Maironis eileraščio “Vilnius” interpretacija

Eileraštyje yra pasakojama apie Vilnių. Jis rūmais dunkso tarp kalnų. Ankščiau Vilnius buvo labai garsus, didingas, o dabar jis miega. „Naktis jį rūbais tamsiais kajp dūmas dengia!“ – iš šios metaforos galima suprasti, kad dabar Vilnius prarado savo galybę. Tuo laikotarpiu, kai eilėraštis buvo parašytas, Lietuva buvo užimta Rusijos, ji prarado savo nepriklausomybę. Šis laikotarpis eilėraštyje apibūdinamas miegančio miesto metafora.
Eilėraštis yra suskirstytas į tris dalis: preitį, dabartį ir ateitį. Pirmame posme yra aprasoma praeitis. Lyrinis subjektas trumpaj papasakoja, koks Vilnius buvo seeniau, prieš Rusijos okupaciją. Praeitis buvo gera, Vilnius buvo garsus, galingas, skleidė spindulius Lietuvai. Antrame posme nupasakojama, kokia yra dabartis.Lyrinis subjektas apibūdiną dabartį, miegantį Vilnių. Dabartis yra visiškai priešinga nei praeitis. Ji yra sunki ir varginga. Kadangi Rusija okupavo Lietuvą, Vilnius neteko savo galybės. Trečiame posme aprasoma ateitis, kurios tikisi sulaukti lyrinis subjektas. Matome jo viltį, kad viskas pasikeis. Lyrinis subjektas mato šviesią ir gera Lietuvos ateitį.
Gamtos laikas susiejamas su istoriniu laiku. Po nakties visad ateina aušra. Naktis – tai laaikotarpis, kai Vilnius miega, tai yra, yra okupuotas, o rytas – tai jo atgimimas, šalies tapimas nepriklausoma. Gamtos laikas susiejamas su istoriniu laiku norint pasakyti žmonėms, kad jie neturėtų prarasti vilties, nes Lietuva išsivaduos iš priespaudos ir vėl atgims, kaip atgimsta di

iena po ilgos ir tamsios nakties.
Lyrinis subjektas šiame eilėraštyje yra labai jausmingas. Savo jausmus jis išreiškia retoriniais sušukimais ir klausimais. Pirmame posme lyrinis subjektas kalbasi su kažkokiu žmogumi, iš kurio nesitiki sulaukti atsakymo. Lyrinis subjektas yra liūdnas ir nusivylęs dėl to, kad Vilnius nėra toks, koks buvo anksčiau. Pirmieji saukiamieji sakiniai parodo jo susijaudinima ir audringuma. Antrojoje posmo dalyje jis kreipiasi i pati Vilniu, klausdamas kodel jis nera toks kajp garsiaisiais amziais. Antrame posme lyrinis subjektas kalba mes vardu už visą tautą („Kai Vilnius buvo mums kaip akis.“). Šiame posme jis nėra toks emocingas kaip kalbėdamas apie Vilniaus praeitį. Lyrinis subjektas kalba ramiai ir liudnai. „Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,/ Iš debesų tenušvis.“ – šis sakinys baigiamas daugtaškiu, lyrinis subjektas neišsako viisų savo minčių. Galbūt jis norėjo pasakyti, kad mėnulio šviesa yra prošvaistė naktyje, trumpas vilties pasireiškimas atgauti nepriklausomybę. Trečiame posme lyrinis subjektas vėl yra labai emocingas. Jis kreipiasi į žmogų, kuris atsiminė Lietuvos didžius laikus, kuris liūdi dėl brangios praeities. Lyrinis subjektas klausia žmogaus retoriniais klausimais, nenorėdamas sulaukti atsakymo. Adresatas yra susigraudinęs, liūdnas, todėl lyrinis subjektas lyg ir norėdamas jį paguosti pasako: „Žiūrėk, rytuose aušra jau teka.“ Jis šiuo sakiniu suteikia žmogui vilties, kad viskas greit pasitaisys, ateis šviesūs ir nepriklausomi la
aikai Lietuvai, nes laikai mainos.
Kiekvieną posmelį lyrinis subjektas baigia tais pačiais žodžiais – „Lietuvai, mūsų tėvynei“. Taip jis parodo savo meilę tėvynei ir galbūt nori, kad žmonės irgi suprastų, kokia brangi iš tikrųjų yra tėvynė, ir taip pat mylėtų ją kaip lyrinis subjektas, kad visi kovotų dėl jos nepriklausomybės.

Leave a Comment