VINCAS MYKOLAITIS – PUTINAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“

REFERATAS

VINCAS MYKOLAITIS – PUTINAS

„ALTORIŲ ŠEŠĖLY“

Darbą atliko:

Darbą priėmė:

TURINYS

1. Įžanga2. Apie autorių3. Apie kūrinį4. Pagrindiniai veikėjai5. Gražiausi posakiai6. Naudota literatūra

ĮŽANGA

Atostogaudamas Nicoje (Prancūzija) 1931m. V.Mykolaitis-Putinas parašė romano Altorių Šešėly I ir II dalį. (Išspausdintas III dalių romanas 1933m.). Tuo laiku tai buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, nes talentingai parašytas romanas siejosi su paties rašytojo asmeninė drama. Tačiau romanas nėra V.Mykolaičio-Putino autobiografija. Autorius savo autobiografijoje taip rašo apie romano pagrindinį veikėją Vasarį: “Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas… Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju.”Altorių Šešėly pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje. Putinas, duodamas sudėtingą psichologinį inteligento charakterį ir paprasta natūralia forma sukurdamas plataus masto veikalą, išvedė Lietuvių literatūrą iš siauro liaudiškumo ir formalistinio klaidžiojimo. Altorių Šešėly dar tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.Altorių šešėly – tai stendališko tipo psichologinis romanas, kur kritiška aplinkos panorama, braižoma visažinio pasakotojo, plastiškai susilieja su herojaus vidine interpretacija. Tai chronologiškai plėtojama asmenybės brendimo istorija, atverianti psichologinį procesą kaip nepertraukiamą vyksmą, kurį maitina paties autoriaus vidinė drama.

APIE AUTORIŲ

Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893m. sausio 6d. Pilotiškių kaime, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigęs 4 klases, 1909m. V.Mykolaitis-Putinas įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1911m. Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį Šaltinyje.Vėliau eilėraščius spausdino Šaltinyje, Ateityje, Draugijoje. Nors kunigų seminariją baigdamas V.Mykolaitis-Putinas suabejojo dėl kunigo pašaukimo, bet vis dėlto 1915m. įsišventino kunigu. Pastoracinio darbo nedirbo ir 1915-1917m. toliau mokėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia artimai susipažino su J.Baltrušaičio rusiška lyrika, domėjosi rusų simbolistų poezija, rašė eilėraščius Ateities Spinduliams ir Lietuvių Balsui. 1917m. Petrapilyje pasirodė pirmasis V.Mykolaičio-Putino lyrikos rinkinys Raudoni Žiedai su poema Kunigaikštis Žvainys. V.Mykolaitis-Putinas gavo stipendiją (per Amerikos lietuvių Tautos Fondą) mokslams tęsti Vakarų Europoje. 1918m. jis išvyko į Šveicariją. 1918-1922m. Friburgo universitete studijavo filosofiją, filosofijos ir meno istoriją, literatūrą. Universitete V.Mykolaitis-Putinas visai subrendo kūrybiškai: parašė apsakymų, dramą, nemažai poezijos. 1922m. apgynė disertaciją apie V.Solovjovo estetiką. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį, 1922-1923m. ruošėsi profesūrai Miuncheno universitete, studijuodamas literatūros bei meno problemas.

1923-1929m. V.Mykolaitis-Putinas dėstė Lietuvos universitete naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką. 1924-1932m. redagavo Židinį, 1925m. buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos sekretoriumi, padėjo įsteigti studentų ateitininkų meno draugijai “Šatrija”, parašė dramų, išleido poezijos rinkinį Tarp dviejų aušrų (1927). 1931m. V.Mykolaitis-Putinas išvyko atostogauti į Nicą (Prancūzija), kur parašė svarbiausio savo kūrinio – romano Altorių šešėly I ir II dalį. (III dalys išleistos 1933m.). 1935m. oficialiai atsisakęs kunigystės, V.Mykolaitis-Putinas neperėjo į krikščionybės priešų eiles, pasiliko tikintis. 1936m. išleido eilėraščių rinkinį Keliai ir kryžkelės, po to poezijos kurį laiką nerašė, bet paskelbė mokslinių darbų, prozos kūrinių. 1933 – 1937m. V.Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, 1940- 1954m. Vilniaus universiteto profesorius, 1945 – 1946m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. 1956m. išleido rinkinį Poezija. Mirė 1967m. birželio 7d. Kačerginėje, prie Kauno, palaidotas Vilniuje.

APIE KŪRINĮ

Romane Altorių Šešėly realistiškai vaizduojamas kūrybinės asmenybės emocinis ir intelektualinis brendimas, gvildenamos svarbios dvasinio gyvenimo problemos. Kūrinio centre – poeto kunigo Vasario asmuo. Vasario psichologinė analizė sudaro romano turinį. Vasaris yra švelnios sielos, poetinių polinkių svajotojas, idealistas, nepakenčiąs veidmainiavimo, negalįs sutilpti siauruose kunigo pareigų varžtuose. Jis nuolat kankinasi, jausdamas, kad jame nesiderina poeto talentas su pasiimtomis pareigomis, kad jis negali pažinti tikro gyvenimo. Jau nuo seminarijos laikų jis jaučia, kad jo prigimtis nesiderina su kunigo pašaukimu, bet neturi pakankamai valios iš karto nutraukti ryšius su kunigo pareigomis.Liudas Vasaris suvokia, kad kunigų seminarija atitvėrė jo talentą nuo gyvųjų meno šaltinių – meilės išgyvenimų, natūralaus žmonių bendravimo, spontaniškos saviraiškos be jokio moralizavimo. Kyla nesutramdomas noras „pažinti gyvenimą dėl kūrybos”, kad nebūtų nužudytas talentas – „Dievo dovana”, nes mylėti ir kurti yra tas pats (novelės „Moteris ir žiedas” tezė). Bet Vasaris nesiryžta jokiems kategoriškiems veiksmams, teisindamasis, kad kiekvieno individo būtis turi savo vidinį dėsnį, kurio nereikia forsuoti, o leisti jam natūraliai bręsti ir atsiskleisti. Liudo Vasario neryžtingumas, kompromisinis pasidavimas aplinkybėms, rezignacija, tylus kentėjimas ir maištingas vidinis nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniųjų romano puslapių kaip charakterio dominantė, atspindinti tipiškas „lietuviško būdo” savybes, pasak to meto kritikos, kol galų gale, aktyviai spiriamas mylimos moters, sėdasi rašyti atsistatydinimo pareiškimą vyskupijos kurijai (po dvejų metų tokį pareiškimą parašė ir pats autorius). Liudas Vasaris, svyruodamas tarp idealybės ir žemiškumo, skausmingai ieškodamas vieningo egzistencijos principo ir vidinės harmonijos, išreiškė būdingą XX a. literatūros konfliktą – konfliktą tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.

Altorių Šešėly yra pirmasis psichologinis intelektualinis romanas, kuriame objektyvaus vaizdo plastika efektingai derinasi su poetinio jutimo energija, vidinių išgyvenimų vibruojanti emocinė tonacija su minties veiksmu ir blaivia analitika, banguojanti dramatiškų kontrastų kompozicija su lakoniška sąvokinės kalbos stilistika.

PAGRINDINIAI VEIKĖJAI

Liudas Vasaris – pagrindinis romano herojus, Seinų seminarijos klierikas, o vėliau kunigas, rašo eilėraščius ir negali suderinti savyje poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano intelektualinį emocinį branduolį: laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiškiausia tos esmės išraiška.Liudas Vasaris, kaip ir Mykolaičio-Putino eilėraščių lyrinis subjektas, telkia savyje „disharmonijos ir dvilypumo pradus”. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja ir tardo šitą vidinį prieštaringumą – vienu atveju kunigo pareigų aspektu, kitu atveju pagal poeto pašaukimo imperatyvą. Tai abejonių, kintančių apsisprendimų, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siūbuojanti nuo poetinių gamtos išgyvenimų iki košmariškų erotinių vizijų, turinti savo kryptį ir sprendimą. Į pagrindinio herojaus savistabą kiti personažai įsiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar vidinių svarstymų argumentai. Liucė, spinduliuojanti skaisčiu mylinčios mergaitės poetiškumu, pažadina meilės ilgesį ir atveria „amžinąjį moteriškumą” kaip meninės kūrybos šaltinį („Meniškieji ir erotiškieji jo sielos polėkiai jungėsi į vieną”). Baronienė Rainakienė, rafinuotos dvaro kultūros balsas, suformuoja tiesą, kuri tik neaiškiai buvo nujaučiama: „Menas, mano bičiuli, yra platus, kaip gyvenimas, o dvasininkas siauras, kaip…”

GRAŽIAUSI POSAKIAI

„Tokiais momentais Vasaris jausdavosi, tartum būtų išsinėręs iš visų laikinų savo gyvenimo aplinkybių ir pasiekęs savo paties žmogiškąją esmę. Reti tai būdavo momentai, bet jam brangūs ir reikalingi. Tokiais momentais jis pajusdavo save patį kaip kokią nepaliestą versmę, kurioje glūdi dar daug kam nežinomų pajėgų. Tuomet jis įtikėdavo savim ir gerbdavo save. Tokiomis valandomis jis tarsi nuplaudavo nuo širdies visą per dienų dienas prisirinkusį kartumą, kai jis būdavo paprastas nusižeminęs kunigėlis, kuriam bobelės geisdavo pabučiuoti į delną, o vyresnieji konfratrai traktuodavo bent kiek iš aukšto, su protekcija arba nebojimu.“

„Tas jausmas buvo nudažytas tylaus liūdesio, gilios rezignacijos, nejučiomis per tuos metus susikaupusios jo širdy ir štai dabar apsėmusios jį, pasinėrus jam į giedrią vasaros gamtą.“

„Toli jau pasiliko miestas, miškas uždengė Katedros ir seminarijos bokštus – juo giliau jie skendo į giedrią vasaros gamtą, juo karščiau kaitino saulė pro juodą sutaną, juo lengviau darėsi klieriko širdy ir šviesiau akyse. Jisai nieko nemąstė, nieko negalvojo, tik visas jojo kūnas tarsi pavirto į vieną jutimą, o visas dvasios gyvenimas į vieną jausmą. Ir jis stačiai svaigo, jis negalėjo pakelti to jutimo ir to jausmo dydžio.“

„Pamažu jį pagavo svajinga nuotaika. Rodėsi jam, kad jis ne suka aplinkui aukšta siena aptvertą seminarijos sodą, bet eina ir eina vis pirmyn į tą balzganą melsvumą nežinomu, nesibaigiamu keliu. Nušvitusiu veidu ir klaidžiojančiu lūpose šypsniu, jis ne tik svajojo, bet ir gyveno vieną savo skurdžios jaunystės pasaką. Ir rodėsi jam, kad iš ano krašto priešais jį ateina toji Nepažįstamoji, Neregėtoji, kurios prisiartinimą jis štai taip gyvai jaučia.“

„Ta jo dvasios kertelė, apie kurią jau nuo pat jo brendimo pradžios slankiojo neaiškus jaudinąs moteriškumo vaizdas, kertelė, kurią pravėrė Liucė, pati jon neįėjusi, dabar tapo užimta nepažįstamosios. Ir jis papuošė tą Nepažįstamąją visu savo švarios širdies idealizmu, niekad dar nepaliestu nei kasdienės realybės, nei brutalaus cinizmo.“

„Bet ar jis kaltas, kad gyvenimas, į kurį jis taip anksti pateko, auklėjo jame emocinį patosą, nesveiką svajingumą, melancholiją ir pesimizmą – ir kad niekas jo nepamokė, kad gausios poetui medžiagos gali duoti ir kukli ramunė, ir mėlyna rugiagėlė, ir kvapus čiobrelis, ir vėjo siūbuojama smilga.“

NAUDOTA LITERATŪRA

1. VINCAS MYKOLAITIS – PUTINAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“

2. VIKTORIJA DAUJOTYTĖ „LIETUVIŲ LITERATŪRA“3. „1900 – 1940 LIETUVIŲ LITERATŪROS SKAITINIAI 11 II DALIS