Kauno m. “Saulės“ gimnazija
Kūrybinis darbas
“Visos pasaulio gėrybės reikalingos tik tiek, kiek jos tenkina mūsų poreikius“
Atliko: Raimonda Steikūnaitė 1h Mokytoja: Dalia Juodenienė
2004 Kaunas Danielis Defo (1660-1731) geriausiai žinomas kaip “Robinzono Kruzo” autorius, nors jo kūryba labai gausi ir įvairi. Jis parašė keletą romanų, daugybę publicistinių straipsnių, politinių ir ekonominių traktatų, instrukcijų ir vadovų, fantastinių kūrinių, poezijos ir kitokio pobūdžio veikalų. Įvairus ir turiningas buvo rašytojo gyvenimas. Danielį Defo labiausiai išgarsino romanas “Robinzonas Kruzas”. Šį romaną jis parašė būdamas šešiasdešimties metų.Defo romanas siejamas su tuomet labai paplitusia pasakojimo forma – dvasine autobiografija, kuri buvo rašoma pagal biblinio sūnaus palaidūno gyvenimo modelį. Iš pradžių pasakotojas turėjo parodyti nepaklusnumą tėvams ir artimiesiems, po to pavaizduoti savo paklydimus ir nesėkmes ir pagaliau atsivertimą. Dvasinės autobiografijos – tai didaktinės literatūros žanras, kuriame puritonišką moralę stengiamasi suderinti su praktiniu apskaičiavimu. „Robinzone Kruze” taip pat pasireiškia puritoniškos tendencijos, tačiau Defo romanas nėra didaktinė alegorija, kurios tikslas parodyti nepaklusnumo pasekmes ir atgailą. Didaktinėmis tendencijomis „Robinzonas Kruzas” labiau priartėja prie XVIII a. auklėjamojo romano žanro. Defo vaizduoja, kaip lengvabūdiškas jaunuolis dėl gyvenimo aplinkybių tampa rimtas, darbštus, mąstantis žmogus, sugebantis spręsti ne tik praktinius gyvenimo klausimus, bet ir platesnes žmogaus veiklos problemas. Nuo atsitiktinumo vergo iki padėties šeimininko – tokia Robinzono evoliucija. Dėl šio romano auklėjamosios reikšmės jį labai vertino Ruso.Defo romanui, vaizduojančiam žmogaus įsitvirtinimą pasaulyje, turėjo įtakos XVIII a. teorijos apie žmonijos raidą nuo pirmykštės ligi civilizuotos visuomenės. Tai matyti ir „Robinzone Kruze”. Nors Defo herojus užaugęs XVIII a. civilizacijos sąlygomis, jis atsiduria pirmykščio žmogaus būklėje, nuo kurios, prasidėjo žmonijos raida. Būdamas saloje, jis tarsi iš naujo pradeda žmonijos istoriją ir pereina svarbiausius jos ankstyvosios raidos etapus – medžioklės ir žvejybos, gyvulininkystės, žemdirbystės – kol tampa nepriklausomas nuo gamtos. Tik tuomet jis susitinka su kitais žmonėmis ir saloje sukuria bendruomenę.
Reikia pasakyti, kad Defo herojus nėra visai toks pat kaip pirmykštis žmogus. Rašytojas nepalieka jo be civilizacijos teikiamų privalumų. Iš laivo, nuskendusio netoli salos, Robinzonas parsigabena įvairių daiktų ir įrankių, kurie jam padeda geriau ir greičiau įsikurti. Be to, jis jau turi civilizuoto žmogaus patirtį.Savo herojaus nuotykius Defo pateikia kaip tikrą istoriją ir stengiasi pasiekti kuo didesnį įtikinamumą. Tam tikslui jis pasirenka pasakojimo pirmuoju asmeniu formą – memuarus. Memuarai paįvairinami ir įvykiams suteikiama dar daugiau autentiškumo, įvedant dienoraščio formą, kurį, pasak Robinzono, jis rašęs tol, kol užtekę iš laivo atsigabento rašalo. Defo pasakojimas pirmuoju asmeniu skiriasi nuo XX a. romanų, kuriuose pasakotojas apsiriboja vien tuo, ką pats patiria ir mato. Savo herojui autorius suteikia visažinio pasakotojo poziciją, todėl jis gali aprašyti ir tuos įvykius, kurių dalyvis ir liudininkas nebuvo. Tada į pagalbą jam ateina rašytojas.Tikroviškumo iliuziją padeda kurti ir tikslus bei dalykiškas vietos, laiko, įvykių, daiktų aprašymas. Kad neprarastų laiko nuovokos, Robinzonas pasidaro kalendorių, kuriame pažymi kiekvieną dieną, todėl ir vėliau gali tiksliai nurodyti, kada kas įvyko, kiek laiko jis jau gyvena saloje. Jis kruopščiai aprašo salos padėtį, klimatą, augmeniją ir gyvūniją. Tiksliai nurodo, kaip ir kiek laiko darė kokį nors daiktą (kėdę, stalą, luotą), statė būstą, žiedė puodus, kepė duoną ir t.t. Taip aprašinėdamas, jis skaitytojui suteikia tiesioginės patirties įspūdį.Robinzonas ilgai apgailestavo, jog jo draugai nuskendo ir jis išliko gyvas. Tačiau ilgainiui pakalausęs savo vidinio balso, kuris jam sakė: “Taip,<…> tavo būklė nepavydėtina, tai tiesa, bet prašau prisiminti, kur yra kiti tavo draugai. Argi jūsų ne vienuolika susėdo į valtį? Kur yra tie dešimt? Kodėl ne jie išsigelbėjo ir net u žuvai? Kodėl tu buvai išskirtas? Ar geriau čia ar ten?<…>Bet kurį blogį reikia vertinti, neužmirštant ir to gero, kuris jame glūdi, ir atsimenant dar blogesnius dalykus, kurie gali mus ištikti.”(59psl), Robinzonas tinkamai įvertino savo padėtį ir džiaugėsi, kad liko gyvas. Kadangi Robinzonas buvo darbštus jam buvo nesunku įsikurti saloje ir apsirūpinti viskuo iki mirties. Jis to nebūtų padaręs jei neturėtų šių daiktų: šautuvo, parako, kirvio, vinių ir dar daugelio kitų išgyvenimui būtinų daiktų, kuriuos jis teikė kaip prioritetą. Visko turėdamas jis suprato jog “ visos pasaulio gėrybės tik tiek yra naudingos, kiek jos tenkina mūsų reikalus, ir mūsų sukurtieji turtai tik tiek mums teikia malonumo, kiek mes galime jais pasinaudoti, ne daugiau”(116psl). Pasikeitė Robinzono požiūris ir į pinigus. Jis ėmė juos vertinti kitaip: “O nereikalingas šlamšte!<…>kokia iš tavęs nauda? Tu man esi visiškai tuščias daiktas, nevertas netgi, kad tave nuo žemės paimčiau, bet kuris štai anų peilių yra brangesnis už visą šitą krūvą. Negaliu tavęs sunaudoti, pasilik, kur esi, ir keliauk į jūros dugną kaip padaras, kurio gyvybės neverta gelbėti.“(51psl) Tačiau, kad ir koks laimingas Kruzas buvo, jam vis dėl to trūko draugo. Robinzonas saloje jautėsi labai vienišas, apgailestauja esąs vienas tuomet, kai jam reikia padėjėjo, kad sukurtų dar daugiau gėrybių… Bandydamas išsklaidyti vienatvės pojutį, Robinzonas rašė dienoraštį ir mokė šnekėti savo papūgą Poli.Taigi Robinzonas saloje pragyveno dvidešimt aštuonerius metus, kupinus įvairiausių išbandymų ir nuotykių. Robinzonas prisirišo prie salos, todėl palikdamas ją verkė. Jis prisiminimui iš salos pasiėmė didžiąją ožkos kailio kepurę, kuria pats pasisiuvo, lietsargį ir papūgą.Šis romanas man paliko didelį įspūdį. Man buvo labai įdomu sekti Robinzono nuotykius, sugebėjimą išgyventi negyvenamoje saloje, begalinį ryžtą, ir viltį. Man šis romanas suteikė šiek tiek patirties, kaip elgtis panašioje situacijoje, priminė, jog viską pasiekti galima įdėjus daug pastangų ir valios. Labai dažnai mane vertė susimąstyti įvairios Robinzono mintys ir išgyvenimai. Manau, ši knyga tikrai gera! Rašytojas nė nenujautė, kaip, laikui bėgant, bus teigiamai įvertinta jo kūryba, nes amžininkai nelabai palankiai ją vertino. Nors visi pripažino pasakotojo išradingumą, neužmiršdavo nurodyti veikaluose esančių prieštaravimų, neatitikimų, ypač gramatikos ir stiliaus klaidų. Sviftas pavadino Defo „beraščiu rašeiva”.Tikrasis pripažinimas atėjo XIX a. pr., kai Defo įvertino V.Skotas, Č.Lemas ir S.T.Kolridžas, o XX a. suteikė jam garbingą anglų realistinio romano pradininko vardą.