Vinco Mykolaičio Putino eilėraščio „Margi sakalai” analizė ir interpretacija

Vinco Mykolaičio – Putino

eilėraščio ,,Margi sakalai” teksto analizė

ir interpretacija

Vincas Mykolaitis-Putinas – 20 amžiaus pradžios lietuvių poetas ir prozininkas. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu ,,Altorių šešėly“. Jo ankstyvajai kūrybai būdinga gamtos svarba, jos dominavimas kūriniuose. Tuo jis atskleisdavo lyrinio subjekto vidini pasaulį. Vincas Mykolaitis-Putinas išleido vieną garsiausių jo poezijos rinkinių ,,Tarp dviejų aušrų“ (1927). Vienas iš minėtojo lyrikos rinkinio eilėraščių puikiai atskleidžia Vinco Mykolaičio-Putino simbolizmą – tai ,, Margi sakalai“.

Eilėraštis ,,Margi sakalai“ nagrinėja vieną pagrindinių Putino plėtojamų temų. Putino lyrinis subjektas visą laiką svyruoja tarp žeemės ir dangaus, tarp kūno ir sielos, tarp gyvenimo ir mirties. Tokia jo lemtis. Šis eilėraštis atskleidžia tikruosius gyvenimo siekius, tai, ko iš tikrųjų turėtų siekti žmogus, todėl čia pasakojama apie sakalų skrydį į dangų, kur jie nori gauti, išsikovoti tai, ko negalėjo rasti žemėje.

Žemėje sakalai jaučiasi prastai, nes negali įgyvendinti savo siekių, bet jie randa išeitį – kyla į dangų, kur vos pakilę jie pajunta laisvę, kurios dar nebuvo pajutę, randa viltį, kurios žemėje nerado, ir iškart supranta, kad elgiasi teisingai:
,,Lydėdami gęęstančia žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.“

Pagaliau pakilę ir laisvi jie gauna daugiau ryžto siekti savojo tikslo, skristi pirmyn ir nedvejoti. Sakalai kategoriški ir apsisprendę – į žemę ji jau nebegrįš. Sparnų išskleidimu aiškiai parodoma, jog jiems pa

atinka padangėje, o taip pat jie palyginę žemę su dangumi pasako priežastį, kodėl jie nebenori grįžti:
,,Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.“

Štai čia jau prasideda priešprieša tarp žemės ir dangaus. Ypač didelį kontrastą tarp jų sukuria tamsa ir šviesa. Tai opozicija, kuri mums daug ką pasako. Suprantame, kad vyraujanti tamsa žemėje tarsi simbolizuoja blogį, parodo prastą gyvenimą ten, o štai danguje šviesu, šviečia saulė, be to jame sakalai jaučiasi puikiai, juk jau niekas nebesutrukdys būti laisvais:
,,Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.“

Sakalai ir toliau pasiryžę siekti gėrio, nesibaigiančios laisvės ir tobulybės, kurią įprasmina lelija. Ją nuskynę, sakalai norėtų parskraidinti atgal į žemę ir ją padaryti panašią į dangų, panaikinti tą priešpriešą. Matome, jog sakalai nėra savanaudiški ir siekia geero visai žemei, ne tik sau:
,,Mes, skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.“

Šio eilėraščio kulminacijoje dar labiau sustiprėja ryžtas, atskleidžiamos džiaugsmingos emocijos, nes sakalai jau buvo įsitikinę, kad netrukus tikslas bus pasiektas. Dar kartą yra pabrėžiamas tikslas, jų siekis, apie kurį greitai sužinos visa žemė. Būsimasis laikas toną daro griežtą, užtikrintą:
,,Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna
Ir žemei užgims pranašauta diena.“

Paskutinis posmelis atskirtas. Ta
ai tarsi dar viena Putino priešprieša tarp idealizmo ir realybės. Pirmasis posmas vientisas, astrofiškas todėl įtampa augo palaipsniui ir pasiekė minėtąją kulminaciją. Visa tai išryškino viziją ir emocijas. Paskutinysis posmas visai kitoks. Tai lyg atomazga, viso eilėraščio apibendrinimas, išvada. Čia kalbama lėtai, ramiai, jau nebėra jokių kontrastų, jaučiamas nusivylimas, nes pagaliau grįžtama į realybę. Suprantame, kad visgi tikslas buvo neįmanomas, neįgyvendinamas, o pranašautoji diena, kai žmonės bus laisvi žemėje viešpataus gėris, tobulybė, taip ir neateis.Sakalai negali pakeisti pasaulio vieni kad ir kaip to norėtų. Čia galime įžvelgti simbolį. Tas negrįžimas įprasmina nepasiekiamą tikslą, siekį:
,,Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai. “

Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje žemę niekino tam, kad galėtų išaukštinti opoziciją dangų, į kurį ir skrido sakalai. Putinas skaitytojui bandė pasakyti, jog gyvenime reikia siekti tobulybės, kad būtum laimingas, laisvas, bet žemėje tą pasiekti labai sunku, beveik neįmanoma.

Simbolizme yra paslepiama posakio ar vaizdo prasmė. Tą slėpimą pastebime ir Putino eilėraštyje. Vien pavadinimas ,,Margi sakalai“ turi prasmę. Sakalai – tai maištaujantys, siekiantys geresnio gyvenimo, būdvardis ,,margi“ tarsi parodo jų išskirtinumą iš pilkos masės, gyvenančios žemėje, kuris nieko nebando keisti ir tiesiog ,,plaukia pasroviui“. Net eilėraščio laikas nėra nusakomas paprastai. Kūrinyje va
akaras įvardijamas labai vaizdinga metafora ,,Lydėdami gęstančią žarą“, o rytas – ,, Bet štai rytuose jau nuraudo dangus“.

Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštyje labai svarbios erdvės. Jos ypač atskleidžiamos kontrastų dėka. Kontrastuojant tam tikrus dalykus, išryškėja erdvės, jų skirtumai minusai, pliusai. Pirmoji erdvė – žemė, Ji šiame eilėraštyje niekinama, smerkiama, apibūdinama kaip bloga vietai gyventi, joje tamsu ir nyku. Opozicinė erdvė, su kuria žemė priešinama ir iš kurios ji apžvelgiama, yra dangus. Čia sakalai saugūs, visur šviesu. Taigi šių dviejų erdvių priešinimu poetas nori pasakyti skaitytojui, ką jis gali padaryti, kad viskas pasikeistų.

Šį eilėraštį galima palyginti su labai gerai žinoma graikų mitu ,,Ikaro skrydis“. Graikų mitas ir eilėraštis yra panašūs, nors turi ir skirtumų. Dedalas ir Ikaras troško pabėgti iš salos tam, kad grįžtų i savo gimtąją žemę. Dedalas sau ir savo sūnui padarė sparnus. Dedalas uždraudė Ikarui kilti labai aukštai, bet sakė neskristi ir labai žemai. Ikaras nepakluso ir kilo vis aukščiau ir aukščiau, tada jo sparnų vaškas ištirpo, Ikaras nukrito į jūra ir nuskendo. Sakalai Putino eilėraštyje lygiai taip pat kilo vis aukščiau į saulę, bet tarp šių skrydžių yra skirtumas. Sakalai skrido turėdamas – siekti tobulybės, laisvės, kitokio gyvenimo, o Ikaras kilo tik todėl, kad jam tai patiko, jis tiesiog užsimanė pasiekti saulę ir visai užmiršo ta
ai, ką jam sakė Dedalas. Tiek sakalai, tiek Ikaras taip ir nepasiekė savųjų tikslų, nes tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Be to, randame dar viena panašumą. Sakalai ir Dedalas su Ikaru turėjo panašias priežastis, dėl ko taip norėjo pakilti ir išskristi – ir vieni, ir kiti niekino vietą, kur tuo metu gyveno.

Taigi Vinco Mykolaičio-Putino simbolistinis eilėraštis ,,Margi sakalai“ atskleidžia mums tikrąsias pasaulio vertybes, siekius, kuriuos pabandyti įgyvendinti turėtume kiekvienas iš mūsų.

Leave a Comment