Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio “Rūpintojėlis” analizė
Vincas Mykolaitis-Putinas – žymus XX amžiaus poetas simbolistas. Lyrinis filosofinis eilėraštis “Rūpintojėlis,” parašytas 1926m., yra vienas lyriškiausių ir švelniausių o kūryboje. Pavadinimas įvardija nuostabų Lietuvos dievdirbių kūrinį – Rūpintojėlį, nuo seno saugojusį ir , saugantį mūsų kaimo sodybas ir pakeles. -, Eilėraštis pradedamas mažybiniu kreipiniu “Dievuli mano,” perteikiančiu švelnius lyrinio subjekto jausmus adresatui ir norą išreikšti susižavėjimą nakties padangių grožiu: “( … ) kas per naktys / lr kas plačių padangių per aukštumas / O žvaigždės, žvaigždės didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu.” Susižavėjimas, pakilumas, išreikšti retoriniais sušukimais, kartu ir graudulys – simbolistams būdingo emocinio maksimalizmo ženklai. Posmas baigiamas tuo pačiu kreipiniu “Dievuli mano.” Taip tarsi apibrėžiamos transcendentinio pasaulio ribos. Visas naktinio dangaus grožis – Dievo valioje. Tai jo erdvė. Antrajame posme lyrinis “aš” visą dėmesį staiga nukreipia į save – “išeisiu sau tariau.” Staiga kinta ir erdvės planas (simbolistiniu “aukštai – žemai” principu). Įvardijamas lygus kelias. Anafora, skambanti tarsi liaudies dainos ištrauka (“Ant lygaus kelio tai valia valužė, / Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę”), patvirtina, jog lyrinis “aš” tikėjosi būti laisvas būtent šioje erdvėje. Kelias paprastai veda į kokį nors tikslą, tačiau šiame nakties kelyje lyrinis “aš” trokšta ne keliauti, bet “dūmas dūmoti,” todėl jo žvilgsnis ir krypsta į dangų. Įdomi yra ir laiko kaita: pirmasis posmas išreiškia dabarties, kalbamojo momento, lyrinio “aš” būseną, o antrajame tarsi grįžtama į šiek tiek ankstesnį laiką. Trečiajame posme erdvė išlieka ta pati – prie lygaus kelio. Tačiau būtent šio posmo retorinis klausimas paaiškina, jog lyrinis “aš” kalbasi ne tiesiogiai su pačiu dievu, bet su jo simboliu žemėje, su rūpintojėliu. Lyrinis subjektas kreipiasi į “dievulį,” svarstydamas, kodėl šis pasirinko rymoti tokią vietą, kaip pakelė.
Pirmajame posme vaizduojamas šviesus, aukštas ir žvaigždėtas dangus. O juk žvaigždė – tai aukščiausio idealo simbolis. Tokiu idealu ir žavisi eilėraščio žmogus. Tad jam nesuprantamas dievulio pasirinkimas nusileisti į žemę, Juk čia nėra to grožio, kaip aukštybėse. Metafora “vargų vargeliai ( … ) dūsaudami vaikšto” įvardija vargstančius žmones, praeinančius keliu – gyvenimo keliu. Ketvirtajame posme į akis krinta dviejų erdvių antitezė – kelio (žemės) ir dangaus. Rūpintojėlis tarsi tarpininkas, galintis susieti šias taip nutolusias erdves. Jis jau nėra tik medinis Dievo simbolis, poetas juos lyg sutapatina. Lyrinis “aš” vis bando išsiaiškinti: “argi mūsų godos / Tave prie kelio iš dangaus atprašė, / Ar gal tos šviesios rudenio naktužės / Tave iš mūsų žemės išsapnavo?” Iš šių personifikacijų aiškėja Dievo visuotinumo idėja – visos erdvės sritys yra jo valioje, jis yra visur, ir sunku pasakyti, kur yra pirminė jo buvimo vieta — žemė ar dangus. Paskutinysis eilėraščio posmas tarsi patvirtina šią mintį. Lyrinis “aš” pajunta vienovę su Dievu, jis drįsta prašyti “priirnki gi mane.” Jis trokšta šią naktį “padūmoti” kartu su Dievu – galbūt prasiskverbti į gilesnę, trascendentinę sritį. Paskutiniojo posmo eilutėse “aukšto dangaus” motyvas tarsi “uždaro” erdvę, primindamas pirmajame posme sukurtą šviesos, pakilumo, nuostabos jausmą. Kalbančiojo nuotaika panaši kaip ir kūrinio pradžioje — pakili, švelni ir džiaugsmingai graudi. Eilėraštis baigiamas kreipiniu “dievuli mano.” Tai pirmieji ir paskutiniai kūrinio žodžiai — gilaus tikėjimo Dievo visuotinumu išraiška, žiedinės kompozicijos ženklas. “Rūpintojėlis” – labai švelnios, subtilios nuotaikos eilėraštis, rodantis ypatingą Vinco Mykolaičio-Putino gebėjimą kalbėti apie giliuosius žmogaus sielos potyrius ir troškimus.