Vincas Mykolaitis-Putinas
(1893-1967)
Baigęs Seinų kunigų seminariją, 1935 m. studijavo Petrogrado dvasinėje akademijoje. Domėjosi simbolizmu.
Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, V.Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose „Raudoni žiedai” (1917), „Raštai” (1921) išlaikė platų retorinį mastą, valingą sakinių jėgą, griežtą ritminių konstrukcijų simetriją.
Poeto susidaryta simbolistinė lyrikos samprata – „regimojo pasaulio” medžiagą jungti „su amžina dievybės mintimi”, peršviesti ją „aukštesniųjų vertybių šviesa” ir „idealingumo pasiilgimu” – atliepė teologinių studijų bei religinių meditacijų išugdytą vidinę būtinybę susitelkti savy „akivaizdoj didingo pasaulio slėpinio” ir siekti dvasinio tobulėjimo. Simbolizmo poetika užšifravo religinio pasaulėvaizdžio šaltinius. Simbolistiniuose eilėraščiuose, kurių pagrindinis rinkinys „Tarp dviejų aušrų” (1927) atsirado ypatinga stebėjimo pozicija – iš aukštai ir iš toli, perkelta tarsi į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas. Gamta, regima tarp vakaro ir rytmečio žarų, nebesidriekia tik horizontalia plokštuma, o turi bedugnes, kraterius ir gelmes. Cikle „Viršūnės ir gelmės” žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai nematomų žemės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, bylojantis apie nesuvaldomą irocianalių jėgų šėlsmą visatos gilumose, anapus „dieviškos tvarkos”:
„Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,
Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,
Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –
Raudonais žibintais tau veidą nušvies,
Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,
Sutrupins granito krantus vandenynai, –
Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys
Aptemusio chaoso rūsčias bangas.”
Išsivaduoti iš nusižeminimo ir prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę – svarbiausias etinis imperatyvas, kuriuo gyvena maištaujantis V Mykolaičio-Putino subjektas.
Dramatinis eilėraštis, pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose, vyravo jo kūryboje pačių aštriausių jo vidinių prieštaravimų laikotarpiu. Knygoje „Keliai ir kryžkeliai” (1936) atslūgo lyrinio vyksmo dramatinė įtampa: žemiškos meilės palaima ir vidurdienio saulė išstūmė maištingos nevilties, niūraus dangaus motyvus ir skausme sukrešusio žodžio rūstumą. Antrojo pasaulinio karo pradžia vėl grąžino į poeto kūrybą dramatinį eilėraštį – šiurpių regėjimų, kaltinimų, pranašysčių himną kaip stipriausią jo individualybės balsą.
Rinkinyje „Sveikinu žemę” (1950) prasidėjusi atgimstančios žemės ir pavasarinės gyvybės adoracija, atmiešta konformistine santaika su esamu režimu, vėliau jaukūs ciklo „Mano mėnesiai” piešiniai ir iškalbingi meilės deklaravimai uždarė maištingąjį V.Mykolaičio-Putino subjektą idiliškumo antsluoksnyje, kur jis nebeturėjo gilumos matmenų. Džiaugsmingas pakilimas, slystantis į neskylančių loginių sąvokų retoriką, išnyksta, ir žodis vėl atgauna psichologinę įtampą. Kai poetas grįžta į dramatišką būtį („Parafrazės”, (1958)) ir išdidžią prievartai nepasidavusio žmogaus laikyseną (poema „Prometėjas”, (1958)), kai įsiklauso į mirties ir išnykimo nuojautas („Langas”, (1966)). Šio rinkinio eilėraščiuose tradicinė mirties topika, pasemta iš bažnytinių himnų ir paveikslų, išstumia iš eilėraščio istorinio laiko realijas ir užgesina jo nykų slėgimą. Eilėraštį skroste perskrodžia viena refleksija: esi „nykus šios žemės svečias”, tave greitai uždarys į drėgną, šaltą kapą. Mirtis stovi čia pat, ir jos ledinis dvelksmas skverbiasi iki širdies. Tai nebūtis, kuri viską atima ir nieko neduoda.
Dramatizuota lyrinė saviraiška natūraliai lenkė poetą į dramaturgijos žanrą, kaip ir daugelį simbolistų. Eiliuota drama „Valdovo sūnus” (1921) tebebuvo glaudžiai susijusi su lyrikos motyvais ir stilistika. Tragiškąja patoso jėga „Valdovo sūnus” smarkiai prašoko tuometinę lietuvių dramaturgiją, tiek ir vėlesnius jo paties šio žanro kūrinius: „Žiedas ir moteris” (1926), „Nuvainikuota vaidilutė” (1927). Simbolizmo poetika – neapibrėžta veiksnio erdvė ir laikas, paslaptingas daiktų esmės nujautimas – nebetiko tiems idėjiniams ir meniniams uždaviniams, kuriuos V.Mykolaitis-Putinas užsimojo spręsti romane „Altorių šešėly” (1933). Į prozos tekstą perėjo kai kurie poezijos kertiniai žodžiai, tačiau pati pasakojimo struktūra jau buvo realistinė, ženklinusi, pasak autoriaus, „naują jo kūrybos laikotarpį – krypimą į realų gyvenimą”. Jo žodis pasirodė itin imlus aplinkos detalėms ir epochos koloritui. Uždaras kunigijos luomo gyvenimas atsivėrė romane kaip autentiškas dar visai nežinomo vaizdingumo šaltinis. Plieniniai skambalo dūžiai, reglamentuojantys kunigų seminarijos gyvenimą. Lotyniškos maldų formulės. Kaimietis tėvas pagarbiai bučiuoja sūnaus kunigėlio ranką, o tas nelaimingas, paklusęs tėvų valiai, bet guodžiasi viltimi, kad liks Lietuvoje, kai jo gimnazijos draugai, išsimokslinę inžinieriais ar teisininkais, turės dirbti Rusijoje. Kunigų veikla: klebonas – ūkininkas, iš ryto apėjęs tvartą ir kluoną, stovi prie altoriaus purvinais batais; vikaras, įsteigęs katalikišką kooperatyvą, pats pilsto žibalą ir vynioja silkes; kanauninkas augina savo dukrą. Iš tokių intymių kunigijos buities realijų, situacijų, mąstymo kategorijų formuojasi veiksmo aplinka, jo priežastys ir atmosfera. Romano struktūroje ši aplinka vaidina represinį vaidmenį: kūrinio herojus jai priešinasi, kapituliuoja prieš ją ir vėl grumiasi dėl savo laisvės. Ji iškyla kaip hierarchinė sistema, paremta dogmatine mąstysena, tarnybine disciplina, viešpataujanti siekiančio luomo solidarumu ir veidmainystės morale.
„Altorių šešėly” – stendališko tipo psichologinis romanas, kur kritiška aplinkos panorama, braižoma visažinio pasakotojo, plastiškai susilieja su herojaus vidine interpretacija. Tai chronologiškai plėtojama asmenybės brendimo istorija, atverianti psichologinį procesą kaip nepertraukiamą vyksmą, kurį maitina palies autoriaus vidinė drama. Liudas Vasaris, pagrindinis romano herojus, Seinų seminarijos klierikas, o vėliau kunigas, rašo eilėraščius ir negali suderinti savyje poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano intelektualinį emocinį branduolį: laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška.
Liudas Vasaris, kaip ir eilėraščių lyrinis subjektas, telkia savyje „disharmonijos ir dvilypumo pradus”. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja ir tardo šitą vidinį prieštaringumą – vienu atveju kunigo pareigų aspektu, kitu atveju pagal poeto pašaukimą. Tai abejonių, kintančių apsisprendimų, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siūbuojanti nuo poetinių gamtos išgyvenimų iki košmariškų erotinių vizijų, turinti savo kryptį ir sprendimą. Į pagrindinio herojaus savistabą kiti personažai įsiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar vidinių svarstymų argumentai. Liucė, spinduliuojanti skaisčiu mylinčios mergaitės poetiškumu, pažadina meilės ilgesį ir atveria „amžinąjį moteriškumą” kaip meninės kūrybos šaltinį. Baronienė Rainakienė, rafinuotas dvaro kultūros balsas, suformuoja tiesą, kuri tik neaiškiai buvo nujaučiama: „Menas, mano bičiuli, yra platus, kaip gyvenimas, o dvasininkas siauras, kaip…” Liudas Vasaris suvokia, kad kunigų seminarija atitvėrė jo talentą nuo gyvųjų meno šaltinių – meilės išgyvenimų, natūralaus žmonių bendravimo, spontaniškos saviraiškos be jokio moralizavimo. Kyla nesutramdomas noras „pažinti gyvenimą dėl kūrybos”, kad nebūtų nužudytas talentas – „Dievo dovana”, nes mylėti ir kurti yra tas pats. Bet Vasaris nesiryžta jokiems kategoriškiems veiksmams, teisindamasis, kad kiekvieno individo būtis turi savo vidinį dėsnį, kurio nereikia forsuoti, o leisti natūraliai jam bręsti ir atsiskleisti. Liudo Vasario neryžtingumas, kompromisinis pasidavimas aplinkybėms, rezignacija, tylus kentėjimas ir maištingas vidinis nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniųjų romano puslapių kaip charakterio dominantė, atspindinti tipiškas „lietuviško būdo” savybes, pasak to meto kritikos, kol galų gale, aktyviai spiriamas mylimos moters, sėdasi rašyti atsistatydinimo prašymą vyskupijos kurijai (po 2 m. ir pats autorius parašo tokį prašymą). Liudas Vasaris, svyruodamas tarp idealybės ir žemiškumo, skausmingai ieškodamas vieningo egzistencijos principo ir vidinės harmonijos, išreiškė būdingą XX a. literatūros konfliktą – tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.
„Altorių šešėly” buvo pirmasis psichologinis intelektualinis romanas, kuriame objektyvaus vaizdo plastika efektingai derinasi su poetinio jutimo energija, vidinių išgyvenimų vibruojanti emocinė tonacija su minties veiksmu ir blaivia analitika, banguojanti dramatiškų kontrastų kompozicija su lakoniška sąvokinės kalbos stilistika.
Šitokio derinio V.Mykolaičiui-Putinui jau nepavyko išlaikyti romane „Krizė” (1937). Intelektualinę personažų savistabą čia užgožė lietuvių buržuazinės visuomenės, socialinių, politinių ir moralinių procesų panorama. Romane „Sukilėliai” (1957), istorinės tematikos kūrinyje, įsivyravo aprašomasis momentas ir apriorinio žinojimo nuostata. Autentiškų refleksijų kontempliacinis tonas – stipriausia V.Mykolaičio-Putino prozos savybė – atgimė nebaigtų „Atsiminimų” fragmentuose (1962-1965).
Nuo 1923 m. dėstydamas lietuvių literatūros istorijos kursus Kaune, o vėliau Vilniaus universitete, redaguodamas katalikiškos krypties žurnalą „Židinys” (1924-1932), būdamas Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku (1933-1937}, išrinktas 1941 m. Lietuvos TSR MA tikruoju nariu, jis išleido veikalą „Naujoji lietuvių literatūra” (l t., 1936), studiją „Vydūno dramaturgija” (1935), kritikos straipsnių rinkinį „Literatūros etiudai” (1937), „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra” (1955).
Reikšdama esminių lietuvių kultūrinės savimonės persilaužimą iš dogmatiško pasaulėvaizdžio į laisvą XX a. mąstyseną, V.Mykolaičio-Putino kūryba iškėlė žmogiškumą kaip aukščiausią vertybių instituciją, įteisindama lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos ir intelektualinės analizės pradus. Dar gyvas būdamas, buvo pripažintas klasiku ir tapo neginčijamu autoritetu kelioms rašytojų kartoms.