Perdraudimas

PERDRAUDIMAS

1. Perdraudimo esmė, reikšmė ir būtinumas.
2. Perdraudimo formos.
3. Perdraudimo rūšys.
4. Teisinis perdraudimo reguliavimas Lietuvoje.
5. Perdraudimo sutartis.
6. Pool′o (pulo) sutartis.
7. Perdraudimo veikla Lietuvoje.

1. PERDRAUDIMO ESMĖ, REIKŠMĖ IR BŪTINUMAS.

LR draudimo įstatyme perdraudimas yra apibrėžiamas kaip draudimo įmonės prisiimtos draudimo rizikos dalies perdavimas kitai draudimo arba perdraudimo įmonei. Dažniausiai yra perdraudžiamos didelės, t.y. didelį nuostolių matematinį vidurkį bei draudimo sumą turinčios, rizikos.

Perdraudimo būtinumą apsprendžia eilė veiksnių:
1. Statistinių duomenų nepilnumas arba jų nebuvimas. O juk statistinių duomenų pagalba apskaičiuojama kokio dydžio draudimo įmokas turi gauti draudikas, kad galėtų išmokėti draudimo kompensaciją.
2. Faktinis nelaimių daažnumas gali būti didesnis ar mažesnis už vidutinį statistinį.
3. Draudimo objektai apdraudžiami nevienodomis sumomis, todėl nelaimės gali įvykti būtent tuose objektuose, kurie yra apdrausti didelėmis sumomis, tada ir esant vidutiniam nelaimių skaičiui, reikia išmokėti didesnes nei vidutines draudimo atlyginimo sumas.
4. Būna ypač didelių (ekstraordinarinių) nelaimių, kurios pasitaiko retai, bet įvykusios sukelia labai didelius (negalimus apskaičiuoti iš anksto pagal vidutinius dydžius) nuostolius.
5. Kai kurių objektų vertė ir draudimo suma gali būti tokia didelė, kad tą vieną objektą sunaikinus, draudimo įmonei nuosavų lėšų nepakaktų nuuostoliams atlyginti.

Kad dėl minėtų priežasčių neprarastų finansinio stabilumo arba nebankrutuotų, draudimo įmonės naudoja perdraudimą. Teisingas perdraudimo organizavimas leidžia draudikams paskirstyti riziką ir sudaro sąlygas imtis didelių objektų draudimo.

Draudimo teorijoje yra išskiriami tokie perdraudimo veiklos vykdymo rezultatai (pasekmė):
– draudimo įmonės veiklos rezultatų pa

astovumo didėjimas;
– pajėgumų didėjimas;
– veiklos tęstinumo užtikrinimas katastrofinių nelaimių atveju;
– informacijos gavimas bei perdavimas;
– galimybė nutraukti vykdomą draudimo veiklą tam tikroje draudimo grupėje ar teritorijoje.

Tiesioginis draudimas atlieka pirminio rizikos išsklaidymo funkciją.

Esminė perdraudimo funkcija yra antrinis rizikos paskirstymas, dėka kurio vyksta kiekybinis ir kokybinis draudimo portfelio išlyginimas. Be to, perdraudimas atlieka kelias pagalbines funkcijas. Jis leidžia apdrausti unikalias ir daug kainuojančias rizikas. Perdraudimo dėka atsirado galimybė organizuoti naujų tipų ir variantų draudimą. Tuo pasireiškia perdraudimo reikšmė ir būtinumas.

Rizikos perpaskirstymas tarp skirtingų šalių draudikų yra ne kas kitas, kaip užsienio prekybos atmaina. Skirtumas tik tas, kad mainų objektas yra ne vartotojiškos vertės natūralioje – daiktinėje formoje, o draudiminės garantijos (Aleničev V. V. Strachovoj portfel. – M.: Somintek, 1994, p. 348). Tarptautinės perdraudimo sutartys priklauso “nematomam” eksportui.

Išskiriamas aktyvus ir pasyvus perdraudimas. Akktyvus perdraudimas būna priimant “užsienietiškas” rizikas, norint padengti ar perduoti draudimines garantijas. Pasyvus perdraudimas būna perduodant rizikas užsienio perdraudikams ar įsigyjant draudimines garantijas. Perdraudimo operacijos atliekamos laisvai konvertuojama valiuta.

Kartu perdraudimą galima apibūdinti kaip sudėtingus ekonominius santykius, kuriuose vartojami specifiniai tik šiems santykiams būdingi terminai, sąvokos ir kategorijos. Čia apžvelgsime pagrindines, esmines kategorijas.

1 draudikas, priėmęs riziką arba visą rizikos grupę iš draudėjo, pagal perdraudimo sutartį įgyja perdraudiko statusą. Bet kai tik jis šią riziką (arba grupę) atiduoda kitam draudikui, tai šis an
ntrinis rizikos paskirstymo procesas įgyja cesijos pavadinamą o 1 draudikas, kaip ekonominis subjektas, atiduodantis riziką (visą arba dalį) perdraudimui, įgyja cedento statusą. Tai irgi galima pavaizduoti schematiškai (1 pav.)

100 proc.
rizikos
atidavimas

Cesija = 75 proc.

1 pav. Pirminės rizikos paskirstymas ir antrinio rizikos paskirstymo pradžia

Šiame paveiksle labai gerai matyti, kurie asmenys nedalyvauja perdraudimo procese. Tai draudėjas, kuris už draudimo įmoką (premiją) atiduoda riziką 1 draudikui. Jeigu 1 draudikas visą riziką prisiims pats, tai perdraudimas neįvyks ir visas procesas bus tik pirminis rizikos paskirstymas pagal schemą: rizikos atidavimas – rizikos priėmimas. Jeigu 1 draudikas dalį rizikos prisiimtų pats, pvz., 25 proc., o likusią rizikos dalį paskirstytų tarp kitų 3-5 draudikų, tai prasidėtų perdraudimas. Šiuo atveju 1 draudikas tampa pirmu asmeniu, draudimo procese prisiimančiu riziką, perdraudėju, ir pirmuoju asmeniu, atiduodančiu rizikos dalį (75 proc.) perdraudimui, cedentu. Šiuo atveju atsiranda antrinis rizikos paskirstymas, arba cesija – svarbiausia perdraudimo funkcija.

Kaip matome, perdraudimo procese cesija vadinama antrinis rizikos paskirstymas arba draudiko – cedento rizikos (dalies arba visos) atidavimas perdraudikui – cesionieriui.

Dalį draudimo įmokos (premijos), kurią 1 draudikas gavo iš draudėjo kaip perdraudikas, jis pasilieka sau, pvz., 25 proc.; likusią draudimo įmokos dalį (75 proc.) kaip cedentas jisai atiduoda 2 draudikui. Tarkime, kad 2 draudikas yra “Münchener RückversicherungsgesellschaftAG”, o AB “Lietuvos draudimas”, kuris iš perduotos jam 75 proc. dalies gali prisiimti tik 15 proc. rizikos. Šiuo atveju 1 paveikslą reikia papildyti.

4

cesija (75 proc.)

cesija = 75 proc.

2 pav. 1 draudiko ri

izikos atidavimas 2 draudikui (arba 1 perdraudikui)

Kaip matome, antriniame rizikos paskirstyme atsiranda naujos sąvokos – cesionierius. Cesionieriumi vadinamas perdraudikas, tas, kuris, priima riziką iš draudėjo – cedentu. 3 rodyklė rodo, kad 1 draudikas, atidavęs 75 proc. rizikos 2 draudikui, veikia kaip cedentas. O 2 draudikas, priėmęs šią dalį rizikos, įgyja cesionieriaus statusą.

Šiuo atveju rizika vadinama perdraudimo rizika, o pats rizikos atidavimo – priėmimo procesas iš cedento cesionieriui vadinamas perdraudimo cesija.

Geriausiai tai parodysime pavyzdžiu: 2 draudikas (cesionierius) žinojo, kad 75 proc. rizikos jis negalės suteikti draudimo apsaugos ir todėl gali pasilikti tik 15 proc. rizikos. Bet jis yra sudaręs ilgalaikę sutartį su 3 draudiku (2 perdraudiku) “Münchener RückversicherungsgesellschaftAG”, kuris sutinka perimti visus likusius 60 proc. rizikos, apie tai informuodamas 2 draudiką (cesionierių). Tuo perdraudimo procesas ir baigiasi. Jį galima pateikti 3 paveiksle.

cesija

(75 proc.)

Retrocesija retrocesija
retrocesija(60 proc.) (60 proc.)

3 pav. 2 draudiko rizikos atidavimas 3 draudikui (arba 2 perdraudikui)

Retrocedentu vadinamas 1 perdraudikas, kuris atiduoda visą arba dalį rizikos 2 perdraudikui. Retrocesionieriumi vadinamas 2 perdraudikas, kuris priima jam perduodamą perdraudiko – retrocedento riziką arba jos dalį. Retrocesija vadinamas rizikos arba jos dalies perdavimas iš perdraudiko – retrocedento perdraudikui – retrocesionieriui; trečiasis rizikos paskirstymo etapas taip pat vadinamas retrocesija.

Šioje schemoje matyti, kad trečiasis rizikos paskirstymas (iš retrocedento – retrocesionieriui) vadinamas retrocesija, o 2 draudikas (1 perdraudikas), atiduodamas riziką 3 draudikui arba 2 perdraudikui (šiuo atveju – 60 proc.), tampa retrocedentu. 3 draudikas (2 perdraudikas), priimdamas jam perduodamą riziką, tampa retrocesionieriumi.

Apibendrinant tai, kas buvo pa

asakyta, visą perdraudimo procesą nuo pirminio draudimo etapo galima pavaizduoti 4 pav.

retro-

cesija

60%
100% 100% cesija

rizikos 75 %

priėmimas

100% rizikos

atidavimas

1 2 3 4 5

4 pav. Supratimas ir loginis ryšys tarp pirminio draudimo ir perdraudimo

Apibendrinant išdėstytas mintis galima daryti tokias konkrečias išvadas:
1) draudimas (tiesioginis draudimas) – tai pirminis rizikos paskirstymas (atidavimas ir priėmimas), kuris patvirtinamas draudimo sutartimi (liudijimu, polisu) tarp draudiko ir draudėjo;
2) perdraudimas (draudikų draudimas) – tai antrinis ir t.t. rizikos paskirstymas, kuris patvirtinamas perdraudimo sutartimis, sudaromomis tik tarp draudikų:
Ų cedento ir cesionieriaus (antrinis rizikos paskirstymas),
Ų retrocedento ir retrocesionieriaus (trečias rizikos paskirstymo etapas). Tai reiškia,
kad kiekvienas perdraudikas, kuris negali suteikti draudimo apsaugos prisiimtai rizikai arba jos daliai, pagal perdraudimo sutartį gali atiduoti ją kitam perdraudikui; šis procesas bus tęsiamas tol, kol rizikai bus suteikta visiška draudimo apsauga. Todėl neveltui draudikai praktikoje perdraudimą vadina draudikų draudimu.
3) kiekvienas perdraudimo proceso etapas turi būdingų specifinių dalių, pvz.:
Ų cesija, kaip svarbiausia perdraudimo funkcija; antrinis rizikos paskirstymas
perdraudimo veikloje susideda iš dviejų dalių, cedento rizikos (visos arba dalies) perdavimo perdraudimui, ir šios atiduodamos rizikos priėmimo perdraudimo procese, kurį atlieka cesionierius;
Ų retrocesijos, kaip kitos perdraudimo funkcijos; yra ir paskesnis rizikos (visos arba
dalies) paskirstymas (trečias, ketvirtas ir t.t. etapai), kuris taip pat susideda iš dviejų dalių: retrocedento rizikos (visos arba dalies) perdavimo perdraudimui, ir šios atiduodamos rizikos priėmimo perdraudimo procese, kurį atlieka retrocesionierius.

Be jau aptartų perdraudimo ekonominiuose santykiuose vartojamų sąvokų yra ir kitų svarbių sąvokų – tai prisiimta rizikos dalis ir komisinis atlygis.

Prisiimta rizikos dalis – tai ta rizikos dalis, kuriai draudimo apsauga suteikia pats draudikas. Ši dalis gali būti nustatyta pagal draudimo sutartį, riziką ar keletą rizikos rūšių.

Komisinis atlygis – tai sutarta draudimo įmokos dalis, kurią moka perdraudikas draudikui “už klientą”.

Išvados:
1. Perdraudimas didina draudiko (cedento) draudimo sutarčių pasirašymo gebėjimą, suteikia galimybę apdrausti tokią riziką, kuri pagal dydį ar pavojingumu viršija draudiko (cedento) finansinį pajėgumą.
2. Perdraudimas sušvelnina neigiamą poveikį draudiko (cedento) veiklai dėl netikėto draudiminių įvykių ar vidutinės žalos dydžio svyravimų.
3. Dėl perdraudimo kumuliacijos rizika² kelia ne tokią didelę grėsmę stabiliai draudimo įmonės veiklai.
________________________________________________________________________________
² Kai draudikas privalo mokėti draudimo išmokas pagal kelias draudimo sutartis dėl to paties draudiminio įvykio.
2. PERDRAUDIMO FORMOS

Šiuolaikinėje perdraudimo sistemoje išskiriamos tokios perdraudimo formos (5 pav.):
1. Fakultatyvinis (neprivalomas),
2. Obligatorinis (sutartinis),
3. Fakultatyvinis – obligatorinis.

Fakultatyvinio (neprivalomo) perdraudimo metodas pasižymi pilna potencialių perdraudimo sutarties šalių laisve. Tai reiškia, kad perdraudimas gali įvykti ar neįvykti ir pasiūlytos sąlygos gali būti priimtos ar atmestos ir cedento ir perdraudiko (cesionieriaus).

Neprivalomojo perdraudimo sutarties objektas yra viena rizika ar viena draudimo sutartis.

Čia mokėjimai už perdraudimą nepriklauso nuo cedento surinktų įmokų, o paprastai nuo situacijos rinkoje:
a) jei rizika didesnė už vidutinę arba paklausa tai rizikai nedidelė rinkoje – perdraudimo kaina didesnė;
b) jei rizika mažesnė už vidutinę arba rinkoje didelė paklausa – perdraudimo kaina mažesnė.

Kiekvienas perdraudimo sutarties dalyvis gali savaip vertinti riziką ir priimti sprendimus. Paprastai fakultatyvinio perdraudimo sutartys būna kaip papildomas prie obligatorinio.

PERDRAUDIMAS

5 pav. Perdraudimo veiklos skirstymas

Obligatorinis (sutartinis, privalomas) perdraudimas įpareigoja cedentą atiduoti tam tikrą dalį rizikos pagal visas draudimo rūšies sutartis. Rizikos perdraudimas vyksta tuo atveju, jei prisiimta rizika yra didesnė už cedento paties nusistatytą nuosavo padengimo ribą ar draudimo įmonės finansinį pajėgumą. Mokestis už obligatorinį perdraudimą visada išreiškiamas procentais nuo draudiko surinktų įmokų pirminiam etape. Kaip taisyklė tokios sutartys sudaromos neribotam laikotarpiui su teise nutraukti, pranešant apie tai iš anksto kitai šakei. Obligatorinis perdraudimas naudingesnis cedentui, nes visos iš anksto nustatytos rizikos automatiškai įgauna perdraudiko padengimą (skirtingai nuo fakultatyvinio perdraudimo, kur sutarties objektas – rizika su atskirom sąlygom aptariama individualiai). Obligatorinio perdraudimo sutarčių tvarkymas pigesnis nei fakultatyvinio, todėl yra labiau paplitęs.

Fakultatyvinio – obligatorinio perdraudimo forma dar vadinama “atviro padengimo”. Cedentas turi laisvę (pasirinkti) priimant sprendimą kokios rizikos ir kokią dalį perduoti perdraudikui. Perdraudikas privalo priimti tą dalį iš anksto aptartom sąlygom. Mokėjimai už perdraudimą gali būti susitarimo reikalas arba procentas nuo draudimo įmokų. Perdraudikui ši forma, tokios sutartys gali būti nenaudingos ir pavojingos, nes cedentas atrankos būdu perdraus tik pavojingiausias rizikas. Todėl tokios rūšies perdraudimo sutartys retos, sudaromos tik su patikimais cedentais.

Perdraudimo įmonė kompensuoja tik tuos vienos perimtos rizikos (draudimo sutarties) nuostolius, kurie viršija maksimalias pirminio draudiko dalyvavimo atlyginant nuostolius apimtis (frančizę).

Draudiminio įvykio nuostolių viršijimo perdraudimas. Šis būdas skiriasi nuo ankstesnio tuo, kad pirmuoju atveju frančizė yra taikoma kiekvienai rizikai (draudimo sutarčiai), tuo tarpu antruoju – vienam draudiminiam įvykiui.

Metinių nuostolių sumos viršijimo perdraudimas. Šia sutartimi perdraudikas įsipareigoja kompensuoti tuos draudiminių įvykių nuostolius, kurie per tam tikrą, dažniausiai vienerių metų, laikotarpį viršija perdraudimo sutartyje numatytą pirminio draudiko frančizę.

Finansinio perdraudimo metu yra sumažinama ar eliminuojama su investicine nuosavo bei skolinto kapitalo veikla susijusi rizika.

Finansinį perdraudimą draudimo įmonės vykdo kur kas rečiau negu (draudimo veiklos rizikų) neprivalomąjį (fakultatyvinį) ar sutartinį (privalomąjį) perdraudimą. Yra sutinkamos įvairios finansinio perdraudimo rūšys bei atmainos:
1. Dabartinės vertės sutartys.
2. Įsipareigojimų draudėjams perleidimo sutartys.
3. Suminės sutartys.

3. PERDRAUDIMO RŪŠYS

Perdraudimo veikla gali būti skirstoma ir pagal tai, kaip yra atliekamas rizikos tarp pirminio draudiko bei perdraudimo įmonių paskirstymas: tai proporcinis ir neproporcinis perdraudimas, kurie turi po keletą modifikacijų.

Perdraudimas yra vadinamas proporcingu, kai iš draudėjų perimtos rizikos, draudimo įmokos bei draudimo išmokos draudiminių įvykių atveju tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių yra paskirstomos tuo pačiu santykiu.

Sutartinis (privalomas) proporcinis perdraudimas vadinamas suminiu ir skirstomas į:
1. Dalinį (kvotinį);
2. Perteklinį (ekscedentinis);
3. Kvotinis – ekscedentinis (retai būna).

Dalinio perdraudimo metu cedentas įsipareigoja perduoti, o perdraudikas – prisiimti sutartyje numatytą rizikos dalį. Dažniausiai ta dalis išreiškiama procentais nuo draudimo sumos. Kartais ta dalis gali būti išreiškiama konkrečiu dydžiu. Abejais atvejais bus perduodama kvota.

Už kiekvieną perdraustą riziką perdraudimo įmonė sumoka draudikui tam tikro dydžio komisinį mokestį, tuo kompensuodama dalį pirminio draudiko išlaidų, susijusių su draudėjų paieška, draudimo sutarčių sudarymu bei draudimo išmokų mokėjimu.

Kvotinis perdraudimas mažina cedento riziką pagal visas draudimo sutartis, tačiau nepakankamai išlygina likusią draudimo portfelio dalį.

Pvz., 400; 625; 800 – prisiimtos rizikos

500 – cedento dalyvavimas (nuosavas padengimas)

20 % – kvota

Perdraudikas gauna: 80; 125; 160.

Cedentui lieka: 320 (400-80); 500 (625-125); 640 (800-160).

Perteklinio – ekscedentinio perdraudimo būdu galima pakankamai gerai išlyginti draudimo portfelį. Abi sutarties šalys, remdamasi statistiniais duomenimis, nustato maksimalią draudiko prisiimtinos atsakomybės ribą – ekscedentą. Kai draudimo sumos viršija nustatytą cedento rizikos padengimo ribą, viršijantis dydis perduodamas perdraudikui. Maksimali riba nustatoma kiekvienai rizikos grupei, kurios dalį perdraudikas įsipareigoja perdrausti. Ekscedentinis perdraudimas reikalauja cedento nemažų pastangų.

Paprastai ekscedentinio perdraudimo sutartys sudaromos daugelio linijų pagrindu. Pvz.:

Draudiko nuosavo padengimo riba – 100 000 $ ir jis sudarė 10 linijų sutartį. Tokiu atveju poliso, kur draudimo suma 500 000 $, perdraudimas:
Draudikas pasilieka – 100 000 $
Perdraudikas pasiima – 400 000 $
Bendra draudimo suma – 500 000 $

Taigi, 80 % rizikos yra perdrausta, ir tokiu pat santykiu atiduodama premijos dalis ir prisiimama padengti vėlgi 80 % ieškinių pagal polisą.

Šis metodas netaikomas, kai yra drausta milžiniškoms sumoms arba padengimo riba labai aukšta. Pvz., kai kurios civilinės atsakomybės formos, kur nepamatuojama draudimo padengimo riba (tokiu atveju neįmanoma paskaičiuoti procentų ar proporcijų nuo draudimo sumos).

Kvotinis – ekscedentinis perdraudimas praktikoje pasitaiko retai. Tokios rūšies portfelis perdraudžiamas kvotiškai, o draudimo sumų rizikos perviršis (virš nustatytos ribos – linijos) perdraudžiamas ekscedentiškai.

Sutartinis neproporcinis perdraudimas arba taip vadinamų nuostolių viršijimo perdraudimas skirstomas į:
1. Draudimo rizikos;
2. Draudiminio įvykio;
3. Metinio nuostolių perviršio (viršijimo).

Neproporcinis perdraudimas žinomas nuo XIX a. Dažniausiai naudojamas transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės, taip pat kitose rūšyse, kur nėra viršutinės ribos draudiko atsakomybėje. Praktikoje perdraudiko įplaukos bei išmokos nėra susijusios procentais su perdraudimu. Cedento ir perdraudiko interesai gali iš esmės nesutapti, netgi atvirkščiai, šalių interesai gali išsiskirti. Perdraudikas gali patirti nuostolius. Cedentas suinteresuotas tokiu perdraudimu, nes nori turėti garantija visiems finansiniams interesams, kuriuos veikia nedidelis skaičius didelių rizikų arba yra didelis skaičius mažų nuostolių.

Vienos rizikos (sutarties) nuostolių viršijimo perdraudimas gana dažnai naudojamas turto bei civilinės atsakomybės rizikų perdraudimui. Pirminio draudiko iš draudėjo perimta rizikos dalis yra išreiškiama ne tam tikra draudimo sumos dalimi, bet maksimaliu galimų nuostolių dydžiu, vadinamu pirminio draudiko dalyvavimu nuostolių kompensavime.

4. TEISINIS PERDRAUDIMO REGULIAVIMAS LIETUVOJE.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (2003m. rugsėjo 18d.) numato, kad Lietuvos Respublikoje perdraudimo veiklą turi teisę vykdyti (4 ir 5 straipsnis):
1. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir Europos bendrovės (Societas Europaea), šio Įstatymo nustatyta tvarka gavusios draudimo veiklos licenciją.
2. Kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir (ar) teisę teikti paslaugas.
3. Lietuvos Respublikoje įsteigti užsienio valstybių draudimo įmonių filialai, šio Įstatymo nustatyta tvarka gavę leidimus filialo draudimo veiklai.
4. Lietuvos Respublikos perdraudimo įmonės.
5. Kitų Europos Sąjungos valstybių narių perdraudimo įmonės, tiek įsteigusios filialą Lietuvos Respublikoje, tiek ne.
6. Užsienio valstybių perdraudimo įmonės, tiek įsteigusios filialą Lietuvos Respublikoje, tiek ne.

Lietuvos Respublikoje perdraudimo tarpininkavimo veikla turi teisę verstis anksčiau nurodyti subjektai ir:
1. Draudimo brokerių įmonės.
2. Kitų Europos Sąjungos valstybių narių perdraudimo tarpininkai, kurie perdraudimo tarpininkavimo veikla Lietuvos Respublikoje verčiasi tiek įsteigę filialą, tiek ne.
3. Užsienio valstybių perdraudimo tarpininkai, neįsteigę filialo Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybių nepriklausomų draudimo tarpininkų filialai ir (ar) perdraudimo tarpininkų filialai įsteigti Lietuvos Respublikoje.

37 straipsnis. Draudimo veiklos licencija suteikia teisę draudimo įmonei vykdyti perdraudimo veiklą. Draudimo įmonės gali vykdyti perdraudimo veiklą tik tų draudimo grupių, kurių veiklą draudimo įmonės vykdo šio Įstatymo nustatyta tvarka. Draudimo įmonės vykdomam perdraudimui taikomi reikalavimai, analogiški draudimo techninių atidėjimų sudarymo, padengimo turtu, apskaitos ir kitiems reikalavimams, nustatytiems draudimo grupės draudimo veiklos vykdymui.

38 straipsnis. Persidraudimas.
1. Draudimo įmonės persidrausti (perduoti prisiimtos rizikos dalį), sudarydamos perdraudimo sutartis, turi teisę tik su asmenimis, nurodytais šio Įstatymo 4 straipsnyje.
2. Persidraudimo tikslas gali būti nuostolių dėl prisiimtos draudimo rizikos sumažinimas, būtinosios mokumo atsargos sumažinimas, turimo kapitalo efektyvesnis naudojimas ar galimybės prisiimti kitas draudimo rizikas išplėtimas.
3. Draudimo įmonė, atsižvelgiant į prisiimtas draudimo rizikas, kiekvienu momentu privalo būti pakankamai persidraudusi.
4. Draudimo įmonė pasirenka perdraudiką pagal savo persidraudimo strategiją, tvirtinamą draudimo įmonės valdybos ne rečiau kaip vieną kartą per metus, o draudimo įmonės, vykdančios gyvybės draudimą – ne rečiau kaip kartą per trejus metus ir apimančią visas prisiimamas draudimo rizikas. Persidraudimo strategija privalo apimti:
1) persidraudimo programos perdraudimo sutarčių rūšis ir apimtis, draudimo įmonėje pasiliekamos draudimo rizikos dydžius;
2) perdraudiko pasirinkimo kriterijus ir (ar) patvirtintą perdraudikų sąrašą;
3) persidraudimo programos vykdymo vidaus kontrolės principus.
5. Draudimo įmonė, pasirinkdama perdraudiką, privalo vadovautis saugumo principu ir turėti pakankamai informacijos apie perdraudiką.
6. Priežiūros komisija turi teisę nustatyti persidraudimo reikalavimus ir perdraudiko pasirinkimo kriterijus, o draudimo įmonės privalo jais vadovautis.
7. Priežiūros komisijos reikalavimu draudimo įmonė privalo pateikti persidraudimo strategiją, perdraudimo sutarčių projektus ar pačias sutartis. Priežiūros komisija turi teisę įpareigoti draudimo įmonę pakeisti ar nutraukti sudarytas perdraudimo sutartis, jei pažeidžiami Priežiūros komisijos nustatyti persidraudimo reikalavimai ir perdraudiko pasirinkimo kriterijai.

70 straipsnis. Filialo perdraudimo veiklos ypatumai. Užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, turi teisę vykdyti rizikų perdraudimą tos draudimo grupės, kurios veiklą filialas vykdo Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka, ir tik tuo atveju, jei užsienio valstybės draudimo įmonė užsienio valstybėje turi teisę vykdyti analogiškos draudimo grupės rizikų perdraudimą.

5. PERDRAUDIMO SUTARTIS.

Didžiausią vaidmenį formuojant teisinius perdraudimo santykius Lietuvoje ir visame pasaulyje atlieka perdraudimo sutartys. Perdraudimo sutarčių sąlygas šalys formuoja absoliučiai laisvai. Todėl perdraudimo sutarčių teisė nuolatos vystosi ir prisitaiko prie esamų draudimo rinkos poreikių, kurie taip pat atitinkamai sparčiai kinta.

Pastaruoju metu stambiosios Europos ir pasaulio perdraudimo įmonės steigia savo atstovybes arba kuria dukterines bendroves svarbiausiuose draudimo veiklos centruose. Atstovų pagalba yra užmezgami ir palaikomi asmeniniai ryšiai su vietos draudimo įmonių, kaip galimų cedentų, vadovais. Be to, atstovai gali operatyviai ir kompetentingai informuoti centrines perdraudimo įmonių būstines apie situaciją draudimo rinkose net ir iš pačių tolimiausių perdraudimo verslo vietovių.

Prieš sudarant perdraudimo sutartį, yra naudojamos trumpų tezių pobūdžio anketos, vadinamos slipais (lapelis, blankas, kortelė). Slipuose nurodoma :

– draudimo rūšis;
– perdraudimo forma;
– maksimų (matas, skirtas santykiui tarp keleto perdraudimo sutarčių nustatyti) skaičius;
– pirminiam draudikui tenkančios draudimo rizikos dalis;
– sritys, iš kurių kyla perdraudžiama rizika.
Be to, yra įrašomi duomenys apie numatomų surinkti draudimo įmokų dydį bei perdraudikui
tenkančios atsakomybės dalį. Būna informacija apie atidėtinus depozitus ir su juos gautinas palūkanas, apie komisinį atlyginimą (proviziją) ir pelno dalį, apie sutarties trukmę ir jos nutraukimo terminus bei kitokia trumpa informacija apie numatomą perdraudimo sandorį. Perdraudimo įmonės (perdraudikai) taip pat domisi savo numatomų partnerių statistiniais duomenimis. Pvz., paskutiniųjų kelerių metų raida draudimo įmokų ir draudiminių įvykių srityse; ar draudimo įmonės (cedentai) sudaro pakankamus rezervus (techninius atidėjimus); kaip draudimo įmonėse tvarkomas draudimo įmokų perkėlimas ir t.t.

Statistiniai duomenys ir slipuose esanti informacija apie numatomą perdraudimo sandorį bei cedentą perdraudikams yra pagrindas priimant arba atmetant pasiūlymą, o jį priėmus – apskaičiuoti cedentui tekusio komisinio atlyginimo (provizijos) dydį ir dalyvavimo perdraudimo versle pelno dalį.

Šalims susitarus dėl sąlygų formuluočių, yra pasirašoma sutartis. Paprastai perdraudimo sutartys įsigalioja nuo sausio 1 dienos. Vėlesnis sutarčių keitimas atliekamas pasirašant priedus ar pasikeičiant atitinkamo turinio laiškais.

Kaip minėta, perdraudimo sutarties šalys pačios nustato sutarties turinį. Tačiau kelios išlygos (sąlygos) paprastai būna įrašomos į visas privalomojo perdraudimo sutartis.

1. Įsipareigojimai paklusti cedento veiksmams ir sprendimams.
Tai reiškia, kad perdraudikas privalo paklusti protingiems cedento sprendimams dėl žalos atlyginimo. Tačiau tai nereiškia, kad jei draudikas iš pradžių gavo premiją, o po to ją prarado (pvz., banko, į kurį buvo pervesta minėta premija, bankroto atveju) perdraudikas vistiek turi teisę į savo premiją. Be to, tai dar nereiškia, kad iš perdraudiko gali būti reikalaujamos papildomos išmokos, įsipareigojimų, kurie yra didesni nei atsakomybės dydžiai, apibrėžti sutartyje, prisiemimas arba nuostolių pagal rizikas, kurios nėra perdraustos, kompensavimas.

2. Klaidos ir neapsižiūrėjimai.
Cedento padarytos netyčinės klaidos sutarties sudarymo metu neatima iš jo teisės į perdraudimą. Pavyzdžiui, jei cedentas užmirš įtraukti riziką į bordero (perdraudžiamų rizikų sąrašas) ką jis privalo padaryti pagal obligatorinės sutarties sąlygas arba netyčia pateiks klaidingą informaciją apie draudimo sumą, perdraudikas vistiek turės prisiimti riziką perdraudimo sutarties rėmuose. Nežiūrint į tai, draudikas privalo nedelsiant informuoti perdraudiką apie visus klaidas ir neapsižiūrėjimus, kuriuos jis pastebi. Jei dėl apsirikimo cedentas nenustato savo rizikos dalies, kuri yra perdrausta pagal atitinkamą sutartį, tos dalies apskaičiavimą turi atlikti cedentas pagal savo įprastą, analogiškų rizikų praktiką.

3. Tikrinimo teisė.
Pasirašydami perdraudimo sutartis, cedentai paprastai suteikia perdraudimo įmonėms teisę įtakoti pirminės draudimo rizikos pasirinkimą, draudimo įmokos nustatymą ir draudiminių įvykių administravimą (likvidavimą). Tai užtikrina ne tik savo, bet ir pačių cedentų interesus.

Būna atvėjų, kai cedentas reikalauja perdraudiko, kad šis peržiūrėtų cedento buhalterines knygas, draudimo sutarčių valdymo ar draudiminių įvykių likvidavimo bylas. Tuo yra siekiama įtikinti perdraudiką, kad sutartis vykdoma tvarkingai, o taip pat bendrai nuspręsti, kaip būtų techniškai įmanoma supaprastinti arba pagerinti perdraudimo sutarties vykdymą.

4. Arbitražas.
Nesutarimai tarp šalių beveik visada sėkmingai išsprendžiami šalių tarpusavio susitarimu. Tačiau yra būtina institucija, kuri spręstų perdraudimo sutarties šalių tarpusavio ginčus, kurių nepavyko išspręsti kitais būdais.

Beveik visose sutartyse pažymima, kad iškilusius ginčus spręs arbitražinė komisija. Dažniausiai ją sudaro trys žmonės. Kiekviena šalis išsirenka arbitrą, o jie pasirenka trečiąjį- vyriausiąjį arbitrą. Jei arbitrai negali susitarti dėl vyriausiojo arbitro, tai jį skiria vietos pramonės ir prekybos rūmų prezidentas ar teismo teisėjas. Arbitrais gali būti skiriami draudimo ar perdraudimo bendrovių valdybos nariai. Paprastai arbitražas sukviečiamas posėdžiauti cedento būstinėje. Komisijos sprendimai turi būti priimami vadovaujantis ne tiek įstatymais, kiek teisingumo principais ir praktiniais verslo reikalavimais.

Privalomojo perdraudimo sutartys dažniausiai būna sudaromos neapibrėžtam laikotarpiui, todėl tokiose sutartyse būna numatoma, kad jų nutraukimas yra įmanomas ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki metų pabaigos, informuojant kitą šalį atitinkamo turinio laišku.

Fakultatyvinio perdraudimo sutartys dažniausiai sudaromos 12 mėn. laikotarpiui. Neproporcinio perdraudimo sutartyse taip pat būna nustatomas 12 mėn. galiojimo terminas, numatant pratęsimo galimybę arba be pratęsimo.

Galimybė nutraukti perdraudimo sutartį, nesilaikiant įspėjimo arba kitokių terminų, šalims būna numatoma kitos šalies bankroto, likvidavimo, tarpusavio susijungimo atvėjais, o taip pat įstatiniam kapitalui sumažėjus daugiau negu 50 %. Automatiškas sutarties pasibaigimas dar būna siejamas su pašto ryšių nutrūkimu dėl karo tarp valstybių, kuriuose perdraudimo sutarties šalys turi savo centrines būstines.

Perdraudimo sutartyse paprastai nurodomas šalių tarpusavio įsipareigojimų likimas sutarčiai pasibaigus. Yra numatoma, prie kurių draudiminių įvykių atlyginimo prisidės perdraudikas ir kaip bus tvarkoma likusi perdraustos veiklos dalis.

6. POOL’o (pulo) SUTARTIS.

Paskutiniais dešimtmečiais išaugo pulų reikšmė, draudžiant ar perdraužiant labai pavojingas rizikas ar nesubalansuotas ir ypač tas, kurios yra visiškai naujos ar nepakankamai ištirtos. Tam tikroje teritorijoje pulai dengia laivybos, aviacines, atomines ir farmacines rizikas.

Pulas – tai grupė draudikų, vykdančių verslą sutartomis proporcijomis.

Yra skiriamos dvi pulų formos- tai perdraudimo ir bendrojo draudimo pulai.

Perdraudimo puluose draudimo sutartis, pagal kurias yra prisiimama rizika, sudaro su draudėjais atskiri pulo nariai. Pulo administracija perskirsto visiems pulo nariams pagal šias sutartis prisiimtą riziką ir atitinkamai padalina surinktas draudimo įmokas. Kiekvienai bendrovei tenkanti verslo dalis iš anksto konkrečiai nustatyta.

Bendrojo draudimo pulai pasižymi tuo, kad visi pulo nariai ir jiems tenkančios dalys būna nurodomi draudimo polisuose, kuriais patvirtinamas draudimo sutarčių sudarymas.

Tokiu būdu visus bendrojo draudimo pulo narius su draudėju sieja tiesioginiai teisiniai santykiai, nepaisanto to, kad konkrečias draudimo sutartis dažniausiai sudaro (pasirašo) tik viena draudimo bendrovė – pulo narė, kuri automatiškai atlieka vadovaujančias arba sutarties administravimo funkcijas, tačiau visuomet veikia visų bendrojo draudimo pulo narių vardu. Šiuo metu Lietuvoje bene labiausiai žinomas vežikų civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją bendrojo draudimo pulas, kurį sudarė dvi draudimo bendrovės –Lietuvos ir Vokietijos UAB “Ergo Lietuva” ir UAB “Lindra”.

Nepriklausomai nuo pulo formos, visi jo nariai yra įsipareigoję prisiimti riziką, kuri būna apibrėžta pulo sutartyje arba įstatuose, tiktai pulo ribose ir atitinkamu dydžiu dalyvauti dalinantis bendrai prisiimtą arba kurio nors vieno pulo nario “atneštą” draudimo riziką. Pulo pagalba draudimo įmonių prisiimama draudimo rizikia yra daug geriau subalansuojama ir išskaidoma. Kiekvienas pulo narys dalyvauja šiame procese fiksuotu dydžiu, kuris būna nustatomas pagal iš anksto aptartus principus. Pulo nario dalyvavimo apimtis (kvota) dažniausiai būna išreiškiama procentais nuo pulo bendrojo pajėgumo arba dalimis (pvz., penkios dalys iš aštuoniasdešimties) arba fiksuoto dydžio sumomis, kas yra kiek rečiau sutinkama. Atskiras pulo narys dalyvauja iš anksto nustatytu dydžiu (procentais, dalimis arba fiksuota suma) ne tik savo paties pasirašytų draudimo sutarčių pagrindu prisiimtoje rizikoje, bet ir kitų pulo narių sudarytuose draudimo sandoriuose. Taip yra pasiekiami trys svarbūs tikslai:
1. Didėjant kiekvieno atskiro nario prisimamų rizikos dalių skaičiui, yra gaunamas draudimo technikos pageidaujamas atskirų draudimo įmonių pajėgumo padidinimas.
2. Gerėja kiekvieno pulo nario atskirai prisiimtos rizikos sumaišymas (difuzija).
3. Draudiminis įvykis negali įtakoti pulo nario būklės mastu, didesniu už prisiimtą dalyvavimo rizikos pasidalinime kvotą.

Draudimo teisinėje literatūroje yra akcentuojama, kad viena iš svarbiausių sėkmingos pulo veiklos sąlygų yra griežtas savo pačių nustatytų veiklos ribų laikymasis. Rekomenduojama, kad nė viena iš pulą sudarančių draudimo įmonių neturėtų dominuojančio vaidmens. Svarbus reikalavimas, kad visi pulo nariai naudotų tas pačias draudimo rūšies taisykles ir draudimo įmokų tarifus, tokiu būdu išvengiant kurios nors draudimo įmonės privilegijuoto statuso, lyginant su kitais pulo nariais.

7. PERDRAUDIMO VEIKLA LIETUVOJE.

Lietuvos Respublikoje oficialiai veikiančios draudimo įmonės vykdo ne tik draudimą, bet ir perdraudimą. Kol kas Lietuvoje nėra vien tik perdraudimo veikla užsiimančių kompanijų, tačiau stambesnės draudimo įmonės perdraudžia smulkesniųjų prisiimtas rizikas.

2001 metais perdraudikams perduota 127,8 mln. litų pasirašytų draudimo įmokų arba 33,2 proc. visų pasirašytų ne gyvybės draudimo įmokų (2000 metais atitinkamai 105,3 mln. litų ir 29,2 proc.), (6pav.). Ne gyvybės draudimo apmokėtose žalose perdraudikų dalis buvo 44,7 mln. litų arba 30,4 proc.

Ne gyvybės draudimo įmonių perdraudimo balansas (skirtumas tarp pajamų ir sąnaudų iš perdraudimo veiklos) 2001 metais buvo neigiamas – 12,7 mln. litų.

Tik maža dalis ne gyvybės draudimo įmokų – 2,6 mln. litų – buvo perdrausta Lietuvoje, kita dalis –užsienio šalyse. Sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas bei turto draudimas sudarė pagrindinę dalį perduoto perdraudimo ne gyvybės draudime – maždaug 50 proc.

Pagrindinė dalis ne gyvybės draudimo rizikos buvo perdrausta Vokietijoje (37,9 proc. visų perduoto perdraudimo įmokų), Didžiojoje Britanijoje (24,4 proc.) ir Šveicarijoje (15,0 proc.). Pagrindiniai perdraudikai 2001 metais buvo: Munich Re, Swiss Re, General Cologne Re, Lloyd’s of London ir Gerling Global Re.

Gyvybės draudimo įmonės perdraudžia teigiamą rizikos kapitalą, t.y. skirtumą tarp gyvybės draudimo sutartyje numatytos draudimo sumos ir sukauptų techninių atidėjimų. Tokiu būdu, perdraudikai prisiima visą apdraustojo mirties, nelaimingų atsitikimų, invalidumo ir t.t. riziką arba jos dalį. Dėl mažos šios draudiminio įvykio tikimybės perduodamo perdraudimo įmokos yra mažos.

2001 metais gyvybės draudimo įmonės perdavė perdraudikams 1,9 proc. pasirašytų įmokų arba 1,2mln. litų. Pastaraisiais metais perdraudikams perduodama gyvybės draudimo įmokų dalis turi tendenciją didėti.

2002 metais prisiimtas perdraudimas sudarė 4,4 proc. viso draudimo ir vykdomas tik ne gyvybės draudime.

2002 metais perdraudikams perduoti 25 proc. pasirašytų draudimo įmokų (2001metais -27proc.). Daugiausia perdraudžiamos ne gyvybės draudimo sutartys. Perdraudikų dalis išmokose sudaro 27 proc. (2001metais-25proc.). Šis skaičius gyvybės draudime artimas nuliui.

2002 metais gyvybės draudimo įmonės perdraudikams perdavė 2,1 mln. litų arba 1,8 proc. visų pasirašytų gyvybės draudimo įmokų.

Gyvybės draudimo įmonės perdraudžia rizikas, kylančias iš gyvybės draudimo sutarčių. Šioms rizikoms padengti naudojama palyginti maža gyvybės draudimo sutarčiai apmokėti tenkančios įmokos dalis, todėl perdraudikams perduodamų įmokų dalis taip pat sudaro nedidelę dalį.

2002 metais perdraudikams atiduodant draudimo rizikas buvo perduota 194 mln. litų, t.y. 31 proc. ne gyvybės draudimo įmokų. Perdraudikų dalis išmokose – 78 mln. litų, t.y. 32 proc. visų ne gyvybės draudimo įmokų. Perdraudikų dalis metams bėgant išlieka panaši.

Ne gyvybės draudimo įmonių perdraudimo rezultatas (pajamų ir sąnaudų iš perduoto perdraudimo veiklos skirtumas) –3,6mln. litų nuostolis (2001 metais 13mln. litų nuostolis). Ne gyvybės draudimo nuostolingumas įvertinus atiduotą perdraudimą – 46,4proc.

2002 metais gerokai padidėjo Lietuvoje perdrausta ne gyvybės draudimo įmokų dalis. 2001 metais ji sudarė 2,6mln. litų, o 2002 metais Lietuvoje perdrausta 15,9mln. litų. Pagrindinę dalį perduoto perdraudimo ne gyvybės draudime –65,6 proc. visų perduoto perdraudimo įmokų – sudarė turto ir transporto draudimas.

Daugiausia ne gyvybės draudimo rizikos buvo perdrausta Vokietijoje (33,5 proc. visų perduoto perdraudimo įmokų) ir Didžiojoje Britanijoje (18,6 proc.).

Statistiniai duomenys apie prisiimto ir parduoto perdraudimo gyvybės, ne gyvybės ir visame draudime kitimą 1999-2002 metų laikotarpiu atsispindi 1 lentelėje.

1 lentelė. Pasirašytos draudimo įmokos ir apmokėtos žalos 1998-2002 metais, litais.

Gyvybės draudimas

Ataskaitinis laikotarpis Pasirašytos draudimo įmokos

Tiesioginis draudimas Prisiimtas perdraudimas Viso, neišskaičiavus perdraudikų dalies Perduotas perdraudimas Viso, išskaičiavus perdraudikų dalį
1998 metai 66.533.656 0 66.533.656 318.315 66.215.341
1999 metai 74.042.632 0 74.042.632 389.431 73.653.201
2000 metai 76.280.147 5.591 76.285.738 522.303 75.763.435
2001 metai 92.843.718 862 92.844.580 1.194.243 91.650.337
2002 metai 139.533.821 0 139.533.821 2.130.213 137.403.608
Ataskaitinis laikotarpis Apmokėtos žalos

Tiesioginis draudimas Prisiimtas perdraudimas Viso, neišskaičiavus perdraudikų dalies Perduotas perdraudimas Viso, išskaičiavus perdraudikų dalį
1998 metai 22.300.093 0 22.300.093 0 22.300.093
1999 metai 39.386.869 0 39.386.869 41.464 39.345.405
2000 metai 27.618.475 40.499 27.658.974 65.000 27.593.974
2001 metai 34.342.414 22.500 34.364.914 197.049 34.167.865
2002 metai 43.116.367 0 43.116.367 160.840 42.955.527

Ne gyvybės draudimas.

Ataskaitinis laikotarpis Pasirašytos draudimo įmokos

Tiesioginis draudimas Prisiimtas perdraudimas Viso, neišskaičiavus perdraudikų dalies Perduotas perdraudimas Viso, išskaičiavus perdraudikų dalį
1998 metai 329.936.448 50.844.432 380.780.880 151.177.005 229.603.875
1999 metai 331.588.697 33.698.727 365.287.424 126.286.794 239.000.631
2000 metai 335.850.950 24.930.920 360.781.870 105.339.810 255.442.060
2001 metai 349.724.964 35.221.939 384.946.903 127.934.038 257.012.865
2002 metai 601.302.798 34.385.864 635.688.661 193.989.614 441.699.047
Ataskaitinis laikotarpis Apmokėtos žalos

Tiesioginis draudimas Prisiimtas perdraudimas Viso, neišskaičiavus perdraudikų dalies Perduotas perdraudimas Viso, išskaičiavus perdraudikų dalį
1998 metai 107.121.473 24.367.318 131.488.791 52.212.767 79.276.024
1999 metai 127.612.435 28.437.738 156.050.173 54.914.079 101.136.094
2000 metai 132.047.854 17.229.296 149.277.149 58.930.267 90.346.883
2001 metai 134.671.541 13.794.586 148.466.127 45.187.220 103.278.907
2002 metai 226.660.557 16.637.838 243.298.395 77.998.736 165.299.659

Iš viso.

Ataskaitinis laikotarpis Pasirašytos draudimo įmokos

Tiesioginis draudimas Prisiimtas perdraudimas Viso, neišskaičiavus perdraudikų dalies Perduotas perdraudimas Viso, išskaičiavus perdraudikų dalį
1998 metai 396.470.104 50.844.432 447.314.536 151.495.320 295.819.216
1999 metai 405.631.329 33.698.727 439.330.056 126.676.225 312.653.832
2000 metai 412.131.096 24.936.512 437.067.608 105.862.113 331.205.495
2001 metai 442.568.682 35.222.801 477.791.483 129.128.281 348.663.202
2002 metai 740.836.618 34.385.864 775.222.482 196.119.827 579.102.655
Ataskaitinis laikotarpis Apmokėtos žalos

Tiesioginis draudimas Prisiimtas perdraudimas Viso, neišskaičiavus perdraudikų dalies Perduotas perdraudimas Viso, išskaičiavus perdraudikų dalį
1998 metai 129.421.566 24.367.318 153.788.884 52.212.767 101.576.117
1999 metai 166.999.304 28.437.738 195.437.042 54.955.543 140.481.499
2000 metai 159.666.329 17.269.795 176.936.124 58.995.267 117.940.857
2001 metai 169.013.955 13.817.086 182.831.041 45.384.269 137.446.772
2002 metai 269.776.924 16.637.838 286.414.762 78.159.576 208.255.186

Leave a Comment