Žmogus ir gamta A. Baranausko “Anykščių Šilelyje”.
Lietuvių tautos atmintyje A. Baranauskas yra pirmiausia “Anykščių šilelio” kūrėjas. Ši poema vienas iš gražiausių lietuvių literatūros kūrinių. Sukurti “Anykščių Šilelyjį” paskatino daugelis aplinkybių. Tai ir protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą, kurį teko A. Baranauskui girdėti per paskaitas Varnių kunigų seminarijoje, ir lenkų romantikų, ypač poemoje minimo A. Mickevičiaus skaitymas. Tačiau šitoje, prieš diskriminaciją parašytoje, poemoje gausu jausmų, kylančių iš sielos, širdies gelmių. Niekas taip giliai neužjautė, neišgyveno širdimi ir neparodė lietuviui gamtos neišsemiamumo, turtingumo ir spalvingumo kaip A. Baranauskas. Būtent šioje poemoje galime perskaityti tarp eilučių poeto meilę gimtajam kraštui, jo žmonėms. A. Baranauskas puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Jo sugebėjimas jausti gamtos grožį iškėlė net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus. Tikram lietuviui miškas yra šventa vieta. Juk nuo senų senovės baltai kūreno aukurus girioje, prie medžių. Vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. Visos šios apeigos rodo, kad prieš daugelį šimtų metų žmogus ir miškas buvo viena visuma, todėl ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, dvasinis jų bendravimas nepaprastai glaudūs. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis. Tai išaukština visus, kurie jaučia tokius jausmus savyje. Būtent tai galime perskaityti “Anykščių Šilelyje”. Manau, A. Baranauskas šia poema norėjo pasakyti, kad lietuvis ir gamta nedalomi. Jų gyvenimai persipynę garbės, globos, meilės saitais. Giria – skriaudžiamo, engemo, pavergto lietuvio prieglobstis. Miškas jau daugelį metų gausiai žerdavo gamtos dovanas žmogui, kuris tada tik mokinosi gyventi. Senoliai narsiai kovėsu su kryžiuočiais, kurie norėjo įteigti svetimą tikėjimą. Tačiau priespauda nesužlugdė lietuvių savigarbos, kadangi miškas buvo toji šventovė, ramstis kiekvienam pavergtam, engiamam. Bet kas galėdavo išsigydyti savo žaizdas ir kūno, širdies, įkvėpęs į plaučius miško esybės, pagonių laužų dūmų. A. Baranauskas tai primena. Autorius žinojo, kad jau prieš amžius giria buvo šventas prieglobstis:
Ė kur darbar šilelis, buvę miškai šventi, kažin kodėl senobėj visiškai išskinti. Mažir vieną įvedęs Jogaila išskyrė, Kad jau nebetarnautų dievaičiams – tėvynė.Poeto sielą užplūsta didingos praeities prisiminimai, kuriuos nutraukia gilus atodūsis dėl krikšionybės nešėjų sunaikintų Lietuvos miškų. Slinko metai. Keitėsi priespaudėjai, tačiau vis išlikdavao lietuvių tautiškumas. Rusijos carinė valdžia ypač slėgė žmogaus pečius. Šis laikotarpis – sunkiausias išmėginimo metas. Daugelis bėgdavo į mišką, senobinę slėptuvę, kur jautėsi laisvi. Tuomet galėdavo organizuoti įvairius pasipriešinimo būrius, kurie veikdavo gūdžiose giriose. Vis vykdavo kovos kol išsikovoję laisvę įsileidome kapitalizmą, pinigų ir pramonės monstrą. Viskas palaipsniui tapdavo materealizuota, dvasinės vertybės blėsdavo. Kapitalizmo tolerizuojamas miško kirtimas – kitas smūgis žmogaus moralei. Tačiau, manau, mūsų širdyse dar liko pagoniška kibirkštėlė, kuri lyg magnetas traukia mus prie gamtos. Ilgainiui mums reiks grįžti į ją. Istorija tęsiasi. Žmogus, rodos, tolsta nuo gamtos, tačiau kartu miškas tampa jo kasdieniniu rūpesčiu. Tragiška istorijos ir būties sapratos kryžkelė. A. Baranauskas poemoje “Anykščių Šilelyjis”. Šis kūrinys – himnas Lietuvos gamtai, kartu ir žmonėms. Mes vizgi esame gamtos vaikai. “Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti, Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. Ir giesmė nepabaigta; kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat, toj pati galybė, miškus sugraužė, širdį, dūšią apgriuvo … ir giesmę nulaužė.”