importo pasekmės

TURINYS

1. Įvadas............................. 2
2. Importo esmė............................ 4
3. Importo ekonominės pasekmės ..................... 8
4. Importo socialinės pasekmės....................... 13
5. Importo į Lietuvą rodikliai ....................... 16
6. Išvados.............................. 23
7. Literatūra............................. 25

ĮVADAS

Santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”, teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daaugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.
Šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Santykinio pranašumo dėsnis tinkamiausiai paaiškina laisvosios prekybos teikiamą naudą visoms prekiaujančioms šalims. Beje, viienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.

Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų valstybių. Tačiau at

tskirų valstybių vyriausybei vykdant neracionalią užsienio prekybos politiką, išryškėja tarptautinės prekybos žala, padaryta vienai ar kitai šaliai, gyventojams. Tarptautinės prekybos politiką vykdo vyriausybė, naudodama įvairias priemones: importo muitus, importo ir eksporto kvotas, netarifinius apribojimus, eksporto subsidijas.
Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko vietinius gamintojus.
Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų appsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos.

Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie ne

eauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje.

Jau nuo Adamo Smitho laikų žinoma tiesa, kad išmintinga pirkti tai, ko negali geriau ir pigiau pasigaminti pats, ir parduoti tai, ką gamini geriau už kitus. Prekiaujant siekiama naudos – gauti tai, ko trūksta: pinigų, daiktų, vertybių. Importas – vienintelė galimybė mainais gauti trūkstamus ir reikalingus daiktus. Ir ne bet kokius, o geriausius.
Bet kokios gamybos, prekybos ir importo tikslas yra vartojimas. Todėl vartotojų teisė ir laisvė rinktis yra efektyviai veikiančios rinkos pagrindas. Laisvos prekybos sąlygomis vartotojai, keisdami savo pinigus į užsienio gamintojų prekes, didina savo gerovę, nes pasirenka tas vertybes, kurių jiems labiausiai trūksta. Tokiu būdu tik laisva prekyba sudaro sąlygas keistis vertybėmis ir jas gausinti.

Šiame darbe bus nagrinėjamos importo prielaidos, motyvai, taip pat importo ekonominės ir socialinės pasekmės, t.y. importo nauda ar žala, kurią patiria šio proceso dalyviai. Bus naudojamasi Jakučio A, Petraškevičiaus V. knyga “Ekonomikos teorijos pagrindai” (2000 m.) ir Starkienės G. knyga “Tarptautinės prekybos finansavimas” (2002 m.).

Bus aptartos aplinkybės, kurios skatina importo ribojimus, bei nagrinėjamos importo pasekmės, naudojant muitus ir kitas priemones. Bus naudojamasi KTU vadovėliu “Makroekonomika” (2001 m.).
Taip pat apžvelgsime importo dinamiką nepriklausomybę atkūrusioje Li

ietuvoje nuo 1990 metų. Bus panaudota medžiaga iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto straipsnių, statistiniai duomenys iš LR Ekonomikos ministerijos ir Statistikos Departamento tinklalapių.

Paprastai žmogaus norai esą neriboti, o realūs ištekliai riboti kokybe ir kiekybe, tad atsiranda paskata vartoti išteklius kaip galima efektyviau. Jeigu galima pagaminti daugiau produkcijos iš tų pačių išteklių kitokiu išdėstymu, vadinasi, ištekliai vartojami veiksmingiau. Prekyba sukuria tokių išgalių.

Kaip išteklių perskirstymu padidinama gamyba?
Tarkim, kad dviejose šalyse – JAV ir Japonijoje – gaminamos dvi prekės – kompiuteriai ir ryžiai. Jų gamybos kaštai pateikti 1.1. lentelėje. Kaštai išreikšti vienoda valiuta, JAV doleriais, kad būtų galima palyginti abiejose šalyse gaminamų vienetų kainas. Lyginimas rodo, kad Japonijai pagaminti vieną kompiuterį pigiau nei JAV, o ryžių gamyba atvirkščiai. Todėl Japonijos kompiuterių gamyba yra absoliučiai pranašesnė, o ryžių gamyba absoliučiai pranašesnė JAV. Viena šalis yra absoliučiai pranašesnė už kitą prekių gamyba ar paslaugomis, jei jos vieneto savikaina mažesnė. Tai rodo, kad Japonija ir JAV gali viena su kita prekiauti kompiuteriais ir ryžiais. Prekiauti įmanoma, jei abi šalys gali turėti naudos iš keitimosi prekėmis.

1.1. lentelė. Prekybos pajamos: absoliutaus pranašumo atvejis

Vieneto kaštai, JAV doleriais Gamybos pokytis dėl išteklių perskirstymo

Kompiuteriai Ryžiai Kompiuteriai Ryžiai
Japonija 1000 5 + 5 vienetai – 1000 vienetų
JAV 2000 1 – 1 vienetas + 2000 vienetų
Grynasis gamybos pokytis + 4 vienetai + 1000 vienetų

Tarkim, kad Japonija iš žaliavoms numatytų lėšų skirs 5000 dolerių kompiuteriams, t.y. prekei, kuri šiai šaliai yra vi

isiškai pranaši. Jei Japonija labiau išplės kompiuterių gamybą, tai reiškia, kad jos specializacija – kompiuterių gamyba. Kai kompiuterio kaina 1000 dolerių, japonų kompiuterių gamyba padidėja 5 vienetais. Tačiau šis perskirstymas reiškia, kad Japonijos ryžių gamyba sumažėja 1000 vienetų, jei Japonijoje ryžių kaina 5 doleriai. Tada JAV skiria 2000 dolerių ryžių gamybai, t.y. prekei, kuri yra visiškai pranaši JAV. JAV vis labiau specializuojamasi ryžių gamyboje. Šis perskirstymas pagal vieneto kainas JAV reiškia ryžių gamybos padidėjimą 2000 vienetų ir kompiuterių gamybos sumažėjimą 1 vienetu.
Norint nustatyti, ar potencialiai pelninga prekyba, būtina patikrinti padidėjusios specializacijos įtaką visai abiejų šalių gamybai. Iš šio žaliavų perskirstymo abiejų prekių gamyba padidėja. Taip pat padidėja visa pasaulinė šių prekių gamyba: kompiuterių – 4 vienetais, ryžių – 1000 vienetų.
Šis pavyzdys rodo, kad:
1.Grynasis abiejų prekių gamybos padidėjimas gali atsirasti be jokių papildomų išteklių. Vadinasi, riboti pasaulio ištekliai naudojami veiksmingiau;
2.Specializacija turi eiti lygiagrečiai su mainais. Jei iš pradžių šalys paskirsto ribotus išteklius prekių gamybai, kad patenkintų vidaus paklausą, tai specializavus gamybą, šalys nebegamina tiek prekių, kiek vartotojai nori pirkti. Japonijoje atsiranda kompiuterių perteklius ir ryžių trūkumas, o JAV – kompiuterių trūkumas ir ryžių perteklius. Atsiranda galimybė šių šalių tarpusavio mainams;
3.Kadangi kiekviena šalis turi absoliutų vienos iš dviejų prekių gamybos pranašumą, tai prekybos kryptį nustatyti lengva.

Tačiau taip vyksta ne visada. Specializaciją lemia ir lyginamasis pranašumas. Atskiros šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tuomet, kai skiriasi prekių gamybos alternatyviniai kaštai. Prekės alternatyviniai kaštai yra tas kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.
Tarkim, kad dviejose šalyse – Lenkijoje ir Vokietijoje – gaminamos dvi prekės – automobiliai ir tekstilės gaminiai. Kaštai išreikšti Vokietijos markėmis. Jų gamybos kaštai pateikti 1.2. lentelėje. Lyginimas rodo, kad Vokietijos gamyba vieneto kaštais yra absoliučiai pranašesnė už šių dviejų prekių gamybą Lenkijoje.

1.2. lentelė. Prekybos nauda: lyginamojo pranašumo atvejis

Šalis Vieneto kaštai, Vokietijos markėmis Gamybos pokytis dėl išteklių perskirstymo

Automobiliai Tekstilės gaminiai Automobiliai Tekstilės gaminiai
Vokietija 10.000 1 + 100 vienetų – 1 mln. vienetų
Lenkija 30.000 2 – 83 vienetai + 1,25 mln. vienetų
Grynasis gamybos pokytis + 17 vienetų + 0,25 mln. vienetų

Ar tokiu atveju galimas pelnas iš prekybos?
Tarkim, kad Vokietija perkelia 1 mln. markių išteklių iš tekstilės gamybos į automobilų gamybą. Šis išteklių perskirstymas padidins automobilių gamybą Vokietijoje 100 automobilių, bet kartu bus prarastas 1 mln. tekstilės vienetų. Jei Lenkija perkels 2,5 mln. markių išteklių į tekstilės pramonę, tekstilės gamyba išaugs 1,25 mln. vienetų, bet kartu bus prarasti 83 automobiliai. Grynieji pasaulinės gamybos pokyčiai – bus daugiau pagaminta 17 vienetų automobilių ir 0,25 mln. vienetų tekstilės gaminių. Kadangi pasaulinė gamyba didėja dėl didesnės specializacijos, vadinasi, prekyba gali egzistuoti.

Kadangi Vokietija turi absoliutų abiejų prekių gamybos pranašumą, tai prekybos kryptis nustatoma lyginamuoju pranašumu, o ne visišku pranašumu. Lyginamasis pranašumas yra nustatomas vienos prekės pagaminimo išlaidų lyginimu su kitos prekės gamybos išlaidomis. Vokietijoje automobilio gamyba reikalauja lėšų, kurių reikia 10.000 tekstilės vienetų, o tekstilės vieneto gamyba reikalauja lėšų, kurių reikia 1/10.000 automobilio daliai. Lenkijoje atitikamai: 1 automobilio – 15.000 tekstilės vienetų, o 1 tekstilės vieneto – 1/15.000 automobilio daliai (1.3. lentelė).

1.3. lentelelė. Alternatyviųjų išlaidų palyginimas lyginamojo pranašumo nustatymu

Šalis Alternatyviosios automobilių vieneto gamybos išlaidos, išreikštosnepagamintais tekstilės gaminiais Alternatyviosios tekstilės gaminių vieneto gamybos išlaidos, išreikštosnepagamintais automobiliais
Vokietija 10.000 1/10.000
Lenkija 15.000 1/15.000

Alternatyviųjų kaštų lyginimas rodo tinkamą prekybos kryptį. Automobilio kaina, išreikšta tekstilės vienetų padengimu, yra mažesnė Vokietijoje negu Lenkijoje. Atitinkamai tekstilės kaina, išreikšta automobilių padengimu, yra mažesnė Lenkijoje negu Vokietijoje. Todėl Vokietijos automobilių gamyba yra lyginamai pranašesnė, o Lenkijos lyginamai pranašesnė yra tekstilės gamyba. Pasauliniai ištekliai naudojami kur kas veiksmingiau, jei šalys specializuoja lyginamąjį pranašumą turimų prekių gamybą.
Taigi prekybos išgalės atsiranda, kai visuotinė pasaulio gamyba padidinama be papildomų išteklių, o didesne specializacija.

Lyginamasis pranašumas gali atsirasti ir dėl skirtingo santykio tarp gamybos veiksnių. Santykinai geresnis apsirūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau jį panaudoti prekės gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi.
Tarkim, kad tekstilės gamybos technologija numato, kad kiekvienam tekstilės vienetui pagaminti reikia 2 vienetų kapitalo ir 4 vienetų darbo (1.4. lentelė). Vadinasi, kapitalo ir darbo santykis yra 1/2. Todėl tekstilės gamyba gali būti nusakoma kaip santykinai dabo imli. Atitinkamai automobilių gamyba gali būti nusakoma kaip santykinai kapitalo imli, nes daugiau kapitalo reikia darbo vienetui.

1.4. lentelelė. Išteklių poreikis produktų vienetui

Prekė Darbas Kapitalas Kapitalo/darbo santykis
Automobiliai 1 1 1:1 arba 1
Tekstilės gaminiai 4 2 2:4 arba 1/2

1.5. lentelėje pateikti Vokietijos ir Lenkijos išteklių fondai. Lenkija turi 5 vienetus kapitalo ir 50 vienetų darbo, t.y. Lenkijos kapitalo ir darbo santykis yra 1/10. Atitinkamai Vokietijos – 1/5. Kadangi šis kapitalo/darbo santykis Vokietijos yra aukštesnis, tai Vokietija yra santykinai turtinga kapitalo šalis. Tačiau Lenkija turi santykinai gausius darbo išteklius, nes jos aukštesnis darbo/kapitalo santykis.
Susiejus santykines išteklių kainas dviejose šalyse su minėtų prekių technologijos reikalavimais, matome, kad Vokietijos lyginamasis pranašumas pasireikš automobilių gamyboje, o Lenkijos – tekstilės gamyboje.

1.5. lentelelė. Išteklių fondai

Šalis Darbas Kapitalas Kapitalo/darbo santykis
Vokietija 100 20 20:100 arba 1/5
Lenkija 50 5 5:50 arba 1/10

Šalys prekiauja todėl, kad dėl lyginamojo pranašumo patiria naudą:
· naudojant pažangesnę technologiją,
· turint gausesnius gamybos išteklius,
· specializuojantis gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl gamybos masto.

Importas – tai prekių ir paslaugų įvežimas iš užsienio jų realizavimui importuojančios šalies vidaus rinkoje arba reeksportui.

Importo motyvai:
1. Gamybos veiksnių trūkumas. Gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, bei naudingosios iškasenos, kurios išgaunamos tik tam tikrose šalyse, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Importas įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių. 81% naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11% – Rytų Europoje, o 85% dujų atsargų, 92% alavo, 78% fosfatų atsargų taip pat sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse. Todėl kartais tenka prekiauti su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtina yra draugiškos.
Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos – darbas. Atrodytų priešingai, nedarbas – paplitęs reiškinys daugumoje šalių. Besivystančiose šalyse nedarbas siekia net 25%. Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Trūksta konkrečių specialybių darbuotojų. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybinių ir kokybinių poreikių. Reikalingą darbo jėgos potencialą nėra taip paprasta importuoti, todėl besivystančioms šalims tai vienas pagrindinių vystymosi sunkumų.
2. Prekių trūkumas. Prekių šalies viduje trūkumas gali būti ilgalaikis ir trumpalaikis. Jį gali sąlygoti:
· gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką,
· tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (tada paprastai ribojamas ir šios prekės importas),
· gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.
3. Prekių įvairovė. Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau į Vokietiją importuojami ir prancūziški automobiliai. Taip pat kosmetika, elektronika ir daugybė kitų plataus vartojimo prekių – tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Tokiu būdu vyksta tarptautinė prekyba pramonės šakos viduje.
4.Kaštų ir kainų skirtumas. Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje tokia pati kaip užsienyje, tada importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.

Tačiau šalys prekiaus, jei prekiautojai galės rasti abiem šalims naudingas kainas, žinomas kaip prekybos sąlygos. Yra nemažai kainų, kuriomis ir Vokietija, ir Lenkija norės prekiauti.
Kokia prekybos kainų santykio svarba?
Tarkim, kad iš pradžių nustatyta kaina yra 1 automobilis = 20.000 tekstilės vienetų. (Kai 20.000 tekstilės vienetų pagaminimo kaina Vokietijoje yra lygi 2 automobiliams). Vokietijai už tokią kainą parduoti savo automobilius Lenkijai būtų pelninga. Esant tokiai kainai, Vokietijai pigiau skirti išteklius vietinei automobilių produkcijai ir tada pakeisti automobilių perteklių į Lenkijos tektilės produktus. Tačiau Lenkija nenorėtų keisti savo tekstilės gaminių į Vokietijos automobilius prekybos sąlygomis – 1 automobilis = 20.000 tekstilės vienetų. Nes automobilio pagaminimo kaina Lenkijoje yra 15.000 tekstilės vienetų. Todėl esant kainai – 20.000 tekstilės vienetų = 1 automobilis, Vokietijos automobiliai Lenkijai būtų per brangūs. Didžiausia kaina, kurią Lenkija norėtų mokėti už Vokietijos automobilius, yra nustatoma iš jos alternatyviųjų kaštų, kurie yra 15.000 tekstilės vienetų = 1 automobilis.
Tarkim, kad nustatoma kaina yra 1 automobilis = 12.000 tekstilės vienetų. Tada Vokietija, skirdama 10.000 tekstilės vienetų už automobilį, iš prekybos gautų 2.000 tekstilės vienetų grynojo pelno (12.000-10.000). Lenkija, skirdama 12.000 tekstilės vienetų pagaminti reikiamų išteklių, atiduotų tiktai 0,8 automobilio (12.000/15.000), o parduodama šiuos 12.000 tekstilės vienetų Vokietijai už automobilį, gautų 0,2 automobilio grynojo pelno (1-0,8).
Taigi galimos kainų ribos yra nustatomos šalių vietinėmis alternatyviosiomis išlaidomis. Vokietijai bus nepriimtina kaina, mažesnė nei 10.000 tekstilės vienetų už automobilį, o Lenkija nenorės siūlyti daugiau negu 15.000 tekstilės vienetų už automobilį. Vadinasi, abiem šalims priimtinesnės bus kainos tarp 10.000 – 15.000 tekstilės vienetų už automobilį. Prekybos pajamos yra iš dalies nulemiamos kainų santykiu su alternatyviaisiais kaštais. Jei kaina bus 14.000 tekstilės vienetų už automobilį, tai Vokietija gaus daugiau pajamų iš prekybos. O Lenkijos pajamos iš prekybos mažės, jei ji manys, kad automobilius pirkti naudinga, užuot gaminus juos vietinėje pramonėje.

Šalis turės tam tikros prekės importo pranašumą:
· kai neturės absoliutaus tos prekės pranašumo, lyginant su kitomis šalimis,
· kai neturės lyginamojo tos prekės pranašumo, lyginant su kitomis prekėmis,
· kai tos prekės gamybai daug naudojama santykinai nepakankamo toje šalyje ištekliaus,
· kai šaliai bus naudinga tos prekės kaina.

Palyginkime situaciją be tarptautinės prekybos su laisvosios prekybos situacija.

2.1 paveiksle pavaizduota Vokietijos tekstilės gaminių rinka, jei nevyksta užsienio prekyba.
Paklausos kreivė D rodo:
· Vokietijos vartotojams reikalingas tekstilės gaminių kiekis didėja, mažėjant prekės kainai,
· esant tam tikrai tekstilės gaminių kainai, galima sužinoti Vokietijos vartotojų paklausos kiekį,
· aukščiausią kainą, kurią būtų norima sumokėti už atitinkamą prekių kiekį.
Pasiūlos kreivė SD rodo:
· tekstilės gaminių skaičių, kurį į Vokietijos rinką pateikia vietiniai tekstilės gamintojai,
· reikia aukštesnės tekstilės gaminių kainos, kad vietiniai tekstilės gamintojai gamintų daugiau prieinamų vietiniams vartotojams prekių,
· esant tam tikrai tekstilės gaminių kainai, galima sužinoti vietinių gamintojų teikiamą tekstilės gaminių kiekį,
· žemiausią kainą, už kurią dar būtų galima gaminti tekstilės gaminius, t.y. ši kaina turėtų padengti gamybos išlaidas ir duoti gamintojui patenkinamą pelną.

P

SD

A

B

P0

C D

Q0 Q

2.1 pav. Vietinė pramonė, jei nevyksta užsienio prekyba

Tam tikromis vietinės paklausos ir vietinės pasiūlos sąlygomis, nevykstant užsienio prekybai, tekstilės gaminių rinkos pusiausvyros kaina būtų P0, o tekstilės gaminių kiekis, kuriuo keičiamasi tarp vietinių gamintojų ir vartotojų, – Q0.

Kokia bus vartotojo ir gamintojo perteklinė nauda?
Vartotojo perteklinė nauda yra skirtumas tarp kainos, kurią vartotojas gali sutikti sumokėti už tekstilės gaminio vienetą, ir tekstilės gaminių rinkos kainos P0. Vartotojo perteklinė nauda yra plotas ABP0.
Gamintojo perteklinė nauda yra skirtumas tarp kainos, kurią gauna gamintojas, ir žemiausios kainos, kurią gamintojas dar sutiktų gauti, esant tam tikram tekstilės gaminių skaičiui. Gamintojo perteklinė nauda yra atlyginimas, kurį gamintojas gauna virš pajamų, reikalingų išlaidoms ir patenkinamam pelnui. Gamintojo perteklinė nauda yra plotas CBP0.

Koks bus rezultatas, atidavus vietinę tekstilės gaminių rinką efektyvesniems išoriniams gamintojams?
Vokietija neturi lyginamojo pranašumo tekstilės gamyboje, todėl pasaulinė tekstilės gaminių kaina PW yra mažesnė už vietinę kainą P0 (2.2 paveikslas).
Žemesnė pasaulinė kaina įgalins:
· Vokietijos vartotojus padidinti tekstilės gaminių pirkimą iki QD,
· Vokietijos gamintojai bus priversti sumažinti gamybą iki QS,
· skirtumas tarp Vokietijos vartotojų padidėjusio paklausos kiekio QD ir Vokietijos gamintojų tiekiamo gaminių kiekio QS bus padengtas iš išorinių gamintojų, pvz., Lenkijos. Tekstilės importą rodo atstumas FE, o importo kiekis QD–QS.

P

SD

A

B

P0

PW pasaulinė kaina

C D

QS Q0 QD Q

2.2 pav. Laisvosios prekybos įtaka vietinei konkuruojančiai su importu pramonei

Kadangi Vokietijos vartotojai perka daugiau vienetų ir moka žemesnę kainą, vartotojo gerovė kils kartu su kiekvienu perkamu vienetu. Naują vartotojo gerovės lygį, t.y. vartotojo perteklinę naudą, rodo plotas ABEPW. O vartotojo perteklinės naudos padidėjimas dėl laisvosios prekybos yra plotas P0BEPW.
Vokietijos tekstilės gaminių gamintojams laisvoji prekyba pakenks. Dėl žemesnės kainos, jie pelningai gali gaminti mažesnį kiekį tekstilės gaminių. Kadangi Vokietijos gamintojai gamina mažiau tekstilės gaminių, tai dėl žemesnės kainos atsiras gamintojo pertekliaus nuostolis. Esant pasaulinei kainai PW, Vokietijos gamintojai sukuria tiktai PWFC gamintojo perteklių. Gamintojo pertekliaus nuostolis lygus P0BFPW plotui.
Bendras poveikis Vokietijos ekonomikai, kylantis iš laisvosios prekybos tekstilės gaminiais, gali būti nustatytas, palyginus vartotojo perteklinės naudos padidėjimą su gamintojo pertekliaus nuostoliu. Galima pastebėti, kad visas gamintojo pertekliaus nuostolis, plotas P0BFPW, yra padengtas vartotojo perteklinės naudos padidėjimu. Taip gerovė atitenka iš Vokietijos gamintojų vietiniams vartotojams. Tačiau vartotojo perteklinės naudos prieaugis iš laisvosios prekybos taip pat apima plotą BEF, kuris nėra vietinių gamintojų prarastra gerovė. Šis plotas rodo grynąjį Vokietijos ekonomikos laimėjimą iš laisvosios prekybos.
Grynojo Vokietijos gerovės iš laisvosios prekybos tekstilės gaminiais kilimo šaltiniai yra du:
1.Jei pasaulinė kaina PW žemesnė, Vokietijos vartotojai perka daugiau vienetų (QD-Q0), negu jie pirko anksčiau. Ši papildoma vartotojo perteklinė nauda yra parodyta plotu BEQ.
2.Paėmus (Q0-QS) vienetų gamybą iš neefektyvių Vokietijos gamintojų ir perdavus efektyviems išorės gamintojams, sutaupoma išteklių Vokietijoje. Ši nauda parodyta plotu BQF.
Vietinių rinkų atidarymas laisvajai prekybai padidina bendrąją gerovę. Šalims naudojantis savo atitinkamais lyginamaisiais pranašumais, ištekliai skirstomi veiksmingiau. Savo ruožtu tai stiprina gerovę.

Tačiau didelė importo dalis sąlygoja:
· stiprią priklausomybę nuo užsienio,
· jei tos prekės gaminamos ir šalies viduje, sudaro konkurenciją vidaus gamintojams.
Todėl praktiškai dažni įvairūs užsienio prekybos apribojimai, kurių tikslas – apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnių ar geresnių užsienio prekių.
Importo ribojimui naudojamos šios tarptautinės prekybos politikos priemonės: importo muitas, importo kvota, netarifiniai apribojimai.

Importo muito mokestis mokamas už importuojamas prekes. Yra dvi svarbiausios importo muito mokesčių rūšys:
1.Kainos mokestis – nustatytas procentinis prekės kainos mokestis,
2.Specialusis muitas – nustatyta fiksuota suma prekės vienetui.
Apmokestintos importuojamos prekės kaina pakils. Dėl to ji bus mažiau patraukli, palyginti su vietinių gamintojų prekėmis, vietiniams vartotojams. Tada vietinei pramonei nereikės taip smarkiai arba apskritai sumažinti gamybos ir nereikės išlaisvinti labai daug išteklių.
Tarkim, kad Vokietijos tekstilės pramonė stengiasi prekybą apsaugoti ir įtikina Vokietijos vyriausybę apmuitinti importuojamus tekstilės gaminius. Muitas pakelia importuojamų tekstilės gaminių kainą iki PT, kuri lygi (PW+muitas) (2.3 paveikslas).

P

SD

A

B

P0

PT

PW pasaulinė kaina

C D

QS QS1 Q0 QD1 QD Q

2.3 pav. Muito įtaka vietinei konkuruojančiai su importu pramonei

Koks muito poveikis vidaus gamybos apimčiai ir vartojimui?
· Vokietijos tekstilės gamintojai padidina savo gamybą iki QS1,
· Vokietijos vartotojai sumažina savo tekstilės gaminių paklausos kiekį iki QD1,
· importas sumažėja iki (QD1-QS1). Importą parodo atstumas GH.
Kadangi Vokietijos vartotojai moka didesnę kainą už mažesnį gaminių skaičių, jiems sumažėja perteklinė nauda. Vartotojo gerovę, prarastą dėl muito mokesčio, rodo plotas PTHEPW. Vartotojai išleidžia (QD1 x muitas) pinigų daugiau, negu būtų išleidę pirkdami tokį patį kiekį kaina P0.

Kam atitenka vartotojų sumokėti pinigai?
· dalis šių pinigų atitenka Vokietijos vyriausybei. Muito mokestis yra valstybinių mokesčių forma, todėl gali padidinti valstybės pajamas. Muito mokesčio pajamos lygios importuojamo kiekio (QD1-QS1) ir muito sandaugai, ir jas parodo plotas GHJI;
· dėl aukštesnių kainų dalis šių pinigų atitenka Vokietijos gamintojams kaip papildomas pelnas, kurį parodo plotas PTGFPW.

Kas atsitinka su vartotojo gerovės nuostolio likusia dalimi, kurią parodo plotas FGI ir HEJ? Tai tikrasis nuostolis dėl apmuitinimo.
· plotas FGI yra nuostolis dėl to, kad Vokietijos gamintojai gamina vienetus (QS1-QS), nors šį kiekį galima importuoti, nes kiti gamintojai pasaulyje gali pagaminti šiuos vienetus efektyviau. Ištekliai, išleisti tekstilės gamyboje gali būti panaudoti daug efektyviau kitoje ūkio šakoje, pvz., automobilių gamyboje;
· plotas HEJ yra nuostolis dėl to, kad Vokietijos vartotojai nesinaudoja gerove dėl vienetų (QD1-QD) vartojimo, t.y., įvedus muitus, Vokietijos vartotojai priversti atsisakyti šios dalies.
Muitas padidina vietinių gamintojų gerovę ir gali padidinti vyriausybės pajamas, bet nepakankamai, kad atsvertų vartotojų perteklinės naudos nuostolį. Taigi muitai mažina gerovę.
Muitų užuovėjos dažniausiai ieško nesugebantys gaminti konkurencingų prekių, bijantys geriau ir pigiau gaminančių užsienio kolegų konkurencijos. Valdžios parama ir galiomis jie naudojasi tam, kad pridengtų savo bejėgiškumą ir bet kokia kaina išsilaikytų rinkoje.
Už tokį gamintojų konkurencinės aplinkos jaukumą moka vartotojai. Moka kelis kartus: išlaikydami valdžią, ginančią ne vartotojų, o gamintojų interesus, brangiai pirkdami vietinius gaminius ir vartodami nekokybiškas prekes. Vartotojų niekas nesaugo nuo aukštų nekonkurencingų kainų ir gamintojų primetamos nekokybiškos produkcijos bei prekių deficito.

Importo kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo apimtis.
Importo kvotas vyriausybė naudoja, siekdama konkrečių tikslų:
1. Apsaugoti šalies gamintojus nuo pernelyg didelės užsienio konkurencijos,
2. Kainų stabilumui vidaus rinkoje palaikyti,
3. Ekonomiškiau panaudoti užsienio valiutą,
4. Gauti ekvivalentines prekybine nuolaidas iš kitų šalių,
5. Išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu, kurių nacionalinis ūkis negamina.
Nors kvotos apriboja importo kiekį, tačiau tai nereiškia, kad jos neveikia apribojamų kainų vidaus rinkoje. Palyginus kvotas su muitais, išryškėja jų panašumas. Importo kvotos irgi padidina vidaus kainas ir sudaro sąlygas neefektyviai dirbantiems vidaus gamintojams pagaminti daugiau produkcijos negu esant laisvai prekybai. Kvotos, kaip ir muitai, nuostolingos visuomenei.
Kadangi kvotos padidina apribojamų prekių kainą vidaus rinkoje, tai užsienio tiekėjai, kuriems pasiseka parduoti savo prekes, gaus didelius pelnus iš šių pardavimų. 4.1 paveiksle plotas GHJI dabar parodys pajamas, atitenkančias užsienio tiekėjams arba vidaus importuotojams. Jis rodo vidaus ir pasaulinės rinkos importuojamų prekių kainų skirtumą. Jeigu šios pajamos atitenka užsieniečiams, tai reiškia, kad kvota sukuria grynus visuomenės kaštus.
Dažnai vyriausybė parduoda licencijas – importo leidimą, ir taip perskirsto šias pajamas. Privatūs importuotojai ar užsienio tiekėjai stengiasi kompensuoti nuostolius dėl licencijų pirkimo, todėl atitinkamai pakelia įvežamų pagal licencijas prekių kainas.

Netarifiniai apribojimai – tai administracinis prekybos reguliavimas, naudojamas kai ekonominiai metodai – nepakankamai efektyvūs. Gali būti organizuojama vieša agitacija pirkti tik savo šalies prekes; importuojamos prekės sulaikomos pasienyje; taikomi dirbtiniai formalumai muitinėse, ypač griežta prekių standartų, sertifikatų sistema, tam tikri reikalavimai prekės įpakavimui, licencijavimo sistema ir pan.

Muitų naudojimą stengiamasi pateisinti šiais ekonominiais argumentais:
1.Kai kurios valstybės mano, kad, jei vyksta karas, svarbu užtikrinti garantuotą apsirūpinimą strateginėmis žaliavomis ir medžiagomis, o tam būtina subsidijuoti strateginių žaliavų ir medžiagų gamybą ir naudoti įvežimo muitus. Apsaugos muitai reikalingi, norint išsaugoti ir vystyti šakas, kurios gamina strategines prekes ir nedžiagas, būtinas karo atveju
2.Vidaus gamybos konkurencingumo stiprinimas, naudojant muitus, padeda vietiniams gamintojams, bet dėl aukštų kainų nuostolingas vietiniams vartotojams. Tačiau vietinės pramonės gamintojai, nesant užsienio konkurencijos, gali virsti monopolistais, o tai irgi kenkia vartotojams.
3.Manoma, kad apsaugos muitai – būtini, nes suteikia galimybę vystytis naujoms šakoms. Laikina naujai atsirandančių firmų apsauga nuo konkurencijos padeda joms tapti efektyviais gamintojais. Tačiau naujai atsirandančių šakų apsauga, pasitelkus muitus, pakoreguos esamą neteisingą pasaulinių išteklių išdėstymą, kuris istoriškai susiformavo dėl skirtingų vietinės ir užsienio pramonės ekonominio išsivystymo lygių.
4.Šalies gamintojai dažnai įrodinėja, kad muitai reikalingi tam, kad apsaugotų nuo pigesnės užsienio darbo jėgos. Kai technologija ir aprūpinimas gamybos veiksniais santykinai keičiasi, šalių lyginamasis pranašumas irgi kinta. Nauja technologija dažnai suteikia šaliai laikiną lyginamąjį pranašumą. Kai šią technologiją įdiegia ir kitos šalys, svarbiu lyginamojo pranašumo veiksniu tampa santykinis aprūpinimas gamybos veiksniais ir santykinė gamybos veiksnių sąnaudų vertė. Vidaus gamintojai, praradę lyginamąjį pranašumą, pradeda reikšti nepasitenkinimą dėl konkurencijos, kurią sukelia prekių, pagamintų naudojant pigesnę darbo jėgą, importas. Ilgos trukmės laikotarpiu kiekviena valstybė susitaiko su tokia padėtimi ir pripažįsta, kad jos lyginamasis pranašumas turi keistis. Tokiu atveju gamyba koncentruojama tose šalyse, kuriose tuo momentu turimas lyginamasis pranašumas.

Iš tiesų importuojama produkcija sukuria konkurencinį spaudimą vietiniams gamintojams, ypač jei jų yra nedaug ir jie anksčiau buvo sugebėję užsitikrinti rinkos apsaugą. Dėl šio spaudimo kyla grėsmė bankrutuoti, tapti bedarbiais. Kitaip sakant, prisitaikymas prie pokyčių rinkoje nėra lengvas. Tačiau konkurencijos ribojimas, taikant rinkos apsaugos priemones, tik laikinai padeda daliai vietinių gamintojų, kurie laikinai apsaugomi nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti savo veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau tokia parama ir apsaugomai įmonei galiausiai taip pat yra nenaudinga, nes sukuria klaidingus lūkesčius, jog prekes verta gaminti, net jei jos nėra konkurencingos. Anksčiau ar vėliau už tai tenka mokėti pačiai įmonei ir patiriama vėliau žala yra didesnė už prisitaikymo kainą, kurią įmonė sumokėtų reorganizuodama savo veiklą orientuojantis į rinką.
Tuo tarpu už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai arba perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolimesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų gaminama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Rinkos apsaugos priemonės reiškia išteklių perskirstymą iš visų vartotojų keliems ginamiems gamintojams, o tuo pačiu ir paskatų efektyviai veiklai iškreipimą, bei visada stabdo bendrą šalies ūkio augimą.

Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui būtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių eikvojimas.

Su importu susikirtusioje Vokietijos pramonėje sumažėjo gamintojo perteklius. Ištekliai buvo perskirstyti, o perskirstymo metu darbo ir kiti ištekliai gali būti laikinai nevartojami.

Šalis stengsis eksportuoti tą prekę, kurios gamybai intensyviai naudojamas toje šalyje palyginti gausus išteklius, ir importuos tą prekę, kuriai gaminti našiai naudojamas santykinai trūkstamas išteklius. Dėl prekybos augimo šalies eksportui, t.y. dėl prekės kainos padidėjimo, intensyviai vartojamas išteklius pabrangs, palyginti su gana intensyviai į šalį importuojamu ištekliumi.

Vokietijos ir Lenkijos tarpusavio prekyba padidina Vokietijos automobilių gamintojų išteklių paklausą, o Vokietijos tekstilės pramonei dėl tos pačios priežasties išteklių reikės mažiau. Tačiau dėl skirtingų šių dviejų prekių gamybos technologijų automobilių pramonei reikalingas išteklių derinys nesutampa su tekstilės pramonės išlaisvintų išteklių deriniu.
Tarkim, kad Vokietijos ir Lenkijos tarpusavio prekyba padidina Vokietijos automobilių gamybą 1 automobiliu ir sumažina tekstilės gamybą 3 vienetais (3.1. lentelė). Jei technologija tokia, kaip parodyta 3.2. lentelėje, šis automobilių gamybos prieaugis padidins ir darbo, ir kapitalo paklausą po 10 vienetų. Tačiau tekstilės gamybos sumažėjimas 3 vienetais skatins šią pramonės šaką sumažinti 12 vienetų darbo paklausą ir 6 vienetais kapitalo paklausą. Šie padariniai parodyti 3.1. lentelėje.

3.1. lentelelė. Išteklių naudojimas Vokietijoje

Kainos pokytis Vokietijoje Įtaka gamybai Vokietijoje Išteklių poveikis rinkai Vokietijoje Poveikis išteklių kainoms Vokietijoje
Eksporto sektorius: Reikalauja: Kapitalo kainos PK padidėjimasir darbo kainos PL sumažėjimas
Automobilių kainos padidėjimas Padidina automobilių gamybą 1 automobiliu 10 vienetų kapitalo10 vienetų darbo
Konkuruojanti su importu sektorius: Išlaisvina:
Tesktilės gaminių kainos sumažėjimas Tekstilės gamybos sumažėjimas 3 vienetais 6 vienetus kapitalo12 vienetų darbo

3.2. lentelelė. Išteklių poreikis gaminio vienetui

Prekės Darbas Kapitalas Kapitalo/darbo santykis
Automobiliai 10 10 10:10 arba 1
Tekstilės gaminiai 4 2 2:4 arba 1/2

Kokia kapitalo išteklių santykinės kainos įtaka darbui?
Tekstilės pramonė neišlaisvina pakankamai kapitalo, kad patenkintų automobilių pramonės poreikius. Vokietijos automobilių pramonei reikia 10 kapitalo vienetų, o Vokietijos tekstilės pramonė išlaisvina tiktai 6. Kapitalo trūkumas pakelia kapitalo kainą. Kapitalo kaina – tai atlyginimas kapitalo savininkams. Tačiau Vokietijos tekstilės pramonė išlaisvina daugiau darbo jėgos, negu Vokietijos automobilių pramonė gali priimti. Papildoma darbo pasiūla mažina darbo jėgos kainą. Sudėję abu poveikius, matome, kad kapitalo kaina pakilo darbo kainos atžvilgiu, t.y. kapitalo/darbo santykis Vokietijoje padidėjo. Šio reiškinio pasėkmė – kapitalo savininkų atlyginimai didėja darbininkų atlyginimų atžvilgiu. Darbininkų atlyginimo sumažinimas gali sukelti nepasitenkinimą, dėl kurio gali kilti reikalavimų apriboti tekstilės importą į Vokietiją.
Nors darbo užmokestis kapitalo atžvilgiu sumažėja, tačiau absoliučiu dydžiu jis gali pakilti. Jeigu automobilių gamyba padidėja 2 vienetais vietoj 1 vieneto, automobilių pramonės darbo poreikis viršys tekstilės pramonės išlaisvinto darbo mastą. Atrodytų, kad darbo užmokestis padidės. Tačiau kapitalo pajamingumo atžvilgiu darbo užmokesčio didėjimas atsiliks, t.y. atsiliks nuo užmokesčio kapitalo savininkams augimo (3.3. lentelė).

3.3. lentelelė. Išteklių naudojimas Vokietijoje

Kainos pokytis Vokietijoje Įtaka gamybai Vokietijoje Išteklių poveikis rinkai Vokietijoje Poveikis išteklių kainoms Vokietijoje
Eksporto sektorius: Reikalauja: Kapitalo kainos PK padidėjimasir darbo kainos PL padidėjimas,bet PK>PL
Automobilių kainos padidėjimas Padidina automobilių gamybą 2 automobiliais 20 vienetų kapitalo20 vienetų darbo
Konkuruojanti su importu sektorius: Išlaisvina:
Tesktilės gaminių kainos sumažėjimas Tekstilės gamybos sumažėjimas 3 vienetais 6 vienetus kapitalo12 vienetų darbo

Atvėrus prekybą, padidėja eksportuojamos prekės kaina ir sumažėja importuojamos prekės kaina. Šis kainų pasikeitimas skatina perskirstyti išteklius. Vietinės firmos konkuruojančios su importu išlaisvina išteklius, kai sumažina gamybą. Vietinėms eksporto firmoms reikia pritraukti išteklius, kad išplėstų eksporto gamybą. Tačiau eksporto sektoriaus poreikiai neatitinka to išteklių derinio, kurį išlaisvina su importu konkuruojantis sektorius. Todėl padidėja eksporto sektoriaus intensyviai eksploatuojamo veiksnio atlyginimas, palyginti su importu konkuruojančio sektoriaus intensyviai eksploatuojamo veiksnio atlyginimu.

Ištekliai dviejose šalyse bus perskirstomi tol, kol neliks jokio išteklių vieneto pranašumo. Tai atsitiks, kai išteklių kainos susilygins. Laisvoji prekyba siekia sulyginti ištekliais prekiaujančių partnerių atlyginimus.
Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų valstybių. Tačiau tarptautinės prekybos teikiami privalumai gali pavirsti ir trūkumais, kurie gali labai pakenkti tam tikriems visuomenės sluoksniams. Padidėjus importui, vietinėje pramonėje padidėja nedarbas, ir vyriausybė priversta apriboti tam tikrų pramonės prekių importą.

Muitų naudojimą stengiamasi pateisinti šiais socialiniais argumentais:
1.Muitas kartais padeda sumažinti nedarbą, tačiau vartotojai dėl to irgi patiria nuostolių. Kadangi muitų tarifas padidina importuojamų prekių kainą, tai padidėja paklausa šalies vietiniai produkcijai. Tokiu atveju įmonės samdo daugiau darbuotojų, norėdamos padidinti prekių pasiūlą vidaus rinkoje, ir nedarbas sumažėja. Tai “kaimyno skurdinimo politika”, nes paklausa šalies produkcijai padidėja kitų šalių produkcijos sąskaita. Tokiose šalyse didėja nedarbas, jei kitos sąlygos nekinta.
2.Kai kurios neturtingos šalys mano, jog neteisinga keletui jų turtingų piliečių pirkti prabangos prekes laisvai, kai tuo tarpu visuomenei trūksta išteklių, kad kiti žmonės nebadautų. Muitas tokiu atveju apriboja prabangos daiktų vartojimą.

Muitų šalininkai teigia, kad šalies nacionaliniai interesai reikalauja ginti Lietuvos gamintojus. Bet kas nuo vietinių gamintojų gins Lietuvos vartotojus? Valdžia ne tik pati aktyviai remia gamintojus, bet ir ugdo patriotiškus vartotojų jausmus, įtraukdama juos į tautinių produktų pirkimo akcijas. Tačiau beveik visada pamirštama, kad už tokį gamintojų konkurencinės aplinkos jaukumą moka vartotojai. Moka kelis kartus: išlaikydami valdžią, ginančią ne vartotojų, o gamintojų interesus, brangiai pirkdami vietinius gaminius ir vartodami nekokybiškas prekes. Vartotojų niekas nesaugo nuo aukštų nekonkurencingų kainų ir gamintojų primetamos nekokybiškos produkcijos bei prekių deficito. Pavyzdžiui, remdama cukraus gamintojus ir eksportą valdžia galvoja apie kelis tūkstančius cukrinių runkelių augintojų ir perdirbėjų, tačiau pamiršta apie kelis milijonus cukraus vartotojų.
Taip pat, jų nuomone, muitai padeda apsaugoti vietinę ekonomiką ir išlaikyti darbo vietas, tuo tarpu importas žlugdąs vietinę pramonę ir didinąs nedarbą. Šie argumentai tinka tiems, kurie darbą laiko savaimine vertybe ir gerove, o ne priemone gerovei kurti. Tačiau iš tikrųjų žmonėms reikia ne tiesiog darbo, o galimybių susikurti savo gerovę. Jei žmonės galėtų savarankiškai ir laisvai pasirinkti priemones gerovei pasiekti, tai valdžiai nebetektų rūpintis darbo biržomis, minimalia alga ir bedarbio pašalpomis.
Bet kokios gamybos, prekybos ir importo tikslas yra vartojimas. Todėl vartotojų teisė ir laisvė rinktis yra efektyviai veikiančios rinkos pagrindas. Gamintojų ir prekiautojų laisvė – taip pat būtina sąlyga vartotojų laisvei įgyvendinti. Laisvos prekybos sąlygomis vartotojai, keisdami savo pinigus į užsienio gamintojų prekes, didina savo gerovę, nes pasirenka tas vertybes, kurių jiems labiausiai trūksta. Tokiu būdu tik laisva prekyba sudaro sąlygas keistis vertybėmis ir jas gausinti.
Apribojimų importui sumažinimas sukuria sąlygas didesniam prekių pasirinkimui. Vartotojai gali rinktis, kokios kokybės ir kainos prekes jiems geriausia pirkti, atsižvelgiant į savo pomėgius ir pajamas.
Importo ribojimas muitais ir netarifinėmis priemonėmis visada reiškia didesnes kainas ir dėl to labiausiai nukenčia mažesnes pajamas gaunantys gyventojai, nes apribojamas pigesnių prekių importas, ypač jei tai yra maisto prekės.
Taip pat muitai nesukuria darbo. Priešingai – ribodami prekių ir paslaugų srautus bei didindami jų kainą, muitai mažina galimybes gauti darbo ir kurti darbo vietas. Tuo tarpu laisva prekyba leidžia žmonėms pasirinkti efektyviausią darbo pasidalijimą ir jo panaudojimą. Kiekvienas mainų dalyvis renkasi tai, ką jis gali geriausiai atlikti. Todėl inžinieriams nereikia siūti batų, o batsiuviams – kurti lėktuvų. Sutaupomas laikas ir pasiekiamas didžiausias efektyvumas. Žinoma, laisva prekyba pati savaime nekuria darbo vietų, tačiau ji kuria gerovę. O siekiantis gerovės žmogus yra laisvas pasirinkti sau naudingą specialybę ir darbo vietą.
Esant laisvai prekybai, naudą – nors gal ir ne visai akivaizdžią – patiria ir vartotojai. Esant didesnei konkurencijai bei daugiau galimybių įeiti į rinką, įmonės jaučia didesnį spaudimą kelti produktyvumą, dėl to plėtojasi technologinė pažanga, atrandami geresni gamybos ir paslaugų teikimo būdai. Šių iš pirmo žvilgsnio ne visai pastebimų procesų rezultatas – gyvenimo kokybės ir gerovės augimas.

Turbūt dar ne vienas iš mūsų gerai atsimena laikus Lietuvoje, kai atėję į parduotuves neturėdavome iš ko rinktis, kai trūkdavo įvairiausių prekių, kai reikėdavo laukti eilėse ir “sąrašuose”, kol gausime ne patį geriausią produktą. Prekių trūkumas, visiškai menkas pasirinkimas ir ne ką geresnė prieinamų prekių kokybė – ar tai būtų buitinė technika, ar automobiliai, ar net egzotiškų šalių vaisiai – tai buvo centrinio planavimo ekonominės sistemos rezultatas.
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai, tiesioginiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika.
Šiuo metu Lietuvos gyventojai turi ne mažesnį pasirinkimą nei Vakarų Europos šalyse. Galime darytis patiekalus iš avokadų, padažus iš indiškų prieskonių, o tokiomis anksčiau prabangos prekėmis laikytais dalykais kaip mobilūs telefonai šiuo metu naudojasi bemaž pusė Lietuvos gyventojų.

1990 m. Lietuvoje buvo pradėtos esminės ekonominės reformos. Jų tikslas – sukurti sąlygas rinkos ekonomikai. Viena iš pagrindinių ekonominės reformos priemonių buvo užsienio prekybos liberalizavimas ir institucijų šalies užsienio prekybos politikai kurti bei vykdyti sukūrimas. Buvo priimta daug vienašalių ir sutartinių sprendimų, kuriais remiantis sukurtas dabartinis Lietuvos užsienio prekybos režimas ir prekybos politikos formavimo struktūra.
Lietuvos prekybos su ES liberalizavimas buvo viena iš pagrindinių bendro mainų liberalizavimo dalių. 1995 m.pradžioje įsigaliojusi Lietuvos ir ES laisvosios prekybos sutartis atvėrė Lietuvos vartotojams Vakarų Europos prekių rinką, o Lietuvos gamintojams – potencialią eksporto rinką, kuria jie netruko pasinaudoti. Lietuvos prekyba su ES išaugo keletą kartų ir šiuo metu sudaro apie pusę Lietuvos užsienio prekybos. Šiuo metu galime be muitų pirkti iš ES įvežamas buitinės technikos prekes, automobilius ir kitus dalykus. Lietuvos gamintojai gali be muito įsivežti jų veiklai reikiamą įrangą, įvairių paslaugų teikėjai – techniką, su kuria galima kokybiškiau ir pigiau teikti paslaugas Lietuvos vartotojams. O prekybos liberalizavimo naudą kiekvienas iš mūsų gali patirti akivaizdžiausiai, atėjęs į bet kokį prekybos centrą.
Laisvosios prekybos sutartis su ES nebuvo vienintelis žingsnis liberalizuojant Lietuvos užsienio prekybą. Šiuo metu Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su beveik 30 šalių ir maždaug 70% visos užsienio prekybos vyksta laisvos prekybos sąlygomis. Tai rodo integracijos procesų svarbą Europoje. Šie skaičiai tik iliustruoja tai, ką matome kiekvieną dieną lankydamiesi parduotuvėse ir dalyvaudami mainuose. Beje, prekybos nauda būtų dar didesnė, jei būtų panaikinti dar išlikę muitai bei kiti prekybos apribojimai – muitai žemės ūkio produktams, antidempingo ir kiti mokesčiai. Įstojus į ES šios kliūtys prekybai su kitomis ES šalimis bus pašalintos.
Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, užsienio prekybos liberalizavimas buvo svarbi perėjimo į rinkos ekonomiką proceso dalis. Jis buvo susijęs su kainų liberalizavimu ir lūkesčiais, kad importuojamų prekių konkurencija darys įtaką kainų šalies viduje mažėjimui, tarptautiniu darbo pasidalijimu grindžiamai specializacijai ir technologinio gamybos lygio didėjimui, efektyvumo ir gerovės kilimui, o vartotojams ir gamintojams užtikrins didesnį prekių pasirinkimą. Užsienio prekybos perorientavimas iš buvusios TSRS į Vakarų šalis ir jos reintegracija į pasaulio ekonomiką ne tik sudarė esminį šalies perėjimo į rinkos ekonomiką elementą, bet ir buvo siejama su Lietuvai svarbiais politiniais ir saugumo aspektais.
Tačiau Lietuvos užsienio prekybos politikos reforma nebuvo kryptinga. Po pirminio liberalizavimo 1993–1994 m. daug kartų buvo didinami importo muitai žemės ūkio produktams. Vienas iš paskutiniųjų reikšmingų protekcionizmo atvejų, t.y.1998 m. rudenį prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje, padidinta Lietuvos vidaus rinkos apsauga. Lietuvos Vyriausybės institucijos, atsiliepdamos į interesų grupių reikalavimus, nustatė nemažai prekybos apsaugos priemonių, įskaitant importo muitų padidinimą kai kuriems produktams ir diskriminacinius netarifinius barjerus importuojamoms prekėms.
4.1. paveiksle pateikta diagrama rodo, jog nuo 1998 m. Lietuvos importas sumažėjo. Lietuvos eksporto mažėjimui didžiausią įtaką darė Rusijos krizė ir sumažėjusi paklausa. Susidūrę su pardavimų sumažėjimu ir didėjančiu prisitaikymo spaudimu, Lietuvos gamintojai pradėjo aktyviau reikalauti suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos. Dėl šios priežasties sumažėjo ir importas. Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kiti išoriniai veiksniai.

4.1 pav. Lietuvos importas 1993 – 1999 m.

1999 metais importas iš NVS šalių sudarė maždaug ketvirtadalį viso Lietuvos importo, iš to skaičiaus daugiausia iš Rusijos (4.2. paveiklas).

4.2. pav. Lietuvos importas iš šalių pagrindinių prekybos partnerių 1999 m.

4.2. lentelė. Svarbiausios importuojamos iš Rusijos prekės 1999 m.sausio–lapkričio mėn.

Grupė, kodas ir pavadinimas Lt %
Iš viso 3507643 100,00
Natūralūs kalcio fosfatai, natūralūs aliuminio kalcio fosfatai ir fosfatinės klintys 205 268 5,85
Nafta natūrali ir išgauta iš bitumingų uolienų, žaliavinė 1718193 48,98
Gamtinės dujos 494 827 14,11
Polietilenas, kurio lyginamasis svoris mažesnis už 0,94 55 726 1,59
Spygliuočiai 54 755 1,56
Kuro elementai (kasetės), neapšvitintos (Euratom) 176 775 5,04

Lietuvos importe lemiamas vaidmuo tenka naftos ir dujų pramonei, antraeilis – mašinų gamybos ir chemijos pramonei, trečiaeilis – lengvajai ir maisto pramonei .

Lietuvos importui daugiausia įtakos turintys veiksniai:
· Lietuvos vidaus vartojimo (namų ūkių+valstybės vartojimo) išlaidos;
· inertiškumas (esami užsienio prekybos ryšiai);
· importo kainos;
· Lietuvos eksportas;
· Lietuvos vidaus investicijos;
· užsienio šalies ekonomikos plėtra (BVP pokyčiai).

Lietuva yra prisijungusi prie Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO), pasirašiusi Laisvosios prekybos sutartis su daugeliu užsienio prekybos partnerių, tame tarpe su ES, Latvija, Estija, Lenkija ir kitomis Centrinės Europos šalimis.
Tarifiniai importo apribojimai Lietuvoje labai maži. Didesni muitai taikomi tik atskiroms prekių grupėms. Didžiausi – žemės ūkio produkcijai, taip pat maisto produktams, alkoholiniams gėrimams. Tačiau pagrindinėms užsienio prekybos partnerėms šie tarifai mažesni dėl pasirašytų laisvosios prekybos sutarčių.

Lyginant su 1999 m.,2000 m. importo apimtis iš svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių didėjo.

4.3. lentelė. 2000 m. svarbiausi importo partneriai

2000 metų Palyginti su 1999 metais , %

mln. litų %
Iš viso 21826,0 100,0 12,9
Rusija 5829,7 26,7 55,2
Vokietija 3705,5 17,0 6,7
Lenkija 1371,7 6,3 1,4
Jungtinė Karalystė 931,3 4,3 28,1
Danija 914,5 4,2 -4,4

2000 m. iš ES valstybių Lietuva importavo prekių už 10140,3 mln. Lt ir tai sudarė 46,5% bendro Lietuvos importo. Palyginti su 1999 m, importo apimtis iš ES valstybių padidėjo 5,5%.
2000 m. iš ES šalių Lietuva daugiausia importavo:
· mašinų, mechaninių bei elektros įrenginių,
· tekstilės medžiagų ir dirbinių,
· transporto priemonių bei jų dalių,
· chemijos pramonės ir jos šakų produkcijos.

2000 m. iš NVS valstybių Lietuva importavo prekių už 6693,4 mln. Lt ir tai sudarė 30,7% bendro Lietuvos importo. Palyginti su 1999 m, importo apimtis iš NVS valstybių labai padidėjo – net 46,6%. Daugiausia padidėjo importas iš Rusijos – daugiau nei 55%.
2000 m. iš NVS šalių Lietuva daugiausia importavo:
· mineralinių produktų,
· netauriųjų metalų ir jų dirbinių,
· mašinų, mechaninių bei elektros įrenginių,
· chemijos pramonės ir jos šakų produkcijos.

Importas iš Latvijos ir Estijos sudarė 1354,6 mln. Lt, arba 6,2% bendro Lietuvos importo. Lyginant su 1999 m., šis rodiklis sumažėjo ir sudarė 97,2%. 1999 m. importo apimties.
Daugiausia prekių importuota iš Latvijos, 63% importo iš jų – chemijos pramonės produkcijos ir elektros aparatūros.

Prekių importas iš CELPA šalių 2000 m. sudarė 2047,7 mln. Lt, arba 9,4% bendro Lietuvos importo. Lyginant su 1999 m., šis rodiklis sumažėjo ir sudarė 98,3% 1999 m. importo apimties.

2000 m. iš CELPA šalių Lietuva daugiausia importavo:
· chemijos pramonės ir jos šakų produkcijos,
· mašinų ir įrenginių,
· plastikų ir jų dirbinių,
· paruoštų maisto produktų, gėrimų.

2001 m. sausio – spalio mėn. importo į Lietuvą apžvalga

2001 m. sausio – spalio mėn., palyginti su 2000 m. tuo pačiu laikotarpiu, importas padidėjo – 15,4%. Į Lietuvą importuota prekių, kurių vertė 20337,3 mln. litų (4.4. lentelė).

4.4. lentelė. Lietuvos užsienio prekybos balansas 2001 m.
mln.litų

Bendroji prekybos sistema

Eksportas Importas Balansas
Sausis 1375,2 1705,3 -330,1
Vasaris 1410,8 1911,3 -500,5
Kovas 1502,5 2073,5 -571,0
I ketvirtis 4288,5 5690,1 -1401,6
Balandis 1393,9 2013,3 -619,4
Gegužė 1694,5 2113,1 -418,6
Birželis 1661,3 2038,7 -377,4
II ketvirtis 4749,6 6165,1 -1415,5
Liepa 1536,9 2029,0 -492,1
Rugpjūtis 1464,0 1881,9 -417,9
Rugsėjis 1593,5 2070,2 -476,7
III ketvirtis 4594,4 5981,1 -1386,7
Spalis 1771,6 2501,0 -729,4
2001 m. sausis – spalis 15404,0 20337,3 -4933,3

2001 m. sausio – spalio mėn. daugiausia prekių importuota iš ES valstybių – 43,8% bendro Lietuvos importo, importas iš NVS sudarė 30,7%. Palyginti su 2000 m. sausio – spalio mėn., importas iš ES valstybių padidėjo 15,5%, o iš NVS – 13,8% (4.5. lentelė).

4.5. lentelė. 2001 m. svarbiausi importo partneriai

2001 sausio-spalio mėnesiais Palyginti su2000 sausio-spalio mėnesiais, %

mln. litų %
Iš viso 20337,3 100,0 15,4
ES 8906,3 43,8 15,5
NVS 6252,2 30,7 13,8
CELPA 1627,9 8,0 13,6
ELPA 364,4 1,8 19,6
Jungtinė Karalystė 690,9 3,4 -17,8
Latvija 323,8 1,6 5,9
Vokietija 3421,3 16,8 29,1
Rusija 5396,1 26,5 14,0
Lenkija 1004,8 4,9 15,0
Danija 624,6 3,1 10,0
JAV 620,4 3,1 47,2
Baltarusija 389,9 1,9 24,3
Švedija 617,5 3,0 -1,0
Ukraina 341,0 1,7 30,2
Prancūzija 764,6 3,8 -0,03
Estija 226,6 1,1 8,0
Nyderlandai 486,7 2,4 21,6
Italija 853,0 4,2 36,4
Belgija 405,8 2,0 14,9
Kitos 4170,3 20,5 –

4.6. lentelė. Importo į Lietuvą prekinė struktūra 2001 m.

KPN skyriai 2001 sausio-spalio mėnesiais Palyginti su 2000 sausio-spalio mėnesiais, %

mln. litų %

Iš viso 20337,3 100,0 15,4
I Gyvi gyvūnai; gyvūninės kilmės produktai 491,5 2,4 20,0
IV Paruošti maisto produktai; nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai bei actas; tabakas 789,9 3,9 11,5
V Mineraliniai produktai 4490,1 22,1 9,9
VI Chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija 1929,1 9,5 19,0
IX Mediena ir medienos dirbiniai 268,1 1,3 14,1
XI Tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai 1835,9 9,0 9,6
XV Netaurieji metalai ir netauriųjų metalų dirbiniai 1084,8 5,3 15,3
XVI Mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai; televizijos vaizdo ir garso įrašymo bei atkūrimo aparatai 3328,1 16,4 25,2
XVII Transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai 2220,4 10,9 45,1

Kiti 3899,4 19,2 –

2002 m. sausio-rugsėjo mėn. importo į Lietuvą apžvalga

2002 m. sausio – rugsėjo mėn., palyginti su 2001 m. tuo pačiu laikotarpiu, importas padidėjo 12,3%. Į Lietuvą importuota prekių, kurių vertė 20289,4 mln. litų. Bendras Lietuvos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas – 6176,1 mln. litų (4.7. lentelė).

4.7. lentelė. Lietuvos užsienio prekybos balansas 2002 m.
mln.litų

Bendroji prekybos sistema

Eksportas Importas Balansas
2002 m. sausis – rugsėjis 14113,3 20289,4 -6176,1
Sausis 1358,3 1925,1 -566,8
Vasaris 1313,2 1953,0 -639,8
Kovas 1662,7 2186,8 -524,1
I ketvirtis 4334,3 6064,9 -1730,6
Balandis 1657,6 2468,6 -811,0
Gegužė 1755,6 2566,8 -811,2
Birželis 1584,8 2300,4 -715,6
II ketvirtis 4998,0 7335,8 -2337,8
Liepa 1544,8 2366,2 -821,4
Rugpjūtis 1532,5 2083,6 -551,1
Rugsėjis 1703,8 2439,0 -735,2
III ketvirtis 4781,1 6888,7 -2107,6

2002 m. sausio – rugsėjo mėn. daugiausia prekių importuota iš ES valstybių – 45,9% bendro Lietuvos importo, importas iš NVS sudarė 25,8%. 2002 m. sausio – rugsėjo mėn., palyginti su 2001 m. sausio – rugsėjo mėn., importas iš ES valstybių padidėjo 19,9%, o iš NVS – sumažėjo 6,5% (4.8. lentelė).

4.8. lentelė. 2002 m. svarbiausi importo partneriai

2002 sausio-rugsėjo mėnesiais Palyginti su2001 sausio-rugsėjo mėnesiais, %

mln. litų %
Iš viso 20289,4 100,0 12,3
ES 9305,5 45,9 19,9
NVS 5238,1 25,8 -6,5
CELPA 1576,4 7,8 12,3
ELPA 433,9 2,1 34,5
Jungtinė Karalystė 715,4 3,5 19,7
Rusija 4338,7 21,4 -10,3
Vokietija 3598,4 17,7 20,6
Latvija 326,2 1,6 12,4
Danija 654,2 3,2 19,2
Prancūzija 782,9 3,9 17,8
Švedija 697,6 3,4 30,1
Lenkija 977,8 4,8 12,9
Estija 217,0 1,1 7,7
Baltarusija 318,2 1,6 -9,5
JAV 610,1 3,0 7,6
Nyderlandai 472,2 2,3 10,0
Ukraina 315,8 1,6 4,4
Italija 899,5 4,4 23,9
Belgija 386,5 1,9 8,7
Turkija 163,1 0,8 53,5
Kitos 4815,8 23,8 –
4.9. lentelė. Importo į Lietuvą prekinė struktūra 2002 m.

KPN skyriai 2002 sausio-rugsėjo mėnesiais Palyginti su 2001 sausio-rugsėjo mėnesiais, %

mln. litų %

Iš viso 20289,4 100,0 12,3
I Gyvi gyvūnai; gyvūninės kilmės produktai 332,9 1,6 -24,2
IV Paruošti maisto produktai; nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai bei actas; tabakas 728,7 3,6 4,4
V Mineraliniai produktai 3578,6 17,6 -11,3
VI Chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija 1807,7 8,9 6,0
IX Mediena ir medienos dirbiniai 288,9 1,4 20,1
XI Tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai 1652,6 8,1 1,9
XV Netaurieji metalai ir netauriųjų metalų dirbiniai 1296,2 6,4 37,9
XVI Mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai; televizijos vaizdo ir garso įrašymo bei atkūrimo aparatai 3466,4 17,1 20,0
XVII Transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai 3400,1 16,8 79,6

Kiti 3737,3 18,5 –

Per šių metų I pusmetį daugiausiai įvežta vaisių, lyginant su pernai metų I pusmečiu beveik 50% išaugo įvairių aliejų bei augalinių ir gyvulinių riebalų importas ir sudarė daugiau nei 96 mln. litų. Mėsos bei subproduktų iš mėsos importuota 15% mažiau nei pernai metų I pusmetį, tabako gaminių įvežta 27% mažiau. Gana ženkliai išaugo gaminių iš mėsos bei žuvų importas, jų įvežta 71% daugiau nei pernai I pusmetį.

Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t.
Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai arba susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą.
Tačiau muitas neveikia taip, kad jį įvedus lietuviškų prekių kainos liktų tos pačios, o užsienietiškų – pakiltų. Lietuviškos prekės brangsta ne ką mažiau – tiek, kad dar būtų šiek tiek pigesnės už užsienietiškas. Tačiau pagrindinis savikainos skirtumas dėl nustatytų muitų atitenka toli gražu ne vartotojui, o “lietuviškam” gamintojui. Nekeista, kad tokios dovanos – galimybė pasipelnyti, neįdėjus jokio darbo dalinamos ne kiekvienam. Paprastai tokie laimingieji būna monopolininkai, glaudžiai susiję su valdžia. Visai neatsitiktinai muito cukrui didinimą inicijuoja valdiški cukraus fabrikai, degalams – valdiška “Mažeikių nafta”, o aliejui – iš valdiškų paskolų sukurtas “Obelių aliejus”.

IŠVADOS

Įvairūs dalykai, kurie yra svarbūs, kuriant sąlygas žmonėms geriau gyventi, geriau tenkinti savo poreikius, mėgautis geresne gyvenimo kokybe, – tai privati nuosavybė, sąlygos konkurencijai ir galimybė laisvai formuotis kainoms. Tačiau galima išskirti vieną svarbų dalyką, kuris susijęs su minėtais, yra galimybė laisvai prekiauti su kitomis šalimis – įsivežti tai, ką kiti sugeba pagaminti geriau ir efektyviau, arba įsivežti tai, kas tiesiog dėl natūralių gamtinių ir klimatinių sąlygų kitur išauginama geriau ir pigiau. Šitaip šalys pasidalindamos darbą ir specializuodamosis tose srityse, ką sugeba daryti geriausiai, turi naudą dėl didesnio prekių pasirinkimo, didesnės konkurencijos ir mažesnių kainų.
Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.
Vyriausybės formuojama ir vykdoma prekybos politika turi atspindėti visos šalies gyventojų, o ne siaurų grupių interesus. Laisvosios prekybos principo laikymasis suteikia didžiausią naudą visam šalies ūkiui, net ir žmonėms, dirbantiems įmonėse, kurios laikinai nėra pajėgios konkuruoti su įvežama produkcija. Todėl būtina instituciškai įtvirtinti vartotojų interesų atstovavimą bei sumažinti galios asimetriją tarp laisvosios prekybos šalininkų ir oponentų. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas tada, kai prekybos politiką formuojančios institucijos yra atskaitingos visuomenei, nepriklausomos nuo atskirų interesų grupių ar joms tarpininkaujančių išrinktų politikų, o jų veikla ir priimamų sprendimų procedūros yra skaidrios. Remiantis šiomis procedūromis būtų ne tik susilaikoma nuo visuomenei nuostolingų importo apribojimo priemonių taikymo, bet galima būtų šalinti esamus barjeru

Leave a Comment