Anot rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio, laimingas žmogus yra tas, kuris nuolat pastebi savo klaidas. Laimė – tai ne tobulybė, kurios dauguma siekia, o daug daugiau – tai gilesnis ir brandesnis jausmas, visapusiškas gyvenimas, jo pilnatvė. Laimingas žmogus tai ne tas, kuris laimėjo aukso puodą ar gali nusipirkti prabangią mašiną. Būti laimingam yra daug daugiau nei būti turtingam ar gyventi remiantis materealinėmis vertybėmis – tai mėgavimasis gyvenimu. Tad kaip juo mėgautis, kaip tapti laimingam?
Mano nuomone, daugumai žmonių laimė – tai meilė, rūpinimasis kitu žmogumi. Mūsų visuomenėje vis dažniau atsiranda jausmų iš išskaičiavimo. Tačiau ar tai – tikra meilė? Kitaip nei šiuolaikiniame pasaulyje, Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“ pagrindiniai veikėjai vienas kitą myli tyra meile. Ši meilė pagrįsta ne žmonių išvaizda, o vidumi (Kuprelis negražus, o jo mylimoji Gundė – tikra gražuolė) – myli, „kaip naktis myli lakštingalos dainą“. Šis palyginimas reiškia, jog jie vienas kitą myli besąlygiškai ir nesiekdami sau naudos. Ne tik knygose aprašyta meilė, nesiekianti sau naudos. Puikus pavyzdys – Valdas ir Alma Adamkai. Susituokę jie gyvena jau šešiasdešimt trejus metus, o tai neabejotinai yra vienas iš tyros meilės įrodymų. Taip mylėdamas, nereikalaudamas iš mylimojo neįmanomų dalykų, tapsi ne tik dvasiškai turtingesnis, bet ir laimingesnis.
Laimingu žmogumi tampama ir būnant vienam. Žmogaus gyvenimas pilnas staigmenų – net tas, kuris negali pakęsti nei minutės be žmonių, vieną dieną pasakys, jog nori pabūti pats su savimi. Tuo laikotarpiu dažniausiai atsiskleidžia žmogaus ir gamtos ryšys. Jau minėtame impresionistiniame romane „Kuprelis“ pagrindinis veikėjas Olesis randa prieglobstį gamtoje po to, kai jį išduoda mylimoji Kunigunda. Kupreliui „retkarčiais (…) būdavo (…) linksma. (…). Miške tylu, tylu.“ Gyvūnai jam „tapo artimi, lyg kokie giminės, kaimynai.“ Gamtos ir žmogaus ryšys yra labai stiprus – jis gali žmogų padaryti laimingesnį.
Taigi, laimingu žmogumi tampama tobulinant savo sielą, mylint. Svarbiausia – atsiminti, jog, norint gauti, reikia ir duoti. Niekuomet negausi visko dykai – reikia pačiam dėl kažko aukotis, kažką duoti. Laimingas yra tas, kuris mokosi iš savo padarytų klaidų, myli, nebijo būti kitoks, likti vienas su gamta.