Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizėNė vienas grožinės literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui “Metai”- himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba. “Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien kalbame. Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą, ryžtą kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas privalo turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kurios išaukština žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita dvasinė būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė – moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų laikus. Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių – maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus, puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia vertybė – laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvė plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių priklauso kūrinio nuotaika. Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla “vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs” šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta padėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas nuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama ne tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams bei žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija. Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus – paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakilią nuotaiką, džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasi seno žmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties prasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jis iškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpuras išskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia ir blogio spindulius. Žmonių gyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus ir pasitinka mirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad nieko šiame pasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuri duota dievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamas jaunystę, brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmogus kilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas – sąžiningumas.Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visus vienodai sieja laisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kad žmogus iš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų visų moralė remiasi dešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kurio palaima siunčiama per gamtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą, kuriuo remiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelia ne vien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. Todėl K. Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.
Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizėDvidešimto amžiaus pradžioje sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą, sujaukusi pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien į praeitį, bet ir į ateitį… Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausias lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai šauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą, nuskriejo kaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą, ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamas tėvynės meilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas slypi skambume, romantinio Lietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už laisvę, didingame šlovinime.Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, su giliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie pasireiškia sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią, paliktų giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu atsiskleidžia dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš” tiesumas, nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kančių kelią parodo ir skyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasios nepastovumas, nuotaikų kaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio “aš” mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris į gyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jo mintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo…”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų krauju. Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta, kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame? Poeto mintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinio apmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos. Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančios dvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”, abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Tai pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios ramybės. Jis pradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, ir yra kančia. Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poeto įdėti romantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Ji lyginama su šešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čia išryškėja pagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės laikinumą žemėje.
Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei, gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį. Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. Tačiau kokia Lietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizėVincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje raštijoje…Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje aukštinamos bei plėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština valingą ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė – protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina veikdamas tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir filosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo motyvai, kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį ir emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė, visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas – pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba – tai ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas, grįžimas prie amžinųjų būties, Dievo temų.Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų” priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą iš pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka. Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”… Čia sugretinti du simboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra – tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio erdves. Tai tarsi gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje. Ši vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta “tolimą”, “paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo tobulėti, pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo galią. Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai praeities vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio subjekto glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo unikalumą, menkumą ir kartu esančią didybę. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės, dvejojimo, blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas, supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė: “dvi aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” – visa kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizėLabiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir novelių apysakoje “Raganius” iškyla spalvingas ir ryškus XIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojo gerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas. Jie, išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvieną skaitytoją. Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yra apsakymas “Raganius”. Šiame apsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą gamtai. Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą… Apsakyme “Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes “jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”
Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizėV. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.
R.Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizėRomualdas Granauskas – rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę, materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematika šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima – svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio, papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina dabartinio pasaulio neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią santvarką, pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R. Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”.Joje parodomas žūstančio kaimo tragiškas likimas. R. Granauskas siekia pabudinti lietuvio savimonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Kad tik jis pats gali susikurti savo aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. Šiam rašytojui “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, supanti gamta. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurioje pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Visas dėmesys sutelktas į Kairienės kelionę iš sutvarkytų savo namų į bejausmę ir nemielą gyvenvietę. Jos kelionę galime skirstyti į tris dalis. Pradžioje atskleidžiama namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptinga klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę kūrinyje: mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrąją dalis – tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį. O paskutinis etapas – tai miestelis – negyva, beveidė erdvė. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyko. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga. Ji praranda savo artimiausius žmones, užsiriša juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena, gedėdama prarastų žmonių, paklydusių vaikų. Trūko Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Kūrinyje parodomi skirtumai (opozicija) tarp gimtųjų namų ir miesto. Namų vertybių nykimo lėmėjas – susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji civilizacija”). Apysakos tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri verčia susimąstyti apie gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.
Jono Aisčio eilėraščio analizėJ. Aistis – vienas didžiausių lietuvių lyrikų, kuris turėjo ypatingą įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią. Jo lyrikos graudumas, kylantis iš lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi nuostabią atsvarą – tyrą džiaugsmą, spindintį giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas – siekia harmonizuoti santykius tarp žmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji ir moderni, tačiau priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Poetas savo eilėraščiais apraudojo tėvynės žemę, todėl eilėraštis turi savyje kartaus susimąstymo. Realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis. Kančią regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. “. Beveik apie kiekvieną galime pasakyti, kad jis mylėjo gamtą. J.Aistis ne išimtis. Tačiau ne taip dažnai gimsta reto krištolinio skambėjimo eilutės, kurios užburia, kurias vis dainuoja širdis, kaip poeto eilėraštyje “Peizažas”. Skaitydami pirmąjį eilėraščio posmą, galime įsivaizduoti, kaip poeto sąmonėje pirmiausia pradeda skambėti laukas, po to daiktų vardai: kelias, kryžius. Tėviškės vaizdas atrodo kaip mūsų sukauptas ilgesys. Ilgesys tokio kaimo, kokio nebėra: su samanotais stogais, žirgeliais tarp klevų, klevuose sušlamėjusia daina. Eilėraštis labai paprastas, kasdieniai žodžiai, bet nepaprastas skambėjimas. Kiekvienas žodis alsuoja giliu jausmu – tai kūrėjo dovana. Gamtos vaizdas eilėraštyje sukonkretina dvasinį išgyvenimą, o žmogiškasis buvimas ir mintis sudvasina gamtą. Prasmingas Aisčio vakaras alsuoja ilgesiu. Kūryboje viską lemia jausmas, melodija, nuotaika. Poetui artima liaudies daina, jo muzikalūs eilėraščiai, graudus žavesys.Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizėJurgis Savickis kūrė prozą ne idėjai, ne pamokymui, o įdomumui, intrigai, žodžio paslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas yra šio rašytojo pasakojimo principai. Ypač ryškiai tai atsispindi jo novelėje “Vagis”.Kūrinys pradedamas namų aprašymu. Šaukiamieji sakiniai parodo pasakotojo objektyvumą, susitapatinimą su kalbančiuoju. Namai dažniausiai simbolizuoja saugumą, ramybę, šilumą. Jaustukai “Utata” parodo žmogaus džiaugsmą, jausmingumą dėl šiltų namų. Iš antrojo sakinio galima nuspėti laiką (žiema). Tai atskleidžia taikliai parinktos J. Savickio meninės priemonės: epitetai (“pilna troba žmonių”) bei vaizdingi veiksmažodžiai….. senosios Lietuvos tradicijos. Paskutinis pastraipos sakinys labai netikėtas. Pasakotojas staiga nutolsta nuo kalbančiojo. Šiame sakiny autoriaus panaudotas palyginimas – žmogaus be namų, klajūno su “išguitu šunimi” tik dar labiau paryškina namų reikalingumą, jų prasmę. Ši pastraipa – tai įžanga su potekste. Tik antrojoje pastraipoje skaitytojas supažindinamas su situacija. Jau pirmaisiais žodžiais nusakoma vieta (gryčia). Tai uždara, ankšta erdvė, kuriai blankumo, savotiško mistiškumo suteikia epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai (“užrūkyta”, “dūmų prileista”) bei “senų žmonių” pasakojimai apie plėšikus. Šioje pastraipoje nėra išskiriamas koks veikėjas, priešingai nei kitoje. Visai netikėtai įvedamas vaikas, kuris simbolizuoja nekalumą, tyrumą. Visiška priešprieša senų žmonių aprašymui. Berniukas svajoja pasidaryti smuiką ir klausosi pasakojimų apie plėšikus. Jo įsivaizduojamas piktadarys suintriguoja, sudomina skaitytoją. Tai ironiškas plėšiko sulyginimas su kunigu. Kitoje pastraipoje pasakotojas netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžia esamasis laikas (”šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogė tėtei arklį”). Savickis nesigilino į šią situaciją, labai greitai, lakoniškai jį aprašydamas. Visą dėmesį žvilgsniui į situaciją vaiko akimis, jo išgyvenimus, poelgius. Sugautą vagį berniukas atidžiai stebėjo ir “negalėjo atspėti, kur jį matęs”. Pastraipos kulminacija – vagies sulyginimas su kenčiančiu Kristumi. Vaiko tolesnis poelgis (šūdo? Kišimas); nosiklai, savotiškas drąsos parodymas. Jo galvoje vyksta minčių chaosas, netvarkingai išdėliotos vaikiškos mintys suteikia savotišką atspindį novelei, padeda skaitytojui labiau įsijausti į situaciją (pažvelgti vaiko akimis). Tėvui mušant vagį, vaiko galvoje klostosi prieštaringas minties vingis: “Tėtė sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!”. Šiame sakiny slypi vaiko minčių chaoso kulminacija. Vaikas nusprendžia išlaisvinti vagį. Tai nauja įvykio atomazga. Bet dar paklausia: “ar tėtės nemuši?” Toks elgesys vagį pribloškia vagį. J. Savickis pasirinko netikėtumo, psichologinio efekto ekspresionistų dažnai išbandomą kelią. Ir vaiko, ir vagies sąmonėje kažkas įvyksta, chaosas įgauna formas, kurios veda gilyn į žmogaus dvasinę būseną, išgyvenimus, kurie pasireiškia vaiko išlaisvintu ir bekūkčiojančiu vagimi. Tik pati pabaiga labai netikėta, kitoniška, visai nelaukta, priverčianti skaitytoją susimąstyti ir visus įvykius pasverti iš naujo. Paskutinėje pastraipoje vagį sugauna, tačiau vaikas neanalizuoja šio atsitikimo. Iš potekstės “girdėti”: “Savo žmogiškumą “aš parodžiau. Padariau, kiek galėjau. Berniukas tik “jautė tvirtos valios ateičiai”. Jurgis Savickis šiame kūrinyje įkūnijo ir chaosą, ir žmogiškumą, ir netikėtumą … Į lietuvių literatūrą įnešė daug naujo ir įdomaus savo naujais moderniais literatūros principais.
Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizėŽmogui gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje žemėje siekti ir kovoti už savo dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir užbaigiamas amžinybėje, bet vykdomas šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet ir kančios pasaulyje. Mes ne tik gyvename, mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio baisiausių dvasinių kančių priežastis esame patys žmonės, mūsų žiaurumas… Ši dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš Lietuvos A. Škėmos kūryboje. Būtent ji išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą šioje žemėje. A.Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas. Jo intelektualinis-psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonės srauto” forma, su gausiomis iliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano pagrindinis veikėjas Antanas Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Emigranto padėtis neatitinka dvasinio turinio ir interesų. Todėl atsiskleidžia ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško, bjauraus pasaulio vaizdas. Garšva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Iš veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iš suvokto pasaulio vaizdo, iš kančių ir minčių bei išgyvenimų kyla ir romano problemos. Garšva sprendžia amžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam gyventi. Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeities vaizdavimas, Garšvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais). Vaizduojamas ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį ir nutrūksta kitos dienos rytą). Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe – viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas nurodomas smulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas romane psichologiškai artimas herojui, iš pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiškajam judėjimui erdvėje ir laike perteikti, o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonės srautą, pasąmonės impulsus. Rašytojas lieka ištikimas pesimistinei gyvenimo sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikšmis. Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokšta viso gyvenimo, teigia būties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą ištikusi tragiška lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o instinktai. Jis priverstas kovoti už savo gyvybę (akmeniu užmušti kitą žmogų). “Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina mąstyti, įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizėŽmogui gyvenime yra duotas vienas pašaukimas – šioje žemėje siekti ir kovoti už savo dvasinę tobulybę. Šis pašaukimas, nors ir užbaigiamas amžinybėje, bet vykdomas šiame, ne tik laimės, džiaugsmo, bet ir kančios pasaulyje. Mes ne tik gyvename, mirštame, bet ir kenčiame. Daugelio baisiausių dvasinių kančių priežastis esame patys žmonės, mūsų žiaurumas… Ši dvasinė kančia ypač išryškėja išeivio iš Lietuvos A. Škėmos kūryboje. Būtent ji išugdė ir iškėlė rašytojo pašaukimą šioje žemėje. Tai atsispindi novelėje “Žilvinėėli”, kuri pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a. katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje. Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje. Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”…
Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizėLaisvė ir nepriklausomybė prasideda nuo žmogaus, nuo jo šeimos, namų, gimtojo krašto. Svarbiausias žmogaus egzistencijos veiksnys – tėvynė. Jei iš jos išguisi žmogų, suteiksi didžiausią sielos skausmą. Žmogus esantis toli nuo tėvynės jaučia nesustabdomą trauką grįžti, nes tai esminis žmogaus instinktas – grįžti prie ištakų. A. Nyka- Niliūnas – “Žemės” poetas, kuris toliausiai už kitus “žemininkus” nuėjęs nuo pirmųjų poetinių atramų. A. Nyka-Niliūno ištikimybė gimtajai žemei prilyginama ištikimybei žodžiui. Šis poetas sukūrė naują poetinį santykį su tikrove, kurioje jaučiama nebūties trauka, gyvybės išsekimo momentas, kalbėjimas apie pranykusius daiktus. Nebūties momentas Niliūno poezijoje yra toks stiprus ir savitas, kad iškyla klausimas, ar poetas mato tik mirties ženklus, ar ir jaučia artėjančią pabaigą. Poetui, kaip ir laisviems žemės paukščiams, atėjo niūriausias metų laikas – žiema. Iš gimtosios padangės juos veja šaltis, vėjas, tamsūs debesys. Padangės skrajūnams teko trauktis iš gimtinės, kaip ir A. Nyka-Niliūnui. Jis, kaip tie paukščiai, išskleidė sparnus prieš baisiąją savo tėvynės žiemą, išvyko svetur, pasiimdamas savo gimtinės grožio atsiminimus, meilę tėvynei. Pirmasis poeto rinkinys “Praradimo simfonijos” išleistas 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Ankstyvojoje lyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi realybės, todėl visus savo išgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį. A. Nyka-Niliūnas Tėvynės praradimo jausmą išreiškia sudėtingu praradimo simfonijos motyvu. Poeto poetinė pasaulėjauta neapsiriboja vien tikrove ar gimtąja žeme, bet prarasdamas žemę, Niliūno poezijos žmogus praranda ir dar daugiau… Niliūnas kuria tokią poetinę tikrovę, kurios lyg nėra, bet kuri yra taip trokštama, įsivaizduojama laimės šalis. Pačiame pirmajame A. Nykos-Niliūno rinkinyje atsiranda stebuklingos šalies – Eldorado įvaizdis.
Juozo Grušo dramos “Herkus Mantas” analizėJ.Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis ir jos atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. “Herkus Mantas” – tai pirmasis J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos veikalai pagal tematines, problemines, ir žanrines ypatybes gali būti skirstomi į tragikomedijas ir istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” – istorinė tragedija. Šioje dramoje vaizduojama prūsų kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yra konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir kryžiuočių, pagonybės ir krikščionybės. Didelį vaidmenį šiame sukilime vaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta amžių, kuriame jis gyvena bei savo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamas Herkaus Manto asmenybės drama. Herkus Mantas – prūsų tautos vadas. Svarbiausias jo bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti. Mantas visą savo gyvenimą atidavė Prūsijai. Herkus vardan Tėvynės išsižada ir savo asmeninio gyvenimo. Jis tvirtai tiki Prūsijos didžia ateitimi. Mantas nesutinka su tuo, kad gali būti žmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir stengiasi ją pašalinti iš prūsų karių tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir žiaurumui. Sudeginus Hirchalsą, susvyruoja Manto tikėjimas žmogumi. Mantas gina kiekvieno žmogaus teisę į laimę. Herkus taip pat nori turėti teisę į laimingą asmeninį gyvenimą. Pasipriešinus Manto vedyboms su Kristina, jis daug svarsto: mirti už Tėvynę, ar mirti už laimę, būti žmogumi, ar būti didvyriu. Prūsų vadas tvirtai laikosi savo įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis simbolizuoja visos prūsų tautos likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus, nes siekia nepasiekiamo – veda mažą, vienišą, pasimetusią tautą prieš europinę kryžiuočių galybę. Ši drama įdomi ir šiandieniam skaitytojui, nes Lietuvos likimas galėjo būti panašus į Prūsijos. Autorius sako, kad jokia kaina už laisvę nėra per didelė, jokia kovojančiųjų auka negali būti beprasmė.
Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizėDievas apdovanojo žmogų, savo kūrinį, laisva valia ir įpareigojo tęsti jo kūrybą. Laisvė yra mylinčio ir pasitikinčio Dievo dovana jam, o blogis ir kančia atsiranda tada, kai nemokame šia dovana tinkamai naudotis. Žmogus nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jis jaučia ne tik fizinę, bet ir dvasinę kančią. Ji gali būti ne tik skausminga, tačiau ir grūdinanti, taurinanti, nuskaidrinanti, kūrybinga. Tad poetės J. Degutytės išgyventas katarsis iškėlė ją į gilesnio mąstymo ir brandžios kūrybos pasaulį. Eilėraščiuose iškyla aukščiausia laimė ir giliausias skausmas. Gilinimasis į žmogaus jausmus atskleidžia poetės humanistinę pasaulėžiūrą (požiūris į būties visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį). Šios idėjos leido plėtotis intelektualiajai kūrybai, kuri leido lietis lyrikai – žmogaus dvasiniams rūpesčiams, laiko problemoms ir klausimams. Poezijoje sprendžiami būties klausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi liaudies kūrybos išmintimi, istorija. J.Degutytei svarbios tikros meilės, ištikimybės, tiesos temos. Ji – išpažintinės – impresionistinės lyrikos kūrėja. Jos gamtos pasaulis atviras, nepridengtas, dramatiškas. Jame žmogus susilieja su gamta, gamtoje jis nesijaučia vienišas, nejaučia baimės.
Eilėraštis “Antigonė” sukurtas antikos mito apie Antigonę pagrindu, kuris iškelia meilės, ištikimybės temas. Antigonė – moteris, kurios meilė broliams buvo stipresnė už visus draudimus. Ji – meilės, grožio įsikūnijimas, ji nemirtinga, nes meilė amžina. Antigonė – stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu jautri, mylinti. Ji saugo tas vertybes, kurias ne žmogus, o dievai davė. Antigonės paveiksle randama įprasminta idėja – žmogus turi būti gražus, didingas savo siela, tada žavi mus ir jo kūno grožis. Tad Antigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų nustatytų papročių ir įstatymų. Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais: saugo protėvių moralės nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms.Kūrinys pradedamas atsisveikinimu su tai, kas jos laukė ateityje. Kreipimusi į būsiančio laiko veikėjus. Išsiskyrimas su laukiančiais, gražiausiais gyvenimo džiaugsmais. Vidiniu monologu išaukštinamas stipriausias jausmas- meilė. Antigonę meilė atvedė į pasaulį, ji ir išves. Meilė broliams, žuvusiems mūšio lauke. Meilė abiem, nepaisant jų praeities veiksmų. Paskutinėje akimirkoje išliko virpančio “paryčio gūsis”, parodantis užgęstančios gyvybės virpėjimą. Nebaigtą, daugtaškiu nukirptą mintį pratęsia atsisveikinimo pabaigoje įžiebta viltis- “aš sugrįšiu”, kurią, antrame posmelyje, sutvirtina dar didesnis ryžtas ir įsipareigojimas: “aš tūkstantį kartų grįšiu”. Ir vienintelė priežastis: “pusiaunakčiais laidoti brolių. Čia atsiskleidžia didžiausias Antigonės pasiaukojimas broliams. Jai teks eiti per “ugniavietes”, “smėlį raudoną”, “lietaus pritvinkusį molį”. Tačiau tai tik sustiprina jos ryžtą, kuris pakartojamas: “grįšiu”. Iš ėjimo aplinkybių sužinome jos kilnių siekių paprastumą: “aš eisiu basa. Mano rankos beginklės ir tuščios”. Bet tik beginklis žmogus visagalis. Jam nesutrukdo jokie įstatymai. Antigonei nesvarbūs jokie keiksmai, aplinkinių abejingumas, pečių gūžčiojimas ar teisimas. Iš antrojo posmelio sužinojome, jog ji tūkstantį kartų grįš, o iš paskutiniojo posmelio, kad ją tūkstantį kartų teis. Antigonei niekas nesvarbu. Kaip ir pirmojo posmelio tiesa apie meilės vaidmenį Antigonės gyvenime, taip ir teiginys, esantis eilėraščio pabaigoje, jog jos “nuteisti negali” yra tvirti ir nepaneigiami. Pabrėžiama beginklės Antigonės galybė ir nepažeidžiamumas prieš bet kokius įstatymus, baisiausias bausmes. Paryškinamas ėjimas. Nesibaigiantis ėjimas, “”kaip vaiduoklio”, per “žemę sūrią”. Sūrumas, druska – antikos mitų įvaizdžiai, stiprinantys žmogaus siekius, valią, kontrastas stipriems jo jausmams. Eilėraštis pabaigiamas mintim, jog nėra jėgos sulaikančios “eiti per žemę” laidoti brolių… Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizėB.Radzevičius – didžiulio talento rašytojas, kurio modernioji proza atvira, nuoširdi. Ji primena išpažinčių dienoraštį, atsiminimus, memuarus. Visa Broniaus Radzevičiaus kūryba – tai glaustų, ryškių, aiškių novelių, apysakų, romanų visuma, kurioje atsispindi nuotaikų, minčių, vaizdų, laikų žaismas, atskleidžiantis didžiulį, neeilinį B. Radzevičiaus talentą. Jose nepastebimai “įsikeli” į kūrinio aplinką, matai namų buitį, ryškias detales, suvoki jų prasmę ir reikšmę, jauti tvyrančią nuotaiką, stebi visus veiksmus (kaip “žemės keleivis”), kurie slinkdami sukuria, suteikia vis kitokį kūrinio atspalvį, toną, vaizdą. Rašytojo kūryboje tikrovės pasaulis sudvasintas, jis siekia prasismelkti į aplinkos gelmę, pajusti, kas yra tikra, žmogiška, dvasinga, o kas ne. Tai išskirtinai sudvasinta proza. Joje pastebimas gilinimasis į žmogaus dvasines problemas, jų reikšmę ir pasekmes. Visa tai duoda pradžią mąstymui, minčių plėtojimui, analizavimui, kurios kyla čia pat, mumyse. B. Radzevičiaus novelė “Naktį…” mus sudomina nebaigtu pavadinimu. Jame esantis daugtaškis suteikia paslaptingumo, mistiškumo, nežinomybės, kuri mus lydi visame kūrinyje. Tai pagrindinė kūrinio detalė, nuolatos pasikartojanti kūrinyje iki pačios pabaigos ir suskambanti liūdna, minorine gaida. Pirmieji teksto ženklai parodo novelės paros laiką – naktis. Naktis yra toks metas, kada įvyksta visi svarbiausi gyvenimo įvykiai, užklumpa šeimos nelaimės: “kai ji nė šaukti nedrįso, – visame mieste sklido aimanos, – vaikas atėjo į pasaulį”, “traukinio ratų sutraiškytą atnešė jos vyrą”, “ji pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim”, “numirė jos draugė Karolina”, “jai pranešė, kad jos sūnus iššoko iš ketvirto aukšto balkono”…Pirmosios novelės eilutės atskleidžia motinos nerimą, rūpestį, nežinomybę, kuri išryškėja jos veiksmais: “Jau kelintą kartą ji ropščiasi iš plačios aukštos senobiškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima šaukštelį ir geria valerijonų lašus…”. Langas jungia ramią namų erdvę su šalta, nykia miesto erdve. Čia iškyla kūrinio problematika, jos subtilybės. Motiną kankina retorinis klausimas sūnui. Kuris susikaupia mintyse: “Kodėl tu senos motinos taip negaili?”. Kūrinio pasakotojas neutralus, nevisažinis, nėra ir kūrinio lėmėjas. Jis norėtų jai padėti, bet jam kelią užstoja nežinomybė. Didžioji dalis – pasakojimas. Maža ir dialogų. Jie trumpi, lakoniški. Todėl visą novelės esmę perteikia pasakotojas. Įvykiai atpasakoti nenuoseklia tvarka, todėl vyksta nuolatinė laikų kaita. Novelė susideda iš mažų segmentų, kurių turinys šokinėja kaip ir laikas, erdvė. Lėmėjas neaiškus, nenuspėjamas, paslaptingas – tai žmogaus likimas. Motinos dvasinių vertybių visuma susideda iš jausmų, meilės sūnui: “Aš jį labai mylėjau”. Teksto pradžia – tamsos, negandų, nakties pradžia, kuri tęsiasi visą novelę. Tik pabaigoje nuotaika šiek tiek praskaidrėja motinos viltim, tikėjimu, kad sūnus praregės ir “ims beprotiškai kūkčioti, šnibždėdamas: Mama, kaip aš negalėjau matyti tavo šviesos?”. Nors viskas, kas galėjo nutikti, jau įvyko, tačiau motina ateinančios nakties laukia su baime, nerimu. Jos sielvarto nesušildo nei “Spindinti saulė”- viduje klesti blogis, “krečia šaltis”. “Naktį…” visada buvo motinos laukimas. Tik kas dabar bus, “kai nebėra ko laukti…”?Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizėMarcelijaus Martinaičio kūryba yra įdomi, keista, pilna visokiausių rašymo įvairovių, stilių, netikėtų minčių šuolių, kurios suteikia naujų nuotaikų, minčių, prasmių kūriniui. Poeto pamatyti vaizdai, veiksmai, praeitis ir dabartis, lietuvių literatūra ir tautosaka perpinama į naujas, literatūros meno kryptis. Jos Marcelijaus Martinaičio kūrybą nuspalvina modernizmo atspalviu, suteikia absurdiškumo, ironijos, pašiepimo. Tačiau poetas per daug nenutolsta nuo žemdirbiškos pasaulėjautos, kuri išsiveržia gimtų laukų vaizdais, ilgu duonos “keliu link stalo”, namų aplinkos atsiminimais, senelės darbais, vaikystės nuotaikom ir ašaromis, kurios žmogų lydi visą gyvenimą, kaskart įgaudamos vis kitokį atspalvį, toną, reikšmę, išraišką. Metų laikus, saulę, dangų ir vėją poetas įpina į savo kūrybos raštus, kuriuose jie įgauna visai kitokią, išraiškingesnę reikšmę. Šių raštų visuma sukuria nepakartojamą M. Martinaičio vidinį, savitą poetinį pasaulį, kuriame gali grįžti į praeitį ar stebėti šiandienos tėkmę. Eilėraščiuose viskas pažįstama, bet kartu ir nauja, netikėta. Poeto kūryba mus žavimi savo atvirumu praeičiai ir dabarčiai, todėl turi didelę trauką.Ašara – tai išraiškos priemonė, jausmų, emocijų atspindys. Vidinio pasaulio nepamatysi, neįsitikinsi jo tikrumu, skaistumu, tačiau ašara jį paverčia matomu, apčiuopiamu, realiu. Ji eilėraštyje aukštinama, sugyvinama (personifikuojama). Tai pagrindinis kūrinio objektas, kuris aprašomas visame eilėraštyje. Į ją kreipiamasi asmeniškai. Kreipinys “tu” kartu parodo ir ašaros paprastumą. Prašoma dar “nenusirist į smėlį”. Prašoma dėl to, kad jos dar “neužkastų”. Tai parodo lyrinio subjekto prisirišimą, artumą jai. Pirmasis posmelis netradicinis, trijų eilučių, tačiau įžanga į eilėraščio turininio dėstymą aiški, konkreti. Vėliau lyrinis “aš” prašo ašaros nepalikti “namų, senelės akinių, atminimų užstalėj, rožančiaus, žemės nepabaigiamų darbų”. Tai svarbiausi jo daiktai, kurie sukelia prisiminimus. Jų visuma atskleidžia namų erdvę. Ji jauki, šilta, nukelianti į praeitį. “Žemės nepabaigiami darbai” – mieli rūpesčiai. Jie leidžia pajusti gyvybę, kylančią iš žemės, prisidėti prie jos dygimo, augimo. Liepimas pasivyti “išeinančius”, “karštai išbučiuoti jų kojas” rodo ašarų svarbumą, jų sugyvinimą – tai eilėraštyje esanti personifikacija, o kojų išbučiavimas yra tarsi meilės, atgailos ritualas. Jeigu antrajame posmelyje prisimenami “išeinantys”, tai trečiajame didžiausias dėmesys skiriamas vaikui: “Vaiko nepalik, iš jo akių pėdsaką nuvesk jam iki žemės”. Tai Marcelijaus Martinaičio “netikėtumas”. Prašymas “nuvesti pėdsaką iki žemės”- tarsi kūrimas likimo, ateities, gyvenimo, vilties. Ašara yra viltis, “vienintelis regėjimas” akliems. “Aklasis” – tai aklas fiziškai, tačiau stiprus vidiniu dvasiniu pasauliu žmogus. Taip pat maldaujama “susimilti (pasigailėti) ant mūsų – ant luošų, ant nelaimingų…”. “Luošieji”, “nelaimingi”- fiziškai, tačiau dvasiniame pasaulyje jie stiprūs. Ketvirtajame posmelyje lyrinis subjektas ašarą lygina su “gyvybe”, “vabalėliu”. Tai gamta. Ji taip pat beldžiasi į kiekvieno jausmus. Lyrinio “aš” prašo, kad ji neužšaltų “kaip eketė širdy”. ”Eketė širdy”- vienintelė neužakusi širdies atvirumo vieta, kuria dar galime sužadinti žmogaus jausmus, meilę. Esantis posmelio kontekstas leidžia tiksliai suprasti tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Lyrinis subjektas, ašaros prašo pasitikt “ir didelį, ir mažą”. Ji kaip beraščių “išmintis”- šilta. Šilta dvasiškai. Kūrinio laikas neįvardytas, nes ašara aplanko visus, bet kuriuo metu. Paskutiniajame posmelyje ji sugyvinama, išaukštinama, kad yra “greita”, kad “kiekvieną apeina, apvaikšto”.Jai visi žmonės vienodi. Eilėraščio pabaigoje išryškėja kūrinio kulminacija – lyrinis “aš” pajunta, kad ašara eina per jo veidą, “lyg per sodą iškirstą”. Tai lyrinio subjekto jausmų pabudimas, pakilimas į dvasinę aukštumą.
Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizėVanda Juknaitė – rašytoja, kuri negali nutylėti šiandieninės visuomenės problemų, kurios ardo svarbiausią visuomeninį vienetą – šeimą. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė. Todėl jos vientisumas ir vidinė dvasinė harmonija – didžiausias žmonijos rūpestis. Vandos Juknaitės apysakoje “Stiklo Šalis” atskleidžiamos gyvenimo akimirkos šiandieninėje visuomenėje. Kūrinyje išryškinamos paprastos detalės, kurios tiksliai atvaizduoja niūrią nuotaiką, tuštumą, nežinomybę, tvyrančią žemėje. Visa tai sukuria “Stiklo šalies” aplinką, kurioje žmogiškieji jausmai virpa kaip žvakė vėjyje. Šiame atšiauriame pasaulyje jausmų gaida neskamba lyriškai, o yra tiesi, trapi, dūžtanti bei neturinti vidinės šilumos, supratimo, meilės. Meilė – tai stipriausias jausmas, kuris šeimą sukuria laimingą, neišardomą. Todėl šeima – meilės bendruomenė. Deja, bet ne visada šeimą galime taip pavadinti. Vandos Juknaitės apysakoje “Stiklo Šalis” vaizduojamas moters – Motinos pasaulis bei įtaka jai. Šiame “Stiklo pasaulyje” apsprendžiama viskas: net ir nekaltos, bejėgės gyvybės egzistencija.
Ši apysakos dalis pradedama ankstyvu rytu, kai kalė atsivedė šuniukus: “Kalė atsivedė paryčiui, vaikų kambario spintoje”. Vaikų kambario spinta – jaukiausia vieta kalei. Ne dėl to, kad vaikai ją labiausiai mylėjo, bet kad ji pati turi vaikus. Kiekvienai motinai vaikai svarbiausia, nes niekas kitas šios trapios gyvybės be jos neapsaugos. Žmogaus padėtas dubenėlis vandens reiškė gyvybę, kurios pradžia – rytas. Visa tai – gyvybės rūpinimasis, išlikimo sąlyga, kuri peraugo į priešingą reikšmę – mirtį. Kalės gnybštelėjimas į ranką – tai priešinimasis, kovojimas už savo vaikus. Kraujas pabrėžia gyvybės esmę, o rankos mirties nešimą, nors jų funkcija visai kita. Jos turėtų būti šilumos, meilės skleidėjos. Laikas segmentuose kinta su nuotaikomis. Gamta tarsi nujaučia tolesnę įvykių seką. Artėjant mirties šmėklai, grįžta naktis, tamsa – nelaimių nešėja. Naktį ir vanduo pakeičia savo reikšmę – jis tampa žudymo įrankiu. Moteriai sunku žudyti šuniukus, nes jos prigimtis, inkstinktas – suteikti, saugoti gyvybę, o ne ją naikinti, nutraukti. Šios moters motiniški jausmai užšalę, į ledą: šalti, be jokio atsako. “Stiklo šalis” ją užšaldė, persmelkė visą kūną ir vidinį pasaulį. Atsiskleidžia pastangos pabėgti iš šio pasaulio, tačiau ir gamta paliesta blogio. Joje siautė vėjas, čežėjo palei sieną gebenių šakos, kurios buvo su pumpurais (gyvybe) – lapų motina. Bet ir tai moters nesujaudino. Ji galutinai nusprendė šuniukų likimą, nors pastarieji troško gyventi. Tačiau ir juos apėmė stiklo šalies sąstingis: “jie stingo”. Net ir mažų gyvybių mirtis nepabudino motinos jausmų. Ir po mirties šuniukai buvo išniekinti: “…ir įdėjo į šiukšlių dėžę”. Erdvė, kaip ir laikas – kinta. Šie dalykai nujaučia ateinantį veiksmą ir į jį reaguoja. “Stiklo šalis” tarsi nulemia kiekvieną žingsnį, kurio nepakeisi – tai kūrinio lėmėjas.