Vytautas MačernisVizijos„Antrosios“ vizijos analizė
V. Mačernis – žemaitis, didžiavęsis savo sena žemdirbių gimine, retos, itin jautrios prigimties poetas. Tai žemininkas, likęs savo žemėje. Negausi poeto kūryba, bet įvairi ir turiniu, ir formomis, ir žanrais. Likimas anksti nutraukė jo gyvenimo siūlą ir užbaigtas teliko vienintelis kūrinys – „Vizijos“.Vizijos – tai įpatingi dvasios regėjimai. Menine kalba išsakytose V. Mačernio „Vizijose“ ypač svarbus regimasis pradas. Tą iškart jaučiame „Antrojoje“ vizijoje.Pirmoji eilutė – svarbi lyrinio subjekto išvada, teiginys: „Žinau, kad žemėje yra vieni namai“. Tai ir yra pagrindinė šios vizijos tema. Kūrinio laikas paslaptingas ir mistiškas, tačiau viltingas: „ateina rytas nuostabus“. Paskutinės dvi posmo eilutės pateikia kaimo sodybos vaizdą. Tą ypač išryškina akustiniai vaizdai ir juos atliekantys objektai: „gieda gaidžiai“, „ūkininko žingsniai aidi“. Prieveiksmiai „ilgesingai“ ir pasikartojantys „ten“ kuria jaukios namų aplinkos atmosferą. Žodelis „ten“ lyg atskiria lyrinį subjektą nuo šių namų.Tačiau kuriama namų vizija jaudina lyrinį subjektą ir jis pats įsilieja į vizijos kuriamą tikrovę: „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu“. Tai ne tik pasyvus stebėjimas, lyrinio subjekto būsena euforinė: „apsvigsta man galva“. Kvapai ir regimi vaizdai užvaldo jį. Lyrinio subjekto pasaulėjautą atskleidžia antro posmo paskutinėse eilutėse atsiradusi prišprieša: teigiama kaimiškoji namų erdvė, neigiama miesto (pasaulio) erdvė. Tai parodo detalės, o ypač jose esantys epitetai: „rugiai šviesių spalvų“ ir „triukšmo gatvių purvinų“.Trečiajame posme vizija vėl kuriama žvelgiant iš lyrinio subjekto pozicijos: „Įsiklausau“. Dominuoja akustiniai vaizdai: „Saldus traliavimas atklysta į mane“. Jie susilieja su įprastu kaimo reginiu: „piemuo tarp pirštų meldą laiko“. Lyrinio subjekto prisiminimais paremta vizija realistinė ir labai jį jaudinanti: „Aš laimės svaiguly jaučiu“. Aiškėja ir ką jaučia lyrinis subjektas. Ši paprasta, negudri melodija – tai lyg protėvių, praeities kartų palikimas, tai brangi ir saugotina vertybė.
Dabar keičiasi ir žvilgsnis į tikrovės erdvę. Lyrinis subjektas regi šviesią gimtinės žemę, bundančią iš miego naujai dienai. Praskaidrėja ir nuotaika: „Išeina kažin kur nakties tamsa,/ Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus“.Paskutiniame posme vėl prišprieša: gimtinės vizija ir svetimas, baisus, realus pasaulis, kurį reprezentuoja „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie išsigandę rytmečio šviesos traukiasi ir jau nekelia jokios grėsmės. Taigi išvada optimistinė: gėris nugali blogį.Ypatingai svarbios dvi paskutinės vizijos eilutės, jose atskleista filosofinė grįžimo į namus prasmė: „O aš einu vėl žemės ilgesy/ Regėjimų liepsna liepsnot“. Dabar jis jau sustiprėjęs, pasisėmęs jėgų ir ryžto, gyvens ir kurs toliau.Namai, gamta ir žemė šioje vizijoje – tai amžina gyvybė, kartų ryšys. Tai būtini dalykai žmogui išėjusiam į pasaulį. Būtini todėl, kad jis nori žinoti, jog bet kada gali sugrįžti. Tik namus turintis žmogus visada ras atramą šiame žiauriame pasaulyje.