Žmogaus išgyvenimai Maironio lyrikoje

Romantizmo epochos poeto Maironio eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ yra atskleidžiami individo išgyvenimai. Tai pabrėžiama paraleliu žmogaus ir gamtos vaizdavimu. Kūrinio erdvė plati, horizontali, kuriamas ryškus Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios „plačiai vakarų vilnimis“. Asmuo nuo kalno žvelgia į vandens platybes. Žmogus greta tokios gamtos didybės atrodo menkas ir mažas, tačiau jo išgyvenimai – neaprėpiami. Lyrinis subjektas kreipiasi į jūrą, prašo suteikti galios išreikšti jausmus. Taip jis galės tapti savimi, išsivaduoti nuo sielos sumaišties, dramatiškos būsenos, kitaip tariant, vidinės kovos su savimi. Lyrinis „aš“ jaučia be egalinį ilgesį, nori būti suprastas, paguostas ir priimtas: „Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!“ Anot lyrinio subjekto, ne kitas žmogus, o jūra geba suprasti šio jausmo pasikartojimą, įkyrumą, grįžtamumą. Juk bangų mūša pasiekia krantą ir vėl atsitraukia. Šis Baltijos jūros motyvas siejamas būtent su žmogaus ilgesiu. Tai yra priežastis, kodėl lyrinis subjektas mano, kad turi daug bendra su gamta ir nori būti tylus kaip ir ji. Žmogus siekia „užmiršimo ramaus“. Jam liūdna, o šį jausmą sunku numalšinti ir pamiršti. Dėl to atsiranda no oras, kad kažkas būtų kartu ir paguostų. Žmogus kreipiasi į jūrą kaip į artimiausią, pasiilgtą draugą, kuris vienas temokės suprasti ir išsaugoti paslaptį. Eilėraščio žmogui itin svarbu žinoti, kad ne jis vienas „per amžius paliks ˂.˃ neramus“. Šis suvokimas žmogui padeda nebejausti vienatvės ir

r užmiršti sielos sumaištį. Taigi Maironio eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ atskleidžiami neramios sielos individo išgyvenimai ir siekimas juos numalšinti.

Maironis „Nuo Birutės kalno“

Leave a Comment