Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio “Rūpintojėlis” interpretacija

Vincas Mykolaitis Putinas – XX a. Pradžios poetas ir prozininkas,labiausiai žinomas savo romanu „Altorių šešėly“ ir simbolistiniais eilėraščiais. Vienas lyriškiausių jo poezijos darbų, keliantis žmogaus būties, Dievo ir santykio su juo klausimus yra eilėraštis „Rūpintojėlis“. Pavadinimas įvardija Lietuvių dievdirbių kūrinį – rūpintojėlį, saugojusį ir saugantį kaimo sodybas ir pakeles.
Eilėraščio pradžioje atsiduriama šviesioje naktinėje erdvėje: „Dievuli mano, kas per šviesios naktys!“ Lyrinis subjektas yra susižavėjęs jo matomu vaizdu – begaliniai toliai, pasakiškos žvaigždės yra jo siekiamybė. Jam daromas toks įspūdis, jog sukyla jausmai, pasidaro grraudu.: „ Ir kas plačių padangių per aukštumas!/ O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos/ Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.“ Šie vaizdai įkomponuoti tarp dviejų kreipinių „Dievuli mano“ pabrėžia, kad šis nuostabus transcendentinis pasaulis, kurio lyriniui „aš“ nėra lemta pasiekti, yra Dievo valioje.
Antrame posme lyrinis subjektas visą dėmesį nuo žvaigždžių nukreipia į save ir į jį supančią aplinką. Atklydęs ant „lygaus kelio“, kuris simbolizuoja gyvenimą, jis ieško atsakymų ir vertybių, nes čia jam duota visiška laisvė: „Išeisiu sau tariau, ant lygaus kelio:/ Ant lyygaus kelio tai valia valužė.“ Vis dėlto, nors kelias yra lygus, lyrinis subjektas nesiruošia niekur eiti. Jį čia atvedė mintys ir klausimai: „Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę/ Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.“ Šioje kūrinio dalyje matoma, kad lyriniui „aš“ yr

ra duotos puikios sąlygos kelti klausimus, mąstyti.
Trečioje strofoje lyrinis herojus kreipiasi „Dievuli mano“. Šis kreipimąsis jau yra ne retorinis, kaip pirmoje strofoje – kalbamąsi ne su savimi, o su Dievo simboliu Žemėje – rūpintojėliu, jungiančiu materialųjį ir anapusinį pasaulius: „Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,/ Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai? Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai/ Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.“ Užduotas klausimas, kodėl rūpintojėlis yra čia, nėra priekaištingas – lyrinis „aš“ negali suprasti priežasties, kodėl Dievas iš svajonių spindinčių žvaigždžių pasaulio, nusileido į buitiškąjį, kuriame patiriama tiek daug vargo.
Ketvirtame posme išryškėja dangaus ir kelio priešprieša: „Dievuli mano, argi mūsų godos/ Tave prie kelio iš dangaus atprašė“. Lyrinis subjektas svarsto ar Dievas yra čia, prie kelio, dėl žmonių vargų, ar priešingai – dėl žemės nuuostabumo – taip iškeliamas klausimas ar būtis yra kančios ir vargų pasaulis, ar grožio ir šviesos vieta : „Ar gal tos šviesios rudenio naktužės/ Tave iš mūsų žemės išsapnavo?“. Kita vertus Dievas jau yra ne tik medinis, materialus rupintojelis prie kelio, bet taip pat ir dangaus dalis. Taip kuriama Dievo visuotinumo idėja – jis yra visur, viskas yra jo valioje, todėl sunku pasakyti, kur yra jo pirminė erdvė.
Paskutinėje eilėraščio strofoje įvyksta permaina. Lyrinis herojus išėjęs ant lygaus kelio stebėti dangaus ir mąstyti, prašo Rū
ūpintojėlio,kad ji priimtų prie kelio kartu padūmoti. Kaip ir visame eilėraštyje, į Dievą kreipiamasi deminutyvine forma, išreiškiant savo šiltus jausmus ir artumą: „Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,/ Prie lygaus kelio padūmoti.“ Paskutinės dvi kūrinio eilutės: „ O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės/ Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.“ Jomis lyrinis subjektas pasako, kad jam anapusinis gyvenimas, nors ir lieka siekiamybe, jam tai nebėra taip svarbu – jis renkasi stebėti gyvenimo kelią (gyventi) ir mokytis iš jo.
Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštyje „Rūpintojėlis“ nagrinėjama žmogaus gyvenimo tikslo ir santykio su Dievu aspektai, įvyksta lyrinio „aš“ požiūrio pokytis klausimu ar verta nematyti savo gyvenimo kelio, svajojant apie rojų, ar geriau, nekreipiant dėmesio į dangų, sutelkti dėmesį į savo būtį.

Leave a Comment