Viktoras Hugo

Prancūzų rašytojas Viktoras Hugo gimė Bezansono mieste. Savo kūrybinio kelio pradžioje simpatizavo klasicistams, bet greitai susižavėjo romantikų idėjomis. Tam turėjo įtakos A. Lamartino ir F. R. Šatobriano kūryba. Dienoraštyje V. Hugo yra įrašęs: “Norėčiau būti Šatobrianu ir niekuo daugiau”.
1827m. išleistos dramos “Kromvelis” pratarmėje V. Hugo išdėstė estetines pažiūras, vėliau tapusias prancūzų romantikų manifestu. V. Hugo kritikavo klasicistų trijų vienumų taisyklę, pasisakė už menininko kūrybinę laisvę. Rašytojo manymu, drama – tai tarsi koncentruojantis veidrodis, kuris, atspindėdamas realybę, surenka spalvotus spindulius ir jų bllykstelėjimą paverčia žiburiu, o žiburį – liepsna. Tik tuomet dramą galima vadinti meno kūriniu. V. Hugo vertino kontrasto principą, siūlė jungti komiškumą ir tragiškumą, kaip ryškiausią pavyzdį iškeldamas V. Šekspyrą.
V. Hugo teigimu, pats tinkamiausias vaizdavimo būdas – groteskas, nes jis sugretina tai, kas buitiška ir fantastiška, kas pakilu ir žema. Grožis turi vieną pavidalą, o bjaurumas – tūkstančius, būtent groteskas ir padeda išryškinti grožį. Šios V. Hugo nuostatos atsiskleidžia jo romanuose “Paryžiaus katedra” (1831m.), “Žmogus, kuris juokiasi” (1869m.).
Prancūzų romanistas, dramaturgas ir poetas ypač doomėjosi viduramžių kultūra. Romanas “Paryžiaus katedra” parodo ne tik tos epochos žmonių papročius, mąstyseną ir paliktą pėdsaką meno istorijoje. Ankstyvosios gotikos šedevras – Paryžiaus Dievo Motinos katedra – yra ta vieta, kur susipina daugelio personažų jausmai, viltys ir netektys.
V. Hugo sveikino 1830m. li

iepos revoliuciją, palaikė 1848m. vasario revoliucija. Buvo išrinktas Prancūzų Akademijos ir Nacionalinio susirinkimo nariu. Atėjus į valdžią Napoleonui III, V. Hugo teko emigruoti – jam grėsė mirtis. Rašytojas išvažiavo i Belgiją po to įsikūrė britų valdomose Džersio ir Gernsio salose. Emigracijoje parašė eilėraščių rinkinį “Bausmė” (1853m.), romaną “Vargdieniai” (1862m.).
Rašytojo milžiniška vaizduotė, fantazija, poetiškas temperamentas, išugdytas istorijos jausmas padėjo jam puikiai tapyti vaizduojamos epochos koloritą, pasaulį kurio prieštaringumuose ir prieštaravimuose atsiskleidžia žmogus. Visa tai atsispindi V. Hugo romane – 1862m. pasirodžiusiuose “Vargdieniuose” («Les Misérables»). Šis romanas atnešė rašytojui šlovę. Nuo pat savo pasirodymo turėjęs didžiulį pasisekimą, greitai susilaukė vertimų į daugelį Europos kalbų. Lietuvių kalba išleistas 1955m. ir 1972m.
Be to toliau domėjosi politiniu gyvenimu, sekė tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimą, gynė pavergtuosius, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose.
1870m. ruugsėjo 4 d. paskelbus Prancūziją respubliką, po 19-os metų tremties V. Hugo sugrįžo į tėvynę. Paryžiečiai jį sutiko kaip nacionalinį didvyrį.
Be jau minėtų veikalų, išskirtinas V. Hugo poemų rinkinys “Amžių legenda” (1883m.), drama “Ernani” (1830m.), kurios premjera tapo reikšmingu įvykiu prancūzų XIXa. teatre, o D. Verdis sukūrė to paties pavadinimo operą. Garsiosios D. Verdžio operos “Rigoletas” libretas taip pat parašytas pagal V. Hugo dramą “Karalius linksminasi”.
XIXa. prancūzų literatūros istorijoje V. Hugo tenka išskirtinė vieta. Jis vadinamas romantizmo teoretiku, romantinės dramos pradininku, poezijos re
eformatininku, romantinio romano puoselėtoju. Prancūzijoje ypač vertinama jo poezija, o už šalies ribų plačiau žinomi romanai ir dramos.

Leave a Comment