Nacionaliniai lietuvio bruožai

2914 0

NACIONALINIAI LIETUVIO BRUOŽAI

Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų yra susijusi su kaimu.Manau,kad ir daugelio mūsų seneliai ar proseneliai gyvena kaime. Per amžius Lietuvos žmonės sunkiai dirbo žemę, džiaugėsi jos duodamais vaisiais, garbino ją. Gyvendami kaime, gamtoje, žmonės suprato daug gamtos paslapčių, išmoko mylėti žemę kaip savo motiną, savo maitintoją. Dabar, kai žmonės gyvena miestuose, o kaimą užgožia civilizacija,jis prasigeria,visiškai ‘nuvažiuoja’dėl ekonominių sunkumų,daugelis mūsų net nesusimąsto apie senovės Lietuvos kaimą – koks jis buvo, kokie buvo jo žmonės, kokie buvo tų žmonių papročiai, kaasdienybė,nesupranta,kad visų mūsų šaknys,mūsų,lietuvių,nacionaliniai bruožai,kultūra iš ten,iš kaimo.Visa tai, kaip ir savo tautos kultūrą, galima labai greitai pamiršti. Nuo užmaršties mūsų praeitį gelbsti rašytojai, kurie savo kūriniuose įamžino senovės lietuvių papročius, tikėjimą, tarpusavio santykius. Skaitydami tuos kūrinius sužinome kaip gyveno mūsų protėviai, galime pasimokyti iš jų klaidų.

Lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė – Žemaitė (1845-1921) gimė nusigyvenusių bajorų šeimoje, bet gyvenimo kelias ją nuvedė į kaimą, apie kurio žmones ji ir rašė savo kūriniuose. Jau pirmasis Žemaitės apsakymas “Rudens vakaras” (“Piršlybos”) nukelia skaitytoją į 19-ojo ammžiaus pabaigos sodžių, kur į valstiečio namus pasaulis “ateina” ir savo nedorais, tadicinei lietuvio moralei nepriimtinais paistalais, ir kultūros dalykais. Vėliau pasirodžiusiuose apsakymuose “Topylis”, “Marti”, “Sutkai” išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis – meilė, šeima. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, ka

aimo ir žmonių paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji aprašė tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems.

Beveik visus savo apsakymus Žemaitė pradeda gamtos aprašymu. Gamta sugyvinama: saulė žiūri į žemę, šypsosi, griaustinis taip spardosi, kad net žemė išsigandusi virpa. Visa gamta pateikiama labai tikroviškai. Aprašiusi gamtą, Žemaitė piešia trobas. O šios nevienodos: viena “sena, maža, sulinkusi, prastai iš lauko atrodo, bet viduj labai švaru”, kita – kaip Vingių – didelė, bet prišnerkšta. Visas trobos detales Žemaitė aprašo smulkmeniškai. Jei troba švari, tvarkinga – ji žavisi viskuo: iššluota asla, nušveistu stalu, baltai paklota lova. Jei troba netvarkinga, Žemaitė nesikuklindama parodo visą betvarkę, net truputi hiperbolizuoja: “Langeliai seni, maži, tie patys apkerpėję <..>. Palubiais voratinkliai per nosį braukia <..>” Žmmones Žemaitė aprašo labai skrupulingai. Apie kiekvieno charakterį, išvaizdą galima spręsti ne tik iš autorės aprašymo, bet ir iš dialogų tarp veikėjų.

Viename žinomiausių Žemaitės apsakymų “Marti” vaizduojama kaimo merginos tragedija. Autorė vaizduoja merginą Katrę, kuri, nenorėdama priešintis tėvams, išteka už nemylimo vyro. Tai dažniausiai sutinkama problema senojoje lietuvių literatūroje. Mergina per silpna priešintis griežtai nusistovėjusioms tradicijoms. Ji išteka ne iš meilės, o dėl pinigų, kurių reikėjo tėvams. Kaip žinia, tokios santuokos dažniausiai būna nelaimingos.

“Marčioje” sutinkame įvairių charakterių. Marti &#
#8211; darbšti, geranoriška, paklusni mergina, kuriai tėvų žodis yra šventas. Jos vyras Jonas – visiška žmonos priešingybė. Jis slunkius, miego maišas, kuris kirmėdavo, pūtė į akį iki vidudienio kažkur įlindęs. Jis – tinginys ir nevala. Kaip jis žvalgėsi šaukšto! “Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės, pamatęs po suolu, pakėlėm nubraukęs žemes su pirštais, įdėjo į bliūdą.” Ir srėbė, kad “net didžiausios jo ausys linkčiojo”. Jo motina nuo jo skiriasi tik tuo, kad jai buvo ne visvien Katrės “išmislai”. Ji isteriškai bardavo marčią dėl kiekvieno jos darbelio, dėl kiekvieno prašymo.

Apsakymo pabaigoje ligos kankinama Katrė miršta. Žemaitė tuo parodo, kad net kantriausias žmogus nėra “geležinis”. Vingiai savo pykčiu “isunkė” Katrės jegas ir ši pasidavė. Kaip bausmę už tai Žemaitė Vingiams siunčia Katrės brolius, kurie pasiryžę nubausti savo sesers kankintojus.

Kitas lietuvių rašytojas – Jonas Biliūnas (1879-1907) gimė valstiečių šeimoje, todėl nuo kūdikystės dienų buvo pažįstamas su kaimu. Biliūnas – demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis “principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie bebūtų”. Biliūnas savo brandžiausiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje “Ubagas” (1906) pasenęs tėvas išvaromas iš namų, bet autorius nė nakalba apie jo sūnų. No
ovelėje “Joniukas” (1906) piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – žuvęs tėvas. Biliūnas vaizduoja beribę skriaudą, sutelktą kasdieninėse vargo žmonių istorijose. Juos galima tik užjausti ir kentėti kartu su jais, o ne išaiškinti skriaudos priežastis.

Novelių “Ubagas”, “Nemunu”, “Kliudžiau”, “Brisiaus galas” pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. Biliūnas buvo elegantiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis. Jis išlaikė permainų viltį, tikėjimą didelių siekimų ir pasiaukojamos kovos prasmingumu (“Laimės žiburys”, 1906).

Biliūnas vaizduoja skriaudžiamų kaimo žmonių bejėgiškumą. Apsakyme “Ubagas” žmogus, kuris buvo turtingas ūkininkas, išaugino vaikus, kurie vėliau jį išvarė, yra priverstas nusižeminti ir prašyti išmaldos. “Lazdoje” mušamas tėvas yra bejėgis prieš jį mušusį prievaizdą. Tėvas nekyla kovoti prieš jį, bet atleidžia skriaudą.

Lietuvos kaimas buvo ir lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio (tikr. Žukauskas, 1882-1957) dėmesio centre. Jis – vienas žymiausių mūsų kaimo vaizduotojų. Jo prozoje sukurta puikių kaimo žmonių paveikslų; dažnai jie dramatiškomis spalvomis piešti, tačiau įtaigūs, šviesūs. Tai pirmiausia “Paskenduolės” Veronikos – poetizuotas kaimo merginos paveikslas. Patekusios į nelaimę, ujamos, bet neužguitos samdinės Veronikos grožis čia koncentruoja vertybes, kuriomis pasirėmus smerkiama negailestinga, fa
anatiškai akla kaimo visuomenė, kur apsakymo žodžiais tariant, “tiek daug meldžiamasi ir tiek daug ašarų liejama”.

V.Krėvės apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” pavaizdavo ypač mėgstami personažai-seni žmonės.Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą. Štai apsakyme “Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu, apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net neatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą, išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų kalbą. Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad “pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta.”

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules, plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas” raytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo. Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius” pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus. Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik skausmingai sudejuoja:

“-Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.”

V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs s

. . .

Join the Conversation

×
×