Vinco Mykolaičio – Putino kūrybos ypatumai
Lietuvių poezija, pradedant K. Donelaičio „Metais“, ieškojo vaizdų, emocijų ir idėjų objektyviuose epochos prieštaravimuose. Poezijoje vaizduojami konfliktai apimdavo socialines ir politines problemas. Jie pasibaigdavo ties poeto asmenybe, kuri išlikdavo vientisa ir nepajudinama. Ligi Maironio, pajutusio tragišką skirtumą tarp garbingos senovės ir niūrios carinės priespaudos, išgyvenusio konfliktą tarp širdies balso ir proto paliepimų, dramatizmo elementų lietuvių poezijoje beveik nebuvo. Vincas Mykolaitis Putinas- poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrėjas, vienas iškiliausiu XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros veikėjų.Vinco Mykolaičio – Putino lyrika, išaugusi iš Maironio tradicijų – vienas ryškiausių dramatiško mąstymo, jutimo ir vaizdavimo pavyzdžių lietuvių literatūroje. V. Mykolaitis – Putinas nuosekliai ėmė ieškoti epochos konfliktų ne išorėje, o savo dvasiniame pasaulyje. Jo lyrikoje pirmą kartą buvo aprašytas vidinis komfliktas, kuris tapo lietuvių lyrikos dramatizmo pagrindu. Tik priešingybės pažadina, įtempia kūrybines galias, tik vidinėje kovoje poetas atsinaujina, o kūryba yra ne kas kita, kaip nuolatinis savęs atradimas.
Ginčas su savimi, vidinė kova ir prieštaravimai – pagrindinis Putino kūrybos šaltinis. Jo lyrika gyvena minties lūžiais ir jausmų susikirtimais, kryžkelėje atsidūrusio žmogaus dvasine būsena, didžiųjų gyvenimo tiesų ieškojimu per abejones, suklupimus ir skausmą. V. Mykolaitis – Putinas pirmasis taip plačiai atvėrė lietuvių lyriką aštriam konfliktavimui, rūsčiai ir didingai išgyvenimų įtampai, negailestingam savęs tardymui ir teisingumui. Dramaturgo lyrikos dramatizmas – natūrali poeto gyvenimo kelio ir ypatingos jo dvasinės struktūros išvada. Tėvų valia išėjęs į kunigus, jis ilgai ir skausmingai blaškėsi, moralės, norų ir pareigos, nusileisdamas ir maildamas beieškant išeties. Prieštaravimas tarp žmogiškosios prigimties troškimų ir religinių dogmų sukėlė poeto sąmonėje aštrią disharmoniją, nepasitenkinimą pasauliu ir savimi, negailestingą kritiškumą įkaltoms tiesoms ir sau pačiam, žadino nuolatinį skausmą, protestą ir pilnaverčio gyvenimo ilgesį. Poetas įnirtingai grūmėsi su dogmomis, slopinančiomis žmogiškumą, ieškojo teisingo žmogaus būties principo, stengėsi suvokti save. Tikėjimas gėriu, teisingumu ir grožiu, ištikimybe žmogiškumo idealams, paveldėtiems iš humanistinės literatūros, pažadino poeto asmenybėje pasipriešinimo priespaudai ir blogiui jėgą, aktyviai veikiančią visuose jo lyrikos konfliktuose.
Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – putino asmenybę, sugriovęs jo ramybę ir pusiausvyrą buvo konfliktas su galingu ir didžiu pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijoje, poetas iš pradžiūų nuolankiai priėmė religines tiesas Putinas poemoje „Vergas‘ teigia „žmogus yra tik viešpaties vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė“. Dievybė jam dar buvo amžinasis, viską aprėpiantis ir lemiantis pradžia, kuriuo laikosi pasaulio harmonija. Ir ir jo eilėraščiai alsavo ramybe, dvasine darna, švelniu lyrizmu, kurio dar nebuvo apniaukusios abejonės ir perkirtę prieštaravimų žaibai. Bet šitas sutarimas su visata ir savimi laikotarpis Putino poezijoje buvo neilgas. 1916 m. jis parašo eilėraštį, kuriame pasaulis skyla į du atskirus, savarankiškai egzistuojančius ir nesusijungiančius pradus – dieviškąjį ir žemiškąjį, kur alkanųjų šauksmas ir mirštančiųjų priešmirtinė būsena suplėšo dieviškąją harmoniją, o maištinga poeto abejonė stoja prieš viešpaties sostą, pilna ironijos ir skausmo. Konfliktas tarp dievo ir žmogaus, idealiųjų ir matiarialiųjų gyvenimo pradų eina per visą simbolistinę Mykolaičio – Putino kūrybą, kaip ryškiausias jos motyvas ir vidinė priežastis. Poeto siela, kaip ir visas pasaulis, skyla į dvi puses. Viena veržiasi į viršūnes, saulėtą dangų, dieviškąjį aukštį, kur slypi amžinasis grožis ir viską aprėpiantis pažinimas, o kita traukia į klystančia ir nuodėmingą žemę. Viena nori būti skaisti ir šventa kaip lelijos žiedas, o kita trokšta pasinerti žemės vilionėse. Taip poetas parašė eilėraštį „Viršūnės ir gelmės“, jis ne kartą bandė nutildyti savyje žemės trauką, numalšinti jausmingą širdį, vėl pasilikti prie altorių, kur taip tyra, ramu ir gražu. Bet įveikti žemės jėgos jam nepavyko.
O kur amžinas konfliktas, ten ir kančia. Prispaustas savo amžiaus, spaudžiamas jos socialinių ir moralinių dėsnių, plėšomas abejonių ir vidinių prieštaravimų per didžiausias kliūtis ir tragizmą besiverždamas į aukštus idealus, žmogus negali tik lengvabūdiškai šypsotis. Jis kenčia. Ir toji kančia neišvengiama pasaulyje, kur tebeima kova dėl duonos kasnio ir laisvės, kur dar tiek daug neteisybės, prievartos ir pasityčiojimo iš žmogaus. Kančia visada išliks su mumis, kol žmogus gyvens žemėje, kol jis mylės, džiaugsis. Dramatizmo negali būti be skausmo. Tai pagrindinis motyvas. V. Mykolaičio – Putino lyriko tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus. Poeto širdis „negali be skausmo būti nė vienos trumputės rudens dienos“. Džiugesio akimirkos praplaukia jo poezijos dangumi kaip debėsėliai. Ir vėl, lyg rūškanas rudens dangus, apglėbia poetą skausminga vidine būsena, kurios jis nebijo ir nevengia. Tik skausmas praveria sielos gelmes, kur slypi kieti jausmais ir aštrios, skaidrios mintys. Skausmas apvalo širdį nuo kasdienybės, išplėšia iš ramaus pasitenkinimo, sukrečia ir atgaivina, priverčia žmogų tobulėti.