ATSARGŲ VALDYMO PRINCIPAI

ATSARGŲ VALDYMO PRINCIPAI

Atsargos sudaro įmonės apyvartinio kapitalo dalį. Pavyzdžiui, 20% gamybos įmonių ir 50% didmenininkų kapitalo yra investuota į atsargas. Svarbiausias atsargų valdymo tikslas – keičiant atsargų lygiu ir mažinant bendrąsias logistikos sąnaudas, padidinti įmonės pelningumą. Klientų poreikiai ir reikalavimai didėja, todėl įmonės priverstos laikyti žymiai daugiau atsargų. Pristatymo reikiamu laiku, užsakymo ciklo trumpinimo koncepcijos leidžia sumažinti atsargų kiekius ir kartu išlaikyti gana aukštą klientų aptarnavimo lygį. Atsargos turi būti suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai palaikyti. Tam tikslui vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos atsargos (produktai, prekės, žaliavos) turi būti užsakyti, kiek kiekvienąkart ir kaip dažnai užsakyti, kad būtų patenkinti klientų poreikiai ir kartu sumažinamos visuminės logistikos sąnaudos. Yra trys sąnaudų tipai, kurie turi būti įvertinti nustatant atsargų lygį:

□ sandėliavimo sąnaudas, kuria sudaro tokios išlaidos: laikymo, krovimo, draudimo, mokesčių, moralinio nusidėvėjimo, vagysčių ir kapitalo už produkcijos pirkimą palūkanos. Šios sąnaudos didėja kartu su atsargų lygiu. Kad sumažintų saugojimo išlaidas, vadybininkai daro nedidelius, bet dažnus užsakymus.

□ užsakymo sąnaudos, kurios atsiranda vykdant užsakymą, taip pat priskaičiuojamos komercijos skyriaus personalo, ryšių ir buhalterinio darbo išlaidos. Mažinant šias išlaidas galima stambinant užsakymus ir mažinant jų skaičių. □ pasibaigusių atsargų nuostoliai, patiriami dėl prarastų pardavimų, kai norimas produktas yra neprieinamas, išlaidos, susijusios su atidėtais užsakymų įvykdymais, arba išlaidos, susijusios su gamybos proceso sustojimo dėl gamybos žaliavų trūkimo. Šiuos nuostolius yra sunkiausia apskaičiuoti, bet jie neabejotinai yra patys svarbiausi, kadangi jie susiję su klientais, kai sušlubuoja atsargų valdymo strategija. Tinkamas atsargų valdymas atsiliepia įmonės pelningumui. Problemos, atsiradusios dėl atsargų valdymo neefektyvumo, deskridituoja įmonės vardą:

✓ klientų netekimas. Įvertinant tai, kad klientams reikiamiems daiktams įsigyti turi alternatyvas, pasibaigusios atsargos nebus ilgai toleruojamos. Nepaisant to, kad klientai kurį laiką lojalūs,tačiau jie pagaliau nukreips savo veiklą į tą tiekėją, kuris reikiamas prekes turi nuolat. ✓ Didėjantis atšauktų užsakymų skaičius. Atšaukti užsakymai reiškia, kad klientai turi laukti savo prekių. Kaip jau anksčiau minėta, pirkėjai, ypač išsivysčiusių rinkų, nenori laukti. Gal jie šiek tiek ir palauks, tačiau nuolat susidurdami su atidedamais užsakymais ras alternatyvius šaltinius. Taigi didėjantis atidėtų užsakymų skaičius gali reikšti didėjančias pasibaigusių atsargų tendencijas, kas lemia pardavimų praradimus. ✓ Stabilus atidėtų užsakymų skaičius su didėjančiomis investicijomis į atsargas. Aišku, jei atsargų kiekis didėja, tai atidėtų užsakymų skaičius turėtų mažėti. Tačiau jei šio pokyčio nėra, tai įmonėje saugojama per didelis netikslingų atsargų kiekis. ✓ Periodinis sandėliavimo plotų trūkumas. Prekių pristatymas anksčiau negu reikia sukelia daug problemų. Problema ta, kad nėra kur jų sudėti ir įmonė greičiau gali susidurti su didesnėmis nei planuota atsargų priežiūros išlaidomis. Tokia padėtis susiklosto dėl klaidingų paklausos prognozių, dėl nelanksčios logistinės sistemos arba sukaupiant ne tas prekių atsargas, kurių reikėtų (pvz., tas, kurios nepaklausios). ✓ Santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais. Jeigu gamintojas negali nuolat tiekti prekių savo tarpininkams, tai atsiras pirkėjų, negalinčių įsigyti reikiamų prekių ir galutiniai tiekimo grandinės nariai, atstovaujantys vartotojui, patirs nuostolių. Pakartotinai atidedami vartotojo užsakymai dėl nelanksčios prekių judėjimo politikos gali nulemti tiekimo grandinės narių apsisprendimą atsisakyti užsakymų arba apskritai rasti naujus tiekėjus. Dažnai atsargų lygis gali būti sumažintas vienu iš žemiau išvardintų būdų:

1. Daugiapakopis atsargų planavimas. ABC analizė yra tokio planavimo pavyzdys. 2. Užsakymų įvykdymo laikų analizė. 3. Pristatymo laiko analizė. Tai gali sąlygoti vežėjų pakeitimą arba derybas su turimais vežėjais. 4. Produktų su maža apyvarta atsisakymas. 5. Užsakymo dydžių ir pardavimo nuolaidų analizė. 6. Grąžintų prekių tvarkymo procedūrų peržiūrėjimas. 7. Produktų pakeitimo procedūrų gerinimas. 8. Pakartotinų užsakymų priėmimo procedūrų peržiūrėjimas. 9. Nepilnai įvykdytų užsakymų priežasčių analizė. 10. Klientų poreikių detali analizė. Daugelyje įmonių investicijos į atsargas mažinamos trumpinant užsakymo ciklo laiką. Tam įdiegiamos progresyviausios užsakymų valdymo sistemą. Jeigu klientą siūloma užsakymo ciklo trukmė patenkina, tai laikas sutaupytas užsakymo perdavimui, įvedimui ir išpildymui, gali būti panaudotas detalesniam atsargų valdymo planavimui. Tai ženkliai sumažins atsargų lygį firmoje. Todėl atsargos yra dalis kompanijos turto, kuris laikomas žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintų prekių forma. Įmonė investuoja į atsargas tam tikrą kiekį savo lėšų. Šios lėšos yra užšaldomos iki produkcijos realizacijos momento. Todėl prieš priimant sprendimus reikia įvertinti logistikos sistemos struktūrą, kliento aptarnavimo lygius, paskirstymo centrų išdėstymą, atsargų lygius, atsargų laikymo sąnaudų sumažinimas padidina kitas sąnaudas.

SANDĖLIAVIMO VEIKLOS VERTINIMAS

Sandėliai yra visame gamybos procese: nuo žaliavų tiekėjo iki paskirstymo sistemos. Tai yra įvairūs pastatai, statiniai bei įrenginiai kroviniams priimti ir saugoti, jiems paruošti bei išsiųsti galutiniam vartotojui. Sandėliai yra vieni iš svarbiausių logistikos sistemos elementų, jie reikalingi visose logistikos grandinės stadijose. Iš esmės tuo paaiškinama didelė įvairaus tipo bei paskirties sandėlių įvairovė. Pagrindinis sandėlio tikslas ir uždaviniai yra optimizuoti logistikos sistemą. Todėl jis turi prisitaikyti prie įvairių šios sistemos pokyčių, susijusių su krovinių kaupimu, perkrovimu, paskirstymu ir klientų aptarnavimu.

Esant dideliam darbo pasidalijimui bei įmonių tarpusavio kooperavimui, gaunama daug plačios nomenklatūros medžiagų, žaliavų, komplektuojamųjų gaminių. Kadangi gamybos procesas dažnai gana ilgas ir sudėtingas, susidaro daug negalutinai apdirbtų gaminių, todėl ir jie turi būti tinkamai laikomi bei saugomi. Įmonėje esančios materialinės vertybės paprastai laikomos sandėliuose. Sandėliai yra reikšmingas savarankiškas logistikos komplekso padalinys. Sandėlis suprantamas kaip vieta medžiagų, kurios nedaro tiesioginės įtakos gamybai, atsargoms laikyti.

Sandėliavimą galima apibrėžti, kaip firmos logistikos sistemos dalį, apimančią produkcijos sandėliavimą (žaliavos, atsarginės dalys, gamybos stadijoje esančios ir jau pagamintos prekės) pagaminimo vietoje, taip pat produktų saugojimą tarp pagaminimo ir vartojimo vietų bei informacijos teikimą vadybininkams apie sandėliuojamų produktų būklę ir išdėstymą. Sandėlių logistikos uždavinys – sukurti visų sandėliavimo rūšių atrinkimo, taip pat krovinių gabenimo sistemą iki pat prekių išdavimo.

Sandėliai yra vieni iš svarbiausių logistikos sistemos sudėtinių dalių ir turi nemažą reikšmę visoje logistikos sistemos grandinėje. Tai yra atsargų laikymo ir saugojimo vieta, ir nuo to, kaip efektyviai yra organizuojamas sandėlių darbas labai priklauso klientų aptarnavimo lygis, savalaikis žaliavų patekimas į gamybos cechus, sandėlio išlaidų lygis, klientų pasitenkinimas užsakymų atlikimu, užsakymų atlikimo greitis.

Po žaliavų pirkimo iki jų panaudojimo gamyboje reikia tinkamai kontroliuoti žaliavas, t.y. parinkti tinkamą atsargų kontrolės metodą bei sėkmingai jį vykdyti, nuvežti atsargas į sandėliavimo vietas ir jas sandėliuoti. Kontroliuojamos ir sandėliuojamos yra ne tik žaliavos, bet iir kitos gamybai reikalingos medžiagos, t.y. atskiros detalės bei pusgaminiai. Pagaminus suplanuotą produkciją bei ją supakavus, ji vežama į paskirstymo centrą – gatavos produkcijos sandėlį, kuriame galutinė produkcija sandėliuojama, kontroliuojama ir vykdomi klientų užsakymai.

Tad sandėlių reikšmė yra labai didelė, nes sandėliavimas apima atsargų saugojimą, laikymą visų logistikos proceso fazių metu, todėl jų darbas turi būti efektyviai organizuojamas, kad nenukentėtų daugybė su sandėliavimo veikla susijusių procesų.

LOGISTIKOS IR GAMYBOS SĄLYČIO TAŠKAI

Dar visai neseniai pagrindinė įmonių veikla koncentravosi apie rinkodarą ir gamybą, o kitos veiklos (transportavimas, sandėliavimas, aprūpinimas) buvo traktuojamos kaip pagalbinės. Toks požiūris iš dalies suprantamas, tačiau kartu ir keliantis nerimą, kadangi tokiu atveju lieka neaprėpta veikla tarp pirkimo ir gamybos bei gamybos ir pardavimo momentų, t. y. visa logistikos veikla, kuri, remiantis visuminių sąnaudų koncepcija, daro įtaką įmonės veiklos rezultatams. Logistika yra pakankamai plati veiklos sritis, kurioje naudojami dideli žmogiškųjų išteklių bei materialių vertybių kiekiai, o tai savo ruožtu stipriai veikia atskirų įmonių veiklą, kartu ir daugelio valstybių ekonomiką. Pasaulinė praktika rodo, kad:

a) kai kuriose šalyse iki 30 procentų visų darbingo amžiaus žmonių užsiima veikla, kuri vienaip ar kitaip susijusi su logistika. b) daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių logistika (ar su ja susijusi veikla) sukuria nuo 10 iki 15 procentų bendrojo vidaus produkto. Šie skaičiai rodo, kaip svarbu suvokti logistikos veiklas, jų sąnaudas ir išmanyti būdus, kurie padėtų jas mažinti.

Jau žinome, kad logistika daug lemia tenkinant įmonės klientų poreikius ir užtikrinant pačios įmonės pelną. Todėl logistikos veikla gali būti traktuojama kaip įmonės pastangos įsitvirtinti rinkoje. Juk būtent jos užtikrina aukštą klientų aptarnavimo lygį, o tai gali lemti naujas rinkos galimybes. Pagamintos prekės turi tam tikrą vertę, kuri yra didesnė nei naudotų žaliavų ar detalių. Vertė, kai iš žaliavų gaunamas produktas, vadinama formos nauda. Toks gaminys vartotojui privalo ne tik turėti šią vertę, bet ir būti reikiamoje vietoje reikiamu metu, kad jį būtų galima įsigyti ar vartoti. Taigi norint užtikrinti visą produkto naudingumą (galimybę jį vartoti), be to, kurį įgavo jį gaminant, reikalinga papildoma produkto vertė, vadinama naudingumu vietos, laiko ir valdymo atžvilgiu. Naudingumas vietos atžvilgiu yra vertė, sukurta ar pridėta prie produkto vertės, jei tą produktą galima nusipirkti ar vartoti reikiamoje vietoje. Logistika tiesiogiai atsakinga už šį naudingumą, nes nuo jos priklauso, ar prekės tinkamai judės iš gamybos į vartojimo vietą. Naudingumas laiko atžvilgiu yra vertė, sukuriama, jei prekė gaunama reikiamu laiku. Laiku negaunamas produktas vartotojui nėra vertingas. Galima netgi teigti, kad per vėlai arba per anksti gautas produktas gali sukurti tam tikrų problemų. Taigi logistikos veiklos ir užtikrina naudingumą vietos ir laiko atžvilgiu.

Maža to, reikia pažymėti, šios veiklos turi būti derinamos tarpusavyje, kad produkcijos nauda padidėtų vietos ir laiko atžvilgiu. Logistikos veiklos ir racionalus jų valdymas susiję su vadinamosios logistikos pridėtinės vertės kūrimu, kadangi produkto vietos ir laiko naudingumo užtikrinimas lemia įmonės pelną. Taigi kiekvienos įmonės logistikos sistema apima tris pagrindines funkcines sritis:

• aprūpinimo;

• gamybos;

• tiekimo (paskirstymo).

Gamybinės logistikos funkcinė paskirtis – visų gamybos padalinių darbo sinchronizavimas, naudojant mažiausias produkcijos atsargas. Integruotos logistikos koncepcijai reikia jos atskiras funkcines sritis (ir jų komponentus) sujungti į vieningą, optimaliai funkcionuojančią logistikos sistemą. Šį poreikį galima paaiškinti visuminių sąnaudų koncepcija.

Taigi akivaizdu, jog logistika ir gamyba viena be kitos negalėtu funkcionuoti, nes logistika padeda vystytis gamybai ir taip sudaroma vientisa pardavimų sistema.

VERSLO LOGISTIKOS SAMPRATA

Logistika – tai mokslas apie materialinių ir su jais susijusių informacinių bei finansinių srautų valdymą erdvėje ir laike nuo jų pirminio šaltinio iki galutinio vartotojo.

Logistika gali būti nagrinėjama tiek teoriniu, arba moksliniu, tiek ir taikomuoju aspektu. Pastarasis aspektas pasižymi gana didele apibrėžimų įvairove. Viena vertus, apibrėžimų gausa – tai dėsningas reiškinys, jį dažnai sukelia naujų mokslo krypčių ir praktinės veiklos rūšių atsiradimas ir jų plėtojimas. Kita vertus, nevienareikšmiškas logistikos sampratos ir jos turinio suvokimas priklauso nuo ją traktuojančių specialistų veiklos pobūdžio ir uždavinių, kuriuos pasitelkus logistiką reikėjo spręsti tam tikrais istoriniais ūkio plėtros etapais, bei tam tikro laikotarpio bendros teorinės bazės. Praktinį logistikos aspektą pabrėžiančių autorių pateikiami apibrėžimai yra gana sąlygiški, kadangi dažniausiai orientuoti tik į procesus, susijusius su įmonių aprūpinimu, gamyba, produkcijos paskirstymu, o dažnai ir į juos sudarančius etapus arba grandis. Būtent toks „profesionalus” logistikos supratimas susiaurina prasminę jos reikšmę tik iki materialaus srauto valdymo tam tikrose įmonės funkcinėse srityse. Tuo tarpu moksliniu požiūriu apibrėžiant logistiką, labiau pabrėžiama jos metodologinė prasmė ,t. y. remiantis nustatytais principais ir dėsningumais įvertinamos galimybės ir būdai pasitelkus logistiką spręsti konkrečius uždavinius. Esminę įtaką logistikos mokslo raidai padarė atsiradimas ir plėtotė sistemų teorijos, kuria remiantis buvo įrodyta, kad koncentruojant dėmesį tik į vieną kompleksinės veiklos sritį negalima gauti patenkinamo rezultato, ir kompromisų teorijos, pagal kurią didžiausias bendras logistikos procesų efektas pasiekiamas kompromisų dėka. Susiformuoti verslo logistikos koncepcijai, grindžiamai požiūriu į produkcijos ir medžiagų srautus kaip į tarpusavyje susijusių grandžių sistemą, kurios funkcionavimo efektyvumą nulemia šių grandžių veiklos optimalus suderinimas, padėjo taip pat žinios iš tokių dar palyginti naujų mokslo sričių, kaip antai: sinergetika, organizacijų teorija, krizių teorija irkt., kurios plėtojamos lygia greta su logistikos mokslu. Logistikos metodais ir principais ūkio gyvenime pradėta vadovautis tik antrojoje X X amžiaus pusėje. Platesnis logistikos teorijos pritaikymas versle anksčiau nebuvo įmanomas, viena vertus, dėl tuo metu dar nesusiformavusio tokios optimizavimo koncepcijos poreikio, kita vertus, minėtos mokslo sritys praėjusio šimtmečio pradžioje tik pradėjo formuotis. Tik praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JAV buvo pradėtas vartoti terminas „pramoninė logistika” (angl. industrial logistics), pažymint logistikos praktinio pritaikymo ekonomikoje galimybę. Moksliškai suformuluoti verslo logistikos apibrėžimą pabandyta XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau šios formuluotės mažai skyrėsi nuo aštuntąjį devintąjį dešimtmečiais vyravusių fizinio prekių paskirstymo apibrėžimų, tik sąvoką „fizinis paskirstymas” pakeitė sąvoka „logistika”, šie terminai dažnai buvo vartojami ir kaip sinonimai. Vėliau, logistika – įvardyta kaip „marketingo logistika”) šiuo atveju suprantama kaip visų fizinių operacijų, kurias būtina atlikti prekes perkeliant iš tiekėjo vartotojui, valdymas. Tad logistikos koncepcijos retrospektyvi analizė parodė, kad konceptualizavimo pradžioje logistika buvo suprantama tik kaip fizinis prekių paskirstymas. Tuo tarpu pastaruoju metu ji vertinama kaip vykstančių visos prekės vertės kūrimo sistemos srautinių procesų optimizavimas, suderinantis ekonomines, technologines, organizacines ir kitas galimybes bei skirtingus šių procesų dalyvių interesus, taip pat kaip verslo filosofija ir jo veiklos metodologija.

Kaip matome, logistika grindžiama tiksliais vertinimais ir skaičiavimais, o ne samprotavimais. Šis mokslas pasižymi tuo, kad įvairią veiklą siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai, sisteminiu principu, minimaliomis išlaidomis siekiant išlaikyti reikiamą aptarnavimo lygį.

LOGISTIKOS KANALO VALDYMAS

Logistikos valdymas-tai prekių paslaugų ir informacijos srautų planavimo, diegimo ir kontrolės procesai, kurių tikslas patenkinti vartotojų poreikius.

Logistikos strategija. pagrindinis kompanijos logistikos tikslas – efektyviai ir ekonomiškai užtikrinti reikiamų klientų aptarnavimo lygį. Logistikos kanalas apima visas įmonėje esančias grandis tarp pirminio žaliavų šaltinio ir galutinio vartojimo.

Kanalo terminas yra plačiai vartojamas marketinge, čia jis reiškia visų tarpininkų ir padėjėjų visumą, užtikrinančią prekių judėjimą prie galutinio vartotojo. Logistikos kanalas apima visas firmas, esančias grandinėje tarp pirminio žaliavų šaltinio ir galutinio vartotojo. Antra, logistikos kanalas apima tiek firmos funkcinių sričių (pirkimai, marketingas, gamyba, t.y. intrafunkcinė), tiek kanalo narių (tiekėjai, klientai, trečios šalys, t.y. interfunkcinė) integraciją.

Įmonė, pagaminusi produkciją, turi ją pateikti pirkėjams. Paskirstymas – tai visuma veiksmų, kuriuos atlikus, prekė iš gamintojo tiesiogiai ar per tarpininkus perduodama galutiniam vartotojui. Pagrindinis paskirstymo tikslas – užtikrinti reikiamo produkto ir reikiamo jo kiekio prieinamumą reikiamomis sąlygomis, reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, reikiamam vartotojui su tinkamomis išlaidomis. Paskirstymo logistika – tai veiksmų visuma, kad reikiama prekė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje patektų jos pageidaujančiam vartotojui. Paskirstymo logistikos objektas – materialusis srautas nuo tiekėjo iki vartotojo.

Paskirstymo logistikos tikslai ir uždaviniai:

• Priartinti prekes prie vartotojo. Prekę gaminanti įmonė visada yra mažiau ar daugiau nutolusi nuo vartotojo. Todėl būtina pašalinti šį neatitikimą ir prekę priartinti prie pirkėjo.

• Tinkamu kanalu pristatyti produkciją vartotojui. Produktai gali pasiekti vartotoją tiesiogiai iš gamintojo arba per tarpininkus.

• Tinkamai įpakuoti produkciją. Pvz., kad prekės saugiai būtų saugiai nugabentos į reikiamą vietą, jos pakuojamos į dėžes.

• Spręsti, ar būtinas sandėlių tinklas, jei reikalingas, tai koks, kiek ir kur. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas nuolatinis. Kitos prekės gaminamos nuolat, o perkamos ir vartojamos tik tam tikru metu. Dėl šio neatitikimo reikia kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.

• Užtikrinti reikiamą aptarnavimo lygį. Daugelis gamintojų prekių paskirstymo uždavinius sprendžia pasitelkę partnerius – pardavimo tarpininkus ir pagalbininkus, kurie perima iš gamintojo įvairias su produkcijos pardavimu susijusias funkcijas. Organizuojant prekių paskirstymą, galima naudotis įvairiais paskirstymo kanalais. Paskirstymo logistikos kanalas – tai visuma tarpusavyje susijusių įmonių ir pavienių asmenų, kurie dalyvauja prekės judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo procese. Paskirstymo kanalas nėra viena įmonė. Šioje veikloje dalyvauja ir gamintojai, ir įvairūs tarpininkai bei pagalbinės organizacijos. Įtakos paskirstymui turi ir galutiniai vartotojai. Paskirstyme dalyvaujančių įmonių veiksmai glaudžiai susiję. Paskirstymo kanalo pagrindinė funkcija – patenkinti vartotojų poreikius. Nuo daugelio veiksnių priklauso, kuris paskirstymo kanalas įmonei yra palankesnis. Dažniausiai vienam produktui yra siūloma daug kanalų. Paskirstymo kanalai pasirenkami įvertinus gamintojo ir vartotojo poreikius, gamybos bei rinkos ypatumus. Pasirenkant paskirstymo kanalą, reikia atsižvelgti į tris pagrindinius parametrus: paskirstymo kanalo ilgį, paskirstymo kanalo plotį ir bendravimo su kanalo dalyviais pobūdį. Paskirstymo kanalo ilgis – tai paskirstymo kanale esančių tarpininkų skaičius. Paskirstymo kanalo ilgis gali būti įvairus, priklausomai nuo taikomo prekių paskirstymo būdo: tiesioginio, netiesioginio ar mišraus. Tiesioginis prekių paskirstymas yra toks, kai gamintojas savo produkciją vartotojui pateikia pats. Netiesioginis – kai produkcija pas vartotoją patenka per pardavimo tarpininkus. Mišrusis – kai įmonė skirstydama produkciją derina abu jau paminėtus kanalus. Paskirstymo kanalo plotis – tai toje pačioje kanalo pakopoje esančių tarpininkų skaičius. Formuojant paskirstymo kanalą pirmiausia svarbu apsispręsti dėl kanalo struktūros, t. y. kiek lygmenų sudarys kanalas ir kiek ir kokie tarpininkai dalyvaus.

Akivaizdu, jog tinkamai valdant logistikos kanalo veiklą yra garantuojama, jog tinkamai veiks jo pagrindinė funkcija –visiškas vartotojų poreikių patenkinimas.

IŠVADOS

Todėl atsargos yra dalis kompanijos turto, kuris laikomas žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintų prekių forma. Įmonė investuoja į atsargas tam tikrą kiekį savo lėšų. Šios lėšos yra užšaldomos iki produkcijos realizacijos momento. Todėl prieš priimant sprendimus reikia įvertinti logistikos sistemos struktūrą, kliento aptarnavimo lygius, paskirstymo centrų išdėstymą, atsargų lygius, atsargų laikymo sąnaudų sumažinimas padidina kitas sąnaudas.

Taigi akivaizdu, jog logistika ir gamyba viena be kitos negalėtu funkcionuoti, nes logistika padeda vystytis gamybai ir taip sudaroma vientisa pardavimų sistema.

Akivaizdu, jog tinkamai valdant logistikos kanalo veiklą yra garantuojama, jog tinkamai veiks jo pagrindinė funkcija –visiškas vartotojų poreikių patenkinimas.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Bazaras, D. Įvadas į logistiką: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005.

Braškienė, L. Šiuolaikinė logistikos samprata ir praktinė jos išraiška. Vilnius, 2003.

Palšaitis, R. Logistikos pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2003.

Zinkevičiūtė, V., Vasiliauskas, A. V. Gamybos logistika. Gamybos vadyba. Klaipėda, 2013.

Židonis, Ž. Verslo logistika. Vilnius, 2002.