Vydūno ir Jono Basanavičiaus bendradarbiavimas

1014 0

Vydūnas ir Jonas Basanavičius

Vydūno ir Jono Basanavičiaus ryšius yra apibūdinęs žinomas rašytojas ir žurnalistas, vienas ryškiausių biografijos žanro atstovų lietuvių literatūroje Aleksandras Merkelis (1907–1994). Jo plunksnai priklauso monografijos apie Vaižgantą, V. Kudirką, A. Smetoną. Jis parašė ir monografiją “Vydūnas – žmogus ir kūrėjas”, tik ji dar neišleista.

Apie Vydūno ir J. Basanavičiaus ryšius A. Merkelis rašė 1938 m. kovo 19 d. “Lietuvos aide” paskelbtame straipsnyje “Vydūno santykiai su Basanavičiumi”. Šį straipsnį autorius po karo dar kartą publikavo JAV einančiame dienraštyje “Draugas”. Tame straipsnyje išdėstyta medžiaga paasinaudosime ir mes, tiktai papildysime tais faktais, kurie nepateko autoriaus akiratin ar buvo jam neprieinami.

Kaip pažymi A. Merkelis, netiesioginė Vydūno pažintis su J. Basanavičiumi prasidėjo nuo pažinties su pastarojo redaguota “Aušra”. Pirmieji jos numeriai buvo spausdinami A. Kybelkos spaustuvėje Ragainėje. Kaip tik tuo metu šioje spaustuvėje raidžių rinkėjo amato mokėsi metais jaunesnis Vydūno brolis Frydrichas. Jis Ragainėje spausdintus numerius parsinešė namo. Penkiolikmečiui Viliui Storostai – būsimajam Vydūnui – žurnalas ne tik padarė didelį įspūdį, bet ir nemaža dalimi lėmė apsisprendimą gyvenimą paaskirti tautinei veiklai ir tapti rašytoju. Literatūrines ambicijas paskatino ten aptiktoji poetinė Georgo Sauerweino kūryba, ypač 1885 m. 12-ajame numeryje išspausdinta baladė “Macilenas ir Gražina”. Ją perskaitęs Vilius pajutęs, koks gražus poetinis lietuviškas žodis, ir pats panoręs kurti nebe vokiškas, kaip da

arė iki tol, o lietuviškas eiles. Ypač stiprų įspūdį turėjo daryti J. Basanavičiaus straipsniai, kuriuose, kaip A. Merkeliui yra sakęs pats Vydūnas, esą “matyti pastangos ryšį tarp gyvenančios lietuvių kartos ir senesnių lig tolimiausių kartų padaryti kuo sąmoningiausią”. Iš tėvo, apsilankydavusio “Birutės” draugijos susirinkimuose Lazdynuose, pasakojimų apie susitikimus su G. Sauerweinu, A. Višteliu Viliaus vaizduotėje kūrėsi ir didingas aušrininko J. Basanavičiaus portretas, nors pastarojo tuose susirinkimuose ir nebūta.

1898 m. birželio 20–28 d. J. Basanavičius, tada gyvenęs Varnoje (Bulgarija), pirmą kartą lankėsi Tilžėje, susitiko su žymesniais to meto lietuvių veikėjais – vokiečių poetu poliglotu G. Sauerweinu, Jonu Smalakiu (šie kaip tik tuo metu kandidatavo į Vokietijos Reichstagą), Dovu Zauniumi, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte ir “vėliau pagarsėjusiu literatūroje V. Storosta-Vydūnu”. Buvo iškylaujama Dingių girioje, vaikščiojama poo Jokūbynės parką1. Vydūnui, tada jau pačiam pasireiškusiam kultūrinėje lietuvių veikloje (nuo 1895 m. jis dirigavo Tilžės lietuvių bažnyčios ir “Birutės” draugijos chorams), J. Basanavičius ypač patiko savo išvaizda, atrodė kaip koks kunigaikštis, kaip atgimstančios tautos žmogaus idealas.

Nuo pirmojo susitikimo abu lietuvybės veikėjai gražiai susibičiuliavo. Pažintis su J. Basanavičiumi reikšminga buvo ir Vydūno bičiulei M. Raišukytei, kurią aušrininkas skatinęs austi lietuviškas juostas, rūpindavęsis tų juostų eksponavimu tautodailės parodose (net ir tarptautinėse). Kaip rašo Vydūnas, už tas juostas “didžiose parodose Lietuvoje ji

i kas kartą sulaukė pagyrimą. Pirmąjį Vilniuje”2. Dalyvavimas tokiose parodose (čia turimos galvoje Lietuvių dailės parodos) buvo J. Basanavičiaus nuopelnas. M. Raišukytė tapo bene didžiausia J. Basanavičiaus pagalbininke, kai šis, G. Sauerweinui mirus, pasiryžo surinkti ir išleisti jo lietuviškuosius raštus. Pirmiausia J. Basanavičius šiuo reikalu kreipėsi į birutininką J. Lapiną, bet šis greičiausiai dėl užimtumo atsisakė padėti ir patarė kreiptis į Vydūną ir M. Raišukytę3. Grįždamas iš Bulgarijos Lietuvon, 1905 m. liepos 25–30 d. J. Basanavičius buvo apsistojęs Tilžėje. Tai buvo antroji J. Basanavičiaus viešnagė šiame mieste. “Autobiografijoje” jis rašo: “Pasimačiau su J. Lapinu, J. Vanagaičiu, V. Storosta, M. Zaunyte, V. Kalvaičiu, M. Raišukyte, pas kurią palikau d-ro Sauerweino rankraščius”4. Tuos rankraščius (lietuviškus tekstus) jis buvo ką tik gavęs iš G. Sauerweino seserėno pastoriaus Georgo Bauerio, gyvenusio Eime kaime, esančiame Gronau apylinkėse, netoli G. Sauerweino gimtojo Bantelno5. M. Raišukytė atliko didelį J. Basanavičiaus pavedimą – lietuviškoje Mažosios Lietuvos periodikoje rado skelbtus ir neskelbtus G. Sauerweino poezijos kūrinius ir juos nurašė. Už tą triūsą “Medegos d-ro Jurgio Sauerweino biografijai” prakalboje J. Basanavičius jai “tarė didi ačiū”6. J. Basanavičius M. Raišukytei iš Varnos ir Vilniaus siųsdavo lietuviškų raštų, o ši jų pasiskaičiusi dar labiau rūpinosi Vydūno raštų tvarkymu7.

Yra aiškių sąsajų tarp Vydūno muzikinės ir J. Basanavičiaus fo

olkloristinės veiklos. Vydūno pirmojo dainų rinkinio “Lietuvos aidos” (Tilžė, 1904) pastabose aptinkame paaiškinimą, jog vieną dainą “užrašė mano brolis Albertas dainuojant p. dr. Basaniui iš Varnos”, o kitą J. Basanavičius yra atsiuntęs pačiam Vydūnui. Tačiau ypač dėmesio verta Vydūno 1902 m. birželio 17 d. “Naujoje lietuviškoje ceitungoje” paskelbta kriptonimu W. S. pasirašyta J. Basanavičiaus “Ožkabalių dainų” recenzija. Joje autorius, trumpai apžvelgęs kitų tautų tautosakos rinkimo ir publikavimo tradicijas, atkreipęs dėmesį, jog tokio publikavimo gausa ypač pasižymi vokiečiai, pabrėžia, kad J. Basanavičiaus rinkinys gražiai reprezentuoja lietuviškosios dainuojamosios tautosakos gausą, atskleidžia jos prasmingumą ir grožį. Vydūnui ypač patiko tai, kad lietuvių liaudies dainose esantys užfiksuoti ir simboliškai išreikšti labai seni istorinės atminties klodai. Recenzijos autorius apgailestauja, kad nėra publikuojamos dainų melodijos, kaip pageidavimą išreiškia norą, kad dainos būtų tematiškai suklasifikuotos ir suskirstytos posmeliais, kurie bent apytikriai padėtų susiorientuoti dainų melodikoje ir ritmuose. Baigdamas autorius išreiškia įsitikinimą, kad rinkinyje sudėta prakilni liaudies poezija sudaro prielaidas literatūrinės lietuvių poezijos aukštumoms rastis, nes kitų tautų poezija radosi būtent iš liaudies kūrybos.

Pažymint J. Basanavičiaus ir Vydūno bendrą atsidavimą lietuvių tautos gaivinimui ir ugdymui, prisimintina ir tai, kuo skyrėsi jų pažiūros į tautą. Į tą skirtumą dėmesį atkreipė A. Merkelis minėtosios neskelbtos monografijos apie Vydūną fragmente, publikuotame Čikagoje Akademinio skautų sąjūdžio le

eidžiamame žurnale “Mūsų Vytis” (1993, Nr. 4). Anot A. Merkelio, J. Basanavičius, V. Kudirka ir Vydūnas – pačios ryškiausios tautinio lietuvių atgimimo figūros. Visų jų veikimo tikslas tas pats, skiriasi tik to veikimo motyvacijos akcentai. J. Basanavičius įstabus garbingos tautos praeities aukštinimu, istorinės atminties vaidmens tautiniam atgimimui kėlimu, jo pozicija – romantinė. V. Kudirka buvęs realistas, jo veikloje vyravęs pasipriešinimo carinei rusų valdžiai motyvas. Vydūno pozicija pasižymėjo tuo, kad tautiškumą jis kėlė ne kaip tikslą sau, o kaip žmoniškumo ugdymo sąlygą.

Papildant A. Merkelį, pažymėtina, kad Vydūno kūryboje galima aptikti poleminių gaidelių dėl J. Basanavičiaus tautos, kaip tikslo sau, pozicijos. Misterijos “Probočių šešėliai” (1908) dalyje “Šventa ugnis” vaizduojamo personažo Keleivio mintys labai primena J. Basanavičiaus “Aušros” gadynės patriotines idėjas. Jos XX a. pradžioje Vydūnui atrodė esančios per lėkštos, nes reikią kreipti dėmesį ir į tai, dėl ko atsigauna tauta, kokia jos misija žmonijos kelyje į dvasios laisvę, į visos žmonijos kultūros suklestėjimą.

J. Basanavičius buvo vienas iš pagrindinių 1907 m. kovo 25 d. Vilniuje įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos iniciatorių. Beje, sumanymas tokią draugiją steigti J. Basanavičiaus galvoje radosi dar 1882 m. ir tą sumanymą jis paskelbė būtent Mažojoje Lietuvoje ėjusioje “Lietuviškoje ceitungoje”, kurioje (1882, Nr.12, 15, 17, 31, 32, 33, 36) tarp jo bei J. Šliūpo ir G. Sauerweino vyko polemika dėl prūsų lietuvių švietimu besirūpinančio sambūrio organizavimo. Vietoj tokio sambūrio anuomet (t. y. 1885 m.) įsikūrė kultūrinė Mažosios Lietuvos draugija “Birutė”. Jos įstatų pagrindą sudarė J. Basanavičiaus siūlomos Mokslo draugijos įstatų projektas. Šioje draugijoje kultūrinę misiją 1895 m. buvo lemta pradėti Vydūnui – jį tada prikalbino diriguoti paskubomis sušauktam šios draugijos chorui.

Į Vilniuje susibūrusios Lietuvų mokslo draugijos veiklą J. Basanavičius prikalbino įsitraukti ir Vydūną. Matyt, ne be J. Basanavičiaus kalbinimo Vydūnas 1908 m. balandžio mėn. pirmą kartą atvyko į Vilnių. Pagrindinis to vizito tikslas buvo aplankyti Antrąją lietuvių dailės parodą. Kelionės įspūdžius Vydūnas gana detaliai aprašė “Vilniaus žiniose” (1908 m. rugpjūčio 20, 21, 22, 23 d.). Tada jis buvo apsistojęs pas J. Basanavičių, kurį iš žinomiausių Vilniaus lietuvių, matyt, geriausiai pažinojo.

Grįžęs iš kelionės, Vydūnas siunčia (1908 m. balandžio 27 d.) atvirlaiškį J. Basanavičiui. Jame rašo: “Širdingai dėkoju už malonią prieglaudą, kurią radau prie Jūsų”, už galimybę “pamatyti Vilnių, Gedimino įsteigtą pilymą”. Laiške nurodoma, kad siunčiąs ką tik išėjusius “Probočių šešėlius”8.

Šis laiškas – ne pirmasis. Ankstesniuose – 1907 m. gegužės 10 d. ir liepos 10 d. – laiškuose Vydūnas J. Basanavičiui suteikia šiokių tokių žinių apie Mažosios Lietuvos laikraštininką Martyną Šernių (1849–1908). Vėlesnių metų (1910, 1912) laiškuose Vydūnas kviečia J. Basanavičių užsukti grįžtant iš Karlsbado (1910) ir Franzensbado (1912) kurortų. Į šiuos kurortus adresuoti Vydūno laiškai. Tilžėje J. Basanavičius ir Vydūnas pasimatė 1911 m. rugsėjo 27 d. Tada J. Basanavičius iš rugsėjo 26 į 27 d. apsinakvojo “Reichhof” viešbutyje, tame pačiame kambaryje, kuriame apsistodavo G. Sauerweinas. Iš M. Raišukytės paėmęs 1905 m. paliktus rankraščius, J. Basanavičius “apsilankęs p

. . .

Reikšmingas dviejų didžių Lietuvos vyrų santykių pabaigos akordas – paskutinis 1926 m. rugpjūčio 17 d. Vydūno laiškas J. Basanavičiui. Dalykiniu požiūriu jį komentuoti gali medikai. Mums jis įstabus tuo, kad rašytojas, filosofas, teatro ir muzikos žinovas duoda patarimus, kaip įveikti ligą didžiulę gydytojo patirtį turinčiam medicinos daktarui. Tiesa, tas filosofas už poros metų išleis vieną iš įstabiausių lietuviškų sveikos gyvensenos vadovėlių “Sveikata, jaunumas, grožė”.

Po ketverių su trupučiu metų nuo to laiško parašymo Vydūnas dar kartą apsilankys Vilniuje ir padės gėlių ant savo bičiulio ir tautos laisvėjimo žygio bendrakeleivio kapo Rasose. Bus tai per 1930 metų Vėlines. Jį tada sujaudins ne tik atsiminimas apie prieš trejus metus Anapilin išėjusį draugą, bet ir tai, kaip įžymiuosius savo tautos mirusiuosius pagerbia Vilnijos lietuviai. “Prie kapo dr. Jono Basanavičiaus stovėjo jauni lietuviai su savo vėliava ir nuogais kardais. Kiti atėjo su vainikais su lietuviškų varsų juostomis ilgame eisme vis po kelis eilėje”, – aprašė tada Vydūnas savo įspūdžius. Tai regėdamas, jis pagalvojo: “Kas nusiduotų, jeigu lietuviai Tilžėje trauktų per miestą panašiu būdu. Rodos tūliems vokiečiams sapnuotųs, kad lietuviai jau užkariauja visus Rytprūsius”16.

Beje, tuokart, 1930 m. spalio paskutinėmis dienomis, Vydūnas ne tik susitiko su lietuviais moksleiviais Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei lietuviais studentais Vilniaus universitete, bet ir dalyvavo J. Basanavičiaus įkurtosios Lietuvių mokslo draugijos susirinkimuose, skaitė joje paskaitas apie kultūros pažangą ir religiją.

Join the Conversation

×
×