AUSTRIŠKA EKONOMIKOS MOKYKLA (AEM). AEM kaip viena iš maržinalizmo krypčių.19a. aštunto dešimtmečio pardžioje įvyko maržinalistinė revoliucija; beveiki vienu metu anglas Dzevonas, austras K.Mergeris ir pranc Valseras- pagrindė mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį. 1871m buvo publikuota Dževanso knyga „Politinės ekonomijos teorija“, o taip pat ir Mengerio knyga „Ekonomikos teorijos pagrindai“, vėliau 1874m Valreso knyga „Grynosios ekon teorijos elementai“. Šios knygos davė pradžią maržinalistinei revoliucijai. Iki jos vyravo klasikinės ekon teorija. Pagrindiniai teiginia buvo: 1) prekės vertė būna laikina (R) ir pastovi (N). 2) prekės riinkos vertę sąlygoja paklausa ir pasiūla 3)Natūrali vertė skirtingai nustatoma neatgaminamoms ir laisvai atgaminamoms pr. 4) gamybos kaštai susideda iš: darbo užmokesčio, kapitalo ir pelno. Ir priklauso nuo sunaudoto darbo kiekio.
Tokia buvo objektyvi gamybinė teorija, kurią vystė klasikinė ekonomikos teorija. Pagrindiniai klasikinės teorijos rtūkumai: 1) Iš esmės nebuvo nagrinėjama paklausa 2)Klasikinės vertės t-jai būdingas tam, tikras dvylipumas, t.y. skirtingai apibūdino laisvai atgaminamų ir neatgaminamų gėrybių vertė. Šis dualizmas neramino mokslininkus, kurie siekė sukurti monistinę vertės teorija, kurioje būtų akcentuojamas vienas veiksnys viisiems pr. Šie trūkumai sąlygojo teorijos kritimą.
Ją kritikavo maržinalistai- jie siekė sukurti monistinę vertės teoriją, ūkinių gėrybių vertę sąlygoja jų naudingumas ir retumas; kuo gėrybė naudingesnė ir retesnė, tuo jos vertė didesnė ir atvirkščiai. Maržinalistai radikaliai reformavo klasikinę vertės t-ją; va
Įvairių kartų ekonomistai priklausė AEM, tai K.Mengeris, jo mokiniai: Bem-Baverkas, Viziris, Bem-Baverko mokiniai: Myzesas, Šunpėteris, Myzeso mokinys Hajektas ir kt.
Pagrindiniai AEM bruožai: 1)nuoseklus monistinis subjektyvumas, t.y visas pagr ekonomikos mokslo kategorijas „austrai“ siekė išvesti iš vartotojo poreikių, polinkių, lūkeščių, žinių. K.Mengeris pabrėžė, kad gėrybės neturi vertės, o vertę turi tik vartotojo santykis su tam tikra gėrybe. „Austrų“ požiūriu, vartotojas neapsaugotas nuo laidų, pvz: jis gali neteisingai įvertinti avo būsimus poreikius ir t.t, bet šios klaidos kartu su teisingais vertinimasi attsispindės rinkoje,t.y nustatant tam tikros gėrybės kainą. AEM atstovai akcentavo ateities neapibrėžtumą ir klaidų galimybę ekonomikoje; vartotojų elgsena nėra racionali, todėl jie dėmesį skyrė ekonominio subjekto žinioms, jo turimai informacijai; 2)Metodologinis individualizmas, pag ekonomines problemes „austrai“ nagrinėjo ir sprendė atskiro asmens lygyje. Jie nepripažino specifinių makroekonominių reiškinių, kurie nėra palinkę į sprendimų visumą. Siekė atskleisti reiškinių esmę, gilinosi į naudingumą, nepasitikėjo funkcinėmis priklausomybėmis. 3)“austrų“ maržinalistų teorijoje nėra rinkos pusiauvyrų idėjų, tas seka iš jų metodologinio individualizmo. Jų požiūriu, rinkos pusiauvyra nesuderinama su in
Mainai ūkine prasme nemažai nemažiau produktyvus negu pramoninė veikla. Mainų riba pasiekiama tada, kai mainais atiduodamos bėrybės vertė yra lygi pajamoms.
Šioje dalyje taip pat nagrinėjama gėrybių vartojamoji ir mainomoji vertė. Abi jos yra subjektyvūs dydžiai, nes vartojamoji vertė būdinga bet kokiai gamybai. Vykstant prekiniams mainams įgauna rekšmę ir mainomoji vertė, tei vertė tų gėrybių, kurias galima gauti mainais už šią gėrybę.
Jei žm turimos gėrybė mainomoji vertė didesnė nei vartojamoji, tai gali įvykti mainai.
IIIdalis.apima 7 ir8 skyrius ir skirta prekės ir pinigų klausimų tyrimui. Kelia klausimą, kodėl vienos gėrybės mainomos lengviau, o kitos sunkiau? Svarbu tirti priežastis, kodėl taip yra. Pinigai, tai pr. Kuri lengviausiai perduodama rinkoje (labiausiai likvidi). Skiria pagrindinius, nuo kurių priklauso atskirų pr vienodas likvidumas: 1)tai priklauso nuo asmeninių, kuriem galima realizuoti prekes; 2)skirtingas pr realizavimo galimybes riboja sfera, kur tas pr gali guti parduotos. 3)atskirų pr. realizavimo galimybės skirtingos, nes skiriasi laikotarpis per kurį tos pr gali būti parduodamos.
Pinigų vaidmuo mainuose pagal K.Mengerį. Mainuose žm įsigyja tas prekes, kurių realizavimo galimybės didesnės. Tokios prekės vadinamos pinigais, esant pinigams pr, kurių realizavimo galimybės mažesnės, jos keičiamos į pinigus. Specifinių pr ar pinigų funkcijas, skirtingose tautose, atliko įvairūs daiktai pvz: gyvuliai, akmenys, kailiai, vergai.
E Bam_Baverko knygos „Ūkinių gėrybių vertės teorijos pagrindai“ ir F.Vyzerio kn „Visuomeninio ūkio teorija: apžvalga“. Baverkas yra AEM atstovas pagr veikakalai „Ūkinių gėrybių vertės t-jos pagrindai“ 1886m publikuota; „Natūrali vertė“,1889 „Kapitalas ir pelnas“. Gynė AEM idėjas, gėrybių vertės problemai skirta jo knyga „Ūkinių gėrybių vertės t-jos pagrindai“. Ką naujo jis įnešė į gėrybių vertės teoriją? E.Bem-Baverkas siekė nustatyti ryšį tarp Mangerio subjektyvios t-jos ir rinkoje susiklostančių objektyvių kainų 2 sąvokos: 1)gėrybių vertės subjektyvia prasme; 2)Gėrybių vertės objektyvia prasme. Vertė subjektyvia prasme yra tas vaidmuo, kurį tam tikra gėrybė vaidina sugjekto gerovėje, o objektyvia prasme- daikto sugebėjimas duoti objektyvų rezultatą. Šios objektyvios vertės priklauso technologiniai sričiai, o reikšmę turi materialinių gėrybių objektyvimainomoji vertė, ši vertė, tai galimybė gauti mainais už jas tam tikrą kiekį kitų gėrybių. Baverkas apibūdino pr kainas ir subjektyvios vertės sąveiką. Pr kainą sąlygoja jos subjektyvi vertė. Išskyrė pagr veiksnius, kurie lemia kainas lygį: 1)skaičius žm norinčių pirkti tą prekę 2)pr vertinimas pirkėjų požiūriu 3)pinigų subjektyvi vertė prekės pirkėjams 4)pardavimui skirtos pr kiekis (pasiūla) 5)subjektyvi pr vertė pardavėjams 6)subjektyvi pinigų vertė prekių pardavėjams. F Vyzeris Pagr veikalas „Visuomeninio ūkio teorija:apžvalga“, tobulino Austrišką vertės teoriją, apibūdino sąryšį tarp prod ribinio naudingumo ir gamybos kaštų. Svarbus indėlis, pajamų paskirstymo problemas sprendimas.Vadovavosi tuo, kad gamybinės priemonės yra kompliomentarinės ir nei viena iš jų paimta atskirai, nekuria pajamų. Nurodė atskirų gamybos priemonių sąveikos elastingumą, todėl žemė, darbas ir kapitalas sujungiami skirtingu santykiu. Atsižvelgiant į pajamų pasikeitimą, pasikeitus išteklio proporcijoms galima nustatyti kokį poveikį daro išteklis pajamoms. Šia torija remiasi dabartinė ekonomika. MARŠALO EKONOMINĖ TEORIJA. Maršalo gyvenimas ir teorija. Gimė 1842m. anglijos centrinio banko kasininko šeimoje. Studijavo matematiką, paskui filosofiją, etiką ir tik paskui susidomėjo ekonomika. 1877m išvažiavo į bristolį kur tapo universiteto koledžo rektoriumi ir ekonomikos teorijos profesoriumi. Čia 1879 publikavo darbą „Pramonės ekonomiką“ paskui dirbo Oksfordo koledže ir ten skaitė ekonomikos teorijos paskaitas. 1885 išrinktas Kembridžo universiteto profesoriumi. 1890 publikuotas pagrindinis jo darbas „Ekonomikos teorijos principai“. 1908 nutraukė darbą Kenbridžo unversitete, kad skirtų laiką moksliniai veiklai. 1919 publikavo „Pramonę ir prekybą“ 1923 „Pinigai, kreditas ir komercija“.
Kembriždo ekonominė mokykla, kurios įkūrėjas A.Maršalas vadovavęs ekonomikos teorijos katedrai nuo 1885 iki 1908m. Jis siekė klasikinės ekonominės minties pakilimą susieti su naujais ekonomikos požiūriais, todėl ši ekonominių tyrimų kryptis vadinama neoklasikine kryptimi. „Ekonomikos teorijos principai“ daugelį metų buvo pagrindinisekonomikos teorijos šaltinis Dž Britanijoje, JAV ir kitose šalyse. Ir dabar mikro ekonomikos vadovėliuose atsispindi Maršalo teiginiai, mintys, grafikai. Veikalas susideda iš 6 knygų: 1knyga: Išankstinė apžvalga. Joje išdėstytas požiūris į ekonomiką. Ekonomikos mokslo objektas, ekonominiai dėsniai. Ekonomikos mokslas- tai turto tyrimas, jis nurodė tokias pagrindines ekonomikos tyrimo problemas: 1)Turto gamyba, paskirstymas ir vartojimas. 2)Kainų nustatymas 3)ekonominės laisvės tyrimas. 2knyga: Kai kurios pagrindinės sąvokos. Joje apibūdinta: turtas, gamyba, vartojimas, darbas, poreikiai, pajamos, kaštai ir kapitalas. Jis skiria tokias turto formas: a)individualus turtas b)nacionalis turtas c)kosmopolitinis turtas (vandenynai). 3knyga apie poreikius ir jų patenkinimą. Maršalas pažymi,kad iki šiol vartojimui ir paklausai skiriama mažai dėmesio. Apibūdintas mažėjantis ribinis naudingumas; Vartotojų pusiausvyra; paklausos ir pasiūlos kreivės, pasiūlos elastingumas, vartotojo pelnas ir t.t. 4knyga Gamybiniai ištekliai: žemė, darbas, kapitalas. Jis siūlo išskirti dar ir gamybos organizavimą ir jam skyrė daug dėmesio. Nagrinėjo darbo pasidalijimą, įmonių vadmenį, gamybos specializaciją ir jų poveikį keliamam turtui. 5knyga paklausos pasiūlos vertės tarpusavio santykis. Pateikta glausta rinkos sąvokos analizė. Paklausos ir pasiūlos pusiauvyra laiko atžvilgiu. Prekės naudingumo klausimas ir kaštų poveikis kainai. Gana detaliai nagrinėjokaštus skirstė į pastovius ir kintatamus. 6knyga Pajamų paskirstymas. Pradžioje apibūdinta ribinio produkto teorija. Apibūdintos darbo pajamos. Parodyta darbo, kaip gamybinio išteklio specifika. Kapitalų sąlygotų procentų problema, skirtumas tarp nominalios ir realios proc normos. Nagrinėdamas pelną ypatingą dėmesi skyrė gamybos organizavimui. Maršalo teiginiais grindžiama dabartinė mikro ekonomika nagrinėjanti vartojamų prekių ir gamybos išteklių rinkų veikimą. Problemos: 1)Poreikiai, ribinis naudingumas ir paklausa. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyros teorija yra pagrindinė idėja persmelkianti jo veikalą. Maršalas pabrėžia ir pasiūlos anlizės vaidmenį. Maršalas formulavo prisotinamų poreikių dėsnį arba mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį. Juo remdamasis jis abibūdino paklausos kreivės neigiamą nuolydį parodė, kad prekės kaina krenta didinant prekės kiekį, nes mažėja prekės ribinis naudingumas. 2)Vartotojo poreikius. M požiūriu vartojo perteklius yra skirtumas tarp tos pinigų sumos, kurią vartotojas užmokėtų už prekę ir mažesnės sumos, kurią jis iš karto sumoka. Skirtumas susidaro dėl ribinio naudingumo. Ankstesnių perkamų vnt naudingumas vartotojams yra, bet moka tiek pat, kiek ir už paskutinį mažiausiai naudingą vnt. Susidaro vartotojo pereklius. Darbinikų pelnas: susidaro dėl to, kad darbinikas gauna atlyginimą už visą darbą pastoviu įkainiu, kaip ir paskutinio. Ankstesni darbo vnt reikalavo mažiau aukos nei paskutiniai. Nežiūrint to visi darbo vnt apmokami vienodai pagal paskutinio vnt vertę. Taupytojų pelnas: paskutinis santaupų vnt reikalauja labiau susilaikyti nei ankstesni, bet visi santaupų vnt apmokami pagal paskutinio santaupų vnt palūkanų lygį. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis.