Impresionizmas dailėje

Turinys

1.

Impresionizmas....................

.............. 3

2. Tapymas

lauke......................

........... 5

3. Batinjolio

grupė......................

........... 6

4. Revoliucija spalvų

pasaulyje......................

...... 7

5. Impresionizmo

krizė......................

........ 8

6. Pasaulinis

imresionizmas....................

......... 9

7. Japonijos

įtaka......................

............ 10

8. Klodas

Mone.......................

........... 11

9. Pjeras Ogiustas

Renuaras.....................

...... 12

10. Edgaras

Dega.......................

............ 13

11.

Literatūra......................

................ 14

Impresionizmas

XIX amžius – komplikuotas ir permainingas žmonijos gyvenimo tarpsnis.
Bręstanti Prancūzijos revoliucija ir jos eiga, Napoleono valdymas karai, –
visas šis fonas dailėje formavo monumentalumo ir didybės siekį. Atsigrežta
į antiką, stegtasi atgaivinti tokias meno formas, kurios primintų Romos
imperijos galybę ir kartu šlovintų ir kartu šlovintų Napoleono karinius
žygdarbius. Prancūzijoje revoliucijos laikotarpiu antikiniai siužetai buvo
siejami su aktuoaliniais įvykiais, pabrėžiama kova dėl laisvės idealų.
   Visą šį laikotarpį veikė socialinės Švietimo epochos idėjos
susiformavusios Prancūzijoje ir vėliau paplitusios po visą Europą.
Šviečiamoji filosofija analizavo valstybės sandarą ir jos socialines
funkcijas, aptarė ekkonominę padėtį ir įvairias žmogaus veiklos sritis.
Švietėjų ideologija nebuvo vienalytė, – reiškėsi materialitinės ir
idealistinės tendencijos. Prancūzų švietėjai didesnį dėmesį skyrė žmogaus
socialiniams santykiams, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
Vokiečių filosofai linko abstrakčiau gvildenti žmogaus vidinį pasaulį,
žmonijos auklėjimo ir jos sąmoningumo ugdymo sritį, daug pastangų skyrė
bendrosios kultųros formavimuisi. Imanuelis Kantas meną iškėlė kaip
aukščiausią dvasinės ir praktinės veiklos sritį, galinčią harmonizuoti
asmenybės ir visuomenės plėtotę. Vokiečių švietimo veikiama, išsisklaidė
romantizmo dvasia.
       XIX amžiuje sparčiai tempais vystėsi gamtos mokslai ir technika.
Pritaikius elektros energiją, suklestėjo daugelis pramonės šakų. Technikos
plėtotė, pramonės augimas sskatino miestų plėtrą, fabrikų, geležinkelio
stočių, tiltų statybas. Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos
komunikacinių susisiekimo priemonių – telefono, telegrafo, garinės
laivybos, geležinkelių – raidai. Išstumdama rankų darbą, vis labiau
įsigalėjo mašininė pramonė, kuri spartino kapitalizmą, o kartu ir
antagonistinių klasių atsiradimą bei naujos dialektinio materializmo
teorijos pradžią. Materialistinė i

ideologija itin aiškiai atsispindi
realistinėje dailėje.
   Prieštaringa ir permaininga buvo ir šio laikotarpio dailė. Baigėsi ta
nuosekli tvarka, kai vienas meno stilius keitė kitą. Dabar kur kas greičiau
formavosi naujos kryptys, vienu metu galėjo egzistuoti kelios meno srovės.
Svarbiausi XIX amžiaus dailės atradimai susiję su prancūzija, – tai
Prancūzijos meno dominavimo amžius. Daugelyje Europos šalių buvo įkurtos
dailės akademijos. Ypatingą svarbą įgijo prie Prancūzijos dailės akademijos
įsteigtas Paryžiaus salonas, kuriame vykdavo svarbiausios parodos, buvo
perkami kūriniai muziejams, kunkuliavo meninis gyvenimas. Vis didesnę
reikšmę įgavo meno kritika.

 
 
IMPRESIONIZMAS – tai  XIX amžiaus pabaigos dailės, muzikos ir literatūros
kryptis, susigrūmusi su konservatyviomis akademinėmis dailės tendencijomis.
IMPRESIONIZMAS kilo iš realistinio meno. Dabar impresionizmas priskiriamas 
prie  populiariausių  Vakarų meno srovių, šio termino kilmė susijusi  su 
noru  įžeisti  –  apibūdinti  kūrinių,  kurie  atrodė   neįtikėtinai
eskiziški   ir   nebaigti,   parodą.   Šiuos  kūrinius  sukūrusius  
dailininkus vienijo  tai,  kad  jiie  atmetė  pasenusį,   “nuobodų”   meną, 
kurį  skatino oficialusis  Salonas,  bet  jų meniniai siekiai skyrėsi.
Impresionistai turėjo du  pagrindinius  tikslus:  vaizduoti  modernų
gyvenimą ir tapyti atvirame ore.  Bet  net  tokie grupės pavadinimai nėra
tikslūs. Pavyzdžiui, Alfredą Sislėjų   domino   beveik   vien   tik  
peizažai,   o  Edgaras  Dega  karštai priešinosi  tapymui  lauke. 
Nepaisant  skirtumų,   Klodas  Monė,   Berta Morizo,  Ogiustas  Renuaras,
Kamilis Pisaro, Alfredas Sislėjus, Giustavas Kalbotas,   Edgaras  Dega 
ir   Merė  Kasa  suformavo  naują   aplinkinio pasaulio  vaizdavimo  būdą  
ir   kartu su  kitais dailininkais  savo kūrybą eksponavo   impresionistų  
parodose,   vykusiose  nuo   1874   iki   1886 Paryžiuje

Tapymas lauke
 
Vienas iš esminių i

impresionistų kūrybos principų – tapyba po atviru
dangumi, plenere (prancūziškai plein air – atviras oras) impresionizmui
buvo labai svarbus. Dailininkai paliko savo dirbtuves ir ėmė tapyti
gamtoje. Kūryba gamtoje davė galimybę perteikti oro ir šviesos sąveiką,
tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo paros laiko, Saulės šviesos.
Tačiau tai nebuvo nauja. Visą XIX amžių dailininkai peizažistai atvirame
ore aliejiniais dažais darydavo eskizus, pagal kuriuos dirbtuvėse tapydavo
paveikslus. Nuo penktojo dešimtmečio Barbizono ir Marlotės kaimų apylinkėse
Fonteblo miške susijusios su plenerine tapyba. Barbizono stilistinės
mokyklos atstovas Šarlis Fransua Dobinji – vienas pirmųjų į savo paveikslus
iš natūros pažvelgė kaip į baigtus ir tinkamus eksponuoti. Pžymėtina, kad
jis buvo kritikuojamas už “mėgavimąsi įspūdžiu”. Glero dirbtuvės grupės
narį Monė pleneru Normandijos pakrantėje sudomino Eženas Bodenas ir Johanas
Bartoldas Jonkintas. Nuo 1863 metų Monė ėmė rengti tapymo ekspedicijas į
Fonteblo mišką, kuriame kartu su Renuaru, Baziliu ir Sislėjumi suformavo
impresionistinės dailės raišką.

Batinjolio grupė
 
    
           Galima teigti, kad impresionizmas gimė Paryžiaus Batinjolio
rajone. Čia gyveno daug avangardo dailininkų ir rašytojų. Nuo septintojo
dešimtmečio pabaigos Gerbua kavinėje, kur vakarais būdavo auringai
diskutuojama modernaus mano klausymais, visada galėjai sutikti ir Manė.
Keli kritikai, rėmę kontroversišką Manė tapybą, ir jaunesni dailininkai,
tokie kaip Fantenas – Latūras, Dega ir Bazilis (Manė šeimos draugas), buvo
nuolatiniai Gerbua  kavinės lankytojai. Bazilis čia vesdavosi savo 
draugus, kurios sutiko Glero dirbtuvėje – Monė, Renuarą ir Sislėjų.
Retsykiais uūsukdavo Psaro ir Sezanas. Tačiau 1870 metų liepos mėnesį
Prancūzija įsivėlė į pražūtingą karą s

su Prūsija ir Batinjolio grupė
išsiskirstė toli nuo mūšio laukų. Labiausiai nepasisekė Baziliui – jis žuvo
būdamas 29 metų.

Revoliucija spalvų pasaulyje
 
 
 
Spalvų naudojimo požiūriu impresionistai toliausiai pažengė nuo akademinės
tradicijos.Nuo studijų metų jie žavėjosi ekspresyviomis romantizmo meistro
Ežežno Delakrua (1798 -1863) kūrinių spalvomis. Tapydami plenere jie
susidomėjo natūraliomis spalvomis ir trumpalaikiais šviesos refleksais,
kuriuos įmanoma pavaizduoti spartesne technika nei kruopštus akademinės
dailės procesas. Kad atkurtų regimąjį pasaulį, impresionistai naudojo
kelias grynas spalvas. Jų pastebėjimą, jog daiktų spalvos  yra
“nepastovios”, o priklauso nuo aplinkos, patvirtino mokslo atradimai. XIX
amžiaus viduryje Eženas Ševrolis įrodė, kiek daug optinių efektų galima
gauti dedant vieną spalvą prie kitos.
 

Impresionizmo krizė

Aštuntame dešimtmetyje impresionizmas pasiekė klestėjimo, o grupė
vieningumo apogėjų. Devintame dešimtmetyje išryškėjo stilistiniai narių
skirtumai ir asmeniniai nesutarimai. Imta ginčytis, kam leisti dalyvauti
grupės parodose. Šiuos ginčus dažniausiai išprovokuodavo Dega. Nors Dega
niekada nelaikėsavęs impresionistu, bet būtent jis sumanė rengti nepriklau
– somas parodas ir į jas kvietė naujus dailininkus. Kitiems grupės nariams
atrodė, kad Dega proteguojamieji kompromituoja impresionizmo siekius. 1880
metais Monė atsisakė dalyvauti grupės parodose, nes, jo manymu, ,,nedidelė
grupelė virto klubu”. Pisaro vienintelis dalyvavo visose aštuoniose
parodose. Kad ir kaip būtų keista, būtent jo draugų – Žoržo Sera ir Polio
Sinjako – teoriškesni kūriniai 1886m. parodoje padėjo tašką impresionizmui.

Pasaulinis impresionizmas
 
 
Paryžiaus impresionistai neliko vieni. Visame pasaulyje dailininkai pradėjo
rinktis modernias temas, tapyti plenere, naudoti šviesias spalvas ir
kartais net vadino save impresionistais. 1915 metais kritikas Kristijanas
Brentonas rašė, kad no

ors Paryžius buvo “ta vieta, iš kurios spinduliavo ši
naujoji evangelija, visoje Eropoje ir Amerikoje pasirodė daugybė. šviesos
apaštalų, kurie tapybos tamsų veidą pavertė šviesiu – rausvu ir
violetiniu”. Nuo tada imta svarstyti, kokią įtaką šiems užsienio
dailininkams padarė prancūzai ir ar iš tikrųjų Prancūzijos impresionizmas
yra vienintelė tuometinio pasaulio dvasios išraiška. Kai kurios dailininkų
grupės, pavyzdžiui, italų makiajoliai, pačios susikūrė panašų tapybos būdą,
kitas neabejotinai įkvėpė impresionistiniai kūriniai, pamatyti parodose ar
lankantis Paryžiuje.

Japonijos įtaka

        Japonų medžio raižiniai Prancūzijoje pasirodė XIXa. šeštame
dešimtmetyje ir išsyk tapo be galo populiarūs. Dauguma impresionistų nuo
Batinjolio grupės laikų rinko šiuos raižinius, vadinamus UKIYO – E
(besimainančio pasaulio vaizdais); tada jos nariai buvo vadinami “tapybos
japonais”. Šie raižiniai paveikė impresionistų, liejančias koloritą bei
formą, ir pakeitė kompozicijos supratimą, kuris labai skyrėsi nuo
vakarietiškos tradicijos. Japonijos dailininkai darino vientisą koloritą su
stilizuotais vaizduojamų objektų kontūrais, pabrėždami ne erdvės iliuziją
paveikslo plokštumoje, o raižinio paviršiaus raštą. Jeigu Europos
dailininkai perspektyva kūrė erdvės ir gylio įspūdį, tai japonai erdvinius
santykius išreikšdavo vienas už kito pavaizduotais plokščiais objektais.
Dėl dėmesio centro nebuvimo žiūrovo žvilgsnis klaidžioja po plokščią
dekoratyvų paviršių. Neįprasti raižinių žiūrėjimo taškai, kraštais
nukirstos figūros priminė momentines nuotraukas ir įkvėpė impresionistus
sukurti daugelį kompozicijų.
 

Klodas Monė
 
Tarp dailininkų, kurie pritarė Manė ir drauge plėtojo jo idėjas, buvo
atkaklus jaunuolis iš Havro Klodas Monė (Claudet Monet; 1840-1926). Monė
ragino draugus išeiti visai išeiti iš studijų ir niekada nebrukštėlėti nė
potėpio, kol neturės prieš akis vaizduojamo objekto. Pagal Monė idėją
“natūra” ar “motyvas” kinta kiekvieną akimirką, kai saulę aptemdo debesys
ar vėjas sujaukia atspindį vandenyje. Dailininkas, kuris nori pagauti kokį
nors įspūdingą bruožą, neturi laiko kada ramiai maišyti ir derinti spalvas,
nekalbant apie jų tepimo sluoksnius ant rudo grunto, kaip darydavo senieji
meistrai. Skubiais potėpiais jis turėjo maišyti spalvas čia pat ant drobės
ir galvoti ne apie detales, o apie visumą, bendrą įspūdįøNe tik tapybos
technika erzino meno kritikus. Nepatiko jiems irimpresionistų pasirenkami
motyvai. Seniau dailininkai turėdavo surasti tokį gamotos kampelį,kuris
visiems atrodydavo “tapybiškas”. Nedaugelis suprata, kad šis reikalavimas
nelogiškas. Tapybiškais vadiname tokius motyvus, kuriuos jau esame matę
paveiksluose. Jei dailininkai laikytusi šio principo, jie turėtų be
paliovos vienas kitą kartoti. Klodas Monet buvo matęs Ternerio paveikslų,
ir jie patvirtino jo įsitikinimą, kad šviesos ir oro įspūdžiai yra daug
svaresnį už paveikslo temą. Ir vis dėlto vaizduojama Paryžiaus geležinkelio
stotis, kritikams pasirodė labai įžūlį. Tai tikras kasdienybės buities
epizodo “įspūdis”. Geležinkelio stotis domina Monė ne kaip vieta, kur
žmonės susitinka ar išsiskiria, – ji sužavi pro stiklinias lubas ant garo
debesėlių krintančios šviesos efektas ir iš šios maišalynės išnyrančių
garvežių bei vagonų formos. Monė suderino tonus ir spalvas taip pat
kruopščiai, kaip ir bet kuris praeities tapytojas.

[pic]

K.Mone “Ruano  katedra”

Pjeras Ogiustas Renuaras
 
Savo naujuosius principus jaunijo tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet
ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs
Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m.
Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje.
Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo,
nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį
ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų
margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios
minios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šis kūrinys atrodo
eskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrų galvos
nutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsia maniera.
Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulės spindulys
krinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvais potėpiais ,
drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso. Bet tai tik figūros, kuriais
galima įžiūrėti. Giliau esančios formos vis labiau tirpsta šviesoje ir ore.
Mums visai aišku, kad tas tariamas eskiziškumas neturi nieko bendro su
nerūpestingumu, o yra gilių menininko apmąstymo rezultatas. Jei Renuaras
būtų viską kruopščiai ir smulkiai ištapęs, jo paveikslas būtų nuobodus ir
negyvas.

[pic]

O.Rodenas”Mastytotjas” O.Rodenas “balzakas”

Edgaras Dega

    “Jie vadina mane šokėjų tapytoju ir net nesupranta, kad vaizduodamas
šokėjas aš tapau nuostabus audinius ir stengiuosi perteikti judesius”, –
sakė Dega. Didesnėje pastelių ir aliejinių paveikslų dalyje Dega yra
pavaizdavęs Paryžiaus Operos balerinas. Nuo aštuntojo dešimtnečio jis tarsi
apsėstas piešė ir tapė balerinas, šokančias scenoje, vaikštančias
persirengimo kambariuose, repetuojančias kokius nors judesius,
besiilsinčias. Dega daug dažniau tapydavo intymius užkulisių, nei scenos
vaizdus. Bet ir užkulisių paveikslai yra objektyvūs. Jis nešališkai
tyrinėjo ir fiksavo mažųjų “žiurkyčių” – jaunučių kordebaleto šokėjų –
judesius. Jos, kaip ankščiau nuogos pozuotojos, dailininkui pozuodavo
dirbtuvėje. Edgara Dega taip pat domino turtingi ir įtakingi jaunųjų šokėjų
“globėjai”, slampinėdavę po persirengimo kambarius ir užkulisius.

[pic]

E.Dega

[pic]
E.Dega “Absentas”,  1876

Literatūra: www.siauliai.mok.lt

www.emokykla.lt

———————–
K.Mone “Ispūdis“ 1872

E.Dega “Repeticija”

Leave a Comment