Ištraukos iš “Altorių šešėly” interpretacija

Ištraukos iš “Altorių šešėly” interpretacija

Vincas Mykolaitis – Putinas, gimęs 1893 metais, o miręs 1967 metais, buvo lyrikas, prozininkas, dramaturgas, literatūros profesorius. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Ją būtų galima analizuoti pagal žanrus: lyrika, proza, drama, kritika. Jo kūrybą taip pat galima suskirstyti į du epicentrus. Pirmajam epicentrui būdingi gamtos elementai, jausmingumas, lyrinis herojus, kuris siekia laisvės. Būtent į pirmąjį epicentrą ir įeina romanas “Altorių šešėly”.

Ši ištrauka paimta iš Vinco Mykolaičio – Putino romano “Altorių šešėly”. Pavadinime tarsi supriešintos dvi spalvos: altorius – balta, šviesi, o šeešėlis – pilka, tamsi. Perskaičius vien pavadinimą galima suprasti, kad romane aprašomi įvykiai vyko bažnyčioje, arba bus labai glaudžiai su ja susiję. Tačiau perskaičius visą romaną suprantama, kad jame aprašomas jauno kunigo gyvenimas. Bet aprašomas gyvenimas yra ne išorinis, kurį mato aplinkiniai, o vidinis, kurį mato ir išgyvena tik pagrindinis romano herojus.

Nagrinėjama ištrauka yra paimta iš psichologinio romano. Šiame romane nuosekliai skverbiamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus jausmus, savijautą. Įvykių romane ne daug, o ir juos lemia vidiniai konfliktai. Ištraukoje aprašoma Liudo Vaasario sumaištis saloje, jo dvejonės.

Apie erdvę šioje ištraukoje nieko neužsimenama. Laikas šioje ištraukoje tiksliai nenustatytas. Tačiau pasakotojas yra visažinis, jis žino, kas bus po kurio laiko, todėl laikas jo pasakojime kinta iš dabarties į ateitį. Pirmasis žingsnelis į ateitį mažytis, nedrąsus: “ir ka

ai netrukus po to pasireiškė jo talentas”. Antras jau didesnis, pasakotojas pasakoje, kas vyks po kelerių metų: “ o po kelerių metų jo draugai jį laikė jau pripažintu poetu”. O paskutinysis žingsnis į ateitį aprėpia visą Vasario gyvenimą: “jeigu jisai būtų įtikėjas savo talentą, jo gyvenimas ir kūryba būtų nuėję visai kitais keliais”. Šiame sakinyje naudojama tariamoji nuosaka tarsi pabrėžia, kad pasakotojui gaila, kad taip nebuvo, kad vasario gyvenimas pasuko kita vaga.

Šios ištraukos, kaip ir viso romano, Šios ištraukos, kaip ir viso romano, pagrindinis veikėjas yra Liudas Vasaris. Vasarį charakterizuoja pasakotojo pasakojimas. Veikėjas šioje ištraukoje kinta iš jaunučio klieriko į pripažintą poetą. Pagrindinio veikėjo išvaizda neaprašyta, tačiau visa ištrauka skirta jo sielos dvejonių, charakterio savybių aprašymui. Pasakotojas atskleidžia Liudo vasario būdo bruožų. Fantazijos maaištingumą, uždarumą. Tačiau pagrindinė Vasario būdo savybė, aprašoma šioje ištraukoje, yra susitaikymas su esama padėtimi, nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis, nedrąsa: “Jis nusileisdavo ir rezignuodavo, bet tuo pačiu metu giliai kentė dėl savo pažeminimo, kankindamas save mintimi kad pasaulis ir visas platus gyvenimas nebe jam, kad nebe jam svajoti apie bet kokį pasižymėjimą – ir kam nors patikti, ką nors sužavėti nebe jam”. Šiame sakinyje “nebe jam’ pakartota net tris kartus. Tai dar labiau pabrėžia pagrindinio veikėjo nusivylimą ir tarsi patvirtinimą, kad ne
e jam, o kažkam kitam lemta gyventi, svajoti apie pasižymėjimą, patikti, sužavėti. Šis nepasitikėjimas ir nedrąsa išauga, kai draugai jį laikė jau pripažintu poetu: ” Jisai pats nedrįso to prisipažinti ir pats sau kartodavo: visa tai ne man”. Visa tai dar labiau paaštrinta retorinis klausimas, kurį Liudas vasaris užduoda pats sau: “kodėl aš daugelio tūkstančių tik man, būtent, Dievas būtų davęs talentą?” Tačiau jis nelaukia atsakymo, o ir pats nesistengia į jį atsakyti, tarsi susitaikydamas, kad visą tai ne jam. Bet ištraukos pabaigoje pasakotojas bando pateisinti Vasario nepasitikėjimą savo jėgomis ir nedrąsą kaltindamas susiklosčiusias aplinkybes: ”Jeigu tuo metu niekas nebūtų slopinęs jojo polėkių, jeigu jam būtų įspindęs bent vienas laisvės spindulys iš plačiosios padangės”. Šioje citatoje labai sureikšminamas laisvės spindulys. Juk būtų užtekę bent vieno laisvės spindulio iš plačiosios padangės, ir viskas būtų pasikeitę. Šis laisvės spindulys būtų buvęs toks svarbus, kad visa plačioji padangė būtų buvusi bereikšmė.

Šios ištraukos nuotaika labai rami, nekintanti. Ji kupina nepasitikėjimu savimi, nusivylimo. O pats paskutinis sakinys iš pradžių sukelia kibirkštėlę vilties: “jeigu tuo metu niekas nebūtų slopinęs jojo polėkių, jeigu jam būtų įspindęs bent vienas laisvės spindulys iš plačiosios padangės, jeigu jisai būtų įtikėjęs savo talentą.”. Tai labai pabrėžia žodelis “jeigu”, kuris pakartojamas net keletą kartų. Ta
ačiau ištrauka baigiasi nevilties gaidele: “. jo gyvenimas ir kūryba Būtų nuėję visai kitais keliais”.

Ši ištrauka – puikus pavyzdys, kaip jaunuolis, turėdamas talentą, kurį pripažįsta kiti, pats gali jį pražiopsoti ir jo nepripažinti vien dėl to, kad jis yra nedrąsus ir netiki, kad būtent jam nusišypsojo laimė patirti talento džiaugsmą. Tačiau ši ištrauka neleidžia pamiršti, kad viskam didelę įtaką daro ir susiklosčiusios aplinkybės, prieš kurias žmogus yra bejėgis.

Leave a Comment