Mokomosios praktikos ataskaita

Tikrino: Gintautas Žaldarys

TekinimasSaugaus darbo su tekinimo staklėmis taisyklės.Projektuojamieji ir gaminamieji įrengimai turi visiškai atitikti saugaus darbo reikalavimus juos eksploatuojant. Šie reikalavimai nurodyti darbo apsaugos standartuose. Laikantis jų, pagamintame įrenginyje pavojingi elementai turi būti atitverti, o jo keliamas triukšmas Ir vibracija turi neviršyti numatytų normų. Be to, turi būti numatytos apsaugos priemonės nuo elektromagnetinio, jonizuojančio ir šiluminio spinduliavimo, atmosferos teršimo garais, dujomis, dulkėmis ir kt. Kad žmonės galėtu saugiai dirbti, labai svarbu kontrolės bei matavimo prietaisai ir automatinio valdymo bei reguliavimo įtaisai. Kad dirbantysis mažiau pavargtų psichiškai, turi būti tinkamai parinktos įrenginių ir patalpų spalvos.Darbo apsaugai skiriama labai daug dėmesio. Tai nusakyta Konstitucijoje. Kiekvienos gamyklos administracija privalo užtikrinti saugias darbo sąlygas. Tiesiogiai darbo apsauga gamyklose organizuoja gamyklos vyriausiasis inžinierius. Visiems darbuotojams turi būti organizuojami darbo apsaugos instruktažai. Jie turi būti mokomi saugaus darbo taisyklių. Tiesiogine darbo apsaugos kontrole atlieka viršininkas ir meistrai.Tekinimo staklių konstrukcijos Universaliųjų tekinimo staklių konstrukcija. Tekinimo staklių konstrukcija: stovas su kreipiamosiosmis sumontuotas ant monolitinio pagrido. Pagridas kartu yra tepimo bei asšinimo skysčio rezervuaras ir drožlių rinktuvas. Ant stovo kreipiamųjų nejudamai pritvirtinta špindelinė galvutė. Joje yra pavarų dėžė, perduodanti sukamąjį judesį špindeliui ir jį reguliuojanti. Žemiau špindelinės galvutės prie stovo įtaisyta pastumų dėžė. Jos pavaros ir mechanizmai suteikia įvairias pastūmas suportui. Vidurinėje stovo dalyje išilgai kreipiamųjų gali slankioti suporto išilginės rogės, turinčios skersines kreipiamąsias, ant kurių statmena staklių ašiai kryptimi slankioja skersinis suportas. Ant skersinio suporto viršutinės dalies įtaisytas peilių įtvaras. Viršutinę dalį galima pasukti apie vertikalią ašį ir suteikti jai įstrižą pastumą tekinant kūginį paviršių. Dešinėje staklių dalyje ant aerostatinių kreipiamųjų yra arkliukas. Prieš perstumiant jį paleidžiama suslėgto oro srovė į kreipiamąsiais. Šitaip sudaroma oro pagavės tipo atrama. Arkliukas šiek tiek pakyla, dėl to jį lengva stumdyti, mažiau dyla susiliečiamieji paviršiai. Kad dirbantiesiems būtų saugiau, ant suporto yra skaidrus pakeliamas gaubtas apsisaugoti nuo drožlių, o staklių užpakalinėje dalyje yra apsauginė sienelė.

Naudojami pjovimo įrankiai, įtaisai. Tekinimui naudojami įvairiausių konstrukcijų peiliai. Atsižvelgiant į pastūmos kryptį ir pagrindinės pjovimo briaunos padėtį, tekinimo peiliai būna dešininiai ir kairiniai. Dešininiai peiliai tekinant slenka iš dešinės į kairę, o kairiniai — iš kairės į dešine. Juos galima atskirti uždėjus dešiniosios arba kairiosios rankos delną. Uždėjus dešinę ranką ant dešininio peilio, jo pagrindinė pjovimo briauna yra į tą pusę, kur nykštys. Nykštys rodo ir pastūmos kryptį. Uždėjus kairę ranką ant kairinio peilio, nykštys rodo pagrindinę pjovimo briauną ir pastūmos kryptį. Kairinių ir dešininių peilių rūšys galvutės formos atžvilgiu: tiesieji; lenktieji; dvigubai lenktieji; su ištęsta galvute. Tekinimo peilių rūšys atsižvelgiant į jų paskirtį: nupjovimo; fasoniniai spinduliniai; aptekinimo; glotniojo aptekinimo; atraminiai aptekinimo; įpjovimo; sriegimo; ištekinimo. Peilių rūšys atsižvelgiant į tai, kaip tvirtinama pjaunančioji dalis: ištisinis; suvirintasis;su prilituota plokštele; su mechaniškai pritvirtinta plokštele. Pagal peilio galvutės formą ir išsidėstymą koto atžvilgiu peiliai būna tiesieji, lenktieji, dvigubai lenktieji ir su ištęsta galvute. Pagal paskirtį peiliai skirstomi šitaip: aptekinimo, galinio tekinimo, įpjovimo, nupjovimo, sriegimo, ištekinimo, fasoniniai ir kt. Pagal apdirbtojo paviršiaus šiurkštumą ir tikslumą tekinimo peiliai skirstomi šitaip: rupiojo, glotniojo ir tiksliojo tekinimo. Tekinimo peiliai gali biūti vientisiniai, pagaminti iš vienos medžiagos, ir sudėtiniai (kotas pagamintas iš konstrukcinio plieno, o pjaunančioji dalis — iš specialios įrankinės medžiagos). Sudėtiniai peiliai būna: suvirinti, su prilituota arba mechaniškai pritvirtinta plokštele. Staklių derinimas darbui. Prieš paleidžiant reikia gerai apžiūrėti stakles iš išorės ir sukant ranka patikrinti kaip veikia mechanizmai. Jeigu jie juda lengvai ir tolygiai, galima stakles paleisti ir pradėti tikrinti neapkrautas. Staklių greičių dėžė pradedama tikrinti nuo mažiausio sukimosi dažnio perjungiant į vis didesnį. Pasiekus didžiausią sukimosi dažnį, špindelis paliekamas suktis laisvai 1,5 – 2 valandas ir stebima, ar nekaista pagrindiniai guoliai. Špindelio slydimo guolių temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 60°C , o riedėjimo guolių – 70°C. Kitų mechanizmų guolių leistinoji įšilimo temperatūra – 50°C.
Tikrinant pastūmų dėžę, nebūtina įjungti visas pastūmas. Tikrinamos mažosios, vidutinės ir didžiausios pastūmos. Stakles reikia paleisti tiksliai pagal instrukciją, esančią staklių pase. Guolių reguliavimas: špindelio cilindro kakliuko slydimo guolių įdėklas gali gūti sudėtinis arba ištisinis. Tarp sudėtinio įdėklo viršutinės dalies ir kakliuko turi būti tam tikras tarpelis. Nudilus guoliui, šį tarpelį reikia sumažinti reguliuojant. Tam tikslui įdėklo dalių sudūrimo paviršiai paskutami arba pakeičiami tarpikliai. Kai cilindrinio kakliuko guolio įdėklas ištisinis su išoriniu kūginiu paviršiumi ir įpjovomis, reguliuojama, perstumiant veržlėmis šį įdėklą išilgai ašies. Tokio įdėklo įpjovos esti užlydytos minkštu metalu, užkaltos mediniais pleištais arba kita tepalui nelaidžia medžiaga. Jei veleno kakliukas kūginis, guolį reguliuojant, perstumiamas išilgai ašies arba įdėklas, arba špindelis. Šios konstrukcijos guoliai yra senesnio modelio staklėse. Riedėjimo guoliai tvirtinami špindelio atramose, juos iš anksto įveržiant. Tarp guolio apskrito paviršiaus ir atramos neturi likti tarpo, nes nuo to padidėtų virpėjimas. Atraminiai, radialiniai – atraminiai ir kūginiai – ritininiai guoliai reguliuojami perstumiant išilgai ašies vieną guolio žiedą. Jis pastumiamas ant veleno užsukta veržle arba pakeičiant tarpiklį, padėtą po atramos dangteliu. Frikcinės movos reguliuojamos taip, kad, perkrovus stakles daugiau negu 25%, jos praslystų; išjungus movą, veikiant varikliui, špindelis ir kitos varomosios dalys turi nesisukti. Diržinės ir grandininės pavaros reguliuojamos, keičiant atstumą tarp skriemulio arba žvaigždutės varančiojo ir varomojo veleno, pavyzdžiui, perstumiant variklį. Jei atstumas tarp šių ašių nekintamas tai diržų arba grandinių įtempimas reguliuojamas tam tikslui skirtais skriemuliais arba žvaigždutėmis. Suporto skersinių ir išilginių rogių kreipiančiosios turi būti taip sureguliuotos, kad rogės galėtų laisvai slankioti, bet neklibėtų. Reguliuojama stumiant pleištus specialiais varžtais. Kiekvienam skirtingam tekinimo darbui atlikti reikia iš naujo suderinti stakles. Nustatyti greičius, nustatyti žingsnį ir t.t. Pradėjus tekinti galime įsitikinti ar mūsų nustatymai yra geri: ar gerai krinta drožlė, ar nueitas žingsnis yra tikslus. Jei kas nors neatitinka, sustabdžius stakles, galime nustatyti viską iš naujo.
Konkrečios detalės apdirbimo technologija. Sriegių ir kūginių paviršių tekinimas. Kūginių paviršių aptekinimas.Kūginiams paviršiams aptekinti taikomi šie keturi būdai. Plačiais tekinimo peiliais aptekinami trumpi kūginiai paviršiai, kurių sudaromoji ne ilgesnė kaip 30 mm. Tekinama aptekinimo peiliais, kurių pagrindinis kampas lygus pusei aptekinamo kūgio viršūnės kampo. Peilio pagrindinė pjovimo briauna turi būti l.-.3 mm ilgesnė už kūgio sudaromąją. Peiliui suteikiama išilginė arba skersinė pastūma.Aptekinama pasukus viršutines suporto roges. Tekinant šiuo būdu kūginius paviršius, viršutinės suporto rogės pasukamos kampu, kuris lygus pusei tekinamo kūgio viršūnės kampo. Apdirbama rankine pastūma. Šiuo būdu tekinami kūgiai, kurių ilgis ne didesnis už viršutinių suporto rogių eigą (150.-.200 mm). Aptekinamas bet kokio kampo kūgis. Jis nustatomas taip:α=arctg(D-d/2l)čia D – didesnysis apdirbamojo kūgio skersmuo mm; d – mažesnysis apdirbamojo kūgio skersmuo mm; l – kūgio sudaromosios ilgis mm.Aptekinama perstumiant skersai arkliuko pagrindo jo korpusą. Tekinant šiuo būdu, arkliuko korpusas perstumiamas skersai jo pagrindo statmenai staklių centrų linijai. Ruošinio sukimo ašis su staklių centrų linija sudaro kampą, o kūgio paviršius lygiagretus su ja. Išilgine peilio pastūma aptekinami ilgi, maži kūgiški paviršiai.Arkliuko korpuso skersinis perstūmimas: h=(D-d)/2×L/lčia L – visas apdirbamojo ruošinio ilgis mm.Aptekinama naudojant kopijavimo liniuotę. Kopijavimo liniuotės korpusas pritvirtinamas prie staklių stovo. Prie šio korpuso pritvirtinta prizminė kreipiamoji , kurią galima pakreipti kampu į staklių centrų liniją. Kreipiamąja slankioja šliaužiklis , kuris svirtimi sujungtas su skersinėmis staklių suporto rogėmis . Skersinės pastūmos pavaros sraigto veržlė atjungiama nuo suporto rogių. Kūginis paviršius tekinamas išilgine pastūma, kurią skersinėms suporto rogėms suteikia šliaužiklis, slenkantis išilgai kreipiamosios liniuotės. Vykstant dviejų krypčių judesiams, peilis perstumiamas kampu staklių centrų linijos link. Šitaip apdirbami ilgi kūginiai paviršiai, kurių kūgio viršūnės kampas lygus 30-40°.
Kopijavimo liniuotės kreipiamosios posūkio kampas: α=arctg(D-d/2l) Sriegio įpjovimas.Universaliomis tekinimo staklėmis įpjaunami išoriniai ir vidiniai sriegiai sriegimo peiliais. Šių peilių pjovimo ašmenų forma atitinka įpjaunamojo sriegio profilį. Į stakles peilis įstatomas naudojant šabloną. Peiliui suteikiama išilginė pastūma. Išilginėms suporto rogėms pastūmos judesį suteikia sraigtinė pavara. Tuomet tolygiai slenka peilis, ir susidaro pastovaus žingsnio sriegis. Derinant stakles P žingsnio įpjauti, reikia nustatyti keičiamuoju gitaros krumpliaračių krumplių skaičių. Sriegimo kinematinės grandinės derinimo dėsnis šitoks: apsisukus špindeliui viena kartą, suportas su peiliu turi pasislinkti pjaunamo sriegio žingsniu P. Universaliomis tekinimo staklėmis įpjaunami metriniai, coliniai, moduliniai ir specialieji sriegiai. Kai įpjaunami daugiapradžiai sriegiai, įpjovus vieną sriegio viją ir prieš pradedant pjauti kitą, tiksliu kampu pasukamas ruošinys. Tekinimo režimo elementai yra šie: pjovimo gylis t, pastūma S ir pjovimo greitis v. Jei parenkami taip, kad staklės dirbtų našiausiai ir ekonomiškiausiai, o pagamintos detalės tikslumas ir paviršiaus šiurkštumas atitiktų nustatytus reikalavimus. Pjovimo režimas parenkamas šitaip: pirmiausia parenkamas pjovimo gylis t ir praėjimų skaičius, paskui, didžiausia leistinoji pastūma S, vėliau, atsižvelgiant į optimalų peilio patvarumą T ir apdirbimo sąlygas, parenkamas arba apskaičiuojamas pjovimo greitis v ir pagaliau, atsižvelgiant į pasirinktus dydžius t, S ir v, nustatoma pjovimo jėga P ir reikalinga pjovimo galia N. Pasirenkant pjovimo režimą, atsižvelgiama į ruošinio medžiagos fizikines bei mechanines savybes, ruošinio matmenis, apdirbamų paviršių kokybę, pjovimo įrankio medžiagą ir jo geometrinius elementus, didžiausią leistinąjį įrankio dilimą ir patvarumą, taip pat į staklių kinetines ir dinamines charakteristikas. Smulkiau apie tai, kaip parinkti pjovimo režimą, rašoma specialiojoje literatūroje. Be to, čia pateikiamos ir šių rėžimų skaitinių dydžių lentelės.
Frezavimas Saugaus darbo su frezavimo staklėmis taisyklės. Saugos integravimo principai. Mašinos, kiek tai įmanoma, turi būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad jokios judamosios dalys, technologinio proceso metu išmetamos (iškrentančios) apdorojamos medžiagos dalys, gamybos metu susidarančios dulkės, dujos, dūmai, pavojingi aerozoliai ir medžiagos, triukšmas, vibracija, elektros srovė, karštis, šaltis, spinduliuotė, gaisras ar sprogimas ir kt. negalėtų sužeisti ar pakenkti dirbančiųjų sveikatai. Mašinos, kiek tai įmanoma, turi būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad rizikos nereikėtų mažinti saugos įtaisų pagalba. Stacionariąsias mašinas turėtų būti galima patikimai pritvirtinti prie pagrindo, sienos ar kitokios konstrukcijos. Tvirtinimo elementai turi atlaikyti visokias atsirandančias apkrovas. Esant reikalui tvirtinimo metodo tinkamumas turi būti pagrindžiamas dokumentais. Stacionariosios ar mobiliosios mašinos, kurių nenumatoma pritvirtinti, turi būti stabilios. Dažniausiai mašina yra stabili, jeigu ji atitinka šias sąlygas: nevirsta pastatyta ant 15° kampu pasvirusios plokštumos; stabilumo ir apvirtimo momentų santykis yra ne mažesnis kaip 1,5. Valdymas Valdymo sistemos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad išorinispoveikis negalėtų priversti sistemą veikti pavojingai. Mašinos valdymo sistema turi būti suprojektuota taip, kad vienu metu ji leistų atlikti tiek operacijų, kad nekiltų pavojus. Elektriniai avarinio stabdymo įtaisai turi veikti nepriklausomai nuo bet kokio užprogramuojamo elektroninio valdymo. Turi būti sukurta tokia valdymo sistema, kad apsaugos įtaisui sustabdžius judančią mašiną, ją įjungti būtų galima naudojant įprastus mašinos paleidimo įtaisus ir tik tada, kai apsaugos įtaisas grąžinamas į padėtį “paruošta pozicija”. Pakartotinai įjungti būtų galima tik tada, kai apsaugos įtaisas yra grąžinamas į vietą ir įjungimas nekelia jokios rizikos. Mašinų valdymo sistema turi perspėti savaiminį netikėtą įsijungimą, t.y. nutrūkus mašinos darbui vėl netikėtai pradėta tiekti energija neturi įjungti mašinos ir ji neturi pradėti judėti. Tačiau tuo atveju, kai toks netikėtas įsijungimas nekelia jokios rizikos, šis reikalavimas netaikomas. Šis reikalavimas taip pat netaikomas nešiojamosioms rankinėms mašinoms.
Apsauga nuo mechaninių pavojų Stacionarių staklių pritvirtinimas ant tvirto pamato, sienos ar kitos konstrukcijos turi būti aprašytas naudojimo instrukcijoje. Staklės, kurios nuimamos ir laikinai nenaudojamos, pvz., nuo traktoriaus nuimti padargai, turi būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad jas būtų galima padėti saugiai ir jos neapvirstų. Staklės, tai įmanoma, turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad jos neturėtų išsikišusių dalių, aštrių kampų ir briaunų, siaurų išpjovų ar skylių, tuo siekiant panaikinti sužeidimo pavojų ir palengvinti staklių valymą. Jei tokių dalių neįmanoma išvengti ir jos gali sužeisti, jos turi būti apsaugotos ar uždengtos. Valcuoto metalo tinklai gali sužeisti pirštus ir todėl jie, kaip apsauginiai skydai, neturėtų būti naudojami tose vietose, kur pirštai gali patekti į tinklo akutes, kai žmogus krisdamas gali griebtis už ekrano. Frezavimo staklių tipai ir konstrukcijos. Horizontaliosiose frezavimo staklėse špindelio padėtis erdvėje yra horizontali, o vertikaliosiose – vertikali. Abejos staklės būna konsolinės ir nekonsolinės (konsolinės frezavimo staklėse stalas yra ant konsolės – išsikišusios dalies – ir gali būti pakeliamas arba nuleidžiamas). Labiau paplitusios konsolinės frezavimo staklių, dar yra universalios ir labai universalios. Horizontaliosiomis konsolinėmis frezavimo staklėmis atliekami įvairūsdarbai, išskyrus sraigtinių griovelių frezavimą. Šių staklių stalas juda trimis viena į kitą statmenomis kryptimis: horizontalia skersine bei išilgine ir vertikalia. Universaliosios konsolinės frezavimo staklės skiriasi nuo horizontaliųjų tik tuo, kad jų stalą kartu su skersinėmis rogėmis ir pasukama dalimi galima pasukti ±45° kampu apie vertikalią ašį. Todėl toddėl šiomis staklėmis galima frezuoti ir sraigtinius griovelius, nes ruošinys pasukamas sraigtinio griovelio posvyrio kampu. Vertikaliosiomis konsolinėmis frezavimo staklemis frezuojami įvairūs paviršiai galinėmis, pirštinėmis ir fasoninėmis frezomis. Kaip ir horizontaliosiose konsolinėse frezavimo staklėse, šių staklių stalas slenka trimis kryptimis: vertikaliai, skersai horizontaliai ir išilgai horizontaliai. Staklių špindėlis atlieka pagrindinį judėsį, t.y. sukasi apie vertikalią ašį. Daugelio staklių špindelinė galvutė gali būti pasukama vertikalioje plokštumoje. Šitaip pasukus, galima frezuoti nuožulnias plokštumas. Vertikaliųjų konsolinių frezavimo stalklių mechanizmai yra tokie pat kaip ir universaliųjų.
Labai universaliomis konsolinėmis frezavimo staklėmis atliekami įvairiausi frezavimo darbai. Šiose staklėse dažniausiai būna du špindėliai: vienas horizontalus, antras – pasukamas. Pastarajį galima nustatyti bet kurio kampu į apdirbamąjį ruošinį. Atskiras elektros variklis suteikia sukamąjį judesįšpindėliui. Frezavimo darbuose naudojami pjovimo įrankiai Frezavime naudojamos frezos yra kelių tipų: cilindrinės, galinės, diskinės, pirštinės, modulinės, fasoninės. Plokštumos gali būti būti frezuojamos cilindrinėmis arba galinėmis frezomis. Atsisžvelgiant į sukimosi ir ruošinio pastūmos kryptis, frezavimas būna dviejų rūšių: 1)frezavimas prieš pastūmą, kai frezos sukimo ir pastūmos kryptys yra priešingos; 2) frezavimas pagal pastūmą, kai šios kryptys sutampa. Frezuojant antruoju būdu gaunamas glotnesnis detalės paviršius. Frezų tipai: cilindrinė ir galinės frezos; diskinė ir pirštinė galinė freza stačiakampių griovelių frezavimui; pirštinė galinė freza pakopų frezavimui; pirštinė freza kontūriniams paviršiamas frezuoti; speciali pirštinė freza reljefinio paviršiaus frezavimui; kampinė diskinė freza griovelių frezavimui; fasoninė spindulinė freza grioveliui frezuoti; galinė freza kruplių frezavimui. Cilindrinės frezos su sraigtiniais dantimis ir galinės frezos danties elementai: cilindrinės frezos elementai; galinės frezos danties elementai. Frezos dantų ir tekinimo peilių darbinės dalies paviršiniai kampai yra analogiški. Cilindrinės frezos dantis susideda iš šių elementų: priekinio paviršiaus, pjovimo briaunos, juostelės arba nuožulos, užpakalinio paviršiaus. Cilindrinių frezų sraigtinės pjovimo briaunos kilimo kampas yra 20-40°. Danties pjaunačiojoje dalyje yra priekinis kampas 10-30° ir užpakalinis kampas, greitapjovio plieno frezų 12-30°. Galinės frezos būna vientisinės ir surenkamosios su įstatomais dantimis. Galinių frezų pjovimo briauna yra sudėtingesnės formos. Ją sudaro pagrindinė pjovimo briauna, pereinamoji briauna ir pagalbinė pjovimo briauna. Galinės frezos dantis turi pagrindinį kampą 45-60°, pagalbinį kampą 1-10° ir pereinamąjį kampą. Pereinamosios briaunos ilgis būna 1-1,5 mm.
Ruošinių tvirtinimo įtaisai ir priemonės Pagrindiniai tvirtinimo įtaisai yra šie:laikikliai, laiptuotos kaladėlės, spaustuvai. Frezavimo staklėmis atliekami darbai Horizontaliosiomis ir vertikaliosiomis yra frezuojami:a) Horizontalūs paviršiai, kurie yra frezuojami horizontaliosiomis frezavimo staklėmis cilindrinėmis frezomis ir vertikaliosiomis frezavimo staklėmis – galinėmis frezomis. Cilindrinėmis frezomis tikslinga frezuoti iki 120 mm pločio horizontalius plokščius paviršius. Plokšti horizontalūs paviršiai dažniau apdirbami galinėmis frezomis, nes toks frezavimas yra našesnis ir tolygesnis už cilindrinį frezavimą, apdirbama didesniu tikslumu ir gaunamas mažesnio šiurkštumo apdirbtas paviršius. b) Vertikalūs plokšti paviršiai, kurie frezuojami horizontaliosiomis frezavimo staklėmis – pirštinėmis frezomis. c) Nuožulnūs plokšti paviršiai ir nuožulos, kurie frezuojami vertikaliosiomis frezavimo staklėmis galinėmis ir pirštinėmis frezomis. Nuožulos frezuojamos horizontaliosiose frezavimo staklėse vienakampėmis frezomis. d) Sudėtingi paviršiai – horizontaliosionis frezavimo staklėmis. Paviršių apdirbimo tiklumas priklauso nuo to, ar standžiai frezos įtvirtintos ant spraudiklio. e) Stačiakampiai grioveliai ir pakopos – ir pirštinėmis galinėmis frezomis horizontaliosiomis ir vertikaliosiomis frezavimo staklėmis. f) Kampiniai grioveliai – kampinėmis diskinėmis frezomis, o fasoniniai grioveliai – fasoninėmis dikinėmis frezomis horizontaliosiomis frezavimo staklėmis. g) ”Kregždės uodegos” tipo grioveliai frezuojami vertikalioiomis frezavimo staklėmis dviem traukimais: stačiakampis griovelis – pirštine freza, paskui nuožulos – vienakampe galine freza. h)T formos grioveliai – iš pradžių frezuojamas stačiakampio profilio griovelis pirštine freza, paskui frezuojama T formos freza. i)Uždari pleištiniai grioveliai – frezuojami pirštinėmis frezomis. Frezuojant pleištinius griovelius labai svarbu, kad jie būtų reikalingo tikslumo, nes nuo to priklauso pleištinio sujungimo kokybė. j) Segmentiniams pleištams grioveliai frezuojami horizontaliosiomis frezvimo staklėmis diskinėmis frezomis. Ruošiniui suteikiama vertikali pastūma. k) Fasoniniai paviršiai – frezuojami horizontaliosiomis ir vertikaliosiomis frezavimo staklėmis atitnkamo profilio fasoninėmis frezomis. Platūs fasoniniai profiliai apdirbami fasoninių frezų rinkiniu.
Liejininkystė Saugaus darbo taisyklės liejant liejinius. Atliekant mokomosios praktikos liejininkystės darbus reikia laikytis darbų saugos. Dirbant su formavimo mišiniais, ypač juos nupučiant ar valant juos nuo formų reikia dėvėti apsauginius akinius, kad mišinio nepatektų į akis. Darant tokius darbus tenka dirbti su aukštos temperatūros išlyditu metalu. O tai dar labiau reikalauja būti atsargiam. Dėstytojui išimant skystą metalą iš laboratorinės elektrinės varžinės krosnies reikia laikytis nuo 3 metrų atstumo. Išlyditą metalą į formas pila tik vienas žmogus. Teisingas formos užpilimas – per indo snapą į priekinę taurelės dalį, indą atrėmus į formos kraštą ar viršų. Jei indas yra pilnas skysto metalo, tai reikia nepamiršti kad skubant pilti, gali būti per didelė srovė ir metalas gali išsilieti iš formos liečių sistemos taurelės. Išmuštas iš formadėžės liejinys neimamas rankomis, kol neataušta. Taip pat reikia žinoti, kad vykstant gamybos procesams gali išsiskyrti įvairios dujos ir patalpų oras turi būti pakankamai grynas. Formavimo darbams reikalinga įranga ir medžiagos (formadėžės modeliai, gurgdėžės, formavimui naudojami įrankiai, formavimo mišiniai, gurgučių mišiniai). Mediniai ar metaliniai tam tikro gabarito rėmai skirti vienetiniai formos gamybai vadinami formadėže. Liejinio kopija pagaminta iš metalo, medžio arba gipso vadinama modeliu. Jų paviršius yra dažomas arba lakuojamas, kad būtų slidus. Modelis yra skirtas liejimo ertmei formoje sudaryti. Formavimo mišiniai – tai medžiagos, iš kurių gaminamos liejimo formos. Svarbiausia jų sudedamoji dalis yra smėlis, jam surišti pridedama molio, vandens. Kad mišiniai nepridegtų, į juos dar pridedama maltos akmens anglies, malto kvarco arba kitokių priedų. Formavimo mišiniai skirstomi į modelinius, užpildančiuosius ir bendruosius. Iš gurgučių mišinių daromi gurgučiai. Gurgučiui tenka didesnis šiluminis bei mechaninis poveikis nei formai, todėl gurgučiai daromi iš geresnėmis savybėmis pasižyminčių mišinių negu formos. Jie ruošiami iš kvarcinio smėlio ir įvairių rišančiųjų medžiagų, dažniausiai kompleksinių. Atsižvelgiant į gurgučių gamybos būdą, jų mišiniai skirstomi šitaip: kietėjantieji džiovinant (šiltai džiovyklose), kietėjantieji karštoje įrangoje (karštose gurgdėžėse), skystastikliai (sukietinami CO2), takūs savaime kietėjantieji.
Formos gaminimo procesas vadinamas formavimu. Jis susideda iš formavimo mišinio sutankinimo formadėžėje, liečių kanalų ir ortakių įruošimo, modelio išėmimo iš formos, formos surinkimo. Minėtoms operacijoms atlikti reikalingi spejialūs įrankiai: kastuvai mišiniui kasti, plūktuvai mišiniui sutankinti (paprasti ir pniaumatiniai), lancetai formos apdailai ir liečių kanalams išpjauti, kabliukai modeliui išimti iš formos, ylos formai subadyti ir kiti įrankiai bei prietaisai. Konkrečios liejimo formos gamybos technologija, pateikiant eskizais kiekvieną operaciją ir paaiškinti kas yra atliekama. Kai nėra liejinio modelio, o reikia nulieti nedidelį kiekį liejinių (kelis arba keliolika), vietoje modelio galima pasinaudoti tokia pačia detale. Jei pati detalė neturi skyros plokštumos, o ją ištraukti iš formos, nesuardant jos, neįmanoma, tuomet naudojamas formavimas su mišinio išpjovimu. Gurgučius nedidelei liejinių apimčiai gaminti neapsimoka (įskaitant gurgdėžės ir gurgučių gamybą labai išauga liejinio savikaina). Paprastai, jeigu reikia nulieti nedidelį kiekį liejinių, tai jie liejami be skylių (gurgučiai nenaudojami). Skylės išgręžiamos po liejimo. Skyles detalėje, kuri naudojama formavimui, galima pritrambuoti formavimo mišiniu ir su tokia detale gaminti liejimo formą. 1.Detalė padedama ant plokštumos taip, kad stovėtų stabiliai ir formavimo metu nejudėtų. Paprastai pasirenkama tokia padėtis, kurioje ji plačiausiai remiasi ant plokštumos.

2. Ant detalės uždedama formadėžė, ji pripildoma formavimo mišiniu ir suplukiama. Po suplukimo virš formadėžės iškilęs mišinio perteklius nubraukiamas, sulyginant jį su formadėžės kraštais.

3. Formadėžė apverčiama 180°. Prie detalės išpjaustomas formavimo mišinys, kuris trukdo laisvai, nesuardant formos, ją ištraukti iš sutankinto mišinio.

Išpjaunamos vietos

4. Išpjausčius mišinį gaunamas liejimo formos skyros paviršius. Šis paviršius nupučiamas oro srove ir pabarstomas smulkiu smėliu (tai gali būti maršalitas arba talkas).

Toliau ant apatinės formadėžės uždedama viršutinė. Formadėžės tarpusavyje sutvirtinamos centravimo kaiščiais. Numatytoje vietoje pastatomas vertikalus liečių kanalas.

5. Viršutinė formadėžė pripildoma formavimo mišiniu ir suplukiama. Po suplukimo virš formadėžės iškilęs mišinio perteklius nubraukiamas, sulyginant jį su formadėžės kraštais. Formos paviršiuje su yla padaromi ortakiai. Iš formos ištraukiamas vertikalus liečių kanalas.

6. Viršutinė formos dalis atsargiai pakeliama nuo apatinės.

7. Viršutinė formos dalis apverčiama 180° ir dedama ant lygios plokštumos

8. Iš aptinės formos dalies atsargiai, prieš tai pastuksenus mediniu plaktuku, išimama detalė.

9. Toliau numatytose vietose išpjaustomi maitintuvai ir šlakų gaudytuvas (liečių modeliai naudojami tik serijinėje gamyboje).

Formavimo plokštė

Šlakų gaudytuvas

Maitintuvai

Formos ertmė

Supluktas formavimo mišinys

Formadėžė

Vertikalus liečių kanalas

10. Nupūtus abiejų pusformių skyros paviršius oru, viršutinė pusformė statoma ant apatinės.

11. Surinkta liejimo forma statoma į liejimui skirtą vietą. Ant formos viršaus uždedamas sloginys arba abi pusformės surakinamos tarpusavyje. Tai atliekama tam, kad skystas metalas nepakeltų viršutinės pusformės ir neištekėtų per skyros plokštumą.

Formos pjūvio brėžinys su visais technologiniais kanalais.

Metalų lydimas, tam naudojami įrenginiai, temperatūriniai rėžimai Metalų lydinių mechaninės ir fizikinės savybės daug priklauso nuo to, kiek juose yra dujų ir nemetalinių intarpų ir kaip jie pasiskirstę liejinyje. Dujų ir nemetalinių intarpų kiekis lydinyje priklauso parinktos lydimo krosnies tipo ir lydimo eigos. Prieš lydant į lydimo krosnis sukraunama ligarūrų, fliusų ir metalų įkrpva. Lydomi metalai – tai dažniausiai techniškai grynų metalų luitai, mašinų laužas, gamybos atliekos. Ligatūros – tai pagalbiniai lydiniai, reikalingi išlydito metalo arba lydinio vienodai cheminei sudėčiai palaikyti, nes kai kurie metalo elementailydant išdega. Fliusai – jie naudojami šlakams sudaryti ir jų sudėčiai reguluoti, atsižvelgiant į reikalavimus, kuriuos turi atitikti jų fizikinės ir cheminės savybės. Šlakas apsaugo metalą nuo oksidacijos lydant ir pašalina nemetalinias priemaišas. Lydant metalai (lydinai) yra rafinuojami ir modifikuojami. Rafinavimas – nereikalingų ir žalingų priemaišų pašalinimas. Modifikuojant į lydalą įdedama truputis metalų ar jų lydinių, kurie jame sudaro papildomus kristalizacijos centrus. Taip gaunama smulkiagrūdė lydinio struktūra ir geresnės jo mechanunės savybės.

Lydiniai daugiausiai lydomi elektrolankinėse krosnyse (šiose krosnyse lydomas plienas ir ketus), indukcinėse krosnyse su šerdimi (tokiose krosnyse lydomi juodieji ir spalvotieji lydiniai) ir be šerdies (lydomas plienas, ketus ir spalvotieji lydiniai), elektrovaržinėse krosnyse, elektronaspindulinėse krosnyse (lydimi sunkiai lydūs metalai) ir lydkrosnėse (išgaunamas ketus).