Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio “Rūpintojėlis” analizė

Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio “Rūpintojėlis” analizė

Vincas Mykolaitis-Putinas – žymus XX amžiaus poetas simbolistas. Lyrinis filosofinis eilėraštis “Rūpintojėlis,” parašytas 1926m., yra vienas lyriškiausių ir švelniausių o kūryboje. Pavadinimas įvardija nuostabų Lietuvos dievdirbių kūrinį – Rūpintojėlį, nuo seno saugojusį ir
, saugantį mūsų kaimo sodybas ir pakeles.
-, Eilėraštis pradedamas mažybiniu kreipiniu “Dievuli mano,” perteikiančiu švelnius lyrinio subjekto jausmus adresatui ir norą išreikšti susižavėjimą nakties padangių grožiu: “( . ) kas per naktys / lr kas plačių padangių per aukštumas / O žvaigždės, žvaigždės didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu.” Susižavėjimas, paakilumas, išreikšti retoriniais sušukimais, kartu ir graudulys – simbolistams būdingo emocinio maksimalizmo ženklai. Posmas baigiamas tuo pačiu kreipiniu “Dievuli mano.” Taip tarsi apibrėžiamos transcendentinio pasaulio ribos. Visas naktinio dangaus grožis – Dievo valioje. Tai jo erdvė.
Antrajame posme lyrinis “aš” visą dėmesį staiga nukreipia į save – “išeisiu sau tariau.” Staiga kinta ir erdvės planas (simbolistiniu “aukštai – žemai” principu). Įvardijamas lygus kelias. Anafora, skambanti tarsi liaudies dainos ištrauka (“Ant lygaus kelio tai valia valužė, / Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę”), patvirtina, jog lyrinis “aš” tikėjosi būūti laisvas būtent šioje erdvėje. Kelias paprastai veda į kokį nors tikslą, tačiau šiame nakties kelyje lyrinis “aš” trokšta ne keliauti, bet “dūmas dūmoti,” todėl jo žvilgsnis ir krypsta į dangų.
Įdomi yra ir laiko kaita: pirmasis posmas išreiškia dabarties, kalbamojo momento, ly

yrinio “aš” būseną, o antrajame tarsi grįžtama į šiek tiek ankstesnį laiką. Trečiajame posme erdvė išlieka ta pati – prie lygaus kelio. Tačiau būtent šio posmo retorinis klausimas paaiškina, jog lyrinis “aš” kalbasi ne tiesiogiai su pačiu dievu, bet su jo simboliu žemėje, su rūpintojėliu. Lyrinis subjektas kreipiasi į “dievulį,” svarstydamas, kodėl šis pasirinko rymoti tokią vietą, kaip pakelė.
Pirmajame posme vaizduojamas šviesus, aukštas ir žvaigždėtas dangus. O juk žvaigždė – tai aukščiausio idealo simbolis. Tokiu idealu ir žavisi eilėraščio žmogus. Tad jam nesuprantamas dievulio pasirinkimas nusileisti į žemę, Juk čia nėra to grožio, kaip aukštybėse. Metafora “vargų vargeliai ( . ) dūsaudami vaikšto” įvardija vargstančius žmones, praeinančius keliu – gyvenimo keliu.
Ketvirtajame posme į akis krinta dviejų erdvių antitezė – kelio (žemės) ir dangaus. Rūpintojėlis tarsi tarpininkas, galintis susieti šias taaip nutolusias erdves. Jis jau nėra tik medinis Dievo simbolis, poetas juos lyg sutapatina. Lyrinis “aš” vis bando išsiaiškinti: “argi mūsų godos / Tave prie kelio iš dangaus atprašė, / Ar gal tos šviesios rudenio naktužės / Tave iš mūsų žemės išsapnavo?” Iš šių personifikacijų aiškėja Dievo visuotinumo idėja – visos erdvės sritys yra jo valioje, jis yra visur, ir sunku pasakyti, kur yra pirminė jo buvimo vieta — žemė ar dangus.
Paskutinysis eilėraščio posmas tarsi patvirtina šią mintį. Lyrinis “aš” pajunta vienovę su Dievu, ji
is drįsta prašyti “priirnki gi mane.” Jis trokšta šią naktį “padūmoti” kartu su Dievu – galbūt prasiskverbti į gilesnę, trascendentinę sritį. Paskutiniojo posmo eilutėse “aukšto dangaus” motyvas tarsi “uždaro” erdvę, primindamas pirmajame posme sukurtą šviesos, pakilumo, nuostabos jausmą. Kalbančiojo nuotaika panaši kaip ir kūrinio pradžioje — pakili, švelni ir džiaugsmingai graudi.
Eilėraštis baigiamas kreipiniu “dievuli mano.” Tai pirmieji ir paskutiniai kūrinio žodžiai — gilaus tikėjimo Dievo visuotinumu išraiška, žiedinės kompozicijos ženklas.
“Rūpintojėlis” – labai švelnios, subtilios nuotaikos eilėraštis, rodantis ypatingą Vinco Mykolaičio-Putino gebėjimą kalbėti apie giliuosius žmogaus sielos potyrius ir troškimus.

Leave a Comment