Žmogaus gyvenimo prasmė

ŽMOGUS GYVENIMO PRASMĖS TEMA V. MYLAIČIO PUTINO EILĖRAŠČIŲ CIKLE „PARAFRAZĖS“

Gyvenimo prasmė ir jos supratimas – vienas iš nepastoviausių ir individualiausių dalykų pasaulyje. Kiekviena religija ar filosofija ją traktuoja kitaip. Kiekviena civilizacija, karta, šeima, netgi kiekvienas žmogus susikuria savo gyvenimo prasmę, atitinkančią jo pasaulėžiūra ir intelektą.
Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas iš žymiausių XX a. lietuvių rašytojų – filosofų – taip pat išreiškė savo požiūrį šiuo painiu klausimu. Jis, įkvėptas nuostabios Bethoveno muzikos, sukūrė eilėraščių ciklą, pavadinta „Parafrazėmis“. Epigrafas, kaip pagrindinė kūrinio dalis perteikia galimybę „išsivaduoti iš siielvarto, kankinančio žmones“. Tai ir yra, autoriaus nuomone, gyvenimo prasmė. Ši tema, nuolat skambėjusi V. M.-Putino kūryboje, jo gyvenimo saulėlydyje įgavo pačią dramatiškiausią prasmę, aprėpė visą žmogiškosios būties esmę.
Pirmojoje dalyje pateikta žmogaus esybės sandara, interpretuojama kaip jūros simbolis. Žmogaus siela – tai beribis, bekraštis vandenynas, kurio neramios bangos rieda „nuo akmenio krantų į begalinį tolį“. Kai audra (išorinis pasaulis) „suardys bangų ritmingą žaismą ir vandenis sudrums lig pat giliausio dugno“, tada išlįs tamsioji žmogaus pus, kuri kaip glūdintis „polipas išropos“ pagrobti saulę, žvvaigždes, baltąją žuvėdrą ir trauks visa tai į gelmes, į užmarštį ir tamsą.
Nikas kitas, tik pats žmogus pajėgus suvaldyti savo agresyvųjį “polipą” , kad pasiektų “laimę ir aukštumų skambiąsias erdves”. Čia suskamba bethoveniškas vienišumo motyvas:

Vidurdienio žėrinčioj saulėj
Aš žemės garsam apkurtau.
Didysis kompozitorius, ti

ik vakar girdėjęs dainas ir paukščių čiulbesį,šiandien pasmerktas begarsiam gyvenimui. Likimo ironija – netekti to, be to menininko – muziko gyvenimas praranda prasmę .

Antroji dalis senus laikus. Tai nepasiekiama mylimoji. Meilė taip pat slepia savyje prieštaringus jausmus: tai džiaugsminga laimė, kuri kelia ,,lig mėlynų padangių”, ir tuo pačiu širdgėla, kuri skandina ,,ligi tamsiųjų gelmenų:. Svarbiausia nepasiduoti tave apėmusiam sielvartui, kai ,,visą Dievo pasaulį nebylų ir kurčią matai”.

Trečioje dalyje ,,Patetico” pakyla nerimas ir abejonės. (Poetui tai pelenų įvaizdis). Pilki pelenai nori užgožti vieną vienintelę liepsnelę (viltį). Ar ji, taip sunkiai įpūsta, ,,išnyks nakties tamsybėj, be garso užgesinta?”

Toliau Putino žmogus mato jau merdinčią sielą – mirštančią meilę. Be meilės – nėra gyvybės, iš žmogus belieka tik vaiduoklis ,,be vardo ir kilmės”. Vis dėlto dar lieka širdis, kuuri skausmo paleista, suskamba liūdesio tonais. Ji sunkėja nuo ašarų, kurias kitiems žmogus išspaudė. Ji sunkėja nuo ašarų, kurias kitiems žmogus išspaudė. Kitiems padarytos skriaudos, lyrinio ,,aš” sieloje palieka antspaudą, kurį ištrinti labai sunku.

,,Eroico” – tai pasipriešinimas vergijai (tiek išorei, tiek vidinei), pasyvumui, likimui. Laisvė – visų stipriausia, visų trokštamiausia lyrinio ,,aš” svajonė. Juk, ,,nėra pasauly varžtų, kurie pasmaugtų laisvės troškulį”. Juo labiau, kad atsirado krūtinėje jėga, kuri ,,prasiverš kaip srautas laisvais harmonijos garsais”. Ji sugriaus visas sienas, nes ,,nėr pasauly laimės di
idesnės kaip laisvė!” Laisvė – tai didžiausia vertybė, ir jokios pagundos nesugebės pavergti laisvo žmogaus, tik jis pats – sau valdovas ir viešpats.

Kitoje dalyje vaizduojamas karnavalas, šokiai, linksmybės. Lyrinis herojus nori nors kartą apsvaigti žemiškąja aistra, pasisotinti ja. Tik jaučia, kad širdis pasunkėja ir kvapo jam trūksta. Staiga lyrinis ,,aš” skausmingai suvokia, kad džiūgauja aikštėse minios, bet kenčia žmogus. Šiuo menišku vaizdu poetas perteikė žmonių susvetimėjo esmę: niekam iš didžiulės minios nerūpi atskiras žmogus, jo skausmas, kančia. Todėl labai svarbu nebūti masinės psichozės apakintam, išlikti savimi.

Septintoje dalyje V. M. – Putino žmogus pasiekia dvasinę palaimą. Išnyksta riba tarp erdvės ir laiko, viskas skendi melsvame tyliame ūke. Džiaugsmas

Leave a Comment