Kudabos biografija

Česlovas
KUDABA

Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos r., Tverečiaus vals., Vaiciekave. 1959 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgydamas geografo specialybę. Geografijos mokslų daktaras, profesorius. 1959-1978 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete asistentu, vyresniuoju dėstytoju, Gamtos mokslų fakulteto dekanu, profesoriumi. 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją ir iškart buvo išrinktas Gamtos mokslų fakulteto dekanu ir dirbo iki 1968 m. 1967 m. Č.Kudabai pripažintas docento vardas. 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1974 m. – profesorius. Nuo 1978 m. prof. Č.Kudaba vadovavo Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedrai. Buvo Lietuvos geeografijos atlaso mokslinės komisijos pirmininkas. Universitete prof. Č.Kudaba dėstė 32 disciplinų paskaitas. Svarbiausia prof. Č.Kudabos mokslo darbų sritis – Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema yra parašęs abi disertacijas, paskelbęs monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Už mokslinius darbus tiriant ledyninį Lietuvos reljefą prof. Č.Kudabai 1984 m. paskirta Valstybinė premija.

Č.Kudaba visą laiką domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra. Nuo 1968 m. iki mirties buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Č.Kudaba buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus Gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miiesto skyriaus vadovas, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas ir siela. Gamtos bei kultūros klausimais skaitė paskaitas “Žinijos” draugijoje, keletą metų vadovavo šios draugijos mokslų apie Žemę respublikinei tarybai. 1987 m. išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. 1988-1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės gr

rupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1991 m. iki mirties – Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas.

Vedęs, turi dukrą ir sūnų.

1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Dirbo gamtos apsaugos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.

Yra parašęs 13 knygų ir parengęs su bendradarbiais 31 atskirą leidinį. Profesorius publikavo 1944 straipsnius. Iš jų 275 kitomis kalbomis.

Už dalyvavimą renkant medžiagą ir ruošiant kraštotyros monografijų ciklą Č.Kudabai po mirties 1993 m. paskirta valstybinė J.Basanavičiaus premija, 1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos prezidiumas paskyrė V.Kudirkos premiją už knygą “Septyni keliai iš Varnių”, 1994 m. apdovanotas V.Adamkaus premija už didelius darbus Lietuvos gamtos apsaugai, 1999 m. paskirta Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą.

Č.Kudaba mirė 1993 m. vasario 19 d. Palaidotas Vilniaus miesto Karveliškių kapinėse.

(.) Kas turėtų būti maan, mums didžiausias rūpestis, pareiga? Vaikai ir anūkai. Tai skola. Anūkai – mano skola. Aš (mes) gi kiek mažai apie juos galvojame, darome. Tad ar išties kuriame Lietuvos ateitį?

Praeis dar kiek laiko, ir mes, vieni ir kiti, ir iš kairės, ir iš dešinės, lyg iš didelio ilgo mitingo sugrįšime. namo. Visada juk sugrįžtame į savo vietą, tikrą gyvenimo būvį. Sugrįšime nei vieni geresni, nei kiti blogesni. Kad tik visi sugrįžtume. Nelengva bus palinkti prie paliktų vagų ar rankraščių – nelabai aišku, nuo ko

o pradėti. Juo vėliau, juo bus sunkiau. Jau (!) reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nes gi niekas niekam nieko veltui neduos. Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito (?) žmogus nesupranta poreikio dirbti. (.) Ateitis čia, Lietuvoje, bus sukurta darbu.

1992 m. vasario 16 d. (“Nerimas kelyje su pamokymais pačiam sau” iš knygos, sud. Romualdas

Norkus, “Pėsčiojo riterio dalia”,

K., 1995)

(.) Lietuvos nepriklausomybės gynime yra nepaprasto – laimėta nepaklusnumo, nesmurtinio pasipriešinimo būdu. Gintasi neprievartos ir teisumo, ištvermės jėga. Per visą šį kovos laikmetį aukos tik mūsų pusėje, keršto nebuvo ir, Dieve duok, tenebūna. Žmogus tobulas, bet nuopolio atveju baisus, atgrasus. To išvengti nelengva. Juk matome, kas darosi įvairiose pasaulio vietose, netgi išliaupsintose demokratinėse valstybėse. Tad šis mūsų nepriklausomybės apgynimo aktas – didžiausia moralinė vertybė ir viltis ateičiai.

(.) Mes dabar bažnytiškai kartojame: meilė, meilė. Tai didelė dvasios pasaulio vertybė. Bet jei netelpa joje tiesa, reiklumas sau ir dar sykį tiesa?.. Juk tiesos sakymas ir yra Dieviškumo apsireiškimas. Suprantama, jei tiesa tikima, ji pasirenkama, neveidmainiaujama ir nespekuliuojama. Net nusikaltusiojo pripažinta: jo pasakyta tiesa nenustoja didžios vertės.

Verta būtų šiandieną dar kartą kiekvienam priminti sau, jog šio šimtmečio kelyje buvo atnešta į Lietuvą blogų dalykų iš vakarų ir iš rytų. Jų neišvengta. Taip mes, dargi kitos ka
artos žmonės, pavieniui negalim pataisyti padaryto smurto, jo panaikinti. Et aš, žinantis, jog prie to prisidėjo mano tėvynainiai, tautietis, neatsisakau tos kaltės. Pasilieku su kraujo dėme. Tegul skauda ir man, jei bent kiek tai pajusti gebu. Gal tai perspės vaikus – kas žino, kokį šansą jiems netolima ateitis gali pasiūlyti?

1999 m. balandžio 20 d.

(“Siena” iš knygos, sud.

Romualdas Norkus, “Pėsčiojo riterio dalia”, K., 1995)

Nedidelė lietuvių tauta, tačiau ji gali pasigirti dideliais žmonėmis. Prie tokių žmonių galima priskirti įžymų geografą-geomorfologą, mokslininką ir pedagogą, mokslo organizatorių ir visuomenininką, Respublikos premijos laureatą, habilituotą mokslų daktarą profesorių Česlovą Kudabą.
Prof.VYTAUTAS DVARECKAS
Č.Kudaba buvo neeilinė asmenybė. Apie jį žino moksleiviai, studentai, profesoriai, poetai, literatai, Seimo nariai, o geriausiai – artimi kolegos, jo disertantai. Bendrauti su juo visiems mums buvo šventė. Č.Kudaba yra kilęs iš paribio, kuriame susiėjo Gardino, Minsko, Vitebsko sričių ir prieškarinės Lenkijos laikinai okupuota Rytų Lietuvos siena. Čia, kur jis praleido ankstyvąją vaikystę, buvo ir trijų (lietuvių, gudų, iš dalies – lenkų) kalbų sandūra. Be to, jo gimtinė – ne tik administracinė ar kalbinė, bet ir gamtinė takoskyra tarp Nemuno ir Dauguvos upynų.
Jis gimė 1934 m. liepos 24 d. Postavų rajone Kobylniko miestelyje, Didžiojo Švokšto ir Naručio tarpuežeryje. Dabar šis miestelis baltarusių pavadintas Naroč. Netoli nuo jo tyvuliuoja ir Baltijos aukštumų pu

uošmena – didysis Narutis. Č.Kudabos tėvas – neturtingas, santūrus, darbštus ir ramaus būdo lietuvis žemdirbys, motina – gudė, švelni, jautri ir draugiška moteris.
Būdami neturtingi Pranas ir Juzefa Kudabos kilnojosi iš vietos į vietą. Jie kampininkavo, dirbdami “iš pusės” svetimą žemę. Tik 1940 m., kada mažasis Česlovas jau buvo sulaukęs šešerių metų, jie sugrįžo į tėvo gimtąsias vietas ir apsigyveno 1,5 ha senelio žemėje – Ignalinos rajone, Tverečiaus valsčiaus Vaiciekavo kaimelyje.
Tas kaimelis jau išnykęs. Nebeliko nė vienos gryčiutės: melioravo kolūkinius laukus, tiesė geležinkelį į Didžiasalį. Vieni keliai apaugo, kiti išminami. “Keliai ir toliau bus išminami iš sodžiaus sodybų, ne į jas. Juk svarbiau, ką mes pasiimame išeidami iš tėviškės į mūsų amžiaus vieškelius. Ar pasiimame su savimi bent kiek ilgesio jai? Mums jo kartais tiesiog nereikia. O juk nugyventa vaikystė – ne sausa žolė, ne pernykščiai lapai. Tai medis, jo šaknys. O mūsų dienos – jo ošianti šalia viršūnė. Ar gali ji žaliuoti ir derėti be šaknų?..”
Lietuvių ir slavų paribys žmonijai padovanojo daug žymių asmenybių, kultūros ir politikos veikėjų, įvairių sričių menininkų ir mokslininkų.
Šioje įvairių tautų sandūroje būta atsilikimo ir šviesos, didvyriškumo ir niekšybių, gražios draugystės ir piktos nesantaikos. Tai savo asmenybės ir tautybės ieškojimo, praradimo bei susigrąžinimo erdvė. Šioje teritorijoje seniausi jos gyventojai lietuviai ilgus amžius kovėsi nelygia kova su vėliau atsikėlusiais, bet skaitlingesniais atėjūnais – dėl žemės, savo kalbos ir svarbiausia – dėl laisvės.
Įvairių tautų, protėvių ir dabarties kartų, kalbų, būdų, kultūrų ir tradicijų sąlytis labai sudėtingas. Tarp piktų rėksnių, – ar tai būtų fanatikas lenkas, nutautėjęs lietuvis, rusas, mozūras, gudas ar vokietis, ar katalikas, bedievis, stačiatikis, ar evangelikas – lyg amžini švyturiai iškyla ir tikri geografai, ir jiems artimi gamtininkai: profesorius Steponas Kolupaila pačiuose šiaurryčiuose, o pasukus į pietus – Viktoras Ruokis, Tadas Ivanauskas. Pačiuose pietvakariuose – Alfonsas Basalykas. Tarp jų, iš toliausia į rytus atsitraukusio Kobylniko, atėjo ir Česlovas Kudaba.
Visi jie pasižymėjo nepaprastu darbštumu, didžiais darbais, aukščiausiu intelektu ir tolerancija kitų žmonių bei tautų atžvilgiu. Daugelis vietinių paribio gyventojų ilgus šimtmečius mokėjo trejetą kalbų, sugebėjo ir gražiai bendrauti, sugyventi, dirbti, kurti mišrias šeimas, kuriose išaugdavo dori, darbštūs ir draugiški vaikai. Apie savo pradžią Č.Kudaba yra pasakęs: “Aš, kaip gimęs gudų žemėje, jaučiu viską šiame dalykų konglomerate. Turiu savyje ir gudiška, ir lenkiška, ir lietuviška. Man visad skaudu, kai girdžiu netiesą, perlenkimą į kurią pusę”.
Pradžios mokslus Č.Kudaba pradėjo Tverečiaus progimnazijoje, kurioje mokėsi nuo 1942 iki 1950 m. Ten pasižymėjo geru elgesiu ir būdu, neeiliniais gabumais mokslui ir artisto, linksmo pasakoriaus bei eilėraščių deklamuotojo talentu. Nuo 1950 m. rudens tolimesnį mokslą tęsė Švenčionių miesto pedagoginėje mokykloje. Ją baigė 1954 m., tik jau perkeltą į Švenčionėlius ir pavadintą Mokytojų seminarija. 1958 m. ji buvo uždaryta.
Savo darbštumo ir gabumų dėka jis pirmavo moksle, užklasinėje veikloje ir saviveikloje, buvo pavyzdingas. Ypač daug skaitė, keliavo, vaidino scenoje, dainavo, o kartais ir savo kūrybą skaitė, bet dažniau deklamavo žymių Lietuvos rašytojų eilėraščius, dalyvavo literatūros būrelyje. Mokytis skatino ir rėmė dėdė, tėvo brolis Antanas. Savo dėdę Antaną Č.Kudaba gerbė ir mylėjo. Vadindavo antruoju tėvu, ne kartą jam sakė: “Ačiū, dėde, kad mane pavedėjai už rankos keliu”.
Su pagyrimu ir vien tik gerais pažymiais baigęs Švenčionėlių mokytojų seminariją 1954 m. rudenį Č.Kudaba pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geografiją. Šis mokslas derinosi su smalsia prigimtimi, didžia pagarba ir meile šeimai, tėvams, jų žemei ir papročiams. “Žemė, kurioje ilgiausiai gyvenai, nors ir nutolo, jos šviesi padangė nepaliovė švytėjusi. Tad ir norisi apie tėvų padangę kalbėti kaip apie tau šventa, sava, neskolinta, širdžia pasveikinant naują jos dieną”.
Išvaikščiojęs ir artimiau susipažinęs su visa Lietuva vėliau jis ją sveikino ir meilę išreiškė darbais. Domėjosi daug kuo, apie daug ką rašė ir pasakojo, bet daugiausia – apie Lietuvos žemę.
Studijų metu laiko negaišo veltui. Daug skaitė, domėjosi ne vien geografija, bet ir kitais mokslais, ypač – istorija, Vilniaus universiteto praeitimi, etnografija, sociologija, mokslo istorija, rūpinosi gimtinės aplinkos naudojimu ir apsauga. Pirmaisiais studijų metais grupės kuratorius ir kursinių darbų vadovas buvo vyresnysis dėstytojas Peliksas Šinkūnas. Č.Kudabai teko rengti kursinį darbą ir 1956 m. studentų mokslinės draugijos konferencijoje skaityti pranešimą apie vieną žymiausių XIX a. Vilniaus universiteto geografą-natūralistą, istoriką ir senų žemėlapių kolekcionierių prof. Joachimą Lelevelį. Į šį darbą jis taip buvo įsigilinęs ir taip juo susižavėjęs, jog kurso draugai net keletą metų jį patį vadino “Leleveliu”.
Netrukus įsijungė ir į doc. A.Basalyko vadovaujamą mokslinį darbą “Lietuvos fizinių geografinių sričių būdingų vietovių landšafto tyrimai”. Jie buvo atlikti 1958, 1959 ir 1960 metais. Šių tyrimų metu daug dėmesio buvo skiriama ir vakarinio Žemaitijos aukštumų šlaito upių slėnių sandarai, geomorfologijai ir paleogeografijai.
Moksle ir idėjose paskendę žmonės dažnai gyvena lyg atsiskyrėliai, daug nepastebėdami ir nesuprasdami. Č.Kudaba toks nebuvo. Jis buvo pastabus, o savo gražiais pasakojimais stengdavosi nieko neužgauti, tik palinksminti. Ir pats smagiai juokdavosi. Šeimą sukūrė anksti, mokydamasis IV kurse. Išaugino dukterį Eglę ir sūnų Gintarą.
Labai gerais pažymiais baigęs studijas, nuo 1959 m. Č.Kudaba buvo paliktas dirbti universitete, Fizinės geografijos ir kartografijos katedros asistentu. Kažin, ar pasaulio universitetuose atrasime daug profesorių, skaičiusių net 32 disciplinų paskaitas, – tai padarė 1960-1992 m. Č.Kudaba Vilniaus universiteto gamtos mokslų, filologijos, ekonomikos ir istorijos fakultetuose. Tarp jų buvo 4 geografijos mokslo prestižinės disciplinos: geografijos mokslo istorija ir problemos; aerofotonuotraukų taikymas geografiniams ir geomorfologiniams tyrimams, jų dešifravimas ir aerokosminiai metodai geografiniuose tyrimuose; gamtos apsauga ir geomorfologija.
Profesorius Č.Kudaba suprato, kad šiandienis reljefas – vienas svarbiausių geografinės aplinkos komponentų, priklausantis nuo geologinės sandaros, klimato, požemio bei paviršinio vandens, dirvodaros, augalijos bei gyvūnijos. Reljefą tyrinėti buvo sunku, jis – “kietas riešutas”.
Č.Kudaba tęsė Lietuvos geomorfologų tradicijas ir savo mokytojo A.Basalyko daugelį idėjų iškėlė į naują, aukštesnį lygį. Profesorių galima vadinti morfoevoliucinio glaicigeninio reljefo Lietuvoje tyrimo pradininku, pagrindėju ir kūrėju. Jis parašė 10 knygų ir kelis šimtus mokslinių, populiarių straipsnių. Daktaro disertacijoje, skirtoje Baltijos kalvynui, buvo skrupulingai išdėstyta visa kontinentinio apledėjimo dinamikos seka ir jos tyrimo metodas.
Stebina profesoriaus erudicija, jo mąstysenos platumas, išvadų gilumas ir atsargumas. Mokslininkai pastebėjo, kad Č.Kudaba tirdamas reljefą jaučia ne tik proziškos realybės, bet ir poezijos elementus, vaizduojamojo meno bruožus. Tai įgimto talento buvimas, duotas paties Dievo.
Savo kabinete, prie Vilniaus apylinkių gipsinio modelio profesorius pasakodavo mums, svečiams, kolegoms ir studentams apie Vilniaus miesto ir jo apylinkių reljefo grožį, raidą. Jis sakydavo, jog mes pagrįstai didžiuojamės savo sostine ir, lygindami Vilnių su kitais Europos miestais, sostinėmis, atiduodame jam pirmenybę. Savo kolegas ir svečius kabinete vaišindavo arbata, kava. Darbo kabinete profesorius įrašydavo žymių žmonių (prof. P.Slavėno, V.Chomskio, A.Basalyko ir daugelio kitų) paskaitas, pokalbius. Jam talkino doc. J.Stašaitis. Įrašui pavykus profesorius būdavo labai patenkintas, nes žinojo, kad tai – Lietuvos istorija. Kabinetą puošė knygų lentynos, kalėdiniai eglutės žaisliukai, kryželis ir popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauka, kurioje buvo ir pats profesorius.
Jis buvo “visuomenės žmogus”, t.y. visuomeninė veikla užėmė didelę jo gyvenimo dalį. Profesoriui Č.Kudabai ryšys su žmogumi buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. O gal ir paties likimo duotas vienas iš galingesnių veikimo akstinų, vertusių šį begalinio darbštumo žmogų rūpintis viskuo daugiau negu jėgos leidžia.
Išskirtinis jo veiklos bruožas – dėmesys visai Lietuvai svarbiems reikalams: aplinkosaugai, kultūrai, švietimui. Tai iškėlė profesorių į aukščiausias, žinomiausias visuomenės veikėjų gretas. Daug jo straipsnių buvo skirta įžymiems mokslininkams. Vien tik prof. T.Ivanauskui – 19 publikacijų. Ypač šiltai Č.Kudaba rašė apie mokytojus – Šaukėnų vidurinės mokyklos mokytoją “su kvietka krūtinėje” E.Bardulienę (“Literatūra ir menas” ir kt.), “Moksle ir gyvenime” įregistruotos 89 jo publikacijos. Su “Mokslu ir gyvenimu” Č.Kudaba niekada nesiskyrė. Manome, kad jo knygos, knygelės ir straipsniai bus tinkamai įvertinti ateityje.
Saug dėmesio profesorius skyrė ir Kraštotyros draugijai: rašė šimtus straipsnių, daug knygų apie atskiras Lietuvos vietoves, jų istoriją ir žmones.
Turėjo tiek žinių, kad buvo puikus kelionių vadovas ne tik gimtinėje – daugelį vietovių pažino geriau už kai kuriuos vietos gyventojus. Nuo 1979 m. buvo aktyvus Vilniaus knygos bičiulių klubo narys. (Šį klubą persekiojo KGB darbuotojai.) Galbūt iš visų profesoriaus pomėgių stipriausias buvo kraštotyrininko darbas. Č.Kudaba buvo, kaip žmonės sako, kraštotyrininkas iš prigimties. Dalindamasis žiniomis neskirstė žmonių nei pagal rangą, nei pagal amžių. Savo nuoširdumu užkrėsdavo ir kitus, todėl lengvai daug ką sužinodavo. Gražiai rašė ir įdomiai kalbėdavo, puikiai pamėgdžiodamas žemaitį arba dzūką.
Svarbi jo veiklos sritis – kartografija. Neabejojame, kad tai buvo jo gyvenimo dalis. Žemėlapiai jį domino nuo studijų laikų. Suprantama, įtakos turėjo jo dėstytojai, o vėliau – ir bendradarbiai, pokario Lietuvos geografijos mokslo žmonės – prof. Vaclovas Chomskis ir Alfonsas Basalykas. Č.Kudaba pasakojo, kad V.Chomskis paskutiniais savo gyvenimo metais prašė jį globoti ir puoselėti kartografiją Vilniaus universitete, ypač Kartografijos laboratoriją, paties V.Chomskio iniciatyva 1964 m. įkurtą prie Bendrosios ir kartografijos katedros. Č.Kudabos kartografinė veikla buvo plati kaip ir visas kitas jo darbas. Pirmiausia – tirti ir populiarinti Lietuvos kartografinį palikimą, užmegzti ir plėtoti ryšius su įstaigomis bei žmonėmis (daugiausia – su tautiečiais, gyvenančiais užsienyje). Mes žinome, kad Vilniaus universitetas laikomas pasaulio “turtuoliu”( nes turi gausų senovinės kartografijos rinkinį. Dar V.Chomskio iniciatyva buvo pradėtas rengti Universiteto senųjų kartografijos leidinių rinkinio katalogas. Po V.Chomskio mirties šis darbas Č.Kudabai vadovaujant buvo tęsiamas. Jis turėjo ir kitą tikslą – iškelti Lietuvą, jos vardą, garsėjusį viduramžių kartografijos paminkluose.
Nuo 1986 m. Č.Kudaba vadovavo kartografijos laboratorijoje sudarant Lietuvos atlasą. Jis buvo vyriausias mokslinis redaktorius. Savo straipsniuose jis nurodydavo, kokie šiuo metu svarbiausieji Lietuvos kartografijos plėtojimo uždaviniai.
Profesorius buvo Lietuvos kultūros ir Atviros Lietuvos fondų įkūrėjas bei vadovas. Jo aktyvi veikla buvo plačiai žinoma, todėl kuriantis Atgimimo Sąjūdžiui jis buvo pirmųjų veikėjų gretose. Tai, matyt, buvo jo visuomeninės veiklos viršūnė, atvedusi Č.Kudabą į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatus, lėmusi jam tapti Nepriklausomybės akto signataru. Daug energijos ir jėgų atėmė iš jo tasai darbas. Jis nemėgo pykčių, ginčų, barnių. Deja, rietenų AT buvo daug. “Kam aš ėjau į tą politiką. Mano vieta ne ten. – skundėsi ne kartą. – Taip nesinori eiti į tuos posėdžius, tiesiog kojos neša į priešingą pusę. Taip juoda dūšioje”. Labiausiai skaudino nusivylimas žmonėmis, jų tarpusavio santykiais.
Turėjo ir visuomeninių pareigų Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete. Buvo fakulteto dekanas ir kt. Jam patikėtos pareigos buvo nelengvos ir atsakingos.
Č.Kudabos auditorija buvo visa Lietuva: įvairiausių leidinių redkolegijos, draugijos. Prisiminkime monsinjoro K.Vasiliausko žodžius, tartus per gedulingas Mišias šv. Jonų bažnyčioje: “Duok, Dieve, kad Lietuvoje būtų daugiau tokių krikščionių, koks buvo profesorius Česlovas Kudaba”.
“Kad nors šimtą tokių kaip Kudaba turėtume – Lietuva visai kitokia – vieninga, šviesi ir laiminga būtų”.
Su profesoriumi teko daug keliauti, dalyvauti mokslinėse ekspedicijose, dirbti viename kabinete, matyti jo interesantus, pažinti jų norus.
Daug metų jautėme šio žmogaus dvasios šilumą.
“Paliko mus Gražus Žmogus. Tačiau liko jo dvasios ir proto grožis. Pajuskime šį grožį, pažinkime jį, įsileiskime į savo sielas ir protą”. Šiuos žodžius mini ir kartoja visa Lietuva.

Leave a Comment