Realizmui būdinga:-tikrovė tampa tyrinėjimo objektu, gyvenimiškoji tiesa rašytojo kūrybos principu, stengiasi perteikti objektyvų gyvenimo vaizdą, pastebėdami, kad teigiama ir neigiama, kuriami tipiški, tikroviški charakteriai. Gausu gyvenimo faktų, būdingas smulkus aprašymas- gamtos, buities, darbo detalių.Dažn. pasakojama trečiu asmeniu, būdingi socialiniai, moraliniai ir psichologiniai konfliktai. Suklesti prozos žanrai:-romanas, apysaka, novelės, rečiau- melodrama, satyra, drama. Kūrėjai:-O De Balzakas „Tėvas Goria“-, Gyde Moposanas, Antanas Čechovas, Fiodoras Dostojovskis. LT- Žemaitė, V.Kudirka, M.Valančius, A.Vienuolis, Vaižgantas, V.Krėvė, J.Biliūnas, Š.Ragana.O De Balzakas-96 kūriniai. Pateikia plačią gyvenimo panoramą. Smulkiai aprašo gamtos detales, įv. Daiktus, veikėjų gyvenimą, jų pažintis.“Štai gyvenimas toks, koks jis yra-jis nėra nė kiek gražesnis, nei virtuvė“; Tėvas Gorija-socialinis, psichologinis romanas. Tema-šeimyninių santykių yrimas. Veiksmo vieta-Paryžius,ponios Vaki pensionas, apačia-viršus.Tematika-dėl pinigų pamiršta artimus žmones(tėvą, dukteris).Visuomenės poveikis asmenybei, aistros žmogui, šlykštumui, išdidumui, garbėtroškai, meilei.Jaunuolio kelias.Jonas Biliūnas-Vagis, Laimės žiburys, Kliudžiau, Jonukas, Ubagas, Brisiaus galas, Liūdna pasaka, Nemunas. Būdingas lyrinio pasakojimo būdas, psichologiškumas,novelėse dažniausiai vaizduojamas 1 įvykis, kalbama pirmuoju asmeniu, pasakotojas dalyvauja veiksme.Iškyla vidinis personažo konfliktas.Žemaitė: Marti; Bičiuliai, Topilys; Sutkai; Petras Kurmelis; Sučiuptas velnias, kuriuos sujungė į ciklą Laimė nutekėjimo. Per savo kūrybos laiką žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, kurias tuo metu itin mėgta vaidinti. teratūrinį Žemaitės palikimą sudaro prozos bei dramos kūriniai, nemažas pluoštas publicistikos ir laiškų. Gausiausia „šeimyninių“ apsakymų bei apysakų grupė. Šia tema kūrybinio kelio pradžioje parašė apysakų bei apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“. Cikle Žemaitė rodo daugiausia negatyvius, atstumiančius atvejus ( „Marti“, „Petras Kurmelis ir kt. ), taip pat duoda ir priešingų pavyzdžių ( apsakymas „Sučiuptas velnias“, apysaka „Sutkai“ ). „Šeimyninės“ problematikos gija driekiasi per visą rašytojos kūrybą, „Laimės nutekėjimo“ ciklą tęsė kitais apsakymais ir apysakom ( „Užvaizdas Pundulevičia“, „Gera galva“, „Ponas Zigmantas“ ). „Autobiografijoje“, apysakoje „Prie dvaro“ ir daugelyje apsakymų bei vaizdelių ( „Nelaimingi vaikai“, „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“, „Tinginė“, „Dovanos iš Amerikos“ ) atspindimos socialinės problemos.
Rašytoja parašė nemaža apsakymų kovos už lietuvių spaudą, kalbą, kultūrą motyvais ( „Motinėlės ašaros“, „Du kankintiniai“, „Prie užvertos langinės“, „Atžala“ ).Žemaitės dramos ( „Pragerti balakonai“, „Trys mylimos“, „Piršlybos“, „Apsiriko“ ) priklauso iš esmės komedijos žanrui. „Savo apysakose, apsakymuose, vaizdeliuose rašytoja atkūrė platų ir išsamų valstiečių gyvenimo paveikslą, nuošaly nepalikdama turbūt nė vieno jų kasdienybės momento, nė vienos šeimyninių ir socialinių santykių problemos.“ ( 185 – 186 p. )Teoriškai suvokiamos ir sąmoningai nusibrėžtos estetinės programos Žemaitė neturėjo. “< … > meniniu pobūdžiu Žemaitės kūryba yra ryškiai realistinė. Su realizmo estetika prasilenkia tiktai didaktiškos jos vietos ir kartais pasitaikantys sentimentalistinės poetikos pasiimti skoliniai, tuo tarpu saitai su tautosaka bei pasakotojos talento gaivališkumas telpa šios estetikos rėmuose, tik rašytojos realizmui suteikia be galo individualų ir lietuvišką pobūdį.“ ( 184 p. )„Žemaitė – gryna epikė, bene epiškiausio stiliaus rašytoja lietuvių prozos istorijoje. V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. V. Kudirka parašė satyrinius apsakymus „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinį „Kanklės“, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilių Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) „Mindaugą“ ir kt. 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo“ numeryje su savo komponuotomis gaidomis V. Kudirka išspausdino „Tautišką giesmę“. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m. F. Dostojevskis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Katorga ir sunkus gyvenimas turėjo daug įtakos F. Dostojevskio kūrybai. Jo kūriniuose žmogus visada ieško savęs, analizuoja savo ir aplinkinių žmonių gyvenimus, o ir pats rašytojas daugelio kritikų yra vadinamas racionaliu etiniu intuityviu intravertu. Jam būdinga savianalizė, didelis psichologizmas, gili filosofija. Kasdieninį gyvenimą F. Dostojevskis visada siejo su „amžinosiomis” žmonijos egzistencijos problemomis, todėl kūrybai būdingas minimalus buities vaizdavimas, ir gilus skverbimasis į žmogaus psichiką, idėjos dominavimas meniniame paveiksle, psichologinis groteskas, veiksmo dramatiškumas, detektyvinio romano elementai. Prieš skaitytojo akis – tarsi drugio krečiamo pasaulio vaizdas. Susigaudyti jame galima tik suvokus visumą, išgirdus autoriaus balsą. Jis atskleidė savo politines, visuomenines ir etines pažiūras beletristikoje – apysakoje Užrašai iš pogrindžio, romanuose Nusikaltimas ir bausmė, Idiotas, Velniai, Jaunuolis, Broliai Karamazovai ir kt. Savo kūrinius leisdavo maždaug kas du – keturis metus. Broliai Karamazovai buvo paskutinis F. Dostojevskio kūrinys – įtempto trejų metų darbo ir viso gyvenimo apmąstymų bei ieškojimų rezultatas. Šatrijos Ragana. Prozininkė.Kūriniai: Irkos tragedija, Sename dvare, Ant Uetelbergo, Mėlynoji mergelė, Kraitis, Pančiai, apsakymai.