V. Krėvės dramos “Skirgailos”analizė ir interpretacija
V. Krėvė – Mickevičius – XX a. pr. prozininkas ir dramaturgas, Lietuvos legendos kūrėjas, teikęs stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai. Drama “Skirgaila” rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Meniškai, įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis kūrinyje, kuriame atsispindi XIV-XV a. kovos dėl Lietuvos valstybingumo.Dramos ištraukoje vaizduojama dviprasmiška veiksmo situacija: pagrindinis veikėjas Skirgaila pamato savo žmoną Oną Duonutę besišypsančią ir pamano, kad šypsena jam skirta. Išvargintas valstybės rūpesčių, nuslopinęs savo egoizmą, kunigaikštis mėgina rasti laimę, užtarimą bei ramybę bent asmeniniame gyvenime. Remarkoje nusakoma taiki bei draugiška jo nuotaika: “eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom”. Geranoriškai Skirgailos pradedamas dialogas nesulaukia teigiamo atsako – Ona Duonutė nusiteikusi priešiškai: “tu mano jaunas dienas pražudei”. Nurodoma uždaras veiksmo vieta bei erdvė: menė, Skirgaila “sėdasi ant suolo pas skobnis”.Susidūrus priešingiems personažų interesams, kyla konfliktas: kunigaikštytė, besipriešindama vyriškojo pasaulio agresijai, gina savo taurius jausmus, prieštarauja. Ji ir Skirgaila – antagonistai, nesutaikomos asmenybės, besiaiškinančios santykius. Onos įkalinimą ir vedybas per prievartą Lietuvos valdovas įvardija kaip neišvengiamą likimą., išpranašautą dievų. Skirgaila trokšta meilės, jis mėgina apgauti save, kad žmonos šypsena buvo palankumo įrodymas. Remarkos suteikia tikslesnės informacijos apie Lydos kunigaikštytę: “nusigręžus į jį, neapykantos kupinu balsu”. Ji teigia, kad prievarta negalima pamilti.Dialogas, atliekantis pagrindinę draminę funkciją, plėtojamas aiškiomis bei ryškiomis linijomis. Personažų kalba išsami, argumentuota, sugebanti atskleisti tikrąsias mintis bei jausmus. Remarkos padeda įsijausti į istoriniame laike vykstančios dramos veiksmą, informuoja apie veikėjų išvaizdą ir nuotaiką.
Ona Duonutė, pradžioje buvusi nuolanki auka, tyli bei pamaldi mergina, darosi vis tvirtesnė ir oresnė. Beginant save, vis labiau aiškėja jos herojiškumas. Personažų konfliktas perauga į ginčą: įtampa didėja, gausu klausiamųjų bei šaukiamųjų sakinių. Kuo agresyviau elgiasi kunigaikštis, tuo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, o Skirgailos padėtis beviltiškesnė. Didžiausią smūgį aštraus proto, valingas, ryžtingas dramos herojus patiria sužinojęs apie Onos Duonutės jausmus kryžiuočių pasiuntiniui Keleriui. Viskas apsiverčia aukštyn kojom: Skirgaila, atėjęs ieškoti draugystės, išeina žiaurus ir nusivylęs, praradęs tikėjimą, gyvenimo prasmę. Netekusi garbės, sulaukusi tragiško likimo, Skirgailos siela palūžta, jį užvaldo pyktis ir įniršis. Lietuvos valdovas ir Lydos kunigaikštytė – lygiavertės asmenybės: išdidūs, tvirti, bebaimiai, ryžtingai ginantys savo interesus. Iki sielos gelmių įžeistas Skirgaila pažada žmonai jos mylimojo galvą. Personažų dialogas baigiamas Onos viltimi sulaukti iš dievo malonės ir kunigaikščio replika: “Ir lauk iš jo pasigailėjimo.Iš manęs nesulauksi”. V. Krėvės dramos “Skirgaila” veikėjai, jų išgyvenimai ir juos kankinančios problemos yra artimos bei suprantamos mūsų epochos žmonėms, taip pat gimtojo krašto meilė, taurūs jausmai, išdavystė, veidmainystė. Vaizduojama kova dėl savarankiškumo, kova tarp senosios, agoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka abejingų: drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.Ištraukos iš V. Krėvės dramos „Skirgaila“ interpretacija
Vincas Krėvė (Mickevičius) – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą. Jis – neoromantizmo atstovas, Biblijos interpretatorius, istorinių veikalų kūrėjas. Savo veikėjų tragiškumu išsiskiria istorinė romantinė tragedija „Skirgaila“.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.Skirgaila yra pagrindinis šio kūrinio veikėjas, blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas, bei griežtas, šiurkštus ir despotiškas. Toks jis buvo ir su Stardo lavonu: „Daryk su juo, ką išmanai…“. iš kitos pusės herojus yra stiprios valios, tvirtas, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas. Jam likimas pavedė gyventi Lietuvos nuosmukio metais. Kunigaikštis – dramatiška asmenybė. Jis išgyvena valdovo ir žmogaus tragediją. Jogailos brolis negali apsispręsti dėl ko gyventi. Dėl tautos ar savęs? Toks neapsisprendimas valdovą silpnina. Jis tampa labiau pažeidžiamas, mažiau reikšmingas žmonėms, kadangi vadas negali sakyt nežinau. Jis turi vesti Lietuvos gyventojus į šviesią ateitį.Šioje ištraukoje išryškėja dar dviejų personažų paveikslai. Tai Stardas ir Jonas Skarbekas. Stardas – krivis, dešinioji Skirgailos ranka, vidinio sąmyšio kunigaikščio dvasioje malšintojas ir senųjų dievų garbintojas. Žyniui nebuvo nieko brangiau kaip jojo dievų palaima. Net būdamas prie mirties slenksčio niekam neleido jo gelbėti. Krivis skubėjo pas tikruosius savo dievus, nes įžvelgė tą patį, ką matė ir valdovas. Lietuviai praranda tautiškumą, praranda senuosius dievus. Žmones užvaldė katalikiškos tiesos: „Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote“. Visiškai priešingos nuomonės yra Skarbekas. Lenkų kunigas įsitikinęs, kad krikščionybėje yra tikrasis žmogaus išsivadavimas. Tačiau dvasinis vadovas prieš Stardo valią pastarąjį jau bemirštantį pakrikštijo. Tai parodo koks niekingas yra krikščioniškasis Dievas, kuris gali paminti net savo įsakymus.Šios ištraukos idėja ir yra pavaizduoti dviejų religijų (pagonybės ir krikščionybės) tarpusavio dvikovą. Stardas ir Skarbekas atstovauja priešingom pusėm, o Skirgaila visiems tikintiesiems. Valdovo požiūris toks pats kaip ir tautos. Kuo toliau tuo naujasis dievas rodosi žiauresnis, tačiau juo arčiau jis jį pažįsta, tuo labiau pradeda nepasitikėti senaisiais dievais. Galiausiai Skirgaila supranta koks stiprus yra Skarbeko viešpats: „Galingas gi tavo dievas, pope, kad pajėgė nugalėti net jį…“, taip kunigaikštis sušunka sužinojęs, kad Stardas mirė kaip krikščionis.Kadangi „Skirgaila“ – dramos kūrinys, tai ir pasakotojo vaidmuo čia yra nelabai aktualus. Kalbantysis šiame kūrinyje skirtas tik tam, kad supažindintų skaitytoją su aplinka supančia veikėjus. Pasakotojas yra objektyvus. Tačiau drama yra toks žanras, kai rašytojas skrupulingiausiomis detalėmis bando sukurti savo sumodeliuotą scenovaizdį, kurį turi priimti vartotojas. Taip paliekama mažiau galimybių interpretuoti tekstą pačiam skaitytojui.Būtent tik pasakotojas konkrečiai nusako kalbos tipą, veiksmo vietą ir laiką. Ištraukos vieta, tai Šventaragio klonis. Netoli yra upė, pilies kalnas, ąžuolynas. Tai tipiškas rūmų apylinkių vaizdas. Upė – vandens ir gyvybės šaltinis. Kalnas – saugumo simbolis. Visos pilys ir tvirtovės buvo statomos ant kalno. Ąžuolynas pagoniškųjų dievų buveinė. Tik tokioje aplinkoje ir įsivaizduojamas XIV amžius. Laikmetis svarbus lietuvių tautai tuo, kad jame buvo daugybė pergalių. Bet buvo ir nuosmukių, o svarbiausia prasidėjo religijų tarpusavio kova.Kūrinio kompoziciją sudaro 4 dalys: pirmojoje papasakojama situacija; antrojoje pasakojama intymioji kunigaikščio gyvenimo pusė; trečioji ir ketvirtoji – apibendrinimai. O ištraukos kompozicija yra fragmentinė, nes ši kūrinio dalis sudėliota iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų, o baigiama daugtaškiu, kurių kalboje labai gausu. Tokia sistema leidžia suprasti, kad veikėjai kalbėdami dažnai paskęsta savo mintyse. Personažų apmąstymuose išryškėja kūrinio problematika ir vertybės. Ryškiausios problemos: ar galima suderinti dvi religijas, ar galima neiti kartu su Europa. Tuo istoriniu metu Lietuva buvo vienintelis kraštas Europoje, kuris dar nebuvo apkrikštytas. Tada visi vienuolių ordinai buvo nukreipti Baltijos jūros link. Kenčiant vokiečių ordino išpuolius ankščiau ar vėliau reikėjo krikštytis, kad išvengtume prūsų tautos likimo. Tarp vertybių galima išskirti tikėjimą, savo įsitikinimų gynimą, bei meilę savajam kraštui, saviesiems dievams.V.Krėvė per savo gyvenimą buvo susidūręs su daugybės religijų atstovų. Matydamas kaip kiekviena tauta gerbia ir myli savo tikėjimą. Nusprendė, kad reikia parodyti pasauliui, o pirmiausia lietuviams koks buvo tikrasis lietuvių tautos tikėjimas. Rašytojo kūryboje dažnai regimi religiniai motyvai. „Skirgailoje“ tai dvikova tarp pagonybės ir krikščionybės.