Vytauto Mačernio eilėraščių ciklo „Vizijos“ „Ketvirtosios“ vizijos (I dalies) analizė ir interpretacija

Vytauto Mačernio eilėraščių ciklo „Vizijos“ „Ketvirtosios“ vizijos (I dalies) analizė ir interpretacija

Vytautas Mačernis – tragiško likimo kūrėjas. Rašė eilėraščius, sonetus, trioletus, tačiau eilėraščių ciklas „Vizijos“ – vienintelis baigtas didesnės apimties kūrinys. Vienas svarbiausių poeto asmenybės bruožų – intensyvaus dvasinio gyvenimo siekimas. Šiame kūrinyje lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas, tad „Ketvirtoji“ vizija – ne išimtis.Šios vizijos pirmoje dalyje dominuoja šviesa. Tai yra namų vaizdas, kurį perkerta juodojo paukščio šešėlis („tolimųjų nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,/ Čia žemėj lankosi retai.“) Pasirodo senolė, atliekanti žemiškosios namų sergėtojos vaidmenį. Ji meldžiasi iš senų maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Regimas svetimas pasaulis, kuris baugina vaiką. Senolė jį gina nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai užtikrina lyrinį subjektą aforizmu „Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai.“ Taigi senelės paveikslas giedras ir šviesus. „Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus. Akcentuojama žydinčių gėlių sausra ir svaigus aromatas. Tai viena priežastis, padedanti kilti vizijai, o antroji – mistiškas sekmadienio vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – pasirodo vasaros vidudienis ir lyg „sapne matytos karalaitės pirštais/ Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.“ Vėliau lyrinis subjektas regi haliucinaciją: „Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis.“ Po to vėl grįžtama į prisiminimą: „Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkti“. Taip kartu su regimu vaizdu kinta ir nuotaika.Taigi ši vizija panaši į kitas, kuriose kartojama panaši išgyvenimo istorija: garsas ar reginys pažadina lyrinio subjekto prisiminimus, kurie virsta vizija. Šiuo atveju, palaimos akimirkoje eileraščio žmogus regi senolę, kuri jį, dar vaiką, globoja.