Bankas

1168 0

Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į ekonominį gamybos darbą. Jie yra tos šalies ūkio smegenys, kurie leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų pelningai, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Tad kas vartoja bankinius pinigus, tas kartu prisideda prie šalies ūkio kūrybinio darbo.

Išvystytose šalyse bankuose klientai gali tikėtis daugiau kaip 100 rūšių paslaugų. Tai ir įvairiausių tipų indėliai, įvairių rūšių paskolos, investicinės paslaugos, modernios atsiskaitymo formos, lizingas ir t.t.

Bankai savo klientams siūlo pilną aptarnavimą, t.y. veda atsiskaitomąsias sąskaitas, atlieka atsiskaitymo opperacijas, konsultuoja finansiniais klausimais, išmoka darbo užmokestį, valdo pensijų fondą, vykdo operacijas su užsienio valiuta.

Kiekvieno banko egzistavimą nulemia jo naudingumas visuomenei. Bet kuris visuomenės narys į banką žvelgia kaip į instituciją, galinčią padidinti jo turimas pajamas bei turtą, arba bent išsaugoti iki reikiamo momento sukauptus pinigus. Minėti asmenys gali būti dvejopi banko klientai – indėlininkai ir paskolų gavėjai.

Bankai yra žmonių pasitikėjimo įmonės. Žmonės, patikėdami savo pinigus kredito įmonei, darbo santaupas, o bankai globodami, tvarkydami, naudodami tas santaupas, ugdo finansinius kapitalus. Bankai gautus pinigus tuuri saugoti, valdyti ir leisti į patiems bankams pelningą, kraštui ir ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Jie yra svarbiausi mūsų dienų ekonominės galios veiksniai, kurie valdo pasaulio pinigų ir kapitalų rinkas ir kurie savo nuožiūra skirsto kreditus. Nuo jų darbo gero sutvarkymo ir

r tikslingo veikimo priklauso visuomeninio taupymo instinkto ugdymas, krašto pinigų pastovumas ir visos tautos ūkinė gerovė.

Depozitiniai bankai virtę visuomeninėmis įmonėmis, negali atsisakyti duoti visuomenei savo veikimo apyskaitos, būti tos visuomenės prižiūrimi. Bankai turi viešai skelbti savo daromas operacijas.

Bankai yra indėlių įstaigos, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei juos skolinti. Trumpai tariant, indėliai – tai paskola bankui arba banko paskolintas kapitalas.

Indėlis – tai ne fizinis objektas, kaip grynieji pinigai, bet tiesiog nuosavybės teisė, paliudyta įrašu banko knygose.

Kiekvienas naujas indėlis, padidina cirkuliuojančių pinigų masę (pasiūlą).

Indėliai yra šių rūšių:

1. Neterminuotieji indėliai (indėliai iki pareikalavimo) – tai komercinio banko atsiskaitomojoje sąskaitoje laikomi pinigai.

2. Terminuotieji indėliai – tai bet koks indėlis banko sąskaitoje, kurio negalima atsiimti be nuostolio anksčiau numatyto termino arba iš anksto nepranešus.

3. Indėliai užsienio valiuta – tai indėliai koonvertuojamąja valiuta.

Ryšiai tarp bankų ir klientų – sutartiniai. Tai yra pagrindas tarp debitoriaus (banko) ir kreditoriaus (kliento). Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugūs dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo vagystės ar gaisro, bet ir apdraudžia. Draudimas garantuoja tam tikro dydžio indėlių saugumą.

Bankai skirstomi:

1. Valstybinės kredito įstaigos.

2. Privačios kredito įstaigos.

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai:

1. Centrinis emisijos bankas, kuris leidžia apyvarton po

opierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir kitus komercinius bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais.

2. Komerciniai bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais – priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas. Komerciniai bankai būna:
· privatūs;
· kooperatiniai;
· valstybiniai.
3. Investiciniai bankai atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo-pardavimo operacijas, užsiima finansavimu ir ilgalaikiu įvairių pramonės šakų, prekybos ir transporto kreditavimu. Per šiuos bankus patenkinama didžioji dalis pramonės ir kitų įmonių poreikių. Šie bankai mobilizuoja dalį savo resursų, išleisdami akcijas ir obligacijas, gaudami paskolas iš kitų bankų.
4. Ipotekiniai bankai teikia ilgalaikes paskolas už nekilnojamąjį turtą: žemę, pastatus. Mobilizuoja išteklius, išleisdami ypatingus vertybinius popierius, kurie padengti banko nekilnojamuoju turtu. Paskolos naudojamos žemės, įrengimų, mašinų, trąšų pirkimui.
5. Taupomieji bankai – surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalo rinką.
6. Specialieji bankai – hipotekos bankas, žemės ūkio bankas – teikia paslaugas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams.
7. Užsienio prekybos bankai – kredituoja importo ir eksporto tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus.

Pagal teisinę formą bankai skirstomi:
1. Akciniai bankai, padedantys bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų.
2. Kooperacijos bankai jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas.
3. Municipaliniai ir komunaliniai bankai – teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti, miestų sa

avivaldos organų nuosavybė.
4. Valstybiniai bankai yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas.
5. Mišrieji bankai – dalį jų akcijų turi valstybė, o dalį privatūs asmenys, įvairios organizacijos.
6. Tarptautiniai bankai atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesams.

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka šias operacijas:
1. Aktyvines operacijas atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas.
2. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pavedimais.
3. Aptarnaujamąsias operacijas jie atlieka kaip tarpininkai: perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius.
4. Turtinės arba patikėtosios operacijos – kai bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas.
5. Faktorijos operacijos – tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos skolas dažniausiai už mažesnę kainą, negu jų balansinė vertė. Finansų įstaiga, atlikdama faktorijos operacijas, gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų ir tikrosios tų skolų vertės. Firma turi naudos iš tos finansų įstaigos gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti kol skolininkai sumokės savo skolas. Be to, ji išvengia nemalonumų ir išlaidų, kovodama su nerangiais skolininkais.
6. Kreditingumo įvertinimas – tai potencialių skolininkų kredito grąžinimo galimybių nustatymas. Bankai už tam tikrą mokestį gali patarti, ka

aip įvertinti asmenų ir firmų kreditingumą.

Taigi, bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningiau panaudojamas.
„Bankas, kaip svarbi visuomenės ūkio įmonė, turi būti galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų pinigais, bet ir savininkų sudėtais kapitalais“. – Vladas Jurgutis (1885-1966).

Visų šalių bankų struktūra yra dviejų lygių:
1. Centrinis bankas.
2. Kiti bankai.

Centrinis bankas
Centriniai bankai turi monopolinę teisę leisti pinigus. Jų struktūra susijusi su politine valstybės struktūra ir šalių įstatymais.
Pagrindiniai centrinio banko uždaviniai yra:
1. Parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje.
2. Reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą.
3. Vykdyti pinigų ir emisijos politiką.
4. Nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Centrinio banko operacijos:
1, Aktyvinės – paskolinių operacijų apskaita ir investicijos į valstybės vertybinius popierius.
2. Pasyvinės operacijos sukuria banko resursus. Pagrindiniai pasyvai: banknotų emisija, užsienio bankų indėliai, kapitalai ir rezervai.

Centrinio šalies banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas.
Šį kapitalą bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą.

Centrinis šalies bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:
· leidžia į apyvartą šalies pinigus;
· organizuoja nacionalinės valiutos piniginių ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą;
· nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius, susidėvėjusių ir sugadintų piniginių ženklų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką;
· informuoja visuomenę apie išleidžiamuosius ir išimamus iš apyvartos piniginius ženklus;
· sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato piniginių ženklų ekspertizės tvarką;
· nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;
· saugo šalies aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus;
· nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;
· perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
· organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;
· kartu su Finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės biudžeto vykdymą;
· nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo operacijų tvarką;
· reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą;
· kartu su Finansų ministerija organizuoja šalies vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;
· atstovauja šalies interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose;
· duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos banko įstatymo numatytais atvejais;
· duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, filialus bei atstovybes;
· teikia ir ima paskolas;
· leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
· konsultuoja šalies vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų klausimais;
· negali būti šalies komerciniu banku, pajininku arba akcininku;
· sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos šalyje būklę.

Centriniam šalies bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, jo pavaduotojai ir valdybos nariai. Šio banko valdybos ir jo įstaigų bei organizacijų veiklą revizuoja šalies Centrinio banko Revizijos skyrius.
Centriniai bankai užima svarbiausią vietą bankininkystės sistemoje. Šie bankai yra vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno didinimu, nes jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą. Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi, yra vyriausybės dalis.
Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. savo veiksmus nustato labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.
Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme – tai finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas – užkirsti kelią didelio mąsto bankų bankrotams, t.y. finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius.

Komercinis bankas

Tai kredito institucija, savo veiklą grindžianti indėliu ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš juridinių ar fizinių asmenų bei kreditų teikimu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką ir atsakomybę. Tai gausiausia bankų rūšis

Komerciniai bankai vaidina lemiamą vaidmenį mokėjimo mechanizme kaip turto saugotojai ir finansinių išteklių skirstytojai.

Šie bankai yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, laikančių indėlius banke ir subjektų, gaunančių iš bankų kreditus.

Tai pelno siekianti institucija, dirbanti savimokos pagrindu, kuri priima indėlius (depozitus), teikia paskolas ir įgyja kitų aktyvų, ypač obligacijų.

Pagrindinis komercinio banko tikslas – pelnas.

Bankas visiškai savarankiškai sutarčių pagrindu akumuliuoja laisvas ūkio ir gyventojų lėšas ir šitaip sukaupia tam tikrą kapitalą, kurį panaudoja komercinei veiklai.

Kiekviena įmonė ar organizacija gali laisvai pasirinkti vieną ar kitą banko įstaigą, su kuria jai patogu ir naudinga turėti dalykinius ryšius, pagrįstus abipusiu pasitikėjimu ir suinteresuotumu. Todėl komercinio banko veiklos pagrindas yra įmonių ir organizacijų kreditavimas.

Komerciniai bankai turi teisę:

1. Priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas.

2. Teikti ir imti kreditus.

3. Atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais.

4. Išduoti piniginius laidavimus, garantijas.

5. Priimti iš klientų vertybes, dokumentus ir saugoti savo saugyklose.

6. Teikti paslaugas – konsultacijas bankų veiklos klausimais.

7. Centriniam bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus.

8. Atlikti kitas kredito institucijos veiklos pobūdį atitinkančias operacijas.

Visų paslaugų pobūdis, formos, klientūros aptarnavimo būdai ir metodai priklausys nuo komercinio banko kolektyvo sugebėjimų organizuoti savo veiklą.

Komerciniai bankai steigiami dviem būdais:

1. Atviruoju – kai steigėjai įsigyja dalį statute numatyto pagrindinio kapitalo akcijų, o likusią dalį surenka skelbdami viešų akcijų pasirašymą.

2. Uždaruoju – kai steigėjai įsigyja visas akcijas arba dalį statute numatytų akcijų, neskelbdami viešo akcijų pasirašymo, o jas išplatina kitiems asmenims savo nuožiūra.

Komercinio banko valdymo struktūrą sudaro Visuotinis akcininkų susirinkimas, banko Taryba ir Valdyba. Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausia komercinio banko valdymo institucija. Taryba stebi ir kontroliuoja banko Valdybos veiklą. Valdyba vadovauja bankui, tvarko įvairius reikalus, už banko operacijų vykdymą ji atsako pagal įstatymus. Bankų veiklą kontroliuoja Revizijos taryba, kurią renka Visuotinis akcininkų susirinkimas. Komercinį banką likviduoti gali Visuotinis akcininkų susirinkimas arba Centrinis bankas savo įsakymu.

Komercinis bankas įregistruojamas Centriniame banke. Tokie bankai turi pagrindinį ir atsarginį kapitalą, be to, gali sudaryti ir kelis kapitalus. Atsarginis kapitalas naudojamas galimiems veiklos nuostoliams atlyginti. Sudarymo šaltinis – pelnas.

Komerciniai bankai, skirstantys užsienio paskolas, turi atlikti investicijų projektų ekspertizę, įvertinti turtinę atsakomybę bei paskolos grąžinimo galimybes, priimti sprendimą dėl paskolos suteikimo komerciniam ūkio subjektui, t.y. jeigu investicinis projektas nepasiseks, tai bankas turės sumokėti visą paskolos ir palūkanų už jas sumą.

Komercinis bankas yra privati organizacija, kurios veikla turi būti pelninga, atsižvelgiant į visus rizikos faktorius.

Tai rizikos įmonė, galinti rizikuoti tik savo kapitalo dydžio rėmuose.

Komerciniai bankai sudaro kiekvienos šalies, kurioje vyrauja rinkos ekonomika, kredito sistemos pagrindą bei koncentruoja pagrindinę dalį šalies resursų.

Egzistuoja trys komercinių bankų rūšys:

1. Specializuoti.

2. Šakiniai.

3. Universalūs.

Universalūs komerciniai bankai užsiima įvairiomis paslaugų rūšimis.

Specializuoti komerciniai bankai veiklą orientuoja į konkrečias paslaugas.

Komercinių bankų aktyvų valdymas suprantamas kaip savų ir pritrauktų lėšų paskirstymas į:

1. Grynus pinigus.

2. Investicijas.

3. Paskolas.

4. Kitus aktyvus.

Pagrindinė komercinių bankų veiklos sąlyga – užtikrinti pakankamą lėšų kiekį indėlių apmokėjimui. Kita sąlyga – pakankamas lėšų kiekis, patenkinantis klientų poreikius kreditams. Pagrindinė komercinių bankų veikla – paskolų teikimas.

Kredito unijos

Kredito unijos – tai kooperatiniais pagrindais organizuota, narių savanoriškai įsteigta ir nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga. Ji surenka savo narių pinigines lėšas ir po to teikia paskolas unijos nariams. Kredito unija teikia savo nariams paskolas, tvarko jų asmenines sąskaitas, bei atlieka kitas, bankui būdingas funkcijas.

BANKININKYSTĖ

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje.

Pati paprasčiausia bankininkystės forma buvo mainai. Intensyvėjant prekybiniams santykiams atsirado pinigų mainytojai. Iš tokių pinigų mainytojų atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, skolino pinigus kitiems mainytojams.

Šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius.

8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose vyko komercinės bankininkystės internacionalizavimas, kada vienos šalies bankai kitose šalyse įsteigia savo bankų filialų sistemas. Vienas iš tokio komercinės bankininkystės internacionalizavimo padarinių yra tai, kad kyla didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose. Mat atsiradę užsienio bankai stengiasi pasididinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.

Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta.

Užsieninė bankininkystė dar vadinama ofšorine bankininkyste, kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas. Užsieninė bankininkystė susitelkia finansinių lengvatų rajonuose. Firmos ir investuotojai perkelia savo pajamas į palankaus apmokestinimo rajonus, norėdami pasinaudoti žemesnių mokesčių privalumais. Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas.

Todėl, norint konkuruoti su ofšoriniais bankais, tradiciniai bankininkystės centrai imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose.

Didėjant bankų a

. . .

Bankrotas

Kai bankų įsipareigojimai kreditoriams pranoksta kapitalą, jie patiria finansinį krachą. Ši situacija vadinama bankrotu.

Šiuolaikiniai bankai

Didėjant konkurencijai tarp bankų, klientai turi vis daugiau galimybių rinktis. Todėl bankai turi diegti naujoves, tobulinti technologijas, gerinančias klientų aptarnavimą.

Visų pirma – tai einamosios sąskaitos, į kurias pervedamas darbo užmokestis. Tai patogi vieta saugoti pinigus ir pagrindinė sąskaitų apmokėjimo priemonė.

Pagrindinė naujovė – bankomatai. Jie leidžia klientui visą parą pasiimti reikiamą sumą pinigų bet kuriame tos šalies mieste.

Netradicinė banko paslauga – banko garantija. Tai finansinis laidavimas pardavėjui, kad jam bus sumokėta ir pirkėjui, kad jam bus grąžintos avansu sumokėtos lėšos arba kompensuoti nuostoliai, pardavėjui neįvykdžius sutarties. Garantija – tai tam tikra draudimo forma. Verslininkui ji naudinga, nes sumažina verslo riziką.

Taip pat viena iš bankų paslaugų yra jų seifų nuoma. Asmenys už tam tikrą mokestį gana seifą bankų saugyklose ir gali jame laikyti įvairius dokumentus, vertybes ir pan.

Bankas taip pat siūlo finansinių maklerių paslaugas, norintiems investuoti į vertybinius popierius. Šioje srityje bankas atlieka beveik visas operacijas: nuo konsultavimo iki vertybinių popierių dokumentų sutvarkymo. Makleris – tai tarpininkas, sudarant prekybinius arba biržų, sandorius.

Populiariausia paslauga teikiama asmenims yra terminuoti indėliai – tai tam tikram laikui atiduota saugoti pinigų suma, kurios negalima išimti iš sąskaitos nurodytam laiko tarpui. Už tai gaunamos palūkanos.

Lizingas

Viena iš naujų ir greitai besivystančių kredito formų – lizingas, apimanti finansinius, komercinius, teisinius ir techninius aspektus.

Finansiniu aspektu lizingas – speciali gamybos priemonių, nekilnojamojo turto bei ilgalaikio vartojimo priemonių įsigijimo finansavimo forma.

Lizingas – tai ilgalaikė mašinų, įrengimų, transporto priemonių ir kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto išperkamoji nuoma.

Lizingas – tai ūkinė veikla, kai pagrindinis ūkio subjektas sutartimi perleidžia teisę naudotis tam tikru nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui, už kurią pastarasis moka iš anksto sutartus, dažniausiai periodinius, nuomos mokėjimus.

Mokėjimo kortelės

Mokėjimo kortelė – tai atsiskaitymo negrynais pinigais instrumentas ir galimybė gauti kreditą.

Dalyvavimas pasaulinėje kortelių sistemoje leidžia įsisavinti naujausias bankų technologijas, naudoti didelę infrastruktūrą.

Kortelės gali būti:
· individualios;
· biznio (aukso, sidabro, platinos).
Pagal technologijas kortelės gali būti skirstomos į:
o su magnetinėmis juostomis;
o su mikroschema.
Kortelės magnetinėje juostoje užrašomi duomenys, nurodomas pin kodas, kurio nežinant, negalima naudotis ir kortele.

Bankų vaidmuo ekonomikoje kasmet vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas.
Gerai išplėtotos ir solidžios bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu: ir tai palengvina visų rūšių finansines operacijas.
Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti.
Bankai yra vien tik istorinė kategorija, persisunkusi racionalistine pelno bei nuostolių skaičiavimo dvasia.
Bankai turi tarnauti ne pinigui, o žmogui!

Literatūra

1. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas. Ekonomikos pagrindai.
2. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai.
3. Thomas Mayer, James S.Duesenberry, Robert Z.Aliber. Pinigai, bankai ir

ekonomika.
4. Deivis Ivaškevičius, Algimantas Sakalas. Bankų vadyba.

Join the Conversation

×
×