausius gamybos aprūpinimo atsargomis būdus. Iš visų išsivysčiusių pasaulio šalių gamybos atsargų problemos geriausiai sprendžiamos Japonijoje kaip tik remiantis fiksuoto laiko koncepcija. T.y. reikalingas medžiagas, žaliavas, elementus pristatyti laiku, aplenkiant sandėlius, laikymą ir t.t. Tokiam gamybos būdui reikia atlikti daug skaičiavimų, tiksliai organizuoti gamybos procesus, pasitelkiant automatizuotas ir automatines valdymo sistemas.
Operatyvus gamybos planavimas apima dvi funkcijas:
gamybos reguliavimo;
kalendorinio planavimo, darbų paskirstymo ir darbų atlikimo terminų nustatymas.
Čia taip pat nustatomas optimalus gaminamų gaminių partijos dydis, paskyros darbams atlikti ir kt. rodikliai. Paslaugų sferoje operatyvinio planavimo uždavinys yra tiksliai detalizuoti, kokius darbus kurią dieną kokia tvarka ir kas turės atlikti. Paprasčiausias gaminys pradedamas gaminti vienoje gamybos linijoje, bare arba ceche ir užbaigiamas kitame linijos gale, bare ar ceche. Masinėje gamyboje dažniausiai taikomas srautinis gamybos būdas, naudojant srovines linijas arba lanksčias gamybos sistemas. Operatyviniam gamybos planavimui naudinga įvairios priemonės vaizdumui padidinti: linijiniai grafikai, tinkliniai gamybos planavimo ir valdymo protokolai, plakatai ir pan.
Siekiant optimalaus ir ekonomiško operacijų vyksmo sudaromi gamybos paruošimo projektai, t.y. naujų gamybos pajėgumų, naujų technologijų, naujų gaminių projektai. Projektuotojų darbas planuojamas, kontroliuojamas ir valdomas. Projektų valdymas yra pagrindinė planavimo ir kontrolės forma. Kiekvienam projektui paprastai skiriamas atsakingas žmogus. Projektų vadovai atsako už tris jų įgyvendinimo aspektus:
Laikas, terminai.
Išlaidos.
Kokybė.
Efektyviai valdant projektų įgyvendinimą darbai atliekami laiku, o juos uždelsus padidėja išlaidos ir paprastai iškyla kokybės problemų. Dėl to visi pagrindiniai projektų valdymo metodai darbų planavimui, jų atlikimo grafikų sudarymui ir atlikimo kontrolei. Efektyviausias būdas, sukurtas šio amžiaus viduryje, buvo ir yra tinklinio planavimo ir valdymo metodas. Pagal šį metodą projektai nagrinėjami kaip atliktų darbų įvykiai, jų tinklas. Ieškant optimaliausio sprendimo šiems darbams atlikti, sudaromi trys jų variantai:
1. Labiausiai tikėtinas, optimistinis;
2. Labiausiai neįtikėtinas, pesimistinis;
3. Optimaliausias arba kritinis kelias.
Operatyvinis gamybos valdymas suplanuotus projektinius rezultatus koreguoja priklausomai nuo paklausos pokyčių. Nukrypimų pokyčių kontrolė ir koregavimas daromi sistemingai, nuolatos, siekiant aukštos gaminio kokybės ir minimalių išlaidų. Gamybos operatyvinis valdymas daugumoje įmonių kompiuterizuotas.
3.2 Fiksuoto kiekio modelis
Įmonė, besinaudojanti fiksuoto kiekio modeliu, kiekvieną kartą duoda užsakymą fiksuoto kiekio atsargoms, remiantis paskaičiuotomis išlaidomis ir paklausa. Naudojant fiksuoto kiekio modelį reikia nustatyti atsargų minimumo lygį, kad žinoti kada vėl reiks daryti naują užsakymą. Šis atsargų minimumo lygis yra vadinamas naujo užsakymo tašku.
Tuo metu, kai atsargos pasiekia iš anksto nustatytą lygį, yra automatiškai užsakomas fiksuotas produkcijos kiekis. Iš anksto nustatytas naujo užsakymo taškas veikia kaip jungtukas kitam užsakymui atlikti, todėl jis kartais dar vadinamas jungtuko principu Fiksuoto kiekio modelis dažniausiai naudojamas dirbant su svarbesnėmis atsargų rūšimis, t.y. su A grupės atsargomis. Atidi priežiūra paprastai yra brangi, todėl ji yra atliekama tik svarbesnėms atsargų rūšims.
Dviejų dėžių sistema. Fiksuoto kiekio modelis dar yra vadinamas dviejų dėžių sistema. Kai pirma dėžė tuščia, pateikiamas antras užsakymas. Atsargų kiekis antroje dėžėje parodo kiek atsargų reikės, kol bus įvykdytas užsakymas. Abi sąvokos – jungtuko ir dėžės – reiškia, kad atsargos bus užsakomos tada, kai jos pasieks iš anksto nustatytą lygį.
Užsakomų atsargų kiekis priklauso nuo išlaidų ir/arba nuo paklausos. Atsargų lygis, kuriam esant pateikiamas naujas užsakymas, priklauso nuo laiko per kurį šis užsakymas įvykdomas, nuo gaminių paklausos bei pardavimo dydžio per tą laiką, t.y. kiek vienetų parduodama per dieną, savaitę ar kitą laiko tarpą.
Pvz.: jeigu naujas užsakymas įvykdomas per dvi savaites, o per dieną parduodama 10 vienetų, tai naujo užsakymo taškas bus 140 vienetų (14 dienų – 10 vienetų per dieną).
Naujo užsakymo taško nustatymo tikslas yra duoti signalą, kai reikia vėl užsakyti fiksuotą kiekį. Pvz.: dauguma žmonių žino naujo užsakymo taškus tam tikriems pirkiniams. Keliaujant galima sustoti prisipilti benzino tuomet, kai rodyklė rodo, kad benzino bake liko tik viena aštuntoji bako dalis. Perkantys cigaretes blokais gali nuspręsti pirkti naują bloką tada, kai iš seno bloko išimamas paskutinis pakelis).
3.3 Fiksuoto intervalo modelis
Naudojant fiksuoto intervalo modelį atsargos yra užsakomos fiksuotais arba reguliariais intervalais. Užsakomas atsargų kiekis kinta priklausomai nuo to, kiek patikrinimo metu yra atsargų vienetų. Dažnai atsargos yra suskaičiuojamos baigiantis laikotarpiui ir užsakoma remiantis suskaičiuotų atsargų kiekiu.
Fiksuoto intervalo modelio pranašumas yra tame, kad jis pigesnis stebėti. Nėra būtina atidi priežiūra. Mažavertės atsargos gali būti užsakomos nedažnai ir dideliais kiekiais, retai tikrinant jų lygį. Todėl efektyvu šį būdą naudoti C grupės atsargoms kontroliuoti. Kai kuriais atvejais fiksuoto intervalo modelis yra reikalingas pristatymo grafikams sudaryti. Tai būdinga mažmeninėms maisto parduotuvėms, į kurias vienos prekės yra pristatomos kas dieną, kitos – kartą į savaitę, trečios – kartą į mėnesį. Yra nustatomas tam tikras atsargų kiekis, kurio užtektų iki to laiko, kol bus atliktas naujas užsakymas.
3.4 Patikimumo atsargos
Dauguma firmų, susidurdamos su atsargų trūkumo galimybe, sukaupia tam tikrą kiekį patikimumo ar saugumo atsargų. Yra svarbu teisingai nustatyti patikimumo atsargų kiekį, nes nustačius per didelį kiekį, bus atsargų perteklius, o antraip bus atsargų trūkumas, kuris sąlygos prekybos nuostolius. Atitinkamos informacijos, reikalingos patikimumo atsargų lygiui nustatyti, tobulinimas yra nelengvas uždavinys.
3.5 Atsargų sandėliavimo metodai
Sandėliuojant atsargas yra reikalinga parinkti kiekvienai atsargų rūšiai tinkamas sandėliavimo sąlygas. Turėdami omeny tai, kad sandėlio funkcija neapsiriboja vien tik atsargų padėjimu jame, turime atsižvelgti, kokiu tikslu vienos ar kitos prekės yra sandėliuojamos. Nuo to, kas planuojama daryti su atsargomis ir priklausys sandėliavimo metodo parinkimas.
Atsargų saugojimas sandėliuose gali būti stacionarinis ir su judamu įtaisu. Pirmu atveju atsargos išdėstomos lentynose ant keičiamų stelažų (lentynų skaičius gali būti keičiamas), ant stelažų padėklams ir t.t.
Antru atveju atsargos saugojamos ant dėžių tipo padėklų bei konteineriuose, kuriuos galima krauti vieną ant kito keliais aukštais bet kurioje sandėlio dalyje.
Gamyklų sandėliai yra skirti žaliavų, ruošinių, pagrindinių ir pagalbinių medžiagų, tuščios taros, įrankių laikymui ir išdavimui į gamybą.
Sandėliavimo vaidmuo lanksčios gamybos koncepcijoje neapribojamas vien tik atsargų kaupimu.
Prie svarbiausių automatizuoto gamyklos sandėlio funkcijų yra priskiriama šios:
1. krovinių priėmimas iš gamyklinio transporto ir laikinas saugojimas;
2. krovinių transportavimas tarp lanksčių gamybinių sistemų, cechų, atskirų įmonės padalinių;
3. laikomų ruošinių ir detalių skaičiaus ir jų suradimo laiko minimizavimas, o taip pat jų padavimas bet kokia tvarka pagal sistemos poreikį, nepriklausomai nuo jų vietos sandėlyje;
4. ruošinių, detalių, mazgų laikymas ant palečių, padėklų, konteineriuose ir kitoje įvairioje taroje;
5. švaros palaikymas. Tam tikslui būtina statyti ventiliatorius ar kitą aparatūrą, kuri apsaugotų viską, kas yra sandėlyje, nuo dulkių ar kitų pašalinių kūnų, galinčių sugadinti įrenginius bei atsargas;
6. saugumo technikos užtikrinimas.
Automatizuotą sandėlį gali sudaryti įvairūs tokių technologinių barų deriniai:
– krovinių laikymo zona;
– krovinių priėmimo ir išdavimo į gamyklinį transportą baras;
– krovinių pakrovimo į transportavimo ir sandėliavimo tarą baras;
– įrankių bei įtaisų surinkimo bei derinimo baras.
Lanksčios gamybinės sistemos automatizuoti sandėliai, lyginant su tradiciniais, turi tam tikrų ypatumų:
1.- palyginti nedidelis krovinių sandėliavimo laikas ir jų atsargos;
2.- krovinių padavimas ir išdavimas nedidelėmis partijomis ir nedideliu laiko intervalu tarp jų arba netgi ištisiniu srautu, pvz. konvejeriu;
3.- krovinių srauto priklausomybė nuo gamybos sąlygų, o ne nuo transportinio darbo ypatumų;
4.- srautų ritmingumas.
Galutinė produkcija sandėliuose yra saugoma įvairiais būdais:
– su padėklais;
– be padėklų;
– ant stelažų.
Tikslingiausias atsargų saugojimo būdas yra laikant jas ant padėklų. Jei padėklai yra su bortais, tai galima padidinti rietuvės aukštį bei pastovumą. Be to padėklai labai gerai pritaikomi ir pervežant atsargas. Saugant produkciją be padėklų, labai svarbu atsižvelgti į leidžiamą rietuvės aukštą, kuris priklauso nuo laikančių pakuotės savybių.
ĮMONĖS ATSARGŲ VALDYMO ANALIZĖ
4.1 Tyrimo metodika ir eiga
Bet kokios rūšies atsargoms – tiek tiekimo, tiek paskirstymo – yra reikalinga laikyti tam tikrą apskaitos sistemą, jog bet kokiu momentu būtų žinoma, kiek vienos be kitos rūšies atsargų yra sandėliuose, kiek užsakymų yra gauta, kai juos reikės įvykdyti. O iš tų klausimų seka tai, jog pagal užsakymų apimtis, jų skaičių bei atlikimo terminus yra būtina kontroliuoti situaciją apie sandėliuose turimas atsargas bei jų papildymą reikiamu metu bei reikalingu kiekiu.
UAB „X“ specializuojasi kelių tiesimo srityje, kur labai didelę svarbą turi nepertraukiamas asfaltbetonio bazės darbas, todėl asfaltbetonio bazėje medžiagų atsargos planuojamos pagal reikalingą asfaltbetonio kiekį objektams. Atsargoms planuoti sudaromas detalus gamybos planas, tiksliai apskaičiuojama medžiagų vertė, nustatomos tikslios atsargų normos ir laikas, per kurį turi būti atliktas užsakymas. Siekiant optimalaus bei ekonomiško operacijų vyksmo sudaromi asfaltbetonio projektai, ty. naujų gamybos pajėgumų, naujų technologijų, naujų gaminių projektai.
Didelis asfaltbetonio bazės privalumas – jo lokalizacija. Labai patogiai išsidėstę aplink esantys karjerai, iš kurių vežamos medžiagos, taip pat įmonės, kurios tiekia reikalingą produkciją. Taip pat vežamos medžiagos ir iš tolimesnių Lietuvos kampelių.
Išanalizavus atsargų valdymo modelius, UAB „X“ pritaikyta modifikuota fiksuoto laiko tarp užsakymų atsargų valdymo sistema. Ji naudotina, kai reikia ypač greitai reaguoti į realizavimo apimčių pasikeitimus, bei kai yra nustatytas minimalus atsargų užsakymo dydis. Asfaltbetonio bazės pajėgumai – per vieną dieną pagamina 1500t. asfaltbetonio. Reikalingi minimalūs kiekiai medžiagų kad, nepertraukiamai būtų galima dirbti 10 darbo dienų. Minimalus kiekis medžiagų, kurios turi būti sandėlyje yra tiek, kad esant reikalui, būtų galima pagaminti 15 000 t asfaltbetonio.
Norint plėtoti savo veiklą, įmonė turi būti apsirūpinusi trumpalaikiu turtu. Šis turtas įmonei – tai vienas iš būtinų gamybos ir prekybos išteklių, be kurių įmonė nefunkcionuoja.
Finansų specialistams būtina nuolat analizuoti įmonės apsirūpinimą trumpalaikiu turtu ir esamomis atsargomis, įvertinti atsargų būklę, materialinį atsargų apyvartumą.
Gamybos veiklos procese visada yra nuolatinė trumpalaikio turto transformacija – įmonė perka medžiagas ir iš jų gamina prekes. Parduodant prekes dažnai susidaro pirkėjų įsiskolinimas, iš kuriu tik vėliau gaunami grynieji pinigai. Manytina, kad įmonė turi rūpintis finansiniais ištekliais visam savo veiklos ciklui.
IŠVADOS
Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių lėšų “išlaisvinimas” padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai ar veiklos procesų efektyvumui gerinti. To pasiekti įmonėms gali padėti žemiau pateikiami keli praktiniai atsargų valdymo žingsniai:
• kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų poreikį artimiausiam laikotarpiui. Tai padeda išvengti papildomų (nenumatytų) žaliavų užsakymų, gamybos stabdymo ar atsargų pertekliaus. Efektyvus planavimas leistų ne tik palaikyti optimalų atsargų lygį, bet ir sumažinti sąnaudas, susijusias su papildomais užsakymais ar perteklinių atsargų sandėliavimu;
• palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams, priklausomai nuo to, kaip greitai jos gali būti papildytos ir kiek jos yra svarbios vykdomai veiklai;
• detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas susijusias sąnaudas.
• atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių, apimant pardavimus, gamybą, paskirstymą, marketingą ir net pagrindinius klientus, tai padės identifikuoti problemines vietas bei palengvins atsargų poreikio prognozavimą.
• atsisakyti mažo apyvartumo prekių ir pašalinti pasenusias ar nenaudojamas atsargas.
• siekiant geresnių atsargų valdymo rodiklių, įmonei taip pat reikėtų skatinti ir didinti pardavimus. Tai padaryti galima ne tik reklamos pagalba, bet ir naujų klientų pritraukimu dalyvaujant parodose, įvedant asortimento naujoves greičiau nei konkurentai.
Reikia pastebėti, kad beatodairiškas atsargų lygio mažinimas (siekiant sutrumpinti apyvartumą) gali turėti neigiamų pasekmių: gali pablogėti klientų aptarnavimo kokybė ar dėl žaliavų trūkumo sutrikti gamybiniai procesai. Todėl vertinant atsargų valdymo efektyvumą reikia atkreipti dėmesį ir į neįvykdytų užsakymų, prastovų dėl žaliavų trūkumo skaičiaus dinamiką, atsargų valdymo kaštų pokyčius ir pan. Įmonėje palaikomas atsargų lygis turi būti minimalus, tačiau užtikrinantis ekonomišką ir nepertraukiamą darbo procesą.
LITERATŪRA
Alborovienė B. Logistikos mokymo priemonė. – Vilniaus kooperacijos kolegija. 2001
Mackevičius V. Komercijos pagrindai. – Vilnius, 1992. – 199 p.
Mačernienė D. Atsargų apskaitos praktiniai aspektai // Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. – ISSN 1392-4087. – 1998, geg. 5, 12, 19, 26.
Minalga R. Logistika. – Vilnius. 2001.- ISBN 9986-824-83-4
Pašalaitis R. Logistikos vadybos pagrindai. – Vilnius 2005: Technologija
Urbonas J. A. Tarptautine logistika. – Kaunas. 2004. – Technologija
Židonis Ž. Verslo logistika. – Vilnius, 2002. – Vilniaus vadybos kolegija
19