Žemaitė

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė)
1. Žemaitės asmenybė.
Žemaitė yra kilusi iš bajorų šeimos. Jos tėvai žemės neturėjo, gan algai tarnavo viename iš grafo Pliaterio dvarų, tėvas urėdu, motina- gaspadine, julijos jaunystė pradbėgo patarnaujant dvaruose. Nuo mažens Žemaitė kalbėjo dvejomis kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai.Mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė daugiausiai lenkiškai, žemaitiškai buvo mačiusi tik kelias religines knygeles.
Patarnaudama panele dvare, Žemaitė susipažino su baudžiauninko sūnumi Laurynu, už kurio neilgai trukus ištekėjo. Po vedybų Žemaitė pradėjo ligi tol jai nepažintą valstietišką gyvenimą. Žymantai tai vienur, taai kitus išsinuomodavo žemės ir ūkininkaudavo. Sekėsi ne kažin kaip, nes abu nebuvo pratę prie tokių darbų.
Gyvendama tradicinį kaimo gyvenimą, Julija išsiskyrė neįprastu elgesiu. Kaimynai prisimena, kad vyras rūkė pypkę, o ji – papirosus; kitos moteriškės arklius iš laukų parvesdavo, oji raita parjodavo; vaiku nešina nueidavo į šokius. Žemaitė buvo aktvi, niekada nenuilstanti, mėgusi bendrauti, linksmintis.
Žemaitė – žymiausia lietuvių realizmo kūrėja, didžiausia Žemaitijos rašytoja. Labai stipri prigimtis, valingas, negandoms nepasiduodantis būdas, trokštantis šviesos ir tiesos. Laisvamanė, nors laikėsi tradicinių religinių papročių, jous gerbė. Peer savo gyvenimą ji sukaupė didelę dvasios energiją, kuri jos kūriniuose tarsi liete liejosi.
2. Žemaitės kūrybos savitumas
Žemaitės kūryba išauga iš valstietiškos aplinkos. Jos tematika kaimiška, apsakymų kalba remiasi gyva liaudies šneka. Žemaitė iš gyvos šnekamosios liaudies kalbos perima ne tik žodyną, be

et ir sakinio struktūrą..

Žemaitės kūryba dažnai apibūdinama kaip realistinė. Kūryba objektyvi, tikroviška. Tikroviškumo teikė tai, kad kūriniuose pavaizduota tai, kas yra gyvenime.
Žematės kūrinių pasaulis yra daiktiškas, jame dominuoja išorė, paviršius, o ne vidinis žmogaus gyvenimas. Net veikėjų jausmai, išgyvenimai parodomi per išorinius daiktus. Kiekvienas žodis turi aiškią reikšmę. Rašytoja vengia užuominų, abstraktumo, jausmingumo. Rašydama apie buitį, api kasdienius santykius rašytoja užfiksavo savo laiko žmonių galvoseną ir gyvenseną. Viena iš pagrindinių Ž_emaitės vaizduojamo pasaulio ypatybių – jo pastovumas. Žemaitės sukurtų žmonių charakteriai labai ryškūs, tarsi gyvi.
Pasakoja ji neskubėdama, jos laikas slenka labai lėtai ir ramiai, įvykiai nuosekliai eina vienas po kito. Laikas teka iš praeities į ateitį ir pasakojimo yra tarsi pristabdytas dabartyje. Labiausiai rašytoja mėgsta pradėti nuo gamtos. Pabaigą rašytoja mėgsta paarodytu graudžią, kad jaudintų žmones, verstų juos pamastyti.
3. Moters likimas Žemaitės kūryboje.
Žemaitės apsakymų veikėjai – buržuazinio Lietuvos kaimo gyventojai. Ji supažindina mus su šeimų gyvenimu, dramomis ir tragedijomis, vykstančiomis šeimose, o kiekvieno pasakojimo centre – moteris. Štai Katrės I apsakymo “Marti” gyvenimo istorija. Ji atitekėjo į Vingių namus tėvų verčiama. Iš pradžių Katrė, auklėta patriarchalinėje šeimoje, stengiasi pripažinti vyro autoritetą, pritaptyti prie anytos bei tėvo, tačiau jos pastangos tarsi atsimuša į sieną. Ji pasiryžta sunkiausiai moters daliai gyventi be meilės, supratimo, užuojautos, sunkiai dirbti, auginti va
aikus. Brutali, tamsi Vingių valdžia pražudė Katrę“Marčioje” moterį pražudo ne tiek vyro valdžia, kiek iškreiptas tos valdžios pavidalas.
Apsakyme “Petras Kurmelis, Žemaitė vaizdžiai atskleidžia didžiulį moters vaidmenį šeimoje ir sutuoktinių tarpusavio meilės svarbą.
4. Vyro klaida apsakyme “Petras Kurmelis”
Klaida ta, kad pasirinko pinigus ir medieną, o ne meilę. Galvodamas apie šimtus ir medieną, Kurmelis ir Kupsčių troboje kaip kiaulininke raminasi :”auksas ir pelene šviečia”. Taip, šviečia, bet nešildo. Lemtinga petro klida sužlugdo jo gyvenimą. Viskas yra, griūva.
5. Veikėjų charakterizavimo būdai Žemaitės kūryboje.
Žemaitės sukurtų žmonių charakteriia labai ryškūs, tarsi gyvi. Juose sukaupti šviesiausi senojo Lietuvos kaimo žmonių bruožai:ūkiškumas, tvarkingumas, darbštumas, taupumas, palankumas, tačiau neapeinamas ir tamsumas, grubumas, nevalyvumas, savanaudiškumas. Žmogaus gyvenimas daug priklauso nuo aplinkybių.
Žemaitės žmonės atsiskleidžia dirbdami, klausydmiesi, ką jiem kalba gamta, kalėdamiesi tarpusavyje.
Labai svarbi Žemaitės vaizdavimo priemonė kontrastas. Charakterių kontrastas tarp Vingių Jono ir Petro Kurmelio, Katrė ir Marcė.Kiekviena sŽemaitės veikėjas turi savo kalbėjimo būdą. Dialogai padeda atsiskleisti žmonių charakteriams, įvairioms jų savybėms.
6. Kuo skiriasi “Marčios” dialogas nuo “Petro Kurmelio” dialogo?

Leave a Comment