V.M.Putino romano „Altorių šešėly“ ištraukos analizė ir interpretacija

V.M.Putino romano „Altorių šešėly“ ištraukos analizė ir interpretacija

Vincas Mykolaitis Putinas laikomas simbolizmo pradininku Lietuvoje. Jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ – ryškiausias šios krypties pavyzdys lietuvių literatūroje. Tačiau V.M.Putinas buvo ne vien poetas; jo, o gal ir visos lietuvių literatūros žymiausias romanas „Altorių šešėly“ – pirmas psichologinis šio žanro kūrinys Lietuvoje. Romane autorius skaitytojui atveria pagrindinio veikėjo – Liudo Vasario – vidinį pasaulį, leidžia pažvelgti į ilgo, sunkaus ir skaudaus kelio į išsivadavimą iš kunigystės gniaužtų eigą. Interpretuosiu šio kūrinio pirmos dalies („Bandymų dienos“) fragmentą, pasakojantį appie vieną iš nedaugelio Liudo Vasario kelionių iš seminarijos – pasivaikščiojimą po Vilnių.
Liudas Vasaris – dar tik klierikas, bijantis menkiausio nusižengimo, juo labiau seminarijos vyresnybės akivaizdoje. Išvyka į sostinę jam, tuomet dar nepriekaištingos reputacijos klierikui, – didelis įvykis pilkoje kaip seminarijos kambarys kasdienybėje. Ritmingus ir tarsi melodija skambančius skambalo dūžius Liudas pakeičia į Vilniaus peizažą: Jurgio prospektą, vasaros teatrą, Bernardinų sodą ir ištraukoje neminimus Aušros Vartus. Tačiau Vilnius jam svetimas. Nors niekieno neverčiamas, bet laisva valia ir turbūt dėl bijojimo nusižengti paties tikėjimui, Dievui, jis needrįsta net akies kampeliu pažvelgti į šone plaukiantį nesutanotųjų gyvenimą: “Klierikiškas kuklumas liepė jam saugoti akis“. O pagundų tikrai buvo. Dar tik bundanti klieriko kūrybinė, poetinė prigimtis aiškiai šaukiasi gamtos teikiamos ir kūrėjui taip reikalingos laisvės, kurios jis neturi. Kyla konfliktas ta

arp Liudo Vasario kunigo ir Liudo Vasario kūrėjo.
Autorius simboliais parodo Liudo vietą gyvenime: “Jis ėmė galvoti apskritai apie miestą. Ar jis bent kiek jį pažino? Ne.“ Šie sakiniai rodo ne tik pasimetimą mieste, bet ir savotišką sumišimą gyvenime. Sau keliami klausimai nesibaigia ir visame romane: nuo jaudulio prieš laikant pirmąsias mišias iki to, ar būti jam kunigu ar ne. O skaitytojui kyla klausimas, kodėl visgi jis pasirenka kunigystę, jeigu aiškiai matomas ir netgi aplinkinių žmonių įvardijamas jo palinkimas į kūrybą. Priežasčių jam stoti į seminariją buvo daug: padėti Lietuvai, būti naudingu kitiems, be to, šiam žingsniui jį paskatino tėvai, kurie buvo be galo laimingi, matydami sūnų kunigu. Motina net kreipdavosi „kunigėli“.
Liudo Vasario svyravimus, renkantis tolesnį gyvenimo kelią, atspindi ištrauka – simbolistiškai pateikta glausta viiso romano santrauka. Juoda Vasario sutana – uždanga, kuri skiria jį nuo viso pasaulio šviesos, neleisdama jos pamatyti. Už seminarijos sienų gyvenimas priimtinesnis Liudui Vasariui, pilnesnis galimybių skleistis jam kaip kūrėjui. Didelė įtaka iš moterų (Liucijos, baronienės Rainakienės ir Auksės) pusės taip pat skatina jį mesti juodąjį rūbą.
Perskaičiusi ištrauką supratau jos vietą visame romane. Tai Liudui Vasariui dar ne kartą kelsimų klausimų pradžia. Romaną laikau visų laikų geriausiu kūriniu lietuvių literatūroje. Mano manymu kai kuriais aspektais (egzistencinėm dilemom) šis kūrinys panašus į
V.Šekspyro „Hamletą“. Lietuvių literatūros palikimas turi kuo didžiuotis, palikdamas istorijoje „Altorių šešėly“, pirmąjį ir kol kas vienintelį psichologinį realistinį taip daug susižavėjimo keliantį romaną.

Leave a Comment