Juodoji žemele, nuolat minu tave savo pėdomis ir tik retkarčiais susimąstau, kokia tu man brangi. Tu – duonos motina, gyvybės šaltinis. Tavo vardas skamba žmonių lūpose. Jis įamžintas eilėraščiuose.
Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!
Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia,
Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybę semiu.
Šis skambus Vinco Mykolaičio-Putino ketureilis – tai poeto meilės išraiška tau, žeme, jo supratimas tavo naudingumo, reikšmės visai gyvasčiai.
Kiek daug meilės tau, žeme, skyrė M. Katiliškis „Užuovėjoje”. Tą meilę jis išreiškė per Dryžą – didį tavęs brangintoją, kuriam esi svarbiausia, nes tu – žmogaus bičiulė, dabartis ir ateitis.
„Žemė – mano gyvenimas. Mylėjau, myliu ją ir visada mylėsiu” – tai žodžiai, kuriuos dažnai kartoja manoo senelis. Tikiu jais, nes mačiau, kaip kietomis, nuo darbo sutrūkinėjusiomis rankomis senelis lietė tave, žeme, švelniai glostė mažą tavo lopinėlį, nosimi gėrė gardų jo kvapą, linksmomis, mylinčiomis akimis tyrinėjo kiekvieną jo grūdelį, nuo senatvės pabalusiomis lūpomis bučiavo tave, žeme. „Visai kaip Dryža, toks pat mylintis ir besidžiaugiantis”, – pamaniau. Žiūrėjau į senelį iš šalies. Šis jaudinantis reginys patvindė ašaromis manas akis. Mąsčiau: „Argi įmanoma taip karštai mylėti žemę?.. Ar reikia ją taip mylėti?..”
Jei, būdama maža, nesuvokiau tavo reikšmės gyvybei, tai jau dabar tikrai žinau, kokia esi svarbi jai. Suprantu, kad tu – didžiausia vertybė. Nebūtų tavęs – nebūtų ir gyvybės. Kol pasaulis neturėjo nė vienos tavo smiltelės, jame nebuvo gyvasties. Ši planeta „nekalbėjo”, „neregėjo”, „nejautė”. Ji buvo nebyli, akla, bejausmė lyg akmuo. turėjo šaltą, negyvą širdį. Už tai mes, -monės, esame dėkingi tau, žeme.
Dažnai galvoju, kam galėčiau prilyginti tave… Ir vis dėlto tu primeni man jautrią, stilingą moterį. Įvairiaspalvės skraistės, puošiančios tavo paviršių tavo paviršių, grožį ir džiaugsmą teikia man. Kai baltas, žvilgantis apdaras dengia tave, brangioji žeme, tai žvelgdama į jį juntu nusiraminimą. Gėlėta tavo skraistė pakelia nuotaiką, o rudeninių lapų marškiniai primena danguje po lietaus pasirodančią vaivorykštę.
Tavo jautrumą įžvelgiu tuomet, kai ramini verkiantį dangų. jo ašarų upelius tu, žeme, šluostai įvairiaspalvėmis skraistėmis, nebijodama, jog jos praras dailumą. Teiki globą gyvybės netekusiems žmonėms, gyvūnams, augalams.
Baisu ir pagalvoti, kas įvyktų, jei tu išvyktum, jei nebeliktų nė vienos smiltelės. Tyla, aklavietė liktų iš pasaulio. Kad neįvyktų ši baisi katastrofa, tave, žeme, reikia saugoti, budėti prie tavęs, ginti tave, kaip paukštis gina savo lizdą.
Buvo, yra ir bus žmonių, pasiryžusių tave globoti. Vienas iš tokių, atskleidęs savo meilę tau poezija, buvo V.M.Putinas. Jis prabilo:
Lig pat mirties budėsiu su tavim,
Su sielvarto ir džiugesio mintim,
Mane syvai tavieji išmaitino
Kaip sūnų tu lig šiol mane globoji.
Ir laimės didesnės širdid nežino,
Kaip džiaugtis su tavim,
Tu mano žeme, motina gimtoji.
Brangioji žeme, tu niekada nepalikai mūsų alkanų, nes tu – visų gėrybių ir turtų globėja. Dėkoju tau, myliu tave ir branginu.