Žydų kultūra Lietuvoje

Kultūros atgimimasPo hitlerinės okupacijos šalyje liko tik saujelė žydų, visas kultūrinis jų gyvenimas buvo sunaikintas. Išlikę žydai apsigyveno stambesniuose miestuose – po baisiosios katastrofos jie jautė didžiulį poreikį gyventi tarp tautiečių, bendrauti su jais. Tai sudarė savotišką tautinio gyvenimo tęstinumo iliuziją. Bandyta atgaivinti žydų kultūros likučius. 1945 m. įregistruotas žydų muziejus Vilniuje. Vilniuje ir Kaune įkurtos pradžios mokyklos, vaikų namai išlikusiems našlaičiams, vaikų darželiai. 1946 m. šiuose miestuose įkurtos religinės bendruomenės. Tačiau 1949 m. sovietiniai valdžios organai, vykdę antisemitinę politiką, uždarė muziejų, mokyklas, vaikų darželius. Bet tai nesugniuždė tautinės savimonės. Kai po Stalino mirties (1953) režimas truputį liberalizavosi, susikūrė meno saviveiklos kolektyvai, kurie repertuarą – dainas, pjeses ir kt. – atlikdavo jidiš kalba. Tokie kolektyvai buvo pirmieji Sovietų Sąjungoje, tapę žinomi daugelyje miestų. Šie bandymai atgaivinti žydų kultūrą sovietinio jos genocido aplinkybėmis rodė labai stiprias žydų kultūros tradicijas Lietuvoje, meilę savo kultūrai, jidiš kalbai, žydiškumui.1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų padėtis iš pagrindų pasikeitė. Valdžios nutarimai užtikrino tautinių mažumų, tarp jų ir žydų, lygiateisiškumą. Priimti sprendimai panaikino žydų diskriminaciją, sudarė sąlygas žydų kultūros likučiams prikelti iš griuvėsių.

Valstybinės kultūros institucijosĮkurtos valstybinės žydų kultūros institucijos – mokykla, muziejus, vaikų darželiai, judaikos tyrimų centras Vilniaus universitete, judaikos skyrius Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.Jau 10 metų Vilniuje veikia žydų vidurinė mokykla, pavadinta literatūros klasiko Šolom Aleichemo vardu. Be įprastinių dalykų, vaikai čia mokomi judaikos disciplinų – Toros, hebrajų kalbos, žydų tautos istorijos, jie supažindinami su Lietuvos žydų praeitimi. Mokykloje švenčiamos žydų šventės, iškilmingai pasitinkama šabat diena. Žydų kultūrą ugdo įvairūs būreliai. Dailės studija rengia apžiūras, sėkmingai dalyvauja tarptautinėse vaikų parodose; piešinių tematika – iš žydų istorijos, mitologijos. Mokyklos koridoriuose kabo vaikų piešiniai ir profesionalių dailininkų kūriniai judaikos temomis.

Dainų ir šokių ansamblio repertuaras irgi puoselėja tautines tradicijas. Taigi mokykloje vaikai ugdomi žydų kultūros atmosferoje.Svarbi kultūros institucija – Valstybinis žydų muziejus, kuriam neseniai suteiktas didžiojo mūsų tėvynainio, Vilniaus Gaono vardas. Muziejus renka medžiagą apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, apie Holokaustą. Muziejuje veikia kelios nuolatinės ekspozicijos – Holokausto, geto teatro plakatų, Didžiosios sinagogos atminimo, Purim lėlių ir kitos. Plačiau apie Vilniaus Gaono muziejų (anglų kalba).Įrengta didelė Pasaulio tautų teisuolių galerija; muziejus surinko duomenis apie daugelį žydų gelbėtojų. Plati muziejaus mokslinė veikla, kurios rezultatas – įvairios publikacijos, tarp jų straipsnių rinkinys “Almanachas”, mokslinės konferencijos medžiaga “Atminties dienos”, geto kalinių sąrašai, vadovas po žydiškąjį Vilnių ir kt. Muziejuje veikia judaikos literatūros biblioteka. Muziejų gausiai lanko užsienio svečiai.Žydų menasKai Lietuvoje gyveno daug žydų – o kai kuriuose miesteliuose, “štetlech”, jie sudarė beveik pusę, o kartais net daugiau gyventojų, kultūra rutuliojosi savaime, vyko lyg ir grandininė kultūros atsikūrimo ir plėtojimosi reakcija. Dabar, kai žydų likę tiek nedaug, vos apie 5000 žmonių, nebėra tos “kritinės masės”, todėl kultūrai plėtoti reikia didžiulių pastangų. Tautinės kultūros ugdymas, kultūros paveldo atgaivinimas yra prioritetinė žydų bendruomenės veiklos sfera. Tai, kad žydai gyvena susitelkę keliuose stambesniuose miestuose, truputį lengvina šį darbą.Taip susiklostė, kad kai kuriose sferose net ir dabar esama nemaža talentingų kūrėjų. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas už kūrinių ciklą judaikos temomis 1998 m. gavo aukščiausią apdovanojimą – Nacionalinę premiją. Respublikoje gerai žinomas kompozitorius, Muzikos akademijos profesorius Borisas Borisovas. Labai aukšto lygio profesionalus instrumentinis trio “Lietuvos Jeruzalė”, kuriam vadovauja smuikininkas Borisas Traubas. Įvairių apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose yra laimėjęs profesionalus dainų ir šokių ansamblis “Fajerlech”, prie kurio veikia vaikų grupė.Talentinga jauna dainininkė, Muzikos akademijos studentė Liora Grodnikaitė žavi Lietuvos visuomenę bei užsienio svečius žydų dainomis. Kasmet Vilniuje vyko muzikos festivaliai “Šalom”, kuriuose, be Lietuvos, dalyvavo daugelio šalių – Izraelio, Vokietijos, Rusijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Latvijos atlikėjai. Dažnai Lietuvoje lankosi čia užaugę, čia įgiję muzikinį išsilavinimą pasaulinio garso muzikantai – violončelininkas Davidas Geringas, smuikininkė Danutė Pomerancaitė, kurią vaikystėje iš geto nuo mirties išgelbėjo didžiojo Lietuvos dainininko Kipro Petrausko šeima, pianistai Golda Vainberg-Tac, Emanuelis Krasovskis ir kiti.
Bendruomenė, davusi pasauliui dailininkus Chajimą Sutiną, neseniai mirusį Neemiją Arbitblatą, skulptorius Žaką Lipšicą, Mordechajų Antokolskį, ir šiandien didžiuojasi nemažu būriu puikių dailininkų: Adasa Skliutauskaite, Adomu, Aleksandra ir Jokūbu Jacovskiais, Izabela Bindler, Mina Babianskaja, Michailu Percovu bei dar visai jaunu menininku Solomonu Taitelbaumu. Nedideliame provincijos miestelyje Plungėje gyvena įgimto talento savamokslis tautodailininkas Jakovas Bunka, medinėse skulptūrose puikiai derinąs žydų ir lietuvių liaudies meno tradicijas.Labai populiarios Lietuvoje leidžiamos Izraelyje gyvenančio Icchoko Mero knygos. Icchoką Merą vaikystėje išgelbėjo lietuvių šeima; dabar, gyvendamas Izraelyje, jis rašo lietuviškai, bet jo kūrinių, paplitusių daugelyje šalių, tematika žydiška. Izraelyje gyvena ir prieš kelerius metus ten išvykęs buvęs Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Grigorijus Kanovičius. Daug išverstų į lietuvių kalbą ir čia išleistų jo knygų plačiai skaitomos. Kanovičiaus pjesė “Nusišypsok mums, Viešpatie!”, pastatyta Nacionaliniame dramos teatre, metų metais traukia žiūrovus, ji aukštai įvertinta. Pjesę pastatė lietuvių režisierius, vaidina lietuviai aktoriai, lietuvis kompozitorius parašė puikią “žydišką” muziką – taigi šis kūrinys iš tikro yra tiek žydų, tiek lietuvių kultūros reiškinys.Tai anaiptol ne vienintelis atvejis, kai žydų kultūra įkvepia lietuvių menininkus. Antai daugelis žymiausių lietuvių poetų vertė iš jidiš kalbos vilniečio poeto, neseniai mirusio Izraelyje, Hiršo Ošerovičiaus kūrybą. Daug verčia į lietuvių kalbą ir žydų kilmės lietuvių poetas Alfonsas Bukontas. Išgelbėtas, kaip ir I. Meras, iš mirties gniaužtų, išaugęs lietuvių kultūroje A. Bukontas aktyviai dalyvauja žydų bendruomenės kultūriniame gyvenime, yra išvertęs buvusio vilniečio, žymiausio dabarties jidiš poeto Avromo Suckeverio kūrinių bei buvusio vilniečio, tapusio stalininių represijų auka, Mošės Kulbako kūrybos. A. Bukontas parengė ir išleido unikalų leidinį – M. Kulbako poemos “Vilnius” vertimų į septynias kalbas rinkinį. Lietuviškai rašo žydų poetas, publicistas kaunietis Markas Zingeris; žydiškoji gaida jo kūryboje labai stipri.
Įžymios asmenybėsIlgametis Vilniaus žydų bendruomenės vadovas buvo gydytojas Jokūbas Vygodskis, vienas autoritetingiausių litvakų – visuomenės veikėjų. Kai 1918 m. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurtas Ministro žydų reikalams postas, pirmuoju ministru tapo J. Vygodskis. Vyriausybei persikėlus į Kauną, J. Vygodskis nepanoro palikti savo bendruomenės, jis liko jai vadovauti, o ministru buvo paskirtas dr. M. Soloveičikas. Hitleriniai okupantai 86-erių metų dr. J. Vygodskį 1941 m. rugpjūčio mėn. suėmė ir nužudė.Veikliausiai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse reiškėsi galbūt populiariausias Vilniaus žmogus gydytojas Cemachas Šabadas, pelnęs didžiulę šlovę tiek profesine gydytojo veikla, tiek ir visuomeniniu aktyvumu. Apie jį kaip gydytoją galima spręsti iš to, jog rašytojas Korniejus Čiukovskis populiarią pasaką “Daktaras Aiskauda” parašė, pasak jo paties, nusižiūrėjęs Cemachą Šabadą. Neperdedant galima pasakyti, kad nebuvo tokios sferos, kurioje C. Šabadas nebūtų palikęs ženklaus pėdsako. Jį plačiai žinojo ne tik tarp žydų, jis bendravo su daugeliu lietuvių, lenkų, baltarusių ir kt. veikėjų, pavyzdžiui, su būsimuoju Lietuvos Prezidentu Antanu Smetona. Nekrologą apie C. Šabado mirtį 1935 m. pasirašė 45 organizacijos. Valstybiniame žydų muziejuje eksponuojamas jo biustas, kuris buvo pastatytas Žydų sveikatingumo draugijos sanatorijoje Valakupiuose, o hitlerinės okupacijos metais gyventojai paslėpė biustą ir po karo perdavė žydų muziejui.Vilniuje gimė, gyveno, kūrė daug pasaulinio masto kultūros veikėjų – smuiko genijus Jaša Cheifecas, dailininkas Chajimas Sutinas, skulptorius Markas Antokolskis, įžymusis kantorius Vilner Balabesl (J. D. Strašunskis) ir daugelis daugelis kitų. Visame žydų pasaulyje žinomas legendinis liaudies humoristas Motkė Chabadas. Jo juokeliai tapo tikru folkloru. Pakanka tarp žydų paminėti šį vardą ir kiekvienas ima šypsotis.Žymiausi žydų rašytojai Mendele Moicher Sforim, Jicchokas Leibušas Perecas, Šolom Aleichemas, Chajimas Nachmanas Bialikas, Šolomas Ašas ir kiti klasikai nebuvo vilniečiai, bet visi jie jautė būtinumą pabuvoti Vilniuje, pajusti jo dvasią, pakvėpuoti jo oru, čia semdamiesi įkvėpimo savo kūrybai.
Kultūros paveldo atgaivinimasTurtingas kultūrinis nedidelės žydų bendruomenės gyvenimas yra lyg atšvaitas tos galingos jidiš ir hebrajų kultūros, kuria garsėjo Lietuva ir ypač Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Neįmanoma ugdyti žydų kultūros Lietuvoje, nesirūpinant prikelti iš pelenų ir iš užmaršties tuos kultūros paveldo lobius, kuriuos sudegino Holokauste naciai, o vėliau 50 metų niokojo sovietai. Prikelti šį palikimą svarbu ir pasaulio žydijos kultūrai, kadangi ženkli jos mozaikos dalis buvo litvakų kultūra; šios sunykimas būtų nepataisoma netektis. Rūpinimasis kultūros paveldu – tai pareiga pasaulio žydijai ir, suprantama, Lietuvos kultūrai, kurios neatskiriamą dalį sudarė žydų kultūra. Pagaliau tai žydų pareiga ir nužudytųjų tautiečių atminimui.Daug dėmesio žydų bendruomenė skyrė tam, kad būtų sutvarkytos bei paženklintos žydų masinių žudynių vietos, kurių šalyje per 200. Iš esmės visos jos buvo sutvarkytos. Rūpinamasi sutvarkyti ir senąsias žydų kapines.Vilniuje ir Kaune veikia sinagogos, Klaipėdoje yra nedideli maldos namai. Skirtingai nei daugelyje Vakarų šalių, kur įvairių pakraipų sinagogos paprastai esti viso žydų kultūrinio gyvenimo centras, visas kultūrinis gyvenimas vyksta bendruomenėje.Žydai nuo seno vadinami knygų tauta. Litvakai gal labiau nei kitos žydų bendruomenės nusipelnė šio pavadinimo. Lietuvos žydų leidyklos, bibliotekos garsėjo visame pasaulyje. Brolių Romų Vilniaus leidyklos išleistas praeito šimtmečio pabaigoje Talmudas buvo rimčiausias, geriausiai moksliškai parengtas Talmudo leidinys, dėl to jis paplito po visą pasaulį.Visos knygos iš Strašuno, JIVO, Meficei haskalos, sinagogų, ješivų ir kitų bibliotekų, kurias pavyko išgelbėti nuo hitlerininkų (tuo ypač daug nusipelnė bibliografas A. Ulpis, prof. V. Biržiška ir kt.), saugomos, aprašomos, nagrinėjamos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Tarp daugiau nei 50.000 čia esančių knygų yra iš tiesų unikalių leidinių. Šios knygos kelia daugelio pasaulio mokslininkų susidomėjimą. Šioje bibliotekoje saugoma ir per 300 Toros ritinių.
Įvairių sukakčių progomis rengiami siauresnio ar platesnio pobūdžio minėjimai, siekiant priminti visuomenei žydiškąją istoriją, suaktualinti kultūros paveldą. Tarp daugelio tokio pobūdžio minėjimų savo mastais ir reikšme išsiskyrė 1997 m. rudenį minėtos Vilniaus Gaono Elijahu mirties 200-osios metinės. Viso pasaulio žydai labai vertina didįjį mąstytoją. Nėra nė vieno žydų tautos istorijos vadovėlio, kuriame nebūtų minimas Vilniaus Gaonas. Lietuvoje penkis dešimtmečius jo vardas ne tik nebuvo minimas, bet buvo net pakeistas anksčiau vadintos jo vardu gatvės pavadinimas. Siekta ištrinti šį vardą – žydiškumo simbolį – iš žmonių atminties. Didele dalimi to buvo pasiekta; ne tik lietuviai, bet ir daugelis žydų nebežinojo, kas toks Vilniaus Gaonas. Pasiryžusi atgaivinti šį vardą, Lietuvos pasididžiavimą, žydų bendruomenė, valdžios padedama, pasistengė ypač iškilmingai paminėti jo mirties metines – jorcait (jidiš).Iškilmės truko ištisą savaitę. Lietuva, galima sakyti, gyveno žydų kultūros dvasia. UNESCO Generalinis Direktorius Federico Mayor minėjimui suteikė savo globą, o popiežius Jonas Paulius II atsiuntė sveikinimo laišką. Daugelis įvairiausių renginių, pradedant specialiu LR Seimo posėdžiu, baigiant iškilmingu susirinkimu ir didingu koncertu prestižiškiausiuose Operos ir baleto teatro rūmuose, daugybė straipsnių, TV bei radijo laidų, parodų ir t.t. padarė šį vardą žinomą ir suprantamą ne tik žydams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams. Gaono vardas, kaip išminties etalonas, dabar dažnai minimas žiniasklaidoje.Minėjimo metu įvyko didelė tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo 40 pranešėjų iš 10 šalių. Konferencija, jos dalyvių nuomone, tapo reikšmingu gaonistikos tyrimų įvykiu. Jos medžiaga išleista atskiromis knygomis lietuvių ir anglų kalbomis.Organizuojama nemaža mokslinių konferencijų judaikos, Lietuvos žydų istorijos ir kultūros klausimais. Organizuodamas konferencijas, tyrinėdamas žydų kultūros paveldą, daug nuveikė Vilniaus universiteto Judaikos studijų centras. Čia skaitomi akademiniai kursai studentams apie žydų istoriją, kultūrą, filosofiją, Biblijos ivritą ir kt.; skaityti paskaitų kviečiami žinomi Maskvos, Sankt-Peterburgo, Izraelio bei kitų šalių mokslininkai; reguliariai organizuojami įvairūs mokslo renginiai – seminarai, konferencijos ir pan. Paskutinė centro surengta mokslinė konferencija (1999 kovo mėn.) – “Žydai Lietuvos kultūros polifonijoje”. Judaikos specialistų žydų Lietuvoje išlikę labai nedaug, tad ypač svarbu, kad žydų istorija, kultūra vis daugiau domisi lietuvių mokslininkai, ne tik veiksmingai dalyvaujantys žydų rengiamose konferencijose, bet ir patys organizuojantys šio pobūdžio renginius, skelbiantys straipsnius spaudoje. Trijose šalies aukštosiose mokyklose studentams dėstoma žydų tautos istorija (be Vilniaus universiteto – Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus pedagoginiame universitetuose). Labai vertingas judaikos studijų darbas dirbamas Klaipėdos universitete. Kai kuriose vidurinėse mokyklose specialios pamokos skiriamos Lietuvos žydų istorijai, pirmiausia Holokaustui. Pastaruoju metu, ypač po Vatikano dokumento “Mes atsimename: Šoa apmąstymas” paskelbimo, žydų problemomis pradėjo daugiau domėtis Lietuvos Katalikų Bažnyčia. 1998 metų spalio mėn. Lietuvos katalikų mokslų akademija surengė konferenciją “Katalikų bažnyčia ir lietuvių-žydų santykiai XIX-XX amžiuje”; remiantis jos medžiaga, išleista labai rimta knyga, žydų problemoms skirtas katalikų žurnalo “Sandora” numeris.

Kultūros paveldo sklaidaAtkurtoje žydų bendruomenėje gyvuoja įvairios organizacijos, kurios dalyvauja tiriant, ugdant ir propaguojant kultūros paveldą. Jau 10 metų veikia lektoriumas. Kiekvieną sekmadienį čia vyksta paskaitos žydų istorijos ir kultūros klausimais, apie žymius praeities veikėjus, žydų tradicijas, svarbius įvykius. Paskaitos dažnai baigiamos žydų muzikos koncertais. Žmonės renkasi ne tik pasiklausyti paskaitų, bet ir pabendrauti jidiš kalba.Populiarus žydų kultūros klubas, daugiausia skirtas inteligentijai. Klubo dėmesys sutelktas žydų ir lietuvių kultūrų sąveikai. Jo renginiuose gausiai dalyvauja ne tik žydų, bet ir lietuvių, rusų inteligentai. Pranešimus paprastai skaito žymūs Lietuvos kultūros veikėjai. Iš užmaršties prikeliami iškilūs žydų meno veikėjai, praturtinę Lietuvos kultūrą, pavyzdžiui, lietuviškos estrados pradininkas Danielius Dolskis, kurio dabartinė karta nebežino, o jo kapas Kaune visiškai apleistas, broliai Hofmekleriai ir kiti.Ir jaunimas įjungiamas į kultūros paveldo nagrinėjimą. Tuo siekiama užtikrinti žydų kultūros tęstinumą. Populiarus jaunimo klubas “Ilan” organizuoja švenčių minėjimus, čia rengiami pokalbiai apie Lietuvos žydų istoriją; vaikai tvarko kapines, ugdoma žydų gyvenimo būdo tradicija cdoke (jidiš – labdara) – vaikai noriai dalyvauja šioje veikloje, lanko paliegėlius, senus žmones, atneša dovanėles.Nemaža vietos kultūros paveldui skiria bendruomenės laikraštis “Lietuvos Jeruzalė”. Tai unikalus laikraštis, turbūt vienintelis pasaulyje žydų laikraštis, išeinantis keturiomis kalbomis – jidiš, lietuvių, anglų, rusų. Laikraštyje gausu straipsnių ir apie dabarties kultūrą. Jį skaito ir užsienio žydai, ypač litvakai.Žydų kultūrai, be to, skirta TV laida “Menora” bei radijo laida žydams.Žydų kultūros gyvenimo naujovė – trečius metus Vilniuje rengiama tarptautinė vasaros jidiš mokykla – seminaras. Vilnius buvo vienas svarbiausių pasaulyje jidiš centrų iki Holokausto, tad ši mokykla, pradėjusi veiklą 1998 metų vasarą, iškart išpopuliarėjo. Mokytis ar tobulinti jidiš kalbos iš įvairių šalių atvyko apie 70 įvairaus amžiaus žmonių. Buvo girdėti jidiš kalba Vilniaus universiteto auditorijose, kuriose prieš karą veikė įžymaus mokslininko Noacho Priluckio vadovaujama jidiš kalbos ir literatūros katedra.

Didelės pastangos duoda vaisių. Neseniai apsilankiusios gausios užsienio žydų delegacijos vadovas Nechamija Daganas pasakė: “Nors Lietuvos žydų bendruomenė, deja, negausi, ji labai veikli ir rūpinasi savo kultūriniu paveldu. Meno kolektyvai, kuriuos matėme, sužavėjo savo profesionalumu, unikaliu nacionalinių tradicijų tęsimu.”

Literatūra:S. Atamukas “Lietuvos žydų kelias”, Vilnius, 1998.Dr. S. Alperavičius, dr. I. Lempertas. Lietuvos žydų bendruomenė, Vilnius, 1999.