Juozas Grušas – Meilė, džiazas ir velnias

Juozas Grušas

„Meilė, džiazas ir velnias“

Ištraukos analizė

Tėvų ir vaikų konfliktas nuolatinis ir amžinas. Turbūt jis vyks tol kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienas laikmetis šį konfliktą sprendžia savaip. XX amžiaus tėvų ir vaikų santykių problemos rūpi ir dramaturgui J. Grušui. Tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“ sprendžiama net keletas tėvų ir vaikų bendravimo problemų.
Šios ištraukos siužeto pagrindas – Juliaus ir jo tėvo konfliktas. Jo užuomazga – Beatričė atveda į Juliaus namus Ziną. Jų požiūris nesutampa. Juliaus žodžiais: „Aš vienaip noriu gyventi, tu – kitaip“ – parodo jų interesų nesuderinamumą. Tėėvas priekaištauja Juliui dėl pasirinkto gyvenimo būdo: „Nuo vieno išgėrimo prie kito, nuo vienos moters prie kitos. Ką tu prieisi, taip gyvendamas?“. Taigi tėvo nuomome Julius privalo vesti suvedžiotą merginą, nes tai yra pareiga „prieš savo paties vaiką“. Aiškėja jų abiejų požiūris i meilę. Tėvui „pati meilė dingo“, Juliui „ji dabar kitokia“. Aiškeja ir abiejų veikėjų vertybių sistema. Julius viską nori „pasiimti dabar, tuojau ir viską grynais“. Tačiau nieko tikro ir pastovaus gyvenime neturi. Jo gyvenimas – tai blaškymasis, klaidžiojimas: metė prrancūzų literatūros studijas, greit įkyrėjo darbas redakcijoje, kliedėjo apie mašiną, pasuko į džiazą. Gyvenimas jam prakeiktas „beprotiškai apkrautas melu, falšu, fantastika ir dar velniai žino kuo“. Bet gyventi jis nori, nors kartais ir apima siaubas.
Tėvo didžiausia vertybė – šeima. Juliaus motiną Reginą ji

is vadina šeimos karaliene. Juliaus kartos merginos, jo nuomone, „viską sumynė į purvą“. Sūnaus kartą jis vadina barbarais: „Jūs atsipalaidavote nuo bet kokios humanistinės tradicijos“. Jis jaučia žmogiškumo nykimą ir retoriškai klausia: „Kas dar atsitiks su jumis!.“. Auklėdamas sūnų tėvas remiasi savo praeitimi, net tuo, kad yra gyvenime patyręs kančią ir prievartą (apkurtęs). Juliui tai atrodo juokinga, nes tėvo pasididžiavimas – filosofų ir humanistų knygos – yra bevertės, pasaulio išmistis kurčia. Tėvo intelektualumą ir išsilavinimą, pagarbą mokslui parodo nuolat kartojamas lotyniškas posakis: „Nihil est in intellectu“. Tačiau tėvas daugiau teoretikas negu praktikas. Todėl tėvo ir sūnaus santykių krizė pasiekia kulminaciją – jie nesupranta ir nesistengia suprasti vienas kito. Remarka (Pirmojo paveikslo kambarys – katilas) nurodo ne tik besikeičiančią erdvę, bet ir suskirsto ištrauką į dvi dalis. Kaatilo erdvėje aiškėja Luko, Juliaus ir Andriaus gyvenimo vertybės. Keista, tačiau žvelgdamas į save ir draugus Julius retoriniais sakiniais vertina panasiai kaip ir tėvas: „Oi, kokie mes žvėrys! Seniokas teisus: refleksinis barbarizmas“. Jis suvokia ir savo tėvo skausmą: „Dvigubai kenčia. Jam per ankštas jo paties skausmas.“. Tačiau labai greitai šį suvokimą užgožia „katilo“ vaikinų nuostatos: „Chuliganai tvarko pasaulį“, „Pinigą mokėk padaryti“.
Ištraukos pabaiga leidžia teigti, jog šios trujulės gyvenimo nuostatos doros ir gėrio nekuria. Beldimasis į duris – tai lyg beldimasis į jų sąžinę. Jaunuoliai prisimena ne
et tris chuliganizmo faktus. Gana įtikinamai jų pasirinktą gyvenimo kelią apibūdina Juliaus žodžiai: „Kiekvienas atėjimas į milicijos budinčiojo kambarį – tai jau biografinis faktas“.
Tokiu gyvenimu jie patys bjaurisi, ieško ko nors šviesesnio, gražesnio. Tokiu šviesuliuku jų „katile“ tampa Beatričė. Luko žodžiai patvirtina jos tyrumą, gėrį, norą padėti jiems, pajusti žmogiškumą: „Gerai, kad ji neatėjo. Ji būtų čia pajutusi arklidės kvapą“.
Taigi kiekvienai kartai būdingas savitas gyvenimo verybių suvokimas. Jis priklauso nuo visuomenės požiūrio, laikmečio, aplinkos. Tačiau visada lieka didesnis ar mažesni kartų konfliktas. Toks tėvų ir vaikų konfliktas ypač aštrus ir šioje ištraukoje.

Leave a Comment