Žodis šiandien

„Medžiui reikia tvirtų šaknų, galinčių iš žemės gelmių siurbti syvus šakoms ir galią kamienui. Medžiui reikia dosnios gimtosios žemės, juodžemio ir molžemio, maitinančio ir teikiančio jėgų kelti šakas į visas pasaulio šalis.“ (aut. J. Linkevičius)Taip ir mums reikia gimtosios kalbos, nes gimtoji kalba – brangiausias ir neįkainojamas mūsų visų turtas, todėl tik mes patys privalome ją saugoti, puoselėti, neteršti jos svetimybėmis. Lietuvių kalba – gyva kalba, nes ją išsaugojo mūsų protėviai, kurie tikėjo gimtosios kalbos galia ir nepaisydami žiaurios priešo priespaudos, draudimų, saugojo ir tausojo ją, norėdami, kad ji išliktų iki mūsų dienų. Juk visi suprantame, kad jei nebus gimtosios kalbos – negyvuos ir tauta.Lietuvių kalba yra mūsų gimtoji kalba, kuri nuo seno išpuoselėta gražiausiais ir skambiausiais žodžiais, kuriais didžiuojasi kiekvienas lietuvis. Deja, be savųjų žodžių lietuvių kalba „išmarginta“ skolinių: barbarizmų, žargonų, semantizmų, vertinių ir kitų nevartotinų žodžių, kurie šiandien užima nemažą dalį mūsų žodyno. Skolinių kiekį lietuvių kalbos leksikoje lėmė konkrečios istorinės lietuvių tautos gyveninio sąlygos. Ypač didelę reikšmę turėjo tai, su kokiomis tautomis ji palaikė glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius. Perimdama iš kitų tautų įvairias materialines ar kultūrines vertybes, ji drauge su jomis pasiskolino ir tų vertybių pavadinimus. Pavyzdžiui, dar IX —X a. į lietuvių kalbą pateko iš rytų slavų žodžiai muilas, pipiras, stiklas, šilkas ir kt. Vėliau iš slavų kalbų (daugiausia baltarusių ir lenkų) buvo pasiskolinti agurkas, burokas, cukrus, knyga, kopūstas, triūba, vynas ir kt. Iš germanų kalbų mes esame pasiskolinę amatą, gatvę, kunigą, pinigą, rūmą, spintą, vertą, o iš ugrų-finų — burę, laivą, šamą ir kt.Paprastai žodis iš kitos kalbos pasiskolinamas ne su visomis jo reikšmėmis. Pavyzdžiui, budelis lietuvių kalboje tereiškia tik „kankintoją; mirties bausmės vykdytoją”, o vokiečių kalboje, iš kurios jis pasiskolintas (Büttel), be šios, turi dar ir „teismo tarno”, „policininko”, „seklio” reikšmes. Garažas lietuvių kalboje (kaip ir rusų, iš kurios jis pasiskolintas) tereiškia tik „automašinų stovėjimo patalpą”, o prancūzų kalboje garage žymi dar ir „atsarginį kelią”, „perėjimą į atsarginį kelią”.

Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Skoliniai paprastai skirstomi pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu išskiriami anglizmai, galizmai, lituanizmai, lotynizmai, polonizmai, rusizmai, germanizmai, slavizmai, tiurkizmai ir t.t. Šiomis dienomis labiausiai paplitę anglizmai pvz.: emailas, imeilas – elektroninis paštas, imidžas – įvaizdis, pabas – alinė, motelis – viešbutis, rolikai – riedučiai ir kt.Lietuvių kalboje apstu barbarizmų, kurių vartojimas tikrai nepuošia mūsų kalbos. Labai daug lietuvių kalboje yra slaviškų barbarizmų, pvz.: atviortka – atsuktuvas, biednas – vargšas, cvekas – vinis, dratas – viela, biškis – truputis, liuosas – laisvas, mūčyti – kankinti, nedėlia – savaitė, ploščius – lietpaltis, svietas – pasaulis, bonka – butelis, bulkutė – bandelė ir kt. Žinoma, grožinėje literatūroje ir kai kuriais kitais atvejais (raiškioje šnekamojoje kalboje, patarlėse, priežodžiuose, dainose) neteiktinųjų skolinių vartojimas gali būti pateisinamas stilistiniais sumetimais.Kaip ir kiti skoliniai žargonai atsiranda kalboje dėl įvairiausių priežasčių. Dalies žargonų atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių (dažniausiai vagių, valkatų, elgetų ir pan.) noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonai vartojami, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl savo emocionalumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką.Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Šiolaikinis jaunimas vartoja daug žagronų, pvz.: babkės „pinigai“, chebra ,,draugų, bičiulių būrys”, figovai „prastai, blogai”, fuginti „bėgti”, kabakas, knaipė „kavinė”, kaifas „malonumas”, leikyti „gerti”, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis”, palinti „rūkyti”, skačkės „šokiai”, stukačius „skundikas”, šaika „būrys, draugija”, taskankės „muštynės” ir t.t.
Kitos žargonybės — perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka”, egzas „egzaminas”, ciza „cigaretė”, kolis „kolokviumas”, konserva „konservatorija”, matieka „matematika”, stipkė „stipendija”, univeika ,,universitetas” ir t.t.Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja”, bičas „bičiulis”, dėstytuvas „dėstytojas”, klasiokas „klasės draugas”, sausiokas „sausas vynas”, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt” ir t.t.Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės arba semantizmai. Tai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis”, būda „mokykla””, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas”, nuskilti „pavykti, pasisekti”, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant”, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti”, šakės „baigta, galas, prapultis”, šienas „niekai, šlamštas” ir t.t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą studentiškų žargonybių: be prošvaisčių „beviltiška”, gauti pompą „išsisemti”, nešti muilą „bėgti, nešdintis”, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti”, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę”, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti” ir t.t.Gausiai vartojamos svetimybės kenkia lietuvių kalbos grynumui, parodo menką tautos kultūrą. Nors svetimybių vartojimas yra neišvengiamas kalbos reiškinys, tačiau mes privalome mylėti savo gimtąją kalbą, ją tausoti ir stengtis jos neteršti. Juk ne vienas Lietuvos dainius savo eilėmis mums įrodė, kad lietuvių kalba – mūsų gimtoji kalba – pats didžiausias mūsų turtas.Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm,Iš marių virpulio ir ežerų nandrėtų,Iš duonos kvapo ir miškų giesmėsKalba gimtoji lūposna įdėta. […]Lietuviškasis žodis liko kraujo raidėm
Ant kamerų akmens ir pelenuos.Pasaulio kryžkelėj – prie Nemuno ir Baltijos –Likimas motinos kalba dainuos.

Prišaukti džiugesį lyg paukštį ulbantį,Kad ligi galo vieškeliu lydėtų.Iš duonos kvapo ir miškų giesmėsKalba gimtoji lūposna įdėta.

(J. Degutytė)