Nuo neatmenamų laikų gamta laikyta nepaprasta vieta, kuri nepaklūsta žmogiškajai jėgai. Tai nepaprasta nebyliai besikeičiančios ir besiformuojančios gyvybės erdvė, kurioje mes atrandame ramybę bei harmoniją, pajaučiame gyvenimo prasmę, o kartais ir su liūdesiu suvokiame gilią rezignaciją. Mes kilome iš gamtos ir tai yra savotiški mūsų namai. Tačiau žmogui gamtos stebuklų nepakako, todėl spartaus mokslo bei naujų technologijų įtaka pakeitė gamtos svarbą žmogaus gyvenime ir išstūmė tai, kas žmogaus sielai reikalingiausia ir svarbiausia.
Dažnai žmogus pavėluotai suvokia, ko netekęs. Dėl materialinės naudos iškirtome mūsų protėvių pagonių garbintus medžius, užteršėme tyras upes ir vandenynus, įvairiausiais būdais išnaikinome nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis. Ir kuomet pamatome padarytą žalą, puolame taisyti padėtį, nors kartais toji žala jau būna neatitaisoma. Tačiau kiekvienas iš mūsų pasigendame gamtos ir jos teikiamo dvasinio prieglobsčio bei nusiraminimo. Tai įrodo ryškiausias devyniolikto amžiaus vidurio lietuvių poetas romantikas Antanas Baranauskas, kurio romantinė poema „Anykščių šilelis“ atskleidžia nepaprastai glaudų ryšį tarp žmogaus ir gamtos. Poetas gimė ir augo Anykščiuose, kur gamtos grožis nenusakomas ir ypatingai raminantis. Poemą sudaro dvi dalis: pirmojoje vaizduojamas buvusio miško grožis, antrojoje aprašoma miško istorija, kuomet jis žaliavo ir žydėjo. Lietuvis šilely jaučia dvasinę ramybę, nostalgiją, nusiraminimą. Būtent tai sugraudina žmogų iki giliausių širdies gelmių. Anot Vytauto Kubiliaus, „Anykščių šilelis“ – pirmasis lietuvių raudojimas ekologine tema. Šis raudojimas parodo dramatišką pakitimą tarp žmogaus ir gamtos bei norą sugrąžinti prarastą gamtos grožį.