Impresionizmas dailėje

Turinys

1. Impresionizmas…………………………………………………. …………………………………. 3 2. Tapymas lauke………………………………………………………… …………………………… 5 3. Batinjolio grupė………………………………………………………… …………………………. 6 4. Revoliucija spalvų pasaulyje…………………………………………………….. ……………. 7 5. Impresionizmo krizė………………………………………………………… …………………… 8 6. Pasaulinis imresionizmas…………………………………………………. ……………………. 9 7. Japonijos įtaka………………………………………………………… ………………………….. 10 8. Klodas Mone…………………………………………………………. …………………………… 11 9. Pjeras Ogiustas Renuaras……………………………………………………… ……………… 12 10. Edgaras Dega…………………………………………………………. ………………………….. 13 11. Literatūra…………………………………………………….. …………………………………….. 14

Impresionizmas

XIX amžius – komplikuotas ir permainingas žmonijos gyvenimo tarpsnis.Bręstanti Prancūzijos revoliucija ir jos eiga, Napoleono valdymas karai, –visas šis fonas dailėje formavo monumentalumo ir didybės siekį. Atsigrežtaį antiką, stegtasi atgaivinti tokias meno formas, kurios primintų Romosimperijos galybę ir kartu šlovintų ir kartu šlovintų Napoleono kariniusžygdarbius. Prancūzijoje revoliucijos laikotarpiu antikiniai siužetai buvosiejami su aktuoaliniais įvykiais, pabrėžiama kova dėl laisvės idealų.   Visą šį laikotarpį veikė socialinės Švietimo epochos idėjossusiformavusios Prancūzijoje ir vėliau paplitusios po visą Europą.Šviečiamoji filosofija analizavo valstybės sandarą ir jos socialinesfunkcijas, aptarė ekonominę padėtį ir įvairias žmogaus veiklos sritis.Švietėjų ideologija nebuvo vienalytė, – reiškėsi materialitinės iridealistinės tendencijos. Prancūzų švietėjai didesnį dėmesį skyrė žmogaussocialiniams santykiams, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.Vokiečių filosofai linko abstrakčiau gvildenti žmogaus vidinį pasaulį,žmonijos auklėjimo ir jos sąmoningumo ugdymo sritį, daug pastangų skyrėbendrosios kultųros formavimuisi. Imanuelis Kantas meną iškėlė kaipaukščiausią dvasinės ir praktinės veiklos sritį, galinčią harmonizuotiasmenybės ir visuomenės plėtotę. Vokiečių švietimo veikiama, išsisklaidėromantizmo dvasia.       XIX amžiuje sparčiai tempais vystėsi gamtos mokslai ir technika.Pritaikius elektros energiją, suklestėjo daugelis pramonės šakų. Technikosplėtotė, pramonės augimas skatino miestų plėtrą, fabrikų, geležinkeliostočių, tiltų statybas. Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakoskomunikacinių susisiekimo priemonių – telefono, telegrafo, garinėslaivybos, geležinkelių – raidai. Išstumdama rankų darbą, vis labiauįsigalėjo mašininė pramonė, kuri spartino kapitalizmą, o kartu irantagonistinių klasių atsiradimą bei naujos dialektinio materializmo

teorijos pradžią. Materialistinė ideologija itin aiškiai atsispindirealistinėje dailėje.   Prieštaringa ir permaininga buvo ir šio laikotarpio dailė. Baigėsi tanuosekli tvarka, kai vienas meno stilius keitė kitą. Dabar kur kas greičiauformavosi naujos kryptys, vienu metu galėjo egzistuoti kelios meno srovės.Svarbiausi XIX amžiaus dailės atradimai susiję su prancūzija, – taiPrancūzijos meno dominavimo amžius. Daugelyje Europos šalių buvo įkurtosdailės akademijos. Ypatingą svarbą įgijo prie Prancūzijos dailės akademijosįsteigtas Paryžiaus salonas, kuriame vykdavo svarbiausios parodos, buvoperkami kūriniai muziejams, kunkuliavo meninis gyvenimas. Vis didesnęreikšmę įgavo meno kritika.

  IMPRESIONIZMAS – tai  XIX amžiaus pabaigos dailės, muzikos ir literatūroskryptis, susigrūmusi su konservatyviomis akademinėmis dailės tendencijomis.IMPRESIONIZMAS kilo iš realistinio meno. Dabar impresionizmas priskiriamas prie  populiariausių  Vakarų meno srovių, šio termino kilmė susijusi  su noru  įžeisti  –  apibūdinti  kūrinių,  kurie  atrodė   neįtikėtinaieskiziški   ir   nebaigti,   parodą.   Šiuos  kūrinius  sukūrusius  dailininkus vienijo  tai,  kad  jie  atmetė  pasenusį,   “nuobodų”   meną, kurį  skatino oficialusis  Salonas,  bet  jų meniniai siekiai skyrėsi.Impresionistai turėjo du  pagrindinius  tikslus:  vaizduoti  modernųgyvenimą ir tapyti atvirame ore.  Bet  net  tokie grupės pavadinimai nėratikslūs. Pavyzdžiui, Alfredą Sislėjų   domino   beveik   vien   tik  peizažai,   o  Edgaras  Dega  karštai priešinosi  tapymui  lauke. Nepaisant  skirtumų,   Klodas  Monė,   Berta Morizo,  Ogiustas  Renuaras,Kamilis Pisaro, Alfredas Sislėjus, Giustavas Kalbotas,   Edgaras  Dega ir   Merė  Kasa  suformavo  naują   aplinkinio pasaulio  vaizdavimo  būdą  ir   kartu su  kitais dailininkais  savo kūrybą eksponavo   impresionistų  parodose,   vykusiose  nuo   1874   iki   1886 Paryžiuje

Tapymas lauke Vienas iš esminių impresionistų kūrybos principų – tapyba po atvirudangumi, plenere (prancūziškai plein air – atviras oras) impresionizmuibuvo labai svarbus. Dailininkai paliko savo dirbtuves ir ėmė tapyti

gamtoje. Kūryba gamtoje davė galimybę perteikti oro ir šviesos sąveiką,tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo paros laiko, Saulės šviesos.Tačiau tai nebuvo nauja. Visą XIX amžių dailininkai peizažistai atvirameore aliejiniais dažais darydavo eskizus, pagal kuriuos dirbtuvėse tapydavopaveikslus. Nuo penktojo dešimtmečio Barbizono ir Marlotės kaimų apylinkėseFonteblo miške susijusios su plenerine tapyba. Barbizono stilistinėsmokyklos atstovas Šarlis Fransua Dobinji – vienas pirmųjų į savo paveikslusiš natūros pažvelgė kaip į baigtus ir tinkamus eksponuoti. Pžymėtina, kadjis buvo kritikuojamas už “mėgavimąsi įspūdžiu”. Glero dirbtuvės grupėsnarį Monė pleneru Normandijos pakrantėje sudomino Eženas Bodenas ir JohanasBartoldas Jonkintas. Nuo 1863 metų Monė ėmė rengti tapymo ekspedicijas įFonteblo mišką, kuriame kartu su Renuaru, Baziliu ir Sislėjumi suformavoimpresionistinės dailės raišką.

Batinjolio grupė                Galima teigti, kad impresionizmas gimė Paryžiaus Batinjoliorajone. Čia gyveno daug avangardo dailininkų ir rašytojų. Nuo septintojodešimtmečio pabaigos Gerbua kavinėje, kur vakarais būdavo auringaidiskutuojama modernaus mano klausymais, visada galėjai sutikti ir Manė.Keli kritikai, rėmę kontroversišką Manė tapybą, ir jaunesni dailininkai,tokie kaip Fantenas – Latūras, Dega ir Bazilis (Manė šeimos draugas), buvonuolatiniai Gerbua  kavinės lankytojai. Bazilis čia vesdavosi savo draugus, kurios sutiko Glero dirbtuvėje – Monė, Renuarą ir Sislėjų.Retsykiais uūsukdavo Psaro ir Sezanas. Tačiau 1870 metų liepos mėnesįPrancūzija įsivėlė į pražūtingą karą su Prūsija ir Batinjolio grupėišsiskirstė toli nuo mūšio laukų. Labiausiai nepasisekė Baziliui – jis žuvobūdamas 29 metų.

Revoliucija spalvų pasaulyje   Spalvų naudojimo požiūriu impresionistai toliausiai pažengė nuo akademinėstradicijos.Nuo studijų metų jie žavėjosi ekspresyviomis romantizmo meistroEžežno Delakrua (1798 -1863) kūrinių spalvomis. Tapydami plenere jie

susidomėjo natūraliomis spalvomis ir trumpalaikiais šviesos refleksais,kuriuos įmanoma pavaizduoti spartesne technika nei kruopštus akademinėsdailės procesas. Kad atkurtų regimąjį pasaulį, impresionistai naudojokelias grynas spalvas. Jų pastebėjimą, jog daiktų spalvos  yra“nepastovios”, o priklauso nuo aplinkos, patvirtino mokslo atradimai. XIXamžiaus viduryje Eženas Ševrolis įrodė, kiek daug optinių efektų galimagauti dedant vieną spalvą prie kitos. 

Impresionizmo krizė

Aštuntame dešimtmetyje impresionizmas pasiekė klestėjimo, o grupėvieningumo apogėjų. Devintame dešimtmetyje išryškėjo stilistiniai nariųskirtumai ir asmeniniai nesutarimai. Imta ginčytis, kam leisti dalyvautigrupės parodose. Šiuos ginčus dažniausiai išprovokuodavo Dega. Nors Deganiekada nelaikėsavęs impresionistu, bet būtent jis sumanė rengti nepriklau– somas parodas ir į jas kvietė naujus dailininkus. Kitiems grupės nariamsatrodė, kad Dega proteguojamieji kompromituoja impresionizmo siekius. 1880metais Monė atsisakė dalyvauti grupės parodose, nes, jo manymu, ,,nedidelėgrupelė virto klubu”. Pisaro vienintelis dalyvavo visose aštuonioseparodose. Kad ir kaip būtų keista, būtent jo draugų – Žoržo Sera ir PolioSinjako – teoriškesni kūriniai 1886m. parodoje padėjo tašką impresionizmui.

Pasaulinis impresionizmas  Paryžiaus impresionistai neliko vieni. Visame pasaulyje dailininkai pradėjorinktis modernias temas, tapyti plenere, naudoti šviesias spalvas irkartais net vadino save impresionistais. 1915 metais kritikas KristijanasBrentonas rašė, kad nors Paryžius buvo “ta vieta, iš kurios spinduliavo šinaujoji evangelija, visoje Eropoje ir Amerikoje pasirodė daugybė… šviesosapaštalų, kurie tapybos tamsų veidą pavertė šviesiu – rausvu irvioletiniu”. Nuo tada imta svarstyti, kokią įtaką šiems užsieniodailininkams padarė prancūzai ir ar iš tikrųjų Prancūzijos impresionizmasyra vienintelė tuometinio pasaulio dvasios išraiška. Kai kurios dailininkųgrupės, pavyzdžiui, italų makiajoliai, pačios susikūrė panašų tapybos būdą,kitas neabejotinai įkvėpė impresionistiniai kūriniai, pamatyti parodose ar

lankantis Paryžiuje.

Japonijos įtaka

        Japonų medžio raižiniai Prancūzijoje pasirodė XIXa. šeštamedešimtmetyje ir išsyk tapo be galo populiarūs. Dauguma impresionistų nuoBatinjolio grupės laikų rinko šiuos raižinius, vadinamus UKIYO – E(besimainančio pasaulio vaizdais); tada jos nariai buvo vadinami “tapybosjaponais”. Šie raižiniai paveikė impresionistų, liejančias koloritą beiformą, ir pakeitė kompozicijos supratimą, kuris labai skyrėsi nuovakarietiškos tradicijos. Japonijos dailininkai darino vientisą koloritą sustilizuotais vaizduojamų objektų kontūrais, pabrėždami ne erdvės iliuzijąpaveikslo plokštumoje, o raižinio paviršiaus raštą. Jeigu Europosdailininkai perspektyva kūrė erdvės ir gylio įspūdį, tai japonai erdviniussantykius išreikšdavo vienas už kito pavaizduotais plokščiais objektais.Dėl dėmesio centro nebuvimo žiūrovo žvilgsnis klaidžioja po plokščiądekoratyvų paviršių. Neįprasti raižinių žiūrėjimo taškai, kraštaisnukirstos figūros priminė momentines nuotraukas ir įkvėpė impresionistussukurti daugelį kompozicijų. 

Klodas Monė Tarp dailininkų, kurie pritarė Manė ir drauge plėtojo jo idėjas, buvoatkaklus jaunuolis iš Havro Klodas Monė (Claudet Monet; 1840-1926). Monėragino draugus išeiti visai išeiti iš studijų ir niekada nebrukštėlėti nėpotėpio, kol neturės prieš akis vaizduojamo objekto. Pagal Monė idėją“natūra” ar “motyvas” kinta kiekvieną akimirką, kai saulę aptemdo debesysar vėjas sujaukia atspindį vandenyje. Dailininkas, kuris nori pagauti kokįnors įspūdingą bruožą, neturi laiko kada ramiai maišyti ir derinti spalvas,nekalbant apie jų tepimo sluoksnius ant rudo grunto, kaip darydavo seniejimeistrai. Skubiais potėpiais jis turėjo maišyti spalvas čia pat ant drobėsir galvoti ne apie detales, o apie visumą, bendrą įspūdįøNe tik tapybostechnika erzino meno kritikus. Nepatiko jiems irimpresionistų pasirenkami

motyvai. Seniau dailininkai turėdavo surasti tokį gamotos kampelį,kurisvisiems atrodydavo “tapybiškas”. Nedaugelis suprata, kad šis reikalavimasnelogiškas. Tapybiškais vadiname tokius motyvus, kuriuos jau esame matępaveiksluose. Jei dailininkai laikytusi šio principo, jie turėtų bepaliovos vienas kitą kartoti. Klodas Monet buvo matęs Ternerio paveikslų,ir jie patvirtino jo įsitikinimą, kad šviesos ir oro įspūdžiai yra daugsvaresnį už paveikslo temą. Ir vis dėlto vaizduojama Paryžiaus geležinkeliostotis, kritikams pasirodė labai įžūlį. Tai tikras kasdienybės buitiesepizodo “įspūdis”. Geležinkelio stotis domina Monė ne kaip vieta, kuržmonės susitinka ar išsiskiria, – ji sužavi pro stiklinias lubas ant garodebesėlių krintančios šviesos efektas ir iš šios maišalynės išnyrančiųgarvežių bei vagonų formos. Monė suderino tonus ir spalvas taip patkruopščiai, kaip ir bet kuris praeities tapytojas.

[pic]

K.Mone “Ruano  katedra”

Pjeras Ogiustas Renuaras Savo naujuosius principus jaunijo tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, betir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęsPjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m.Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje.Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo,nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jįir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvųmargumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančiosminios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šis kūrinys atrodoeskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrų galvosnutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsia maniera.Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulės spindulyskrinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvais potėpiais ,

drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso. Bet tai tik figūros, kuriaisgalima įžiūrėti. Giliau esančios formos vis labiau tirpsta šviesoje ir ore.Mums visai aišku, kad tas tariamas eskiziškumas neturi nieko bendro sunerūpestingumu, o yra gilių menininko apmąstymo rezultatas. Jei Renuarasbūtų viską kruopščiai ir smulkiai ištapęs, jo paveikslas būtų nuobodus irnegyvas.

[pic]

O.Rodenas”Mastytotjas” O.Rodenas “balzakas”

Edgaras Dega

    “Jie vadina mane šokėjų tapytoju ir net nesupranta, kad vaizduodamasšokėjas aš tapau nuostabus audinius ir stengiuosi perteikti judesius”, –sakė Dega. Didesnėje pastelių ir aliejinių paveikslų dalyje Dega yrapavaizdavęs Paryžiaus Operos balerinas. Nuo aštuntojo dešimtnečio jis tarsiapsėstas piešė ir tapė balerinas, šokančias scenoje, vaikštančiaspersirengimo kambariuose, repetuojančias kokius nors judesius,besiilsinčias. Dega daug dažniau tapydavo intymius užkulisių, nei scenosvaizdus. Bet ir užkulisių paveikslai yra objektyvūs. Jis nešališkaityrinėjo ir fiksavo mažųjų “žiurkyčių” – jaunučių kordebaleto šokėjų –judesius. Jos, kaip ankščiau nuogos pozuotojos, dailininkui pozuodavodirbtuvėje. Edgara Dega taip pat domino turtingi ir įtakingi jaunųjų šokėjų“globėjai”, slampinėdavę po persirengimo kambarius ir užkulisius.

[pic]

E.Dega

[pic]E.Dega “Absentas”,  1876

Literatūra: www.siauliai.mok.lt

www.emokykla.lt

———————–K.Mone “Ispūdis“ 1872

E.Dega “Repeticija”